Nuo vaikystės buvau ta mokinė, kuri lankydavosi pas mokyklos socialinę pedagogę, o tėvams reikėdavo raudonuoti per susirinkimus. Tačiau žinote, kas pasikeitė? 11 klasės pradžioje supratau, kad nesu svarbiausia mokykloje, kad mokytojai turi savų problemų ir kad jie taip pat žmonės, kokie ir mokiniai. Galbūt mokytojas susipyko su artimu žmogumi ar jam atsitiko nelaimė – žinoma, jo emocijos per pamoką bus atitinkamos, tačiau pagalvokime, ar patiems mokiniams taip nėra? Ar mokiniai visuomet ateina į pamoką gerai nusiteikę? Klausimas, ar jie išvis ateina nusiteikę.
Žinote šių dienų moksleivių mąstymą? Jis maždaug panašus į tokį: „Mokytojas turi į burną įsidėti maistą, sukramtyti jį ir tuomet duoti mokiniui praryti.“ Taip mąstančių yra daug, o tuomet mokytojai ir būna patys blogiausi, neakademiški ir pan. Taip sakydami pirmiausia pažiūrėkime į save – ar mes norime kažko išmokti, ar galvojame, kad esame tokie „kieti“, kad visi kiti tokie kvaili.
Juokinga klausyti mokinių kalbų, kai jie vertina Švietimo ministeriją ar mokytojų darbą. Taip ir norisi paklausti: „Atsiprašau, mielas profesoriau, kiek amžių gyvenate ir kiek aukštųjų baigėte, kad galite vertinti suaugusių žmonių darbą?“ Suprantu, paauglystė, hormonai, bet kiek gi galima viską nurašyti jiems? Netgi „išbridę“ iš paauglystės liūno mokiniai galvoja, kad tik jie teisūs ir yra patys svarbiausi? Visiems tokiems susireikšminusiems mokiniams galiu palinkėti „nusileisti ant žemės“ ir pagaliau suvokti, kad nesate „kieti“, jei mokytojams atsakote su keiksmažodžiais ar viešai įžeidinėjate. Tai - pats žemiausias ir nebrandžiausias dalykas, kurį žmogus gali demonstruoti.
Beje, šios dienos istorija.
Šiandien mano mokykloje pamokos vyko po pietų. Atėjau į pamokas. Lietuvių pamoka. Mokytoja įeina į kabinetą, atsisėda prieš klasę, veda pamoką. Viskas pamokoje gerai, vyksta diskusija, nagrinėjame kontekstinį autorių. Po pamokos mokytoja pašaukia mane vardu ir paprašo nunešti klasės raktą pas budinčiąją. Rakindama duris sako: „Kaip man skauda kojas, vos paeinu. Tokios ištinusios, taip ir norisi šliaužti.“ Ir tai, atrodo, paprastas dialogas, tačiau lipdama laiptais negaliu nustoti šypsotis, nes šis žmogus, kuriam stovint skauda kojas atėjo ir išaiškino mums pamoką.
Pamanykite, nė vienas mokinys nebuvo įžeistas, mokytoja nešaukė, nesiskundė, jos veidas buvo toks ramus, kad tikrai nepasakytum, kad jai kažką skauda. Juolab ji taiso dešimtokų PUPP‘o darbus, tai reiškia, kad turi perskaityti daugybę įvairių rašinių, po 250 žodžių, reikia juos skaityti atidžiai, galbūt net kelis kartus, tai padaryti per tam tikrą dienų skaičių. Dabar jūsų prašau – įsijauskite į šios mokytojos poziciją. Kaip elgtumėtės pamokoje? Šauktumėte? Visus mokinius išvadintumėte neintelektualiais? Nemeluokite patys sau, kad galėtume išlikti tokie ramūs ir neparodyti nė kiek nuovargio ir skausmo.
Ši istorija yra puikus pavyzdys, kad kartais reikia paklausti mokytojo, kaip jam sekasi, tuomet gali suprasti mokytoją, jo problemas ir tai, kodėl, galbūt, jis šiandien nekokios nuotaikos.
Dar truputį. Tam dešimtokui, kuris šiandien išpeikė vyresnio amžiaus mokytojas, noriu pasakyti, kad nereikia pamiršti, kad tavo mama, močiutė ir galiausiai tu pats būsi tokio amžiaus. Ir kad tik gyvendamas žmogus įgauna patirties, todėl mes turime mokytis iš vyresnių žmonių, kad ir kaip to neleistų priimti mūsų jaunatvišką ego.
Pagarbiai,
Abiturientė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, tėveliai, norite pasidalinti savo nuomone, paprieštarauti? Laukiame Jūsų minčių laukiame čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt.