Žinau tai, nes pati lydėjau savo 14-etę dukrą į premjerą, pirkau bilietus, popkornus, fotografavau ją prie blizgaus filmo reklaminio stendo ir kitaip pildžiau dukros norus, nes ji, pasakysiu atvirai, tiesiog pamišusi dėl šio filmo. Skaitė knygą ir kai tik sužinojo, kad rodys „Bado žaidynes“, visą laiką kvaršino galvą, kol galų gale aš paklusau ir kartu po darbų atsidūriau kino teatre.
Nebuvau nusiteikusi eiti į šį filmą, nes esu europietiško kino mėgėja ir kitokio pobūdžio kinu mane suvilioti ir nustebinti galima labai išimtiniais atvejais. Skeptiškai nusiteikusi kulniavau ir dabar. Ko gi nepadarysi, kad vaikai būtų laimingi.
Galvoje kirbėjo mintis, gal net pavyks snūstelti, kokį posmą, kitą, darbo savaitė sunki, tad galima išnaudoti kiekvieną laisvą minutę. Tačiau mano asmeninei nelaimei miegoti neteko. Nė minutei. Pagalvosite, kad juokauju, tačiau mane įtraukė filmas. Ir nors jame buvo keletas nuspėjamų siužeto vingių ir pabaiga tokia dviprasmiška ir gana saldi, tačiau tam tikri filmo epizodai ar dialogai privertė susimąstyti (?), o daugiau nei dvi valandos prabėgo tikrai greitai.
Dialogus keisdavo futuristiniai vaizdai, margaspalviai kostiumai, įmantrios šukuosenos, aksesuarai, kartais jaučiausi lyg ta keistai perteikiama ateitis čia pat, už kelių metrų, kino ekrane. O šalia sėdinti dukters amžiaus mergaitė – iš kitos apygardos. Būtent apygardomis filme suskirstyti ir pavadinti neturtingųjų rajonai, o juos valdo visko pertekusi, turtinga, savimi patenkinta ir žaidimų trokštanti Sostinė, kuri ir organizuoja taip vadinamas „Bado žaidynes“. Kitaip tariant TV išlikimo realybės šou.
Minėtame šou iš 24 dalyvių, kurie yra paaugliai, gali likti tik vienas, kuris turi teisę grįžti namo. Likusieji turės mirti. Įsivaizduojate, paaugliai, siekdami išgyventi aptvertoje miško teritorijoje, turės susidoroti vieni su kitais. Tokios žiaurios realybės šou taisyklės, kurias yra sugalvojusi Sostinė. Tačiau nesibaiminkite, akivaizdžių smurto scenų nėra, nes režisierius pasirūpino, kad viskas atrodytų estetiškai. Ir šiek tiek primintų kompiuterinio žaidimo vaizdus.
Filme akivaizdžiai atskleidžiami TV realybės šou užkulisiai, prodiuserių manipuliuojami dalyviai ir visi kiti nematomi veiksmai, kurie kuria žiūrovams norimą istoriją. Kartais prodiuseriai patirština spalvas, kartai išgelbsti įdomesnį herojų ar pasmerkia mirti mažiau patinkantį dalyvį. Jie yra pagrindiniai šou kūrėjai, o visa tai – realybės šou. Gal kiek kraštutinis, bet kaip gi kitaip pritrauksi ir suintriguosi TV žiūrovus.
Pagrindiniai filmo herojai bene vieninteliai perpranta nerašytas šou taisykles – patikti žiūrovams, stengtis užsitarnauti kitų dalyvių pagarbą ir... sukurti meilės istoriją. Tikrą ar tariamą, čia jau kiekvieno fantazijos reikalas. Man pasirodė tariamą, mano dukrai – tikrą.
Po filmo teko girdėti nuomonių, kad galbūt kuriame nors pasaulio kampelyje tokiu būdu, kaip parodyta filme, linksminasi turtingieji. Tuo būtų sunku patikėti, bet ko gi šiame pasaulyje nebūna.
Iš tiesų tai filmas privertė pagalvoti, kaip pasisuktų tavo gyvenimas, jeigu atsidurtumei uždarame rate su kitais žmonėmis ir vienintelė išeitis būtų žudyti. Ar draugautumei su kitais, ar atsiskirtumei, ar bėgtumei kažkur – bet visur yra kameros (net medžio drevėje), viskas yra stebima. O suvaidintumei meilės istoriją, vardan publikos simpatijų? Su dukra po seanso automobilyje apie tai diskutavome gerą pusvalandį.
Filmo aktorių vaidyba nenustebino, tačiau kostiumai ir kai kurie vaizdai tikrai glostė mano reiklią akį. Prabangos elementai labai stipriai kontrastavo su skurdu, o laimingi Sostinės gyventojų veidai su liūdinčiais iš apygardų. Dar vienas klodas, kurį pastebėjau, tai diktatūros ir laisvės tema. Ji nepakankamai išplėtota, tačiau apčiuopiama.
Po filmo galvoje sukosi pačių įvairiausių minčių, o tai jau daug. Tuo tarpu mano dukra po filmo tik ir kalbėjo apie meilės istoriją, simpatiškus vaikinus ir šaunuolę Ketnę... Dukrai pasakojant įspūdžius man netgi atrodė, kad mudvi žiūrėjome visai skirtingus filmus. O tai turbūt irgi režisieriaus nuopelnas.