Jeigu į daugelį klausimų atsakėte purtydami galvą, tuomet jūs dar nesate apiplaukę aplink Didžiulio (Daugų) ežerą, telkšantį pačioje Dzūkijos širdyje ir juosiantį seniausius laikus menantį Daugų miestelį. Daugiškis Giedrius Rusinas, prieš kelis metus pats vienas irkline valtimi apiplaukęs unikalios H raidės formos Didžiulio ežerą visu jo perimetru, pakvietė šią trasą išmėginti ir kitus. O norinčių išbandyti save ir dvi dienas pasisupti ant Daugų ežero bangų atsirado ne tik tarp vietos gyventojų, tačiau ir tarp svečių iš Kauno ir Vilniaus.
Vieną karštą liepos mėnesio savaitgalį 15 keliautojų, susikrovę savo mantą į šešias medines valtis, kuriomis Daugai garsėja nuo seno, leidosi į žygį. Panašaus tipo vandens žygiuose galima tiesiog plaukti ir mėgautis gamtos vaizdais, tačiau šį kartą vienas iš tikslų buvo aplankyti pačiame ežere ir jo pakrantėse išsidėsčiusias lankytinas vietas – tiek populiarias ir lengvai prieinamas, tiek ir žinomas tik siauram besidominčiųjų ratui.
Dar nespėjus kaip reikiant apšilti, stabtelime ties Doškonių kaimu, kur echolotas parodo 44 metrus gylio, o ežero svečiai pajunta pagarbią baimę šiam ežerui ir jo gelmėms. Tai oficiali giliausia Daugų ežero vieta. Toliau plaukiame ten, kur šalia ežero snaudžia Perkaso kalnas, menantis legendą apie tą kalną nukasusį velnią, norėjusį nutiesti tiltą iš Doškonių kaimo į bažnyčią Daugų miestelyje skubančiai moterėlei. Deja, užgiedojus gaidžiams velnio darbas nepavykęs ir tiltas likęs nenutiestas.
Dar pora šimtų yrių per vadinamuosius „tarpusalius“ ir virš pakrantės medžių iškyla Aukakalnis – įspūdingas kalnas, nuo kurio atsiveria Daugų ežero ir apylinkių panorama. Tai pirmoji mūsų stotelė ežero pakrantėje. Pasak legendos, šio kalno šlaituose dar ir šiandien galima pamatyti kadaise čia stovėjusios akmeninės pilies, kurią į smulkius gabalėlius sudaužęs ant vaidilučių supykęs Perkūnas, liekanų.
Toliau irdamiesi Daugų ežeru priplaukiame... Daugų ežero pabaigą. Tiesa, šios vietos taip vadinti negalėtume, jeigu prieš aštuonias dešimtis metų vienas stambus žemvaldys nebūtų sugalvojęs keliais metrais pažeminti ežero lygio. Šiandien ši vieta tebūtų įplaukimas į dar vieną Didžiulio įlanką, o dabar tai įplaukimas jau į kitą ežerą – Savistą. Iš tiesų, daugelyje vietų ežero keliautojai gali pastebėti stačius bangų mūšos išskalautus krantus pora metrų aukščiau dabartinio vandens lygio – tai akivaizdūs ženklai, kad vandens lygis dar visai neseniai buvo žymiai aukštesnis. Nors iš šios vietos per Savistą, Abistos upelį, Varėnę, Merkį ir Nemuną Daugų ežero vandenys patenka į pačią Baltiją, tačiau šį kartą mes šio maršruto nemėginsime. Sukame grožėtis mėlynomis ežero bangomis ir lankyti kitų įdomių vietų.
Mūsų valtys įplaukia į ežero „plotus“ – prieš akis didžiulė Bukaučiškių įlanka, kurios pakrantėje stabtelime aplankyti dar priešistorinius laikus menantį akmenį su gyvūnų pėdomis. Sakoma, kad senovėje tokias pėdas akmenyse iškaldavo medžiotojai po pasisekusios medžioklės. Bukaučiškių įlanka – puiki vieta įsismarkauti vėjui ir įsisiūbuoti baltaviršėms bangoms, kurios, pučiant šiaurės vakarų vėjui, čia įsibėgėja beveik penkis kilometrus. Visi ekipažai šią šiek tiek adrenalino reikalaujančią atkarpą įveikia sėkmingai, ne veltui Dauguose beveik niekas nėra girdėjęs atvejo, kad kas nors su irkline vietinių meistrų gamybos valtimi būtų sugebėjęs kada nors apsiversti.
Tiesa, vieną kartą, dar tarpukaryje, taip atsitikę Daugų klebonui, kuris iš miestelio mėgdavo atplaukti į Bukaučiškes pas savo bičiulį, tuo metu Bukaučiškių dvarą valdžiusį Vasario 16-osios akto signatarą, ministrą pirmininką Vladą Mironą. Būtent atplaukti, o ne atvažiuoti į Bukaučiškes buvę patogiau, nes Bukaučiškių dvaro rūmai stovėjo ant paties Daugų ežero kranto. Šiandien čia išlikusi tik raudonų plytų koplyčia.
