1000 kilometrų kelionė: kaip motociklais Lietuvą apžiūrinėjome

 (32)
Nutariau trumpai parašyti apie neseniai įvykusią kelionę motociklu, kad būtų ką ateityje prisiminti. Taigi, nusprendėme su draugais truputį pakeliauti motociklais. Kadangi nė vienas iš mūsų menko ekipažo (Vytautas, Kristijonas ir aš – Justinas) niekur ilgėliau važiavę nebuvome (tik daug skaitėm apie kitų neeilines keliones motociklais), tai pradžioje nutarėme pasidairyti po savo pačių kiemą – Lietuvą.
© Skaitytojo nuotr.

Šiaip ar taip, ir žiūrėti yra čia ką, ir kelių gražių pasitaiko, o galiausiai, žinant mano polinkį į netikėtus techninius gedimus, pats, tiesą sakant, nedegiau entuziazmu baisiai toli nutolti nuo namų. Asmeniškai kelionei paskyriau keturias dienas, o kolegos - pora daugiau. Nors keliauti smagu, bet žinau, kad toks užsiėmimas - ne man, nes tiesiog sukti kilometrus labai greitai pabosta ir tada imi užsiiminėti kitais dalykais, nukreipiančiais dėmesį nuo vairavimo (kaip, pavyzdžiui, dainavimas šalme), kas nėra labai patartina sėdint ant motociklo…

Būtent todėl keturios dienos buvo labai optimalus laikas, nors kelionės gale mielai būčiau pavažiavęs ir dar keletą, bet, deja, kilometražas buvo tiesiogiai proporcingas piniginės turiniui ir galiausiai to turinio tiesiog nebeliko.

Prasidėjo viskas mažu pasiruošimu. Kadangi nei vieno iš mūsų motociklai nėra skirti ilgam keliavimui (Vytauto ir mano „Suzuki“ - daugiau bekelei skirti „Suzuki DRZ400“ ir Kristijono gatvinis „Honda CB400SF“), reikėjo šiek tiek modifikacijų, kad tilptų visi daiktai ir pats važiavimas būtų malonesnis. Daiktų problemą mano kolegos išsprendė tiesiog prisirišdami didelius maišus ant motociklo galo, o aš, kadangi laisvo laiko, deja, turiu labai daug, gale pasidariau rimtesnę „bagažinę“, prie kurios galima buvo pritvirtinti kirvį, vandens atsargų bei talpią įrankių dėtuvę, o taip pat ir daugiau maišų nei buvo pas kitus ekipažo narius.

1000 kilometrų kelionė: kaip motociklais Lietuvą apžiūrinėjome
© Skaitytojo nuotr.

Žinant, kad mano motociklas labai nemėgsta didelio greičio (jis tam ir nėra skirtas), susivirinau keletą laikiklių ir priekyje taip pat susimontavau stiklą. Rezultatas tikrai estetiškai skurdus, nes panaudotos medžiagos - tik likusios iš kitų projektų, bet, na, juk ne prieš merginas pasirodyti važiavome…

Nuo Vilniaus - iki Zarasų

Ankstyvą birželio 23 d. rytą susitikome degalinėje. Po visų diržų įtempimų, žemėlapių tikrinimų (važiavome specialiai be GPS), kuro užpylimų ir padangų pūtimų galiausiai išjudėjome jau tik apie 11.30 val. Kitomis kelionės dienomis pastebėjome tą pačią tendenciją – kad ir kaip stengtumeisi susiruošti kuo ankščiau, galiausiai vis tiek išvažiuoji ankščiausiai 10 valandą.

Buvo aišku, kad baisiai toli tą dieną nenukaksime. Tačiau kadangi neturėjome galutinio taško, o ir važiavome ne dėl kilometrų, tai nebuvo labai kur ir skubėti. Iš Vilniaus patraukėme į Pabradę, tada į Molėtus, iš ten - į Palūšę. Ten užkandome blynų pas kažkodėl, mūsų nuomone, tai vietai keistai per daug simpatišką baristą Indrę ir patraukėm turistiniu maršrutu link Ginučių. Pakeliui teko nemažai stoti – tai kas butelį vandens pameta, tai jau užpakalis nebegali kentėti, tai pas nykštukus prireikia, tai reikia kokią bažnyčią nufotografuoti ir t.t.

