20 metų lietuvius globojanti prancūzė: lietuviai tapo atviresni pasauliui

 (3)
Prancūzė Marie-Bernadette Wajder – jau 20 metų talentingus Lietuvos jaunuolius remiančios asociacijos „Pro-Infanoj" prezidentė. Šią vasarą už ilgametę pagalbą Kauno moksleiviams moteris buvo apdovanota Santakos garbės ženklu.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kodėl prieš 14 metų sutiko perimti organizacijos vairą, nors ir taip vos spėjo suktis tarp aktyvaus dėstytojos darbo ir rūpinimosi trimis savo pačios vaikais, 67 metų moteris nusišypsojusi taria: „Johanas Volfgangas Gėtė į keliones visada išsiruošdavo su dviem krepšiais – vienas – imti, o kitas – duoti...“.

- Kaip ir kodėl susikūrė jūsų vadovaujama asociacija „Pro-Infanoj“ ir kodėl ji pradėjo veiklą būtent Lietuvoje?

- „Pro-Infanoj" – daugelio žmonių viso gyvenimo projektas, gimęs iš lemtingų susitikimų. Asociacijos pavadinimas, išvertus iš esperanto kalbos, reiškia „vaikams“ – būtent jų gerovė visada buvo svarbiausias mūsų tikslas. „Pro-Infanoj“ nuo 1993-iųjų teikia finansinę paramą ir globoja gerai besimokančius prancūzakalbius Lietuvos moksleivius. Jiems už gerus mokslo rezultatus mokame stipendijas.

Tiesa, iš pradžių ketinome padėti vaikams tik iš nepasiturinčių šeimų Lietuvoje, bet vėliau rūpinomės ir turinčiais sveikatos problemų, o stipendijas mokėjome geriausiems ir labiausiai motyvuotiems – taip pat ir jau baigusiems mokyklas, bet nusprendusiems tęsti studijas. Veiklos geografija taip pat kito – ėmėmės globoti vieną jaunuolį Libane, o dabar projektą išplėtėme į Braziliją. Apjungę jėgas keliasdešimt nieko bendra su Lietuva neturėjusių prancūzų Lietuvoje asmeniškai globojo 55 vaikus. Daugelis iš jų jau užaugo, tad ir dabartinė organizacijos veikla kinta – stengiamės pagelbėti jiems atsistoti ant kojų, vystyti asmeninius projektus.

Kaip jau minėjau, viskas prasidėjo nuo asmeninių susitikimų ir daugelį žmonių uždegusios idėjos. 1991-1992 metais Lietuva dar tik stojosi ant kojų. Tuo metu rašyti diplominio darbo į Kauną buvo atvykusi prancūzė Myriame Gouget. Gyvendama čia ji mokė jaunimą prancūzų kalbos ir žinojo, kad bent dalis jaunuolių dėl prastos ekonominės padėties nebūtų galėję tęsti studijų. Pamilusi Lietuvą, apie šią šalį Myriame papasakojo savo draugams iš Grenoblio miesto, o tarp tų draugų buvo ir asociacijos steigėja Michèle Alteirac. Ši aktyvi moteris sumanė padėti jaunai šaliai užauginti laisvų, išsilavinusių, aktyvių žmonių kartą ir užkrėtė šiuo sumanymu savo draugus.

Šie kvietė prisijungti savo draugus ir taip asociacija pamažu subūrė keliasdešimt įvairiausio amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties prancūzų. 1999 metais Michèle pasiglemžė sunki liga, bet jos idėja liko gyva, o perimti organizacijos vairą sutikau aš. Manau, kad mūsų veiklos sėkmę nulėmė sprendimas ne vien remti jaunuolius finansiškai, bet ir užmegzti su jais ryšį. Vaikai su savo globėjais nuo pat pradžių bendravo asmeniškai, o per du dešimtmečius mus visus susiejo tvirta draugystė – tapome tarsi didelė šeima, kuri įrodė, kad sutelkę jėgas ir susivieniję paprasti žmonės gali nuveikti išties daug.

Per 20 veiklos metų Lietuvoje teko užsiimti ir kitokia veikla. Kiek tik galėjome, stengėmės padėti įsigyti įrangos ir vaistų Lietuvos ligoninėms, taip pat rėmėme Kaune anksčiau veikusį Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centrą, eilei specialistų pagelbėjome išvykti stažuotis, užmegzti naudingų profesinių pažinčių, įgyti daugiau žinių pačiose įvairiausiose srityse – nuo sveikatos iki kultūros ar viešbučių bei restoranų verslo. Tačiau svarbiausias mūsų tikslas visada buvo pagalba vaikams siekti mokslų.