Dvaro rūmų pastato jau nebėra, jis sugriautas dar sovietmečiu prijungus jį prie kolūkio „Laimė“, o Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas savo gyvenimą baigė 1953 metais Vladimiro miesto kalėjime Rusijoje. Nuo koplyčios kalnelio vėl sėdę į valtis ir dar keliasdešimt kartų sumojavę irklais, išlipame į krantą, kur stovėjo ir dvaro rūmai. Šiandien čia išlikusi tik mūrinė dvaro teritorijos siena ir rūmų pamatų fragmentai. Garbaus amžiaus vietiniai gyventojai dar prisimena, kad kaip tik šioje pakrantėje į valtį dažnai sėsdavo ir pats Prezidentas Antanas Smetona, kuris buvo geras Vlado Mirono bičiulis ir dažnai čia neoficialiai lankydavosi. Rodos atsistūmę nuo kranto tuoj prasilenksime su Premjero Vlado Mirono ir Prezidento Antano Smetonos ekipažu, išsiyrusiu į ežerą tam, kad galėtų konfidencialiai aptarti nepriklausomos Lietuvos reikalus.
Tačiau saulei krypstant vakarop, paliekame šią istorinę vietą, nes mūsų jau laukia Dvarčėnų kaimas, svetinga ponios Danutės pakrantė, laužas, žuvienė, dainos. Pasistiprinę ant laužo keptais Daugų ežero ešeriais, ryte kelionę tęsiame toliau, nes pries akis dar keturiolika kilometrų. Štai kairėje, kitoje Dvarčėnų kaimo įlankos pusėje, matosi iškyšulys – Kirlių ragas. Tai nuo akmens amžiaus gyventa vieta, kurioje rasta akmeninių kirvukų, gintaro dirbinių, puodų šukių. Visos šešios valtys netrukus pasiekia Daugų miestelį. Taip, tą patį, iš kurio ir išplaukė, tik jau visai iš kitos pusės. Ežero pakrantėje akį patraukia ant kalno esančios miestelio kapinės. Spėjama, kad kaip tik šioje vietoje didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas turėjo medžioklės dvarą. Istorikai teigia, kad jis dažnai lankydavosi Dauguose, nes kaip tik iš čia yra išsiuntęs laiškų. Nuo šios vietos visai nebe daug ir iki finišo, tereikia apiplaukti Daugų pusiasalį, vadinamąją Salą ir vėl atsidurti Dauguose.
Aštuoni kilometrai neprailgs, nes pirmą kartą papūtė palankus vėjas. Jeigu kelionės pradžioje, šiaurinėje ežero dalyje, vos keliasdešimt metrų nuo kranto ežero gylis – dviženklis, tai ši ežero dalis yra visiškai kitokia. Čia, nutolus nuo kranto ir šimtą metrų, gylis gali siekti vos keliasdešimt centimetrų, o į vieną iš salų, esančių tolokai nuo kranto, galima tiesiog nubristi.
Nuo senų laikų Daugų pusiasalio pelkėse rymo suakmenėjusi mergina. Norint su ja susitikti, reikia kelis šimtus metrų paėjėti apžėlusiu keliuku ir prasibrauti pro dilgėlių užkardą. Ši suakmenėjusi mergina čia snaudžia dar nuo tų laikų, kai valdant grafui Brastauskui per Daugų ežerą buvo tiesiamas vadinamasis „Velnio tiltas“ ir tam tikslui baudžiauninkai vežę akmenis.
Viena mergina atsisakiusi tai daryti, už tai jos tėvas buvęs užplaktas rykštėmis ir mirdamas ją prakeikęs: „Kad tu akmeniu pavirstum!“. Manoma, kad šis akmuo iš tiesų mena dar senesnius laikus, čia galėjo būti viena iš akmens amžiaus šventviečių. Už poros kilometrų aplankome dar vieną akmens amžių menančią vietą. Tai Daugų senovės gyvenvietė – piliakalnis, jaukus kalnelis ežero pakrantėje. Žvalgymų metu archeologai čia yra radę tiek akmens amžiui, tiek ir viduramžiams priskiriamų radinių. Tai seniausiai apgyvendinta Daugų apylinkių vieta. O mums piliakalnis – beveik paskutinė atokvėpio vieta prieš finišo tiesiąją.
Trumpam išlipame senosiose žydų kapinėse, vietinių vadinamose tiesiog „Žydkapėmis“. Nuo XVII a. iki 1941 metų čia veikė Daugų miestelio žydų bendruomenės kapinės. Sovietmečiu šiame pusiasalyje įrengus sveikatingumo ir poilsio zoną, iš akmeninių antkapių padaryti laiptai. Prasidėjus atgimimui laiptai išardyti, antkapiniai akmenys sustatyti eilėmis. Šiandien čia galima suskaičiuoti 81 antkapinį paminklą.
Finišuojame ten pat, iš kur ir pradėjome. Vieniems šis 43 km ratas aplink Didžiulį buvo visiškai nauja pažintinė kelionė, kitiems – sugrįžimas į seniai matytas vietas, tačiau visi dalyvavusieji vieningai nutarė, kad šis žygis privalo tapti tradiciniu. Tad kitais metais nekantriai lauksime prisijungiant ir Jūsų!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!