Dažniausia sustojimo priežastis, kad ir kaip, buvo tiesiog poilsis. Vis dėl to motociklai kelionėms mūsų neskirti ir tai jaučiasi. Užpakalius skauda, vėjas visą laiką stumia ir garsas visuomet didžiulis. Manau, pats vertingiausias daiktas, kurį apskritai pasiėmiau į kelionę, buvo ausų kištukai – iškart pasirodė, kad važiuoju su kitu motociklu. Su mano senoviniu šalmu ir prakeiktu sportiniu duslintuvu be jų būtų visiška kančia. Tačiau tie nepatogumai visai nerūpėjo, svarbiausia, buvome kelyje ir niekas niekuo nesiskundė nė kartelio visoje kelionėje. O galiausiai tokioje kelionėje pats svarbiausias dalykas ir nėra motociklas. Svarbiausia gera kompanija – o čia jokių bėdų nebuvo.

Tą dieną dar užlėkėme į VAE, nes Vytautas ir Kristijonas ten dar nebuvo lankęsi, o ir man buvo įdomu, koks ten dabar vaizdas. O vaizdas keistas – tuščia, tylu. Beveik „Stalkeris“. Kartais vis pravažiuodavo tokių pačių turistų kaip ir mes mašina ir tai viskas. Prie didžiulių kaminų, vamzdžių ir pastatų besileidžianti saulė atrodė labai įspūdingai. Ta proga toje aplinkoje „pahipsteriavome“ - padarėme dirbtinai meniškų nuotraukų, pailsėjome ir traukėme toliau. Visaginas tuo metu kaip tik ruošėsi Joninėms, todėl pravažiuodami matėme bruzdantį miestą. Tačiau, kad ir kiek tas miestas bruzdėtų, palyginus su kitais miesteliais, pro kuriuos važiavome, jo architektūra vis tiek padaro jį kažkokį keistai pilką.

21 val. buvome Zarasuose, kurie nustebino savo tikrai gražiai sutvarkyta apžvalgos aikštele ir pasakišku vaizdu į Zaraso ežerą. Nors Zarasuose esu buvęs, bet neprisiminiau jų tokių gražių. Išties daugelis mažesnių miestelių Aukštaitijoje bent pravažiuojant atrodo sutvarkyti ir pasiruošę priimti pakeleivius. Galbūt mums taip atrodė todėl, kad važiavome tik pagrindinėmis gatvėmis, tačiau smagu, kad tvarkosi ne tik sostinė.

Saulei besileidžiant buvo laikas ieškoti vietos nakvynei. Kadangi esame baisiai išlepinti, vietos būtinai norėjome prie ežero, bet, pasirodo, viskas privatu. Todėl teko prabangiai apsigyventi kempinge. Maudynės, tradiciniai makaronai su konservais (kai pavargęs, tai skonis nelabai svarbus), ilgas pasisėdėjimas ir kova su uodais – tokios mūsų Joninės. Tą dieną nuvažiavome apie 270 km – ne daug, bet girdėdami iš ežero pakrantės sklindantį „bumčiką“ ir girtų žmonių šūkavimus žinojome, kad mūsų Joninės praėjo tikrai geriau nei daugelio kitų lietuvių tą dieną.

Išaušus rytui pasirodė, kad palapinė leidžia vandenį ir kažkodėl dar kaupia rasą viduje, dėl ko ir atsibudau visas šlapias. Pigus daiktas, nėra ko ir norėti. Apsižiūrėjęs pamačiau, kad ir rūbai visi šlapi, jie taip ir neišdžiuvo iki kelionės galo. Nors rytas pasitiko debesimis ir galiausiai - lietumi, bet apėmė toks keistas didelis noras sėsti ant motociklo ir tiesiog važiuot. Net nesvarbu kur, tiesiog važiuoti. Tas važiavimas be plano suteikia tokį laisvės jausmą, prie kurio labai lengvai priprantama. Šiaip važinėdamas mieste niekad to nejauti, bet tuo metu tiesiog baisus „open road“ (liet. atviras kelias) jausmas apėmė. Spėju, būtent dėl to jausmo ir yra keliaujama motociklu.

1000 kilometrų kelionė: kaip motociklais Lietuvą apžiūrinėjome
© Skaitytojo nuotr.

