Jaučiat? Gyvybė alsuoja visur, gyvenimas, rodos, virte verda, bet kartu ateina ir suvokimas, kad viskas trapu ir laikina. Suprantama, visi esame užsiėmę iki begalybės, bet pabandykime atsakyti į klausimą: kiek kainuoja gyvybė ir ko yra vertas gyvenimas? Suvokiame, kad tai neįkainojami dalykai? Tai kodėl jų taip nevertiname?
Paskutiniu metu Lietuvą sukrėtė milžiniška nusikaltimų prieš gyvūnus banga: prieš keletą metų nuo tilto numestas šunelis, dar vienas apipiltas klijais. Visai neseniai trijų mėnesių šunelį padegė konteineryje, žinoma, prieš tai dar bandė smaugti viela. Naujametę naktį lifte rasta sulaužytomis kojomis išmesta naminė katytė...Sušaudyta kuosa - kažkas tiesiog žiauriai pasilinksmino tikrindamas savo taiklumą, kuris vos nekainavo gyvybės. Tęsiam toliau? Šunelis, kuriam kažkokie niekšai perpjovė gerklę, žmogaus suspardytas nedidukas šuo, bažnyčioje maiše išmesti katinėliai, aštuonmečio kirviu užkapota kalytė...
Širvintose žiauriai užkapotos po operacijos su didele meile ir atsidavimu namo gyventojų slaugytos kiemo katytės, Vilniuje Kauno g. nunuodytos taip pat kieme gyvenusios katytės...Ir dar būtų galima tęsti ir tęsti. Tai kodėl, jeigu pripažįstame, jog gyvybė neįkainojama, mes niokojame mus supančią aplinką, į gatves išvarome gyvūnus, o vos užsimezgusias gyvybes išmetame į konteinerius lyg nereikalingas šiukšles. Kodėl skriaudžiame negalintį apsiginti, o suradę sužeistą ar bejėgį gyvūną praeiname pro šalį stengdamiesi „nematyti“.
Žinoma, juk taip daug paprasčiau, akys nemato, širdies neskauda. Pripratome rūpintis tik savimi... Nepagalvojame, kad šaipydamiesi iš paliegusio, skriausdami silpnesnį už save ar tiesiog abejingai praeidami pro kenčiantį, lygiai taip pat pasišaipome, nuskriaudžiame ar abejingai praeiname pro save. Prieš porą savaičių gyvūnų mylėtojus pasiekė šešių mažų, trapių, dar tik besiskleidžiančių gyvybių pagalbos šauksmas: per tvorą į nuosavo namo kiemą įmesti kačiukai. Ne gana to, dar ir į maišą sudėti.
Dabar pats laikas paklausti, kiek Jūsų manymu kainuoja minutė? Viena minutė. Šioje situacijoje ji kainavo 4 gyvybes. Ir vien tik dėl to, kad katinėlius radęs žmogus buvo abejingas. Neišgirdo mūsų maldavimų palaikyti kačiukus, kol būtume atvažiavę jų paimti. Neišgirdo ir prašymo paprašyti aplinkinių pagalbos. O kam?
Juk tai tik šeši, niekam nereikalingi kačiukai. Vos pradėję gyventi jie jau buvo pasmerkti. Pasmerkti ne tik tų, kurie leido kačiukams gimti, augti beveik mėnesį, kad po to būtų palikti sušalti, bet ir tų, kurie rado, bet tesugebėjo surinkti telefono numerį ir pranešti mums informaciją. Labai gaila, bet būna ir tokių atvejų, kai paprašę rastą gyvūną atvežti mums išgirstame „Ką jūs, mano gi automobilis naujas“...
Tai daug ką pasako apie šiuolaikinio žmogaus vertybes. Pabandykime šiek tiek atsakingiau žiūrėti į jas, visų pirma – gyvybę, nes juk būtent nuo jos viskas ir prasideda. Žinau, žinau, skeptikai piktinsis: „kiek galima klausyti pamokymų?“.
Bet galų gale, pradėkime vertinti ir save. Dažnai pamirštame, kad taip pat esame gyvybės stebuklas. Ar mes gyvename tik dėl to, kad žalotume kitus? Ar gyvename tik dėl to, kad neturėdami teisės spręstume kam lemta gyventi, kam nebe? Pradėkime kiekvienas nuo savęs. Pabandykime. Užtenka deklaratyvių posakių – laikas veiksmams. Tegu jie būna nedideli, bet veiksmai, kurie parodys, kad mes tikrai vertiname gyvybę. Jau pats laikas sustoti, apsidairyti, pagalvoti ar išnaikinę visą gyvybę, neliksime vieni. Ar tada tikrai bus gerai? Nebaisu? Aš bijau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!