Atsižvelgdamas į šiais metais minimas sukaktis, šiame trumpame straipsnyje norėčiau priminti, kas yra NATO, paaiškinti simbolikos prasmę, apžvelgti tikslus ir uždavinius, paminėti svarbiausias istorijos datas, paaiškinti, kaip veikia NATO, apžvelgti Lietuvos indėlį į NATO operacijas ir numatomus NATO ateities iššūkius.
Turbūt visi mintyse galime pasakyti: „Ar aš nežinau, kas yra NATO? Taigi NATO – karinė jėga, kurios struktūroje dabar yra ir Lietuva!“. Drįstu teigti, kad gali būti ir tokių, kurių žinios apsiriboja ties šiuo faktu. Turiu prisipažinti, kad rašant šį straipsnį man pačiam daugelį pavienių faktų apie NATO pavyko sudėlioti į vietas ir dar sužinojau šį bei tą naujo. Galbūt vieniems didesnė dalis mano išdėstytos informacijos bus naujiena, o kiti galbūt nieko naujo nesužinos, tačiau tikiu, jog ir vieniems ir kitiems bus naudinga sužinoti ar prisiminti faktus apie didžiausią kada egzistavusį karinį / politinį aljansą.
NATO simbolika
NATO simbolis kaip ir vėliava buvo pradėti kurti praėjus beveik 3 metams nuo NATO įkūrimo. Dar ir dabar neaišku, kas buvo šios NATO emblemos kūrėjas, aišku tik tai, kad buvo vienas iš tuometinio tarptautinio štabo pareigūnų. Ką simbolizuoja vėliava? Mėlyname fone balta žvaigždė – kompasas, rodantis į visas keturias pasaulio šalis. Žvaigždė – kompasas simbolizuoja kelrodį, vedantį šalis nares teisingu taikos keliu. Apskritimas simbolizuoja NATO šalių vienybę, mėlynas fonas – Atlanto vandenyną.
Keli įdomesni faktai, susiję su NATO
Šiuo metu yra 28 NATO valstybės narės, kurios išsimėčiusios net keliuose žemynuose: 2 Šiaurės Amerikos žemyne (JAV ir Kanada), 25 Europoje ir 1 Eurazijoje (Turkija).
Islandija – vienintelė NATO narė neturinti savo pastovių karinių pajėgų. Ji turi tik mažą pakrantės apsaugos padalinį ir skiria savanorius taikos palaikymo operacijoms, kurie apmokomi Norvegijoje. Tačiau strateginė geografinė padėtis daro Islandiją vertinga NATO nare.
Trys NATO narės turi atominį ginklą: JAV, Anglija, Prancūzija.
Nors Danija yra ES narė ir netgi NATO narė, tačiau į NATO narystę neįeina Danijai priklausančios Farerų salos ir Grenlandija.
Kipras yra vienintelė ES narė, kuri nėra nei NATO narė nei Partnerystės vardan taikos (angl. Partnership for peace, PFP) programos narė.
Makedonija jau 2008 m. pateikė prašymą tapti NATO nare, tačiau tam prieštarauja Graikija, kadangi mano, jog konstitucinis pavadinimas „Makedonija“ reiškia teritorines teises į Graikijoje esantį rajoną „Makedonija“. Graikija siūlo Makedonijai vadintis „Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija“. NATO dokumentuose kol kas ji taip ir vadinama.
NATO tikslai ir uždaviniai
Pagrindiniai NATO uždaviniai:
1) Ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją vadovaujantis demokratijos laisvės ir įstatymo principais;
2) Krizių valdymas ir kolektyvinis saugumas pasitelkus partnerystės ryšius – teikia konsultacijas kai kyla grėsmė sąjungininkų teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui (Šiaurės Atlanto sutarties 4-as straipsnis).
3) Kolektyvinė gynyba (kitų NATO valstybių gynybą numato Šiaurės Atlanto sutarties 5-as straipsnis).
NATO nėra vien tik karinė organizacija. Bendrinis NATO tikslas yra ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą, kuris siekiamas tiek politinėmis, tiek ir karininėmis priemonėmis. Jei diplomatinės pastangos nėra veiksmingos, organizacija gali pasitelkti savo karinę galią vykdyti krizių valdymo operaciją pati ar su šalimis sąjungininkėmis ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis.