Apie 11 val. lietui aprimus susipakavome ir traukėme toliau. Visa diena pasirodė lietinga, tačiau tai mūsų per daug nebaugino. Kai esi kompanijoje ant motociklo, apskritai mažai kas baisu. Vienas važiuodamas taip drąsiai tikrai nesijaustum, tad čia dar vienas tokios kelionės privalumas.

Užklupo liūtis

Važiuojant link Rokiškio priekyje jau pamatėme didžiulę juodumą, o ir pravažiuojančio sunkvežimio vairuotojo rodomas kryžius sakė, kad bus blogai. Pasinaudodami tuščiu keliu ir gražiu vaizdu pasidarėme fotosesiją, kas turėjo, užsidėjo lietaus drabužius ir patraukėme tiesiai link dušo. Po minutės važiavimo prasidėjo katastrofiškas pylimas, bet dar po minutės kaip iš dangaus nukrito uždara stotelė. Išties pasisekė (nes daugiau tame kelyje tokių stotelių nebematėme) ir per plauką išsigelbėjome. Stotelėje praleidome apie pusantros valandos, išmokau, kaip reikia visai patogiai gulėto ant motociklo, ir šiek tiek apdžiuvę bei užkandę traukėme toliau.

Atvykę į Biržus aplankėme pilį. Nors diena apsiniaukusi ir viskas šlapia (tuo pačiu - ir mūsų drabužiai), Biržų pilis paliko neblogą įspūdį. Pasivaikščioję bandėme surasti, kur pavalgyti, bet kaip ir visoje labiau provincialioje Lietuvoje susidūrėme su maitinimo įstaigų trūkumu. Tikėjomės kažko tradicinio lietuviško, bet teko tenkintis pica. Užtat įsigijome truputį tradicinio alaus vakarui, kad bent ko tam kraštui būdingo paragautumėme. Dėl lietaus gerokai užgaišę kelyje nusprendėme, kad ieškosim nakvynės kažkur prie Pakruojo. Pakeliui į ten dar spėjome atšvęsti ir Kristijono gimtadienį.

Nusigavę iki Pakruojo įnikome į nakvynės vietos ieškojimą prie Mūšos upės. Žemėlapyje upė atrodė didelė, bet realybėje pasirodė visa užpelkėjusi, o kur laisvesnė vieta, ten koks skurdus kaimas (čia kaimai pasirodė žymiai skurdesni, nei rytinėje Lietuvoje). Miškų aplinkui irgi praktiškai nebuvo, tad ėmėm jaustis pasimetę. Galiausiai tokius beklaidžiojančius mus pasigavo vietinis gyventojas, su „niauktais“ langais ir stipriu „bumčiku“. Užklausęs, ar nepasiklydom, pasiūlė apsistoti pas jį. Kadangi jau temo, sutikom, nors nelabai norėjom kažkieno kieme nakvoti. Jis mus , pasirodo, ne pas save į kiemą, o į savo kaimą nusivežė. Ten praleidome labai įdomią viešnagę Pamūšio kaime.

1000 kilometrų kelionė: kaip motociklais Lietuvą apžiūrinėjome
© Skaitytojo nuotr.

Pravažiuojant tas Pamūšis nepasirodė kažkuo išskirtinis, netgi pakankamai skurdus. Mane truputėlį apėmė nerimas, kur čia mus veda. Bet nuvedė žmogus mus į vietą prie tos pačios Mūšos upės – kaip ir kaimo paplūdimį. Aplinkui dar buvo kitų stovyklautojų, kurie mums kėlė truputį nerimo, bet mūsų vedlys sakė nesijaudinti, nes tuojau čia visi išsiskirstys. Vieta gal ir nebuvo labai graži, bet buvom labai nustebinti tokio sutikimo tokiame Lietuvos užkampyje. Vos tik pasidomėjome malkomis, mūsų vedlys iškart parvežė iš namų ne glėbį, o visą maišą.

Vargais negalais įkišę jam pinigų ėmėm rengti stovyklą. Čia jau, žiūrėk, prisistatė ir kaimo pijokėlis. Intelektualas, sakė ir angliškai, ir ispaniškai moka, tik dabar ne tas metas šnekėti. Manė, kad mus per televizorių matė. Pasišnekučiavom truputėlį, patikinom jį, kad televizoriuje mūsų dar nebuvo ir patraukė jis savais keliais. Po kokio pusvalandžio pas mus atvažiavo ir kaimo seniūnaitis. Aš nė nežinojau apie tokią poziciją. Jis, pasirodo, buvo informuotas apie atvykusius egzotiškus svečius ir atkeliavo pasisveikinti. Matosi, kaimas nepratęs prie kultūringų žmonių (sakė, ten paprastai tik iš Panevėžio atvažiuoja), nes labai pergyveno, kad tik viską tvarkingai paliktumėme, net šiukšlių maišų parūpino.

