A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ recenzija: besidomintiems istorija ir nebijantiems sentimentų

 (5)
Pirmoji asociacija, išgirdus šios knygos pavadinimą, – nuostaba. Negi tai bus anekdotais apipinta sovietinės partizanės Marytės Melnikaitės istorija? Neklydau tik dėl vieno: romanas remiasi dokumentine medžiaga, dramatiška pokario situacija Rytprūsiuose ir Lietuvoje.
© Shutterstock nuotr.

Ši knyga jau išlepinta skaitytojų dėmesio: tapo 2012 metų knygos laureate ( kartu su Rimvydo Stankevičiaus poezijos knyga „Šokis su vilkais“), apie ją prirašyta nemažai įvairių recenzijų. Ne veltui sakoma, kad su knyga yra susiję bent du žmonės: vienas ją kuria, kitas interpretuoja skaitydamas. Todėl nenuostabu, kad neretai atsiliepimų yra daug, o kiekvienas skaitytojas randa sau artimų ar aktualių dalykų. Šį kartą norėčiau daugiau pasvarstyti apie smurtą.

Kam vertėtų skaityti šią knygą?

Pirmiausia - besidomintiems istorija. Jei nebūčiau anksčiau mačiusi kažkokio filmo apie sovietinių karių elgesį Rytprūsiuose, vargu ar būčiau patikėjusi, jog tokio žiaurumo būta. Šiuo aspektu šis romanas atsiduria šalia Dalios Grinkevičiūtės memuarinės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Abiejose apnuoginta šiurpi priešu paskelbto žmogaus kasdienybė, parodoma, kad nesigailima ir pačių silpniausių - vaikų, moterų...O dori žmonės neskirstomi pagal tautybę. Rusų karininko besilaukianti žmona yra tokia pat jautri vaiko skausmui kaip ir lietuvė. Jos abi vilko vaikams primena motinas.

Pabrėžiamas kultūringo žmogaus humanizmas, literatūrinio auklėjimo svarba: „Kai pasirodė pirmieji rusų kareiviai, žmonės meldėsi, bijojo, tačiau tikėjo, kad Tolstojaus ir Dostojevskio ainiai nebus nuožmūs laukiniai užkariautojai...“. Daugelio knygoje aprašytų kančių priežastis ta, kad „Tolstojaus tie vaikinukai raukšlėtais nuo karo veidais nebuvo skaitę...“.

Matyt, tai simptomatiška, nes ir dabar brutali, intelekto nepaliesta jėga nemėgsta susitikti su kuo nors žvilgsniu. Vos ne apie šiais laikais vakarais slampinėjančias gaujeles parašyta: „Žmonės kaip žvėrys, jeigu pažiūrėsi jiems į akis, jie iš karto puls, jie nelauks, jie kaip šunys arba vilkai, jiems negalima žvelgt į akis...“.

Neretai tenka išgirsti paaiškinimus: „trenkiau, nes jis į mane pasižiūrėjo“, „ papurškiau pipirinėmis dujomis, nes į mano pusę pasižiūrėjo ir nusijuokė“... Nors Šlepiko knygoje vaizduojamas XX amžiaus viduryje karo nualintų žmonių gyvenimas, bet neapleidžia nuojauta, kad bendražmogiškos problemos išliko. Liūdna, kad nors nėra karo, o smurtas išliko toks pat gajus ir susidarius palankioms aplinkybėms jis greitai suvešėtų...

Ir kas atsakys į klausimą, kodėl kartais žmogus, atrodantis kaip normalus, ima ir virsta žvėrimi? Romane, žiūrėdama į ginkluotus stribus, dėl to stebisi Renatė: „netikėtai pamanė, kad jie yra beveik visiškai tokie patys žmonės.“

Jeigu kas dabar labai „depresuoja“, kad Lietuvoje nebeįmanoma gyventi, jei kasdien atrodo, kad visko trūksta ir jau pasiekta vos ne skurdo riba, ši knyga galėtų būti kaip terapijos seansas. Reikia tik pasinerti į jos vaizduojamą pasaulį.

„Nubausk mane, tėve, už tai, kad nežinojau, už tai, kad nesaugojau, kiekvieną akimirką nesidžiaugiau tuo gyvenimu, jo smulkmenomis, kurios ir yra laimė, nubausk mane, kokia nori bausme, tik leisk man atbusti iš sapno, tik leisk prisikelti iš šitos šlapios ir negyvos žiemos, nuprausk man akis gyvybės vandeniu, kad praregėčiau, kad viskas nušvistų būta kasdienybe, kad išsisklaidytų mirties demonų užleistas sapnas...“.

Jei šis vaiko prašymas - malda pasieks skaitytojo sielos gelmes, tada tikrai atrodys, koks geras ir visko gausus yra mūsų neretai keikiamas gyvenimas...

Kam nereikėtų šios knygos imti į rankas?

Pirmiausia žmonėms, nemėgstantiems sentimentų, nes pasakojimas kai kur laviruoja ties sentimentalumo riba. Yra nemažai poetinių scenų, neišvengta romantinės meilės štampų ( Stasės ir jos vyro idiliška meilė, pasiaukojimas). Netiks ji ir per daug dideliems estetams dėl šiurpių scenų, vietomis paviršutiniško pasakojimo, pereinančio į kino scenarijaus žanrą.

Nors ši knyga sukrečia šiurpia istorine ir bendražmogiška tiesa, bet yra skirta lengvam laisvalaikio skaitymui, pavyzdžiui, vakarui su knyga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Neįgaliesiems skirtoje automobilių stovėjimo vietoje – nemaloni staigmena (6)

DELFI skaitytojas Kazys atsiuntė DELFI redakcijai nuotraukų ir laišką, kuriame piktinasi vangiu Klaipėdos aplinkotvarkos įmonių požiūriu į negaliųjų poreikius. Jis užfiksavo, kaip mašinų stovėjimo aikštelėje neįgaliesiems skirta vieta yra užversta sniegu.

Kirpėja prisipažino: džiaugiuosi, kad turiu padedantį išgyventi vyrą (234)

Esu profesionali kirpėja. Mūsų kirpykloje vyriškas kirpimas kainuoja 6 eurus. Tačiau penkiolikos vyrų per dieną neįmanoma apkirpti, nes jų tiek neateina.

Žioplas ar įžūlus? Vairuotojui kilo klausimų (9)

„Nesupratau, ar tragiškai žioplas, ar išskirtinai įžūlus“, – stebėjosi DELFI skaitytojas Valdas, sostinėje užfiksavęs jam nesuprantamą kito vairuotojo elgesį. Vyras nufilmavo, kaip drąsiai automobilis įrieda į gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui.

Autobuso vairuotojo poelgis įsiminė ilgam (5)

Skaičiau DELFI straipsnius ir panorau pasidalinti viena tikrai įdomia situacija. Ji įvyko seniau – 2016 m. vasaros viduryje. Buvo penktadienio rytas, kai aš, atsikėlęs 5 val., ruošiausi važiuoti į darbą. Kadangi dar buvau nepilnametis, buvo sunku jį susirasti…

Kaune sulaikymo operaciją nufilmavęs liudininkas: juos išlupo iš automobilio (37)

Kaune atsitiktinai sulaikymo operaciją nufilmavęs vyras iškart pamanė, kad čia ne eilinės muštynės, o rimtas policijos darbas. Filmuota medžiaga pasidalinęs DELFI skaitytojas nurodė, kad viskas vyko labai greitai.