Taigi, minėtas uždavinys vykdomas pasitelkiant aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse.
Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę. 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis yra NATO, kaip gynybinio aljanso veikimo, pagrindas:
„Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.“
Būtent 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis padaro organizaciją tokią patrauklią, ypač mažesnėms valstybėms, nesugebančioms apsiginti nuo išorės priešo vien tik savo pajėgomis. Aljanso šalių karinių pajėgų sujungimas ir įsipareigojimas ateiti į pagalbą nelaimės atveju gerokai padidina kiekvienos NATO narės saugumą ir stabilumą. Netgi tokia nemaža valstybė kaip Prancūzija, kuri buvo laikinai pasitraukusi iš aktyvaus dalyvavimo Aljanse, grįžo į NATO sudėtį.
Paprastai klasikiniai aljansai būdavo kuriami vienam karui ir žlugdavo tuomet, kai jie laimėdavo. Nelieka priešo – nelieka ir to, kas palaiko koaliciją – nėra bendrų tikslų. Pvz.: Europos aljansas prieš Napoleoną žlugo septyneri metai po to pergalės. Po Vilhelmo I-ojo valdomos Vokietijos įveikimo įkurtas valstybių susivienijimas žlugo po paliaubų pasirašymo praėjus 5 metams. Sovietų Sąjungos ir Amerikos sąjunga prieš Hitlerį pergalės dieną jau buvo beveik pasibaigusi. NATO buvo sukurta kaip atsvara Sovietų sąjungos karinei galiai ir jos politinei ekspansijai į Europos vidurį sustabdyti. Ir NATO pasiekė pergalę, kuri prasidėjo jau daugiau nei prieš 20 metų, kai griuvo Berlyno siena, o kartu su ja ir visi sovietų sukurti režimai. Taigi, remiantis šia logika „senoji dama“, kuri švenčia savo 65 metų gimtadienį, turėjo mirti jau prieš kurį laiką. Kada tiksliai? Tam tinkami metai būtų buvę 1991, kuomet žlugo Sovietų Sąjunga. Arba po trejų metų, kai iš Centrinės Europos buvo išvesti paskutiniai Rusijos kariai. Nebėra grėsmės – nebėra ir sąjungos. Tačiau NATO pasižymi tokiomis savybėmis kaip bendras vadovavimas, kontrolė ir bendradarbiavimo struktūra, 65 metų senumo komandinio darbo tradicija, bendri manevrai ir ginkluotė, netgi bendra kalba. Per visą istoriją joks kitas aljansas nėra sukūręs tokių patvarių bendradarbiavimo įpročių ir manoma, kad dar ilgą laiką niekas nenorės tos kultūros atsikratyti.
NATO beveik visą laiką keitėsi, ypač stipriai 1989–1993 metais. Kartu su transformacija keitėsi ir tikslai, uždaviniai bei politinis požiūris. Pvz. pirmasis NATO generalinis sekretorius Lordas Ismay (Lordas Izmejus, 1952-1957 m.) yra pasakęs: „NATO turi tris funkcijas: laikyti amerikiečius viduje, rusus – išorėje, o vokiečius – apačioje“. Tai buvo jau gana seniai. Iš šių trijų funkcijų liko tik pirmoji. Tai yra todėl, kad politinė ir karinė situacija pasaulyje nuolat keitėsi, todėl transformavosi ir NATO.
NATO vykdė keliolika operacijų įvairiose pasaulio šalyse, pvz. Bosnijoje ir Hercegovinoje, buvusioje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, Libijoje. Pagrindinės šiuo metu vykdomos misijos / operacijos:
1) Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Force, ISAF) misija Afganistane (nuo 2003 m. rugpjūčio). Pagrindinės karinės operacijos Afganistane priežastys – kova su terorizmu ir siekis užtikrinti regioninį ir tarptautinės bendruomenės saugumą bei padėti Islamo Afganistano Respublikos valdžiai įtvirtinti savo galią šalies teritorijoje. Kaip žinia, 2001 m. rugsėjo 11 d. buvo įvykdytos teroro atakos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atakos siejamos su tarptautine islamo fundamentalistų teroristine grupuote „Al-Qaeda", įkurta Afganistane 1988 m., ir jos lyderiu Osama bin Ladenu. Šios teroristų atakos stipriai sukrėtė tarptautinę bendruomenę, kuri tokio pobūdžio saugumo pažeidimams užkirsti pasirinko karinį situacijos sprendimą. Jungtinių tautų vadovaujama Karinė operacija „Tvari laisvė" (angl. Enduring Freedom) pradėta 2001 m. spalio mėnesį, siekiant sutriuškinti „Al-Qaeda" teroristinę grupuotę ir nuversti Talibano režimą, atsisakiusį išduoti įtariamuosius teroro aktų organizatorius. 2003 m. rugpjūčio 11 d. NATO perėmė vadovavimą ISAF. Pradėtos steigti Provincijos atkūrimo grupės (PAG) (angl. Provincial Reconstruction Team, PRT). PAG užduotis buvo parengti vietines saugumo ir valdžios struktūras pilnam atsakomybės už saugumą perdavimui. 2013 m. liepos – rugpjūčio mėn. NATO ISAF pajėgos perdavė atsakomybę už saugumą Afganistano nacionalinėms saugumo pajėgoms visuose šalies rajonuose. ISAF operacijos užbaigimas planuojamas iki 2014 m. pabaigos. 2015 m. NATO misijos pobūdis Afganistane pasikeis. Numatoma nauja NATO misija „Tvirta parama" (angl. Resolute Support). Misijos tikslai – mokyti ir patarti vietinėms Afganistano pajėgoms, kaip užtikrinti stabilumą šalyje.
2) NATO operacija Kosove (angl. Kosovo Force, KFOR) (nuo 1999 m. birželio). Operacija pradėta siekiant užtikrinti saugumą ir stabilumą Balkanų regione. KFOR pagrindiniai uždaviniai yra saugios aplinkos ir laisvo judėjimo užtikrinimas. KFOR, pagal savo galimybes, taip pat teikia paramą Kosovo institucijoms ir tarptautiniam civiliniam personalui. Nuo 2008 m. KFOR prisideda kuriant Kosovo saugumo pajėgas. Šiomis dienomis Kosovo pajėgose yra apie 5600 karių iš 30 valstybių (23 NATO šalių ir 7 partnerių). Operacijos pradžioje buvo apie 50 000 karių.
Aljanso laivai nuo 2001 m. spalio patruliuoja Viduržemio jūroje (op. „Aktyvios pastangos“, angl. Active Endeavour), stebėdami laivybą siekiant sumažinti teroristinę veiklą.
3) Aljansas nuo 2008 m., reaguojant į ypač išaugusį piratavimų skaičių prie Somalio krantų, padeda kovoti su jūrų piratais Adeno įlankoje ir prie Afrikos kyšulio krantų (op. „Vandenyno skydas“ angl. Ocean Shield). Čia dislokuoti 4-5 laivai ir 3 patruliavimo orlaiviai.
4) Afrikos Sąjungos prašymu nuo 2007 m. birželio NATO teikia pagalbą Afrikos Sąjungos misijai Somalyje teikiant paramą stiprinant ilgalaikius taikos palaikymo pajėgumus.
5) Oro policijos misijos Pabaltijos šalyse nuo 2004 m. (atlieka 14 šalių), Slovėnijoje nuo 2004 m. (atlieka Italija), Albanijoje nuo 2009 m. (atlieka Italija, Graikija).
NATO istorija
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europai iškilo nauja Sovietų Sąjungos grėsmė. Dar prieš karą Sovietų Sąjunga aneksavo Baltijos šalis, dalį Suomijos, Lenkijos, Rumunijos ir Čekijos – iš viso 23 mln. žmonių. Okupuotuose kraštuose buvo įvestas totalitarinis režimas, prasidėjo žmonių trėmimai.
Pokarinė Sovietų Sąjungos grėsmė buvo dar didesnė: nusilpusi ir karo nuniokota Europa vien tik savo jėgomis nebegalėjo pasipriešinti Maskvai. Raudonosios armijos, o vėliau ir komunistinės ideologijos skverbimasis į Vakarus vertė demokratines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes susivienyti. Tik susivienijusios į gynybinę organizaciją ir tik veikdamos kartu Vakarų demokratijos galėjo įgyvendinti atgrasymo ir apsisaugojimo nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo politiką.
Todėl 1949 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kuria buvo sukurtas Vakarų valstybių gynybinis aljansas. Sutartį pasirašė 12 šalių: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija.
1952 m. prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija, 1954 m. – Vokietijos Federacinė Respublika.
1955 m. gegužės 14 d. į aljanso susikūrimą atsakė Sovietų sąjunga. Susikūrus NATO, SSRS bijodama jų bendro puolimo oficialiai įformino Rytų Europos valstybių karinį bendradarbiavimą, kurio tikslas bendrai gintis nuo galimo užpuolimo. Buvo sudaryta Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – karinis socialistinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių blokas, kurio narėmis tapo SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Vokietijos Demokratinė Respublika ir Albanija, kuri 1961–1962 metais nutraukė dalyvavimą VSO, o 1968 m. pasitraukė formaliai po to, kai Čekoslovakijoje pradėtas reformas nuslopino įvesta VSO kariuomenė (buvo įvesta 2000 sovietų armijos tankų ir 200 000 karių).
Siekiant sustabdyti žmones, bėgančius į vakarus 1961 m. įrengta Berlyno siena. Į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas. Sovietų sąjunga be abejo taip demonstravo savo galią. 1982 m. prie Aljanso prisijungė Ispanija.
Per bemaž pusę amžiaus užsitęsusį Šaltąjį karą NATO, kaip organizacija, niekuomet nekariavo. Tačiau nėra abejonių, kad Šaltojo karo metu NATO atliko savo vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinės ir politinės Vakarų Europos padėties stabilumą ir taip prisidėjo prie Vakarų Europos gerovės kūrimo.
Tačiau po 1989 m. šis bei tas pasikeitė. 1989 m. lapkričio 9 d. Berlyno sienos griuvimas simbolizavo komunistinių režimų žlugimą visoje Vidurio ir Rytų Europoje.
Tačiau atsiranda kitokio pobūdžio, ne mažiau pavojingos grėsmės, kylančios ne veikiant vienoms valstybėms prieš kitas, bet dažniausiai atsirandančios nepriklausomai nuo valstybių politikos. Naujos grėsmės: vidinis šalių nestabilumas, ekologinės ir ekonominės grėsmės, branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo bei narkotinių medžiagų platinimas, nelegali migracija, tarptautinis terorizmas, etniniai konfliktai, nusikaltimai žmonijai ir t. t.
Kovodamos su šiomis naujomis grėsmėmis valstybės siekia užtikrinti tiek savo nacionalinį, tiek tarptautinį saugumą. Aljansas, Šaltojo karo metu buvęs atgrasymo prieš Sovietinio bloko puolimą priemone, pamažu tampa regioninio stabilumo garantu. NATO buvo viena iš organizacijų, kuri ėmėsi atsakomybės, kovojant su šiomis naujomis grėsmėmis ir buvo vienintelė organizacija, galinti efektyviai ir adekvačiai reaguoti į naująsias grėsmes. Tačiau pirmiausia reikėjo, kad pasikeistų pati NATO.
Po Berlyno sienos griuvimo susijungė Rytų ir Vakarų Vokietijos dalys. 1990 m. spalio 3 d. prie NATO prisijungė Rytų Vokietijos dalis. 1991 m. liepos 1 d. Varšuvos Sutarties Organizacija nustojo egzistuoti organizacijos narėms pasirašius sutarties galiojimo nutraukimo protokolą. Byra ir Sovietų sąjunga. Nors NATO ir keičiasi, Aljanso pagrindinis uždavinys lieka kolektyvinė gynyba.
1991 m. NATO priėmė naują strategijos koncepciją, kuri išplėtė saugumo supratimą. Naujoji saugumo samprata yra pagrįsta dialogu ir bendradarbiavimu, kartu siekiant išlaikyti bendros gynybos pajėgumus. Ši samprata taip pat apima bendrus taikos, stabilumo ir ekonominio vystymosi siekius, karinių pajėgų sumažinimą ir jų restruktūrizavimą. Neatskiriama šios strategijos dalimi tapo buvusių komunistinių valstybių integravimas į Vakarų struktūras (t. y. 1991 m. įkurta Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba (angl. North Atlantic Cooperation Council, NACC), kuri 1997 m. pakeista į Euroatlanto partnerystės tarybą (angl. Euro-Atlantic Partnership Council, EAPC)).
1994 m. pradėtas vykdyti bendradarbiavimas pagal įkurtą Partnerystės taikos labui programą (angl. Partnership for Peace, PFP). NATO taip pat nusprendė sumažinti savo karines pajėgas (30-50%).
Aljansas pirmą kartą ėmėsi atsakomybės užtikrinti saugumą ir stabilumą už NATO teritorijos. Operacijos Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosove buvo pirmieji naujojo NATO išbandymai.
1995 m. gruodžio 16 d. Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo dislokuotos 60 000 karių dydžio NATO vadovaujamos įgyvendinimo pajėgos (angl. NATO-led Implementation Force, IFOR), skirtos įgyvendinti Deitono taikos susitarimo karinius aspektus. Po metų jos buvo pakeistos NATO vadovaujamomis stabilizavimo pajėgomis (angl. NATO-led Stabilisation Force, SFOR). SFOR padėjo išlaikyti saugią aplinką ir sudaryti palankesnes sąlygas šalies atstatymui po 1992–1995 metų karo.
Ypač sudėtinga dilema buvo Kosovo krizė. Serbijos vyriausybės vykdomas etninis valymas Kosovo provincijoje paskatino diskusiją: ar galima, susitarus demokratinėms visuomenėms, sustabdyti etninį valymą ir diktatoriaus savivalę suverenioje valstybėje? Nors NATO ir bandė taikiu būdu užbaigti Kosovo konfliktą (vyko derybos Rambouillet pilyje, Prancūzijoje), bet Serbijos vyriausybė neketino nusileisti. Kad sustabdytų humanitarinę katastrofą ir etninį valymą, 1999 m. kovo 24 d. NATO nusprendė imtis karinių veiksmų. Po 78 dienų trukusių NATO oro atakų Serbija sutiko atitraukti savo pajėgas iš Kosovo. Vėliau, NATO vadovaujamų pajėgų pagalba (angl. NATO-led Kosovo Force, KFOR), buvo vykdomos taikos palaikymo operacijos. Šiandien, po karinės operacijos, jau daugiau kaip 1 300 000 pabėgėlių grįžo į savo namus Kosove. NATO pajėgos taip pat padeda civilinei valdžiai atstatyti kraštą ir sukurti sąlygas taikos bei ekonominės gerovės įsigalėjimui Kosove.
Toliau NATO siekia užtikrinti saugumą per plėtrą. 1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis. 1999 m. Vašingtone NATO patvirtino pasiryžimą tęsti atvirų durų politiką. Buvo priimtas Narystės veiksmų planas, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, buvusios Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai siekti narystės NATO.
Po teroristų 2001 m. rugsėjo 11 d. atakos Niujorke pirmą kartą buvo aktyvuotas 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis. 2001 m. rugsėjo 11 d. 19 teroristų, susijusių su Al-Qaeda, užgrobė 4 komercinius keleivinius lėktuvus. Du lėktuvus užgrobėjai nukreipė į Pasaulio prekybos centrą Niujorke, po vieną į kiekvieną bokštą dvynį. Trečią lėktuvą užgrobėjai bandė nukreipti į Pentagoną (JAV kariuomenės gynybos štabą) netoli Vašingtono. Ketvirtas lėktuvas nukrito keleiviams pabandžius perimti lėktuvo kontrolę iš teroristų. Manoma, jog ketvirtas lėktuvas turėjo rėžtis į Baltuosius Rūmus. Atakos nusinešė beveik 3 000 žmonių gyvybių. Griūnant pastatams žuvo apie 300 gaisrininkų, taip pat beveik 80 policininkų, gelbėjusių žmones.
2003 m. rugpjūčio mėn. NATO pradėjo Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Force, ISAF) misiją Afganistane. Pagrindinis misijos tikslas padėti Afganistano valdžiai įtvirtinti savo galią šalies teritorijoje ir užtikrinti, kad Afganistanas niekada nebūtų kaip prieglobstis teroristams. Nuo 2003 m. ISAF pajėgos vykdo saugumo operacijas bei treniruoja nacionalines Afganistano saugumo pajėgas (angl. Afghan National Security Forces, ANSF). Misiją planuojama baigti šiais metais, tačiau NATO tęs nacionalinių Afganistano saugumo pajėgų paramą ir pajėgumų plėtojimą.
Lietuvos įstojimas į NATO. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Aljanso valstybių vadovai pakvietė Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai. 2003 m. kovo mėn. – 2004 m. vasario mėn. NATO šalys ratifikavo pakviestųjų šalių prisijungimo prie Aljanso protokolus. 2004 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Vašingtono sutartį.
2004 m. kovo 29 d. pakviestų šalių Atstovai įteikė JAV Valstybės sekretoriui Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus. Šią istorinę dieną Lietuva tapo pilnateise NATO nare. 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos vėliava buvo iškelta prie NATO būstinės Briuselyje.
2009 m. balandžio 4 d. Prancūzija grįžo į NATO karinę struktūrą. Priminsiu, kad Prancūzija buvo laikinai pasitraukusi iš aktyvios narystės Aljanse. Tuo metu Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (angl. Charles de Gaulle) protestavo, kad JAV ir Anglija turi ypatingus, išskirtinius ryšius ir norėjo būti trečiąja valstybe, turinčia didesnę galią. Taip pat vakarų Vokietijos užpuolimo iš rytų Vokietijos pusės atveju svarstė galimybę sudaryti taiką su Rytų bloku atskirai, nei įsivelti į didelį karą tarp NATO ir Varšuvos sutarties organizacijos.
1959–1966 metais Prancūzijos karinės pajėgos „išėjo“ iš NATO karinio vadovavimo struktūros ir visos ne Prancūzų pajėgos turėjo pasitraukti iš Prancūzijos teritorijos. 1967 m. spalio 16 d. Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė (angl. Supreme Headquarters Allied Powers Europe, SHAPE) buvo perkelta iš Prancūzijos į Belgiją (miestą Mons). Tačiau Prancūzija liko NATO nare ir prisidėjo prie Europos gynybos nuo galimo komunistų antpuolio dislokuodama savo pajėgas Prancūzijos teritorijoje ir Vakarų Federacinėje Vokietijoje.
2009 m. balandžio 1 d. prie NATO prisijungė Albanija ir Kroatija. Ir aš ten buvau..., parade dalyvavau..., alų, vyną gėriau..., nieko burnoj neturėjau... . Taigi, šiuo metu yra 28 NATO narės. Makedonija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina siekia prisijungti prie NATO.
Kaip veikia NATO
NATO turi labai nedaug savo pačios nuolatinių pajėgų. Šiaurės Atlanto Tarybai pritarus operacijai, narės savanoriškai skiria pajėgas. Pasibaigus misijai, šios pajėgos grįžta į savo šalis. NATO kasdieninė veikla, civilinės ir karinės struktūros bei saugumo investicijų programos yra finansuojamos iš bendro biudžeto, kurį sudaro narių vyriausybių įnašai pagal susitartus bendro finansavimo principus.
Karinės vadovybės viršūnė – Karinis komitetas, kuris taip pat yra Briuselyje, į jį skiriami atstovai iš visų šalių narių. Šiuo metu Kariniame komitete su savo atstovavimo grupe Lietuvai atstovauja gen. mjr. Jonas Vytautas Žukas.
Sąjungininkų operacijų vadavietė (angl. Allied Command Operations, ACO) yra aukščiausia vadavietė operacijoms. Kitaip dar vadinama Vyriausiąja Jungtinių Pajėgų vadaviete Europoje VJPEV (angl. Supreme Headquarters Allied Powers Europe, SHAPE). Čia Lietuvai atstovauja brg. gen. Algis Vaičeliūnas.
Sąjungininkų transformacijos vadavietei (angl. Allied Tranformation Command, ACT) priklauso visa eilė mokymo institucijų, tarp jų ir NATO mokykla Vokietijoje (Oberamergau), RIS mokykla Italijoje (Latinoje), Mokymo centras Lenkijoje (Bydžgoše), Analizės ir išmoktų pamokų centras Portugalijoje (Monsante) ir t. t. Savo transformacijos atstovus vadavietė taip pat turi ir NATO vadavietėje Briuselyje bei ACO (SHAPE) vadavietėje Monse.
Išsami NATO struktūra yra labai didelė, jos sudėtyje yra daug įvairių organizacijų ir agentūrų. Vien NATO kompetencijos centrų įvairiose šalyse yra penkiolika. Beje, vienas iš šių NATO padalinių yra ir Lietuvoje – Energetinio saugumo kompetencijos centras (angl. Energy Security Centre of Excellence, ENSEC COE), kuriam vadovauja plk. Romualdas Petkevičius.
Lietuvos karių dalyvavimas NATO ir ES operacijose
Afganistanas. Karinis ir civilinis dalyvavimas Afganistane – didžiausia Lietuvos patirtis tarptautinių operacijų srityje. Lietuva dalyvauja tarptautinėse NATO operacijose Afganistane nuo 2002 m. Čagčarane veikė Lietuvos vadovaujamos Karinė patarėjų, Operacijų koordinavimo centro patarėjų bei kitos grupės. Kandahare vis dar yra Lietuvos vadovaujama tarptautinė Oro pajėgų mokymo grupė, kuri rengia afganistaniečių sraigtasparnių pilotus ir jų techninės priežiūros specialistus. Mūsų kariai tarnauja ISAF vadavietėse Herate, Kabule, Kandahare (RC-W (HRT), ISAF HQ (KBL), IJC HQ (KBL), COMKAF HQ (KAF). Turime savo nacionalinį paramos elementą, koordinuojantį visų Afganistane tarnaujančių Lietuvos karių aprūpinimą. Kabule dislokuota Lietuvos Specialiosios misijos apsaugos grupė. Afganistane taip pat yra dislokuoti ir kiti Lietuvos kariniai vienetai, pvz. ISAF operacijoje Pietų Afganistane dalyvauja Lietuvos SOP eskadronas bei vienas karys dalyvauja Jungtinių Tautų paramos misijoje Afganistane (angl. United Nations Assistance Mission in Afganistan, UNAMA). Iš viso šiuo metu Afganistane dislokuota virš 100 Lietuvos karių. Lietuva tęs dalyvavimą NATO operacijose Afganistane ir 2014–2015 metais. 2014 m. bus tęsiama Oro patarėjų grupės veikla Kandahare, SOP toliau vykdys veiklą Pietų Afganistane. NATO vadovaujama misija Afganistane po 2014 m., kurioje planuoja dalyvauti ir Lietuva, bus ne kovinė, bet skirta Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų (angl. Afghan National Security Forces, ANSF) apmokymams. Naujoji misija vadinsis Tvirta parama (angl. Resolute Support). Numatoma, kad misijos personalą sudarys apie 8-12 tūkst. karių.
Kosovas. Nepavykus taikiai išspręsti konflikto Serbijos ir Juodkalnijos provincijoje Kosove, tarp vietos albanų Kosovo išlaisvinimo armijos ir Jugoslavijos ginkluotųjų pajėgų, 1999 m. NATO pajėgos pradėjo bombarduoti Serbijos karinius objektus. Netrukus į provinciją buvo įleistos NATO ir Rusijos taikos palaikymo pajėgos. Pasibaigus NATO karinei operacijai suformuotas KFOR (angl. Kosovo Forces), kurio pagrindą sudaro NATO pajėgos. Lietuva KFOR dalyvauja nuo pat jos įsteigimo. Lietuviai tarnavo kartu su Lenkijos, Danijos Čekijos ir Slovakijos kariais šių šalių batalionų sudėtyje. Taip pat buvo siunčiami štabo karininkai ir instruktoriai. Lietuva baigė savo dalyvavimą KFOR 2009 m. gruodį, tačiau atsižvelgiant į operacinius poreikius, 2012 m. gruodžio mėn. dalyvavimas atnaujintas paskyrus vieną logistikos specialistą į operacijos štabą Prištinoje, Kosove.
Somalis. Lietuva Europos sąjungos operacijoje ATALANTA dalyvauja nuo 2011 m pradžios. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu suteiktas mandatas Lietuvos kariniams vienetams dalyvauti ES ir NATO kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūrose operacijose – ATALANTA ir „Vandenyno skydas“ (angl. Ocean Shield). Į abi šias operacijas galima siųsti po 30 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos darbuotojų. Mandatas galioja iki 2015 m. gruodžio 31 d. 2013 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais operacijoje ATALANTA dalyvavo 20 Lietuvos karių. Tai buvo ligi šiol didžiausia Lietuvos kontribucija į ES karines operacijas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono pagrindu buvo suformuota 16-os karių laivo apsaugos grupė, kuri saugojo humanitarines siuntas gabenantį Pasaulio maisto programos laivą. Grupė budėjimą baigė 2013 m. gruodžio 2 d. ir pareigas perdavė Serbijos kariams. Papildomai Džibutyje buvo dislokuoti 2 kariai, kurie užtikrino grupės logistinį aprūpinimą. Taip pat šiuo laikotarpiu vienas Lietuvos karininkas buvo priskirtas tarnauti Nyderlandų vadovaujamame štabo laive. Šiuo metu vienas Lietuvos karys tęsia tarnybą ATALANTA operaciniame štabe Nortvude, Didžiojoje Britanijoje.