Patikinome jį, kad mes savo stovyklavietes paliekam tik gražesnes nei radom, jis suprato, kad mes ne tipiniai tam kraštui stovyklautojai, įdavė mums savo telefoną ir liepė būtinai skambinti kad ir vidurį nakties, jei tik ko reikėtų. Po pusvalandžio vėl pas mus atvažiavęs dar įteikė ir marinuotų agurkėlių bei pomidorų stiklainį. Dar po valandos atvežė ir bulvių kilogramą, kad ant laužo galėtumėme pasikept. Na, žodžiu, visas aptarnavimas. Ryte jis dar atlėkė patikrinti, ar mums tikrai nieko netrūksta, ir tik po ilgų įkalbinėjimų paėmė 20 litų, kuriuos įrašė į kaimo iždą. Turint omenyje, kad žmones ten tikrai negyvena pasiturinčiai, jautėmės labai pagerbti. Tikriausiai tokių vietų ir žmonių Lietuvoje yra daug, bet čia buvo pirmoji, aptikta mūsų.

Trečioji diena - Pakruojyje

Trečią dieną pradėjome Pakruojo dvaro apžiūra. Dvaras išties įspūdingas – tarytum visas miestas dvaro teritorijoje su galybe pastatų ir gražiu didžiuliu parku. Dieną zigzagais važiavome iki Plungės, kur turėjome nakvoti kaime pas Vytauto sesę. Lietaus nepasitaikė, tad nukakome pakankamai greitai. Tik tiek, kad ten visi laukai šviežiai patręšti, tai prisiuostėme kvapų kaip priklauso. Na, bet čia tarsi vienas iš kelionių motociklu privalumų – esi neatsiribojęs nuo gamtos… Kad ir kokia ji bebūtų. Pakeliui, žinoma, dar aplankėme ir žymesnius tam kraštui objektus.

Trečią naktį praleidome pas Vytauto sesę, kurios šeima iškeitė gyvenimą mieste į gyvenimą kaime. Teko pastumdyti 300 kg šieno suktinius ir supratome, kaip gerai mes mieste gyvename. Taip pat supratome, kad gal visai ir laikas pradėti sportuoti… Išties buvo labai smagu pamatyti jaunus žmones, dirbančius ūkyje, nesibaidančius labai sunkaus darbo, mylinčius gamtą ir niekuo nesiskundžiančius. Dar gavome ir šviežio sūrio bei kitų vietoje pagamintų gardėsių.

Ketvirtąją dieną jau važiavau vienas. Per dieną turėjau nuvažiuoti nuo Plungės iki Vilniaus ir, žinoma, ne pagrindiniais keliais. Iš pradžių buvo baugoka, nes kaip praėjusios dienos parodė, kilometrai sukasi pakankamai lėtai, o per vieną dieną teks „susukti“ 400 km vienam. Tačiau motociklas neišdavė ir dienos pabaigoje būčiau mielai važiavęs dar toliau.

1000 kilometrų kelionė: kaip motociklais Lietuvą apžiūrinėjome
© Skaitytojo nuotr.

Apie motociklą

Turiu pasidžiaugti savo motociklu. Visą kelią jis įveikė be jokių problemų. Net grandinė nė kiek neatsileido. Aišku, jis turi savų trūkumų – sėdynė po pusvalandžio važiavimo jau tampa didžiausiu priešu, dėl vibracijos greitai pavargsti, apie garsą geriau patylėsiu, o vėjas daužo į visas puses negailestingai. Tačiau šios kelionės metu supratau, kad universalesnio motociklo tikrai negaliu norėti.

Kadangi grupėje važiavome 80 km/h greičiu, tai galios trūkumo labai nejaučiau, ausų kištukai apsaugojo nuo garso, užpakalis po vienos dienos sumedėjo ir skausmo nebebuvo, o su savadarbiu stiklu priekyje galėjau be problemų važiuoti viena ranka.

