Nepasakosiu, kaip mano tėvų ir senelių veiduose maišėsi baimė su neviltimi. Manęs ten nebuvo. Jokia forma. Aš gimiau vėliau ir neturėjau progos Sausio 13-osios matyti savo akimis. Bet aš užaugau šeimoje, kur ši diena visada buvo daugiau nei rečiausias sovietinis deficitas, kur laisvė visada buvo branginama labiau nei paskyra butui, naujam „Moskvich“ ar sekcijai.
Senelių namuose Lietuvos vėliava visada buvo išskalbta bei išlyginta, kotas — nupoliruotas. Ir ji visada plazdėjo iškelta reikiama proga, nepaisant to, kad tėvukui ar dėdei dėl to reikėdavo kopėčiomis ropštis per šlapdribą ar vėtrą. Ir aš žinau – tądien mes buvome ne tik didesni ir stipresni už mus paminti besistengusius okupantus. Tąnakt mes buvome didesni už gyvenimą, mirtį ir laiką, už visą pasaulį, už jo laimes ir negandas. Tąnakt mes buvome ryškios žvaigždės danguje, pati viltis, istorija ir begalybė. Tąnakt mes buvome didvyriai.
Sausio 13-ąją mes stovėjome už savo laisvę. Stovėjome už teisę būti lietuviais. Stovėjome per šaltį, prieš tankus, kulkas ir mirtį. Tą naktį motinos stovėjo už homoseksualaus sūnaus teisę susituokti su mylimuoju. Stovėjo už teisę negauti psichiką veikiančių vaistų dėl kritiškos nuomonės apie valdančiąją partiją. Už teisę nemirti tarnaujant okupantų armijoje. Tą naktį ateistai stovėjo už krikščionio teisę melstis ir lankyti bažnyčią. Tą naktį tėvai stovėjo už vaikų teisę būti lietuviu Čikagoje, Londone, Osle ar Amsterdame. Nes negali tik šiek tiek praverti savo kiemo vartelių ir įsileisti truputį laisvės: ji kaip galinga kalnų upė pavasarį, išgraužianti vis daugiau kelio savo praėjimui.
Tą naktį gynėme ne tik Parlamentą, ne tik Vilniaus televizijos bokštą. Tą naktį gynėme savo laisvę, savo teisę spręsti, ką daryti su mūsų ateitimi ir likimu, teisę rinktis. Turėti prašmatnius telefonus, internetą, žodžio, minties, sąžinės laisvę, teisę skaityti lėkštus komiksus, fantastines sagas ar Volterą bei žiūrėti kokčiai saldžius serialus, japonų anime ar brangią dokumentiką, valgyti austres ir riebų, greitą maistą iš „McDonald's“. Tą naktį gynėme savo apsisprendimą eiti su Vakarais ir būti europiečiais.
Gynėme tol, kol ginti nebereikėjo. Kol okupantams teko padėti automatus ir, pabrukus uodegą, su visais tankais bei imperijos ambicijomis minti taką namo pas baltąsias meškas. Mes stovėjome, stovėjome iki galo. Stovėjome, nebėgome, nežvilgčiojome atgal. Stovėjome, kad ir kaip skaudėjo, kad ir kiek aukų iš mūsų buvo pareikalauta. Stovėjome kraujuodami, stovėjome, kai į mus šaudė.
Keturiolika žmonių Lietuvos laisvę gynė iki paskutinio – savo mirties. Bet nesitraukė ir nesvyravo nė sekundei. Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Kas nori mirti? Bet tai buvo drąsa, didvyriškumas ir pasiaukojimas. Epochų sandūrose lengvų sprendimų nebūna. Istoriją rašo tie, kas renkasi. Puslapiai verčiami tada, kai susidaro kritinė masė tų, kas drįsta daryti sprendimus bei juos ginti. Už tuos, kurie pasislėpę už sofos laukia, kuo viskas baigsis, pasirenka kiti. Ir kaip taisyklė, tiems, kurie laukė, pasirinkimas nelabai patinka.
Nūdienos įvykių fone galima ir privalu klausti: kas būtų buvę, jei būtume suabejoję? Palūžę? Jei sušalę ir pavargę būtume paprašę: o gal susitarkim? Mes jums duosim žemių, lengvatų, karines bazes, keletą tūkstančių jaunimo į lagerius? Tik nemuškit, nešaudykit, neskriauskit. O gal mums ir autonomijos SSRS sudėtyje užteks? Prekiaukim, o ne kariaukim. O gal mes ir patys kalti dėl sovietų puolimo? Juk nebūna vienos kaltos pusės. Įsijauskim į jų kailį, supraskim ir juos. Ar tada šiandien Lietuva būtų laisva, pilnavertė valstybė, NATO ir Europos sąjungos narė?
Ką pasakytume žuvusiems? Atsakymas aiškus bei nereikalaujantis įgarsinimo. Ar matėte didvyrius, ieškančius kompromiso? Susitariančius su niekšais? Besiderančius su piktadariais? „Tu gal tyliau plėšk bedalius, o aš apsimesiu, kad nemačiau“? Ne. O lietuviai tąnakt buvo didvyriai.
Šiandien jau 24 metus mes gyvename su tos nakties aidu ir esame tos Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, vaikai. Kasdien stovintys, kasdien pasiryžę. Kad ir ne prieš tankus bei kulkas, bet kasdien šiek tiek didvyriai. Kasdien, kai reikia ginti tiesą ir laisvę, šiek tiek didesni už visą pasaulį, visus antausius, kad „savi šaudė į savus“, visus išvedžiojimus, neigiant tos nakties įvykius, įmitusių provincijos teliukų paikus grasinimus „padaryti Maidaną“ ar isteriškus Kremliaus bepročių klykimus apie visišką sunaikinimą.
Ir šiandien aš žinau: jei kitą kartą prie mūsų durų pasirodys tankas ir automato vamzdis, Lietuvą ginsime ir vėl. Kad ir kur bebūtume, kad ir kiek mums tai bekainuotų. Nesitarsime, nesiderėsime, kompromisų neieškosime. Stovėsime, kovosime iki galo, iki mirties, jei reikės. Stovėsime už laisvę, už gyvenimą, už savo ir savo vaikų ateitį. Didvyrių keliu einama kruvinomis pėdomis. Einama pavargus, nuolatos renkantis tarp sunkaus ir sunkesnio, tarp patogaus plaukimo pasroviui bei atšiaurios atsakomybės už savo likimą. Bet kaip ir Sausio 13-ąją, taip ir šiandien lietuviai turi daugiau nei pakankamai drąsos bei stiprybės būti didvyriais. Buvome jais tada, esame dabar, būsime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!