- Kaunas ir Grenoblis jau 16 metų yra susigiminiavę miestai-partneriai. Kiek tam įtakos turėjo „Pro-Infanoj“?

- Manau, tai dar vienas puikus pavyzdys, rodantis, kiek daug gali asmeninės iniciatyvos ir paprasčiausios pastangos. Žmonėms vienoje šalyje susitikus bendraminčių iš kitur, gimsta nuostabios iniciatyvos. Vėliau vienos mintys veja kitas, vieni projektai gimdo kitus ir galiausiai susipina gražus draugystės ir bendradarbiavimo tinklas. Būtent taip atsitiko su Kauno ir Grenoblio miestų susigiminiavimo istorija.

Žinoma, tam įtakos padarė ir faktas, kad Grenoblio mero žmona – lietuvė. Su ja ne kartą buvome susitikę, iš dalies jos pastangų dėka sustiprėjo mūsų bendradarbiavimas su Kaune įsikūrusiu Roberto Šumano prancūzų kultūros centru, jo vadove Birute Strakšiene. O vienas iš pirmųjų „Pro-Infanoj“ aktyvistų Michel Cailluet aktyviai dirba Kauno ir Grenoblio susigiminiavusių miestų komitete, tad jo indėlis taip pat buvo labai svarbus vystant asociacijos veiklą.

- Dažnas įsivaizduoja, kad labdaringa veikla – daugiausiai pasiturinčių ir neturinčių ką veikti pagyvenusių senučių užsiėmimas. Ar, Jūsų manymu, tame yra tiesos?

- Žmonės, investuojantys savo pinigus ir laiką į „Pro-Infanoj“ asociaciją, yra iš pačių įvairiausių amžiaus grupių, socialinių sluoksnių ir profesinių sričių. Tarp mūsų yra ir verslininkų, ir kinezeterapeutų, ir mokytojų bei dėstytojų. Nuostabu tai, kad asociacijos steigėja M. Alteirac skyrė visą savo energiją, siekdama įtraukti į organizacijos veiklą visus savo pažinotus draugus, šie – savo draugus ir taip ratas plėtėsi, sniego gniūžtė didėjo, kol virto tuo, kuo yra šiandien.

Egzistuoja daugybė humanitarinės pagalbos būdų ir formų, o didelės organizacijos, pavyzdžiui „Rotary“ ar „Lions club“, kartais sudaro įspūdį, kad ši veikla skirta tik tam tikro visuomenės sluoksnio žmonėms, turintiems ne kiekvienam pasiekiamų galimybių.

„Pro-Infanoj“ steigėja Michèle norėjo parodyti, kad galimybės – tai žmonės, ir kad nereikia būti ant aukščiausio visuomenės laiptelio, jei nori padėti kitiems. Ji buvo įsitikinusi, kad svarbiausios galimybės – tai asmens iniciatyvumas, noras įgyvendinti savo idėją ir ryžtas. Svarbu, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Kiekvienas gali prisidėti tiek, kiek gali, ir tuo, kuo gali. Mūsų atveju pasiryžusieji globoti vaiką finansiškai iš pradžių tam skirdavo 30, o vėliau – 40 eurų per mėnesį. Sumos nebuvo didelės, tačiau globa truko, kol globotinis baigdavo universitetą, todėl pasitaikė ne vienas atvejis, kai globėjas išeidavo į pensiją ar dėl kitų pasikeitusių gyvenimo aplinkybių nebegalėjo skirti finansinės paramos, tačiau išlaikydavo asmeninį ryšį, o būtent jis ir yra svarbiausias.

Mūsų nešama žinia susijusi su brolybės siekiu. Norime savo pavyzdžiu parodyti, kad nepaisydami savo skirtumų kartu galime nuveikti labai daug, galime sukurti geresnę ateitį. Žinoma, tai skamba išties ambicingai, bet pradėję nuo mažų žingsnelių ir paprastos draugystės su vaikais ir jaunimu jau matome pirmuosius rezultatus. Juk jaunimas ir kuria mūsų rytojų. Taigi savo darbais, savo draugyste ir parama ir norime įrodyti, kad nors vienas negali beveik nieko, susivienijus su bendraminčiais beveik viskas tampa įmanoma.