Pripratimas išties daro labai daug ir paskutinę dieną įveikiau visus 400 km su malonumu, važiuodamas ~110 km/h (vėlgi, labai daug sustojimų, todėl užtrukau). O dar tas faktas, kad tai Enduro motociklas, suteikia didžiulį laisvės jausmą bet kada nukrypti nuo kelio.

Nors daugelyje sričių motociklą jau praaugau, bet kaip pirmasis motociklas, jis yra labai geras pasirinkimas. Vėlgi, reikia turėti omenyje faktą, kad kelionėje svarbiausia - ekipažas, o ne motociklas. Manau, tokiame pasivažinėjame ir motoroleriu nebūčiau skundęsis.

Paskutinę dieną nuotraukas dariau jau tik telefonu, nes fotoaparatas liko pas kolegas. Važiavau tikrai labai gražiais keliais nuo Tauragės iki Šilalės, Panemunės keliu ir t.t. Žinoma, Panemunės kelyje teko aplankyti pilis ir dvarus. Turiu pastebėti, kad Lietuvoje tų pilių, dvarų, malūnų ir kitokių panašių vietų tikrai netrūksta. Daug iš jų yra nerestauruotos ir neparuoštos lankymui, tačiau reikia pastebėti, kad galbūt jų tiek daug ir nereikia (nesakau, kad jų nereikia prižiūrėti). Užtat vietų, kur galima būtų žiūrėti ne tik į praeitį, toliau nuo didžiųjų miestų tikrai trūksta.

Nors atvykus į Kauną mane visiškai sulijo ir galiausiai visiškai suplyšo vienintelės kelnės (dėl bagažo ant motociklo neišeina užlipti ir reikia užšokti - čia to pasekmė), bet kilometrai taip gerai „sukosi“, kad nebuvo jokio skirtumo. Pro Prienus ir Aukštadvarį važiavau link namų, mėgaudamasis priekyje besileidžiančios saulės spinduliais. Namie buvau vakarėjant ir tikrai mielai dar būčiau važiavęs toliau…

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Komiškas vaizdelis Marijampolėje: drausmina šaligatviais lakstančius pėsčiuosius (3)

Esate matę keistoje vietoje pastatytą kelio ženklą? Kažin, ar jis prilygsta tam, kurį pavyko užfiksuoti marijampoliečiui Karoliui. Vienoje socialinio tinklo grupėje vyras pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuota itin komiška situacija – pėsčiųjų prašoma neviršyti 30 km/h greičio. Nuotrauka Karolis sutiko pasidalyti su DELFI Piliečiu.

Papiktino kaimynų elgesys daugiabučio aikštelėje: kreipėmės visur (18)

Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kai kauniečiai savarankiškai imasi „įvedinėti tvarką“ savo gyvenamoje teritorijoje. Faktas patvirtintas dar kartą, kai portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo laiškas-skundas dėl dideliais akmenimis užtvertos kiemo teritorijos. Esą kieme dėl sudarytų kliūčių neįmanoma pravažiuoti automobiliu. Tačiau, kad ir kam besiskųstumei, pasak vyro, niekas negirdi ir problemos spręsti nesiima.

Ypatingą skelbimą apie garažą parašęs vyras susilaukė didžiulio internautų dėmesio (69)

Ar kada nors planavote pirkti metalinį garažą? Jei jums ir atrodo, kad tikrai ne, palaukite ir į šį klausimą sau atsakykite perskaitę klaipėdiečio Juozo, dabar gyvenančio Kaune, odę garažui, kuria jis pasidalino skelbime, norėdamas parduoti saviškį.

Absurdiškas sekmadienio atsitikimas: į Ignaliną keliavę panevėžiečiai nusivylė savivaldybe (2)

Jūsų dėmesį norime patraukti absurdišku sekmadienio atsitikimu. Manau, esate girdėję apie teatro festivalį „Šimtakojis“, kuris vyksta visoje Lietuvoje. Mūsų spektaklis, absurdo drama „13“, dalyvaudamas šiame konkurse laimėjo pirmąja vietą, ir kaip prizą gavo nemokamą išvyką į kitą etapą Ignalinoje. O su šiuo laimėjimu prasidėjo „linksmybės“.

Paupių rajono bendruomenė kartu švarino apylinkes (5)

Prie jubiliejinės dešimtosios akcijos „Darom 2017“, kuri vyko balandžio 22 d. visoje Lietuvoje, prisijungė ir Klaipėdos miesto Paupių rajono bendruomenė.