Aktorė Justė Zinkevičiūtė: iš tikrųjų aš esu kovotoja

 (4)
Aktorė Justė Zinkevičiūtė, pažįstama iš romantinės komedijos „Valentinas vienas“ ir serialų „Emilija“ bei „Kriminalistai“, - tikra kovotoja. „Jei kova man įdomi ir svarbus laimėjimas“, - paaiškina ji. Mergina interviu atsakė į klausimus apie darbą, žinomumą ir savo charakterį.
© DELFI / Tomas Vinickas

- Papasakok, kuo šiuo metu užsiimi?

- Atslūgus filmo „Valentinas vienas“, serialo „Kriminalistai“, laidos „Kinfo“ nuotaikomis atrandu ir skiriu daugiausia laiko sau ir man brangiems žmonėms, kaip tik dabar kraunu lagaminą ir kartu su jais išvykstu egzotiškų atostogu. O grįžusi toliau ruošiuos keliems naujiems projektams, apie kuriuos dar nenoriu garsiai kalbėti. Tais projektais labai džiaugiuosi, nes jie man - dar vieni iššūkiai gyvenime. O jie man beprotiškai patinka!

- Ar patinka darbas televizijoje?

- Man patinka visi darbai, kurių imuosi. O jei imuosi, vadinasi, man įdomu. Ne išimtis ir darbas televizijoje. Tiek teatre, tiek televizijoje, tiek filmuose yra skirtinga patirtis, kuri mane daug ko išmoko, pamoko, suteikia žavesio, naujovių. Aš esu jauna, tai imu iš gyvenimo geriausia, ką man jis siūlo.

- Koks televizijos vedėjas ar vedėja tau - autoritetas?

- Nelabai žinau, ką išskirti, nes, manau, kiekvienas atsidūręs vedėjo amplua yra to daugiau ar mažiau vertas ir kiekvienas turi savo žavesio ir yra iš jų ko pasimokyti arba kokių klaidų verčiau nekartoti.

- Ar nuo pat vaikystės svajojai apie aktorės karjerą?

- Aktorystė žavėjo mane, kad tai svajonė, negaliu sakyti, - skamba pasakiškai. Aktorystė - tai kelias, kuriuo eidama šiandien jaučiuosi laiminga. O tuo keliu pirmi žingsniai buvo žengiami nuo šešerių, kuomet pradėjau lankyti dramos būrelį.

- Koks jausmas tave apėmė tada, kai tapai žinoma?

- To žinomumo, kuris kartais padidėja, kartais sumažėja, nesureikšminu. Nevaikštau sau ant kaktos užsiklijavusi antraštę - mane rodė per „teliką“. Aš tiesiog darau tai, kas man šiuo metu patinka ir teikia džiaugsmo.

- Ar jau seniai norėjai patekti į televiziją? Ar tai buvo tik atsitiktinumas?

- Aš galvoju, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna. Esu įsitikinusi, kad viskas, kas ateina į mūsų gyvenimus, mes pritraukiame mintimis, poelgiais... Tad televizija - irgi ne išimtis, mane visada žavėjo darbas joje, pasiruošimas filmavimams, pats procesas....

- Kokia didžiausia tavo silpnybė?

- Mano didžiausia silpnybė - bijūnų puokštė, pamerkta ant stalelio šalia lovos. Nuostabus jausmas ryte pabudus užuosti juos.

- Ar turi savybių, kurias savyje norėtum pakeisti?

- Tobulų žmonių nėra, o tokia būti aš noriu mažiausiai. Apie savo blogąsias savybes nenorėčiau kalbėti, nes kartais gyvenime sutinki žmogų, kuris pasako, kad ši savybė tikrai nėra bloga.

- Kaip prabėga tavo įprasta darbo diena?

- Mano įprasta darbo diena prasideda nuo kviečių želmenų ir morkų sulčių, kurias paruošia be galo miela ir rūpestinga moteriškė iš vieno sulčių baro, įsikūrusio Vilniuje. Po to - paskaitos, repeticijos, filmavimai, kartais - fotosesijos, o jei randu laiko tarp jų, būtinai pietauju su draugais, vakarop skiriu laiką sportui ir man mieliems dalykams. Ir, žinoma, visada per dieną randu laiko paskambinti tėvams, pasireirauti kaip jie ir parašyti žinutę žmogui, kuris gražiausiom spalvom nuspalvina rudens dienas.

- Kokiu savo poelgiu ar pasiekimu labiausiai didžiuojatės?

- Mano poelgiai, kuriais didžiuojuosi, yra žemiški ir tai sakau be jokios ironijos. Visada tam tikras pasididžiavimas yra: išauginus gėlę vazonėlyje, pagaminus skanią vakarienę, pasirūpinus savo jorke Nika, taip pat, kai yra atiduotas rūpestis ir dėmesys kitam. Nes pastaruoju metu jaučiu didelį džiaugsmą galėdama duoti ir gauti. O tai yra svarbiausia.

- Kuris kelio ženklas geriausiai atspindi jūsų asmenybę?

- Ženklas, reiškiantis „draudžiama sustoti“. Niekada gyvenime nepametu tikėjimo ir vilties, niekada nesustoju ir nenuleidžiu rankų. Iš tikrųjų aš esu kovotoja, jei kova man įdomi ir svarbus laimėjimas.

- Apie ką galvojate, kai viena važiuojate automobiliu?

- Visada viena važiuodama automobiliu autostradoje klausau muzikos, kuri patinka tik man, mąstau apie savo gyvenimą, kas jame įvyko gero, blogo, naujo... Kas praėjo, o kas dar laukia... Galvoju apie žmones, kurie mane supa... O po to pažiūriu į greitį ir dairausi, kur policininkai.

- Ar tikite likimu?

- Tikiu likimu.

- Kaip manote, ko reikia sėkmingam žmogui?

- Sėkmingam žmogui, manau, reikia artimų žmonių, meilės bei jaukių ir šiltų namų. To palinkėčiau skaitytojams.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (19)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (5)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (34)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (5)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Namuose du katinai atsirado netikėtai: kai siautėja, atrodo, kad turime penkis (31)

Būna žmonės, kurie nusprendžia įsigyti augintinius, tada kruopščiai renkasi ir viską apgalvoja. Kažkada ir aš tokia buvau. Ir tai – labai sveikintinas požiūris. Tačiau kartais viskas nutinka kiek kitaip. Visam laikui atsisveikinusi su savo kalyte, su mumis gyvenusia 13 metų, po kelių mėnesių visiškai netikėtai ir neplanuotai sutikau prie ligoninės atklydusią katę.