Važiavome ten pora kartų, nes pirmas kartas dovanojo tik vieną mažylį. Saugiai patalpinę juos transportavimo dėžėje, išvalę snargliukus, pūlius nuo akių, nupurškę nuo parazitų, šiek tiek „apgesinę gaisrus“ vėl traukėme į tą patį troleibusų parką. Antras kartas lėmė, kad du „troleibusiukai“ pakliuvo į mūsų rankas. Vieno akytės buvo labai tragiškos būklės, jis čiaudė, snarglėjosi, be antibiotikų vargu, ar apsieisim.
Mažiukams troleibuso parko „piliečiams“ dabar yra apie pusantro mėnesio, patys nuo šaukštelio smagiai laižo paštetą. Jų šiandien trys: Trolė, Busas ir Ūsė. Rašau šiandien, nes ten po skardomis dar liko vienas ar du mažyliai, kurių nepavyko vakar išsivežti, bet mes nenuleisime rankų, važiuosime kasdien, jeigu reikės, kol išgelbėsime visą šeimyną.
Parko apsauga net pajuokavo, kad reiks valdžios paprašyti, kad mano automobiliui išduotų leidimą laisvai pravažiuoti pro vartus, nes ten yra ką veikti: kalytė tuoj tuoj turės šuniukų, kita mamytė prie širdies glaudžia penkis mažylius, katinas – visas žaizdotas ir kaltūnuotas... Na, bet tai kitos dienos istorija.
Už šiuos mažylius atsakomybę prisiima „Rainiukas“ ir „Šlapia nosytė“. Tai dvi glaudžiai bendradarbiaujančios gyvūnų globos organizacijos. Mes kartu vykdome bendrus gelbėjimo darbus. Mes padedame vieni kitiems, nes vieni turi vienų galimybių, kiti – kitų, todėl mūsų tikslas yra suvienijus jėgas padėti kaip galima geriau ir kaip galima daugiau!
Kreipiamės į Jus gerieji mūsų bičiuliai: suteikime visi kartu mažiesiems troleibusiukams naują, gražų, sveiką, sotų, laimingą gyvenimą! Jūsų parama bus panaudota šių mažiukų maistukui, gydymui, priežiūrai. O meilės ir šilumos mes nemokamai duosime tiek kiek tik reikės mažyliams, nes tik meilę ir šilumą šiais laikais turbūt ir galime suteikti nemokamai, nes tai priklauso nuo mūsų širdies.