ŽIEMA
Pradėsiu nuo žiemos – tai yra liūdniausių atvejų, kuriuos teko regėti.
Labai gaila, bet išties teko matyti nemažai kaimų, kuriuose, atrodo, vien girtuokliai gyvena: po kiemus išmėtyti rakandai, visokios šiukšlės, automobilių „griaučiai“, prie pusės metro grandinių pririšti perkarę šunys. Visada atvirose gryčiose gyvena jau į žmones nebepanašios, nenusakomo amžiaus būtybės, kalbančios tik sau vienoms suprantamomis kalbomis.
Iš pradžių kaip galėdamas vengiau kontakto su tokiais asmenimis, bet galiausiai kelio paklausdavau ir jų. Dažniausiai jie nežinodavo net kokiame kaime patys gyvena, ką jau kalbėti apie gretimas gyvenvietes, tad naudos mažai... Bet pasidžiaugsiu, kad niekada nebuvau užpultas, nors kartą teko matyti situaciją...
Užėjau į vietinę parduotuvę-barą ir pamačiau, kaip vyras atsistoja, paima alaus butelį ir nieko nesakęs, iš niekur nieko, prieina prie gretimo stalo kaimyno ir daužia jam į galvą... Tada jau kilo peštynės. Nemanau, kad kas buvo rimčiau sužeistas, nes „mušėsi“, o tiksliau tampėsi už skarmalų jau visiškai nusenę, pajuodę vyriškiai...
Dabar prisimindamas galvoju, kad be šio atvejo agresijos daugiau nesu matęs. Kai kurie žmonės atrodė liūdni, prislėgti ir apgailėtini, visiškai žlugę, netgi, negražiai pasakysiu, jau bendraujantys su anuo, pomirtiniu pasauliu...
Liūdna, kad nemažai liūdnų atvejų teko matyti savo gimtojo miesto Vilniaus rajone. Tas faktas, kad dauguma žmonių iš tikrųjų nekalba lietuviškai, dar labiau nuliūdino mane – kai kurie žmogeliai atrodydavo tarsi gyveną savo pilkame, mažame pasaulyje, kuriama niekad nenušvinta saulė... Kažin, ar jie yra matę ką nors už savo kaimo ribų... Vargšai, vargšai žmogeliai...
Taip pat tokių vėjo perpučiamų trobesių teko matyti Šalčininkų, Širvintų, Panevėžio rajonuose.
RUDUO
Rudens skyriuje – žmogaus gyvenimo ruduo... Tai tos vargingos trobos, į kurias įžengęs pamatai gal šimto metų senolius, paliktus vienus savo gyvenimo saulėlydžiui. Su kai kuriais jų jau, atrodo, dėl senatvės sunkiai pavykdavo susikalbėti.
Pamenu, užėjęs į vieną vos pastovinčią lūšną išvydau ten senutę – jau 80-90 metų. Sėdėjo ant lovos ir žiūrinėjo senas nuotraukas. Toks keistas jausmas apėmė... Senatvės baimė, sakyčiau. Atrodo, kaip baisu, kai esi paliktas vienui vienas šaltoje troboje be elektros, be vandentiekio, tik su supelijusia duona... Užsienyje tokie senukai bent kiek oriau gyvena senelių namuose, betgi čia Lietuva, čia gėda... Taip ir palikau tą senutę, nekalbėjo ji su manimi. Gal jau negalėjo...
Dar „rudeniu“ pavadinčiau tuos legendinius „kartais išgeriančius“. Tai žmonės, kurie dar nėra visiški degradavę, bet jau matai, kad po truputį tai daro. Dar panašūs į žmones, susikalbėti pavyksta, bet... Matai, kad riba jau greitai bus peržengta...
Tokių gyventojų teko sutikti Kauno ir Šiaulių rajonuose, dar Rokiškio, Pasvalio.
PAVASARIS
Oi, už šitą turbūt gausiu barti nuo komentatorių, bet yra kaip yra, visi turim laisvą žodį...
Pavasaris – tai tikrieji kaimiečiai. Bukoki iš veido, bet narsiai dirbantys žemę, ūkininkaujantys, gal retkarčiais išgeriantys, bet ne puolę, kalbantys su ryškiais akcentais.
Jie man – tarsi atskira žmonių rūšis, susitelkusi beveik išimtinai pajūrio rajonuose – Klaipėdos, Kretingos. Savotiški žmogeliai. Labai malonūs ir draugiški, iškart pasiruošę padėti net nepažįstamam, tačiau, na, kaip čia pasakius – vis dėl to, labai jau Donelaičio „Metų“ veikėjai, žemiški, nežinau, kaip čia paaiškinti. Kaip gyvūnai – saulės ritmu gyvenantys, pavalgantys, atsigeriantys, pamiegantys, ir viskas, laimingi. Daugiau nieko nereikia.
Gaila, kad „ruduo“ ir „žiema“ juos šienauja, reikia tikėtis, kad visgi išliks daugiau tokių – ramių kaimo gyventojų.
VASARA
Na ir pagaliau, geriausia, ką mačiau kaime. Iškart miniu tą patį Vilniaus rajoną – vietomis tokių pilių esu matęs, kad net suabejojau, ar nesivaidena! Taip pat Kauno ir Šakių rajonuose esu matęs labai gražių, tvarkingų namukų. Ypač noriu paminėti Kėdainių rajoną – buvau nustebęs išvydęs tos trobos apylinkes, nes Kėdainių rajonas, kurį pažįstu iš savo kelionių, yra pats gražiausias kraštas, kokį tik esu matęs, rimtai!
Pačioje savo kelionių pradžioje pasiklydau Klaipėdos rajone, kažkur netoli Agluonėnų, pamenu. Prisiklausęs kalbų apie sužvėrėjusius kaimiečius nedrąsiai „pasibeldžiau“ į vieną tvorą, ir buvau labai maloniai nustebintas – pasirodė pagyvenusi, bet labai šviesaus veido, inteligentiška moteris. Labai maloniai pasikalbėjome, likau sužavėtas – štai kokių žmonių yra kaimuose, net mieste nerastum!
Nors Vievis – ne kaimas, o miestas, ten irgi buvau labai maloniai sutiktas – kai automobilis „numirė“ vidury kelio, smagi pora ne tik pagelbėjo, bet ir arbatos pakvietė! Pagavau save galvojant, kad tai keista. O iš tikrųjų ne tik keista, bet ir GĖDA, kad normalų, žmonišką elgesį palaikiau keistu.
Vilkaviškio rajone sutikau jauną vaikiną, kuris ne tik parodė, kur kapinės (užsinorėjau apžiūrėti), bet ir šį tą papasakojo apie jas, aprodė, kur seni vokiečių kapai.
Taigi, leisiu sau pasakyti, jog esu atradęs keletą Rojaus kampelių vos už 100-250 kilometrų nuo savo namų. Nuostabi gamta, ramybė, besileidžianti saulė... Ir nereikia nė Havajų, išties!
Tuo pačiu neneigiu ir kaimo problemų, bet kadangi neturiu kompetencijos jų išspręsti, tiesiog mėgaujuosi kaimo privalumais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.
Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.
Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.
Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.