Niekingo žmogaus melo pasekmės arba vilkšunio Aro istorija

 (5)
Gyvūnų globėjai šiandien tvirtai gali pasakyti: tie, kurie atsikrato savo augintinių, turi labai ribotą fantaziją. Nes priežastys visų labai vienodos: vaikui alergija, čia ne mano gyvūnas, aš tik radau jį arba tuoj pat išvažiuoju į užsienį.
Vilkšunis Aras

Eilinę žiemos dieną į prieglaudos kiemą įdardėjo milžiniškas visureigis, iš jo išlipo jaunas vyras ir pasakė vieną iš jau minėtų priežasčių: „jau poryt išvažiuoju į užsienį dirbti, paimkit šunį“. Ėmėm dairytis automobilio salone - kas gi per šuo atvyko iš šiltų namų? Bet šeimininkas atidarė ne salono duris, o ankštos bagažinės dangtį, kur tamsiame kampe įsispraudęs drebėjo didžiulis gauruotas vilkšunis. Šunį pavadėliu ištraukę vyriškis pristatė: „šuo Aras, jam šešeri metai“.

Kaip visada, prieglauda - pilnut pilnutėlė, vietos tokiam meškinui ir su žiburiu nerasi. Pabandėm derėtis su šeimininku, sakom, padėsim rasti naujus namus. Na palaikykit senuose dar kažkiek. Juolab, kad šeimos narių ir be šeimininko esama. Visureigyje sėdėjo šeimininko antroji pusė. Tačiau vyras buvo kategoriškas - neturiu galimybių, važiuoju tuoj pat, namo tikrai šuns nesivešiu.

Na, regis situacija be išeities. Laimei, į prieglaudą tuo metu buvo atėjusi nuolatinė pagalbininkė. Stebėjo ji tą situaciją iš šono ir staiga ryžosi: turiu, sako, prie namo voljerą. Na, neplanavau tokio šuns laikyti, bet galiu pamėginti. Juk šiuo atveju nėra geresnio sprendimo. Pažadėjome, jog atsiradus problemoms, ieškosime sprendimo kartu. Taip Aras išvyko į naujus namus, o šeimininkas ramia sąžine grįžo į savuosius. Tik jau be augintinio.

Praėjo mėnuo. Jau galvojome, kad viskas Arui klostosi puikiai. Tačiau vieną dieną sulaukėme p.Gražinos (naujosios Aro šeimininkės) vizito į prieglaudą. Pasirodo, visą mėnesį Aras buvo puikus šuo. Kasdien eidavo pasivaikščioti, kieme dūkdavo su kamuoliu. Tačiau pavasarėjant išryškėjo ir ne tokia gera Aro pusė. Jis naujuose namuose ėmė jaustis pagrindiniu šeimininku. Tiek p. Gražina, tiek jos sūnus tapo daug žemesnio lygio nariais Aro galvelėje.

Jis, kaip sveikas, milžiniškas gauruotas patinas, ėmė dominuoti ir tokių charakterio ypatumų nemačiusius žmones ėmė gąsdinti šiepdamas dantis. Tokius šunis mokantys suvaldyti žmonės nesigąsdina, kai šuo taip elgiasi. Jie tiesiog neleidžia šuniui pasijusti tokio rango šeimininkais. Na, o p.Gražina - gležna moteris ir ją agresyvokas Aro elgesys nugąsdino iškart.

Pirmiausia ji bandė kreiptis į buvusį šeimininką. Beje, kaip pasirodė, į jokį užsienį jis neišvyko. Tiesiog pasakė, kad padėti niekuo negali, šuns laikyti nebenori. Kodėl? Priežasties neįvardijo. Tik vienas faktas aiškus - nuo pradžių tas jaunas vyras melavo visiems. Todėl susiklostė tokia nemaloni situacija ir Aro, ir p. Gražinos gyvenimuose. Na, tegu lieka tai tos Arą išdavusios šeimos sąžinei...

O dabar liko vienas šansas – surasti Arui tokius šunis suprantančius žmones arba ieškoti gero sargo etato. Jam reikia tvirtos rankos, kiekvieną tokio vilkšunio mimiką suvokiančio ir tokius šunis dievinančio žmogaus. Vieną kartą Aras dėl neaiškių priežasčių jau išduotas. Antri namai buvo nepasiruošę priimti jo tokio - jauno, veržlaus, aktyvaus, sargaus. Treti namai turi būti paskutiniai ir tinkami.

Jeigu jaučiate, kad Aras galėtų būti Jūsų draugas ir sutramdomas palydovas, skambinkite tel. 8 607 36682

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Ieškau namų

Broliai šaunuoliai Jukas ir Jutas tikisi rasti žmogišką šilumą

„Sveiki, čia Jukas ir Jutas, du broliai iš pobalkonės. Jau ilgai su Jumis nebendravome, todėl jaučiame, kad reikia parašyti, kaip mums sekasi. O sekasi mums visai gerai, miegam šiltai ir valgom sočiai. Gaila, tik, kad gyvename vet. klinikos stacionare, kur labai jaučiasi nuosavų namų ir šeimininkų trūkumas. Ne, ne, mus čia labai myli ir lanko, bet žinome, kad tarp lankytojų kol kas nėra to vieno vienintelio.“

Mažylė Juna ieško žmogaus, kuris jai padėtų „matyti“ (12)

Juna dūksta kaip ir visi: žaidžia, verčiasi kūlio, gainioja kamuoliuką ar gