Jis buvo baltas, stambus katinas šviesiai žydromis akimis gyvenantis Skaidiškėse. Niekada neturėjo tikro vardo. Kaip ir šeimininko. Savo kieme jis buvo vadinamas tiesiog baltu. Tiesą sakant, ir savo kiemo jis niekada neturėjo, tiesiog migruodavo apsistodamas šen bei ten: galėdavo savaitę praleisti viename kieme, tada dingti kuriam laikui, o vėliau vėl atsirasti. Tiesa, kai kas jį vis dėlto pažįsta geriau nei kiti, kurie matydavo tik prašmėžuojant. Tai – Veronika, kuri netgi tiksliai žino, kada jį pamatė pirmą kartą – prieš 4 metus. Nuo tada visada pamačiusi pasiūlydavo jam „papietauti“ kartu su kitomis savo kieme šeriamomis katytėmis (verta paminėti, kad Veronika ne tik jas šeria, bet yra vienas iš tų retų žmonių, kurie savo iniciatyva ir lėšomis sutvarko kiemą ir sterilizuoja katytes).
Šis baltas, kadaise buvęs gražuolis niekada nebuvo toks kaip visi: tuo tarpu kai kiti kibdavo doroti patiektą maistą ir peštis dėl didesnio žuvelioko, jis visada išlikdavo orus ir santūrus, tarsi nusprendęs pats sau viduje, kad iš pradžių valgo „damos“, o jis – paskui (jei liks). Konfliktiškose situacijose visada likdavo nuošaly, niekada dėl nieko ir už nieką nekovodavo, tačiau ir žmogumi niekada nepasitikėjo. Ne, žmogaus priešu tikrai nelaikė, tačiau tiek kartų vytas šalin, įprato, kad jis tėra trukdis, o geromis dienomis – tiesiog nematomas. Todėl susidraugauti niekada ir nebandė. Tikriausiai netikėjo, kad jo draugystės gali kažkam reikėti. Ir nereikėjo.
Niekas nežino, kas iš tiesų dėdavosi jo viduje, bet paskui save jis visada nešėsi kažkokią ramybės aurą ir prigimtinį mokėjimą susitaikyti ir prisitaikyti. Ar žinote, kokia statistinė beglobio katinėlio gyvenimo trukmė gatvėje? Maždaug 3-5 metai. Ir, matyt, tiesiog atėjo laikas, kai gatvės giltinė sumanė užkabinti ir jį. Veronika rado jį susigūžusį kamputyje, sužalotą, baisų, visai nebeprimenantį savęs, netgi nesitraukiantį nuo jos į šalį (kaip paprastai). Nieko nelaukusi „supakavo“ į transportavimo dėžutę ir nuvažiavo tiesiai į kliniką.
Kas jam? Sulaužytas žandikaulis, žaizdota burna, galimai stiprus smūgis į galvą. Kokios būklės jo vidiniai organai, dar neaišku. Jam reikalinga žandikaulio operacija, kurios jis dabar neatlaikytų, todėl kelias dienas bus bandoma atstatyti skysčių pusiausvyrą ir bendrą organizmo būklę, ir jei liks gyvas – tada operuoti. Kas jį šitaip nuskriaudė, kaip ir už ką, belieka tik spėlioti. Jis nepasakys... O dabar susipažinkite – jo vardas Balis (šiandien jis gavo vardą). Kadangi jis niekada nebuvo kaprizingas, manome, kad akimirką, kai jam taip blogai ir jis pirmą kartą parodė savo pasitikėjimą žmonėmis, atiduodamas savo likimą į jų rankas, Balis nesupyks, jei jo tikslus už jį, sugalvosime mes:
1.Išgyventi;
2.Ištverti operaciją;
3.Sugyti ir pasveikti;
4.Vėl būti baltu (tik jau ne kaip statistiniam vienetui, o kaip Baliui)
5.Būti pastebėtam ir pamiltam vieno vienintelio žmogaus, kuris norėtų priimt jį į savo gyvenimą...
Augintinių turėtojai ir silpnesniųjų užtarėjai, jei šiai „statistinio vieneto“ istorijai pavyko apsigyventi bent mažiausioje Jūsų širdies kertelėje, ir jei norite padėti Baliui pasveikti, paaukoti galite į „Naminukų“ sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „Bali, gyvenk!“. Balis, jo gelbėtoja Veronika ir „Naminukai“ būsime labai dėkingi visiems palaikantiems!
Pasidomėti Balio sveikata arba jei pasveikusiam galėtumėte padovanoti jam namus, skambinkite tel. 8 648 30077 („Naminukai“, Vilnius).