Malis. Trys Lietuvos kariniai instruktoriai kartu su kolegomis iš Suomijos ir Švedijos dalyvauja Europos Sąjungos karinio mokymo misijoje (angl. European Union Training Mission in Mali, EUTM). Šios karinio mokymo misijos tikslas – tobulinti Malio kariuomenės operacinius gebėjimus ir veiklą, kad ji būtų pajėgi užtikrinti šalies teritorinį vientisumą ir atremti teroristinių grupuočių išpuolius šalies viduje.
Šia misija taip pat siekiama padėti Maliui stiprinti kariuomenės valdymo ir kontrolės sistemą. Kariai dalyvauja Suomijos vadovaujamoje Šiaurės-Baltijos šalių mokymo grupėje ir rengia Malio karines pajėgas. Tai yra pirmas kartas, kai Lietuvos kariai dalyvauja misijoje Afrikos žemyne ir kai tarptautinėje misijoje dalyvauja bendrame Šiaurės ir Baltijos šalių kariniame junginyje. Planuojama, kad Lietuvos kariai misijoje Malyje dalyvaus iki 2014 m. vidurio, t. y. iki tol, kol baigsis šios misijos galiojimo mandatas. Lietuvos kariniai instruktoriai yra dislokuoti Koulikoro mokymo centre, viename iš dviejų pagrindinių Malio kariuomenės karinio rengimo institucijų. Kitas centras veikia šalies sostinėje Bamake, jame įsikūręs pagrindinis ES karinio mokymo misijos štabas.
Budėjimas Jūriniame NATO greitojo reagavimo pajėgų komponente. Lietuvos kariuomenės Karinės jūrų pajėgos (KJP) 2014 m. antrame pusmetyje aktyviam budėjimui NATO greito reagavimo pajėgų sudėtyje ir vadovavimui NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų junginiui (angl. Standing Nato Mine Countermeasures Group One, SNMCMG1) skirs šio junginio vadą, štabą, bei štabo ir aprūpinimo laivą ,,Jotvingis" (N42). Minėtu periodu SNMCMG1 junginiui vadovaus Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų karininkas komandoras Giedrius Premeneckas. Junginio štabe tarnaus 7 Lietuvos kariai, sudarantys junginio štabo pagrindą, bei 3 kariai iš Estijos, Latvijos ir Turkijos. Numatoma, kad grupės sudėtyje bus 7 šalių priešmininės kovos laivai (Belgijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Vokietijos). Lietuvos vadovavimo SNMCMG1 junginiui metu junginio laivai dalyvaus pratybose „Northern Coast 2014“ Suomijoje ir „Joint Warrior 2014“ Jungtinėje Karalystėje. Pratybų metu laivai vykdys sprogmenų nukenksminimo operaciją prie Prancūzijos krantų, taip pat bus vykdomi junginio laivų taktiniai mokymai.
Ateities iššūkiai
Atsižvelgiant į netradicinius saugumo iššūkius, su kuriais susiduria Aljansas 21 amžiuje, 2010 m. lapkričio mėn. vykusiame NATO viršūnių susitikime Lisabonoje buvo priimta nauja strateginė koncepcija, kurioje numatyti pagrindiniai NATO ateities iššūkiai.
Keletas iš jų:
1) užkirsti kelią masinio naikinimo ginklų platinimui;
2) kovoti su terorizmu;
3) plėtoti priešraketinės gynybos sistemas;
4) stiprinti kibernetinį saugumą;
5) stiprinti energetinį saugumą;
6) išlaikyti nuolat veikiančias NATO greitojo reagavimo pajėgas.
Kas žino, gal teks atremti ir ateivių invaziją kaip filme „Nepriklausomybės diena“. Žiuliu Vernu (pranc. Jules Gabriel Verne, 1828.02.08 – 1905.03.24) žmonija taip pat netikėjo skaitydama tokias knygas kaip „Kelionė į Žemės centrą“ ar „20000 mylių po vandeniu“.