- Lietuvoje viešite 38 kartą. Kaip, jūsų akimis, per tuos 20 metų pasikeitė šalis? Ar einame tinkama linkme?

- Kaskart čia atvykusi stebėdavau žmones gatvėse ir galiu pasakyti, kad vaizdas labai pasikeitė. Kai atvykdavau čia pirmuosius kartus, viešajame transporte matyti žmonės atrodė užsisklendę, susitelkę vien į save, jie nesisveikindavo. O dabar mikroautobusuose keleiviai sako „laba diena“, „viso gero“. Taip pat pastebėjau, kad pabaigę darbus lietuviai dabar nebeskuba iškart namo kaip anksčiau – jie eina pasivaikščioti po miestą, skiria daugiau laiko bendravimui, juokauja.

Šie pokyčiai, didesnis žmonių atvirumas pasauliui išties labai pastebimi. Žinoma, ir pačios valstybės pasiekimai nuo nepriklausomybės atgavimo tikrai stulbina – Lietuva įsiliejo į Europos bendruomenę, buvo Europos kultūros sostine, o dabar net pirmininkauja ES Tarybai. Noriu tik palinkėti, kad šiais gerais pokyčiais ir spindinčiomis parduotuvių vitrinomis galėtų pasidžiaugti daugiau žmonių. O apie neigiamas puses ne daug ką galiu pasakyti, nes čia negyvenu.

- Ar per du aktyvaus humanitarinio darbo dešimtmečius nebuvo nusvirusios rankos? Ar neteko bent pasvarstyti, ar verta tiek daug savęs atiduoti kitiems žmonėms?

- Manau, kad tai klausimas apie įsipareigojimus ir atsidavimą. O tam svarbiausia ištikimybė savo siekiams ir ilgus metus trunkantis nuoseklus darbas. Niekada neverta tikėtis, kad sėkmė bus šimtaprocentinė. Juk kiekvienas savo kelyje sutinkame ne vien gražius ir mielus žmones – tenka susidurti ir su kliūtimis, įveikti įvairius sunkumus.

Vis dėlto mūsų „Pro-Infanoj“ eksperimentas įrodė, kad būdami atviri ir nuoširdūs, diskutuodami galime susidoroti su visais iššūkiais. Švęsdami organizacijos dvidešimtmetį juokaudami susitarėme visi susitikti po dar dvidešimties metų. Žinoma, puikiai suprantame, kad tame susitikime dalyvautų jau toli gražu ne visi, tačiau tvirtai tikiu, kad galime išsaugoti bent mažą dalį šiandieninio entuziazmo ir vidinio užsidegimo, o tai ir yra svarbiausia. Nors daugelis Europos Sąjungą laiko kiek utopiniu projektu, aš asmeniškai juo tikiu. Jau įsitikinome, kad žmones skiriančios sienos gali išnykti. Dabar svarbiausia įveikti barjerus, užsilikusius mūsų širdyse.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (22)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (196)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.

Lietuvi, atsipeikėk: jei nesituokia, nereiškia, kad paliks (83)

Kaip mes galime siekti tolerancijos „kitoms“ visuomenės grupėms, jei nesugebame toleruoti vienas kito? Tarp vyresnių žmonių nusistovėję stereotipai dusina kiekvieną iš mūsų, nes tobulų nėra. Stereotipai apie šeimą, vyriškus vyrus ir moteriškas moteris, vaikų kiekį ir pinigus.

DELFI skaitytojai užfiksavo: į Kauną sugrįžo sniegas (12)

Nors po savaitės jau sulauksime pirmosios pavasario dienos, žiema lengvai pasitraukti nenori – kaip pranešė DELFI skaitytojai Kaune, trečiadienio popietę laikinojoje sostinėje pasnigo.

Švęsdami 160-asias Įkūrėjo metines, skautai pasitiko saulę (5)

Jei šiandien gatvėje, darbovietėje ar mokykloje išvysite žmones, pasipuošusius skautiškais kaklaraiščiais, nenustebkite – taip vasario 22 d., skautų Įkūrėjo dieną mini viso pasaulio skautai. Tradiciškai šią dieną skautai visame pasaulyje pradeda kartu pasitikdami pirmuosius saulės spindulius. Ne išimtis – ir Lietuva, rašoma pranešime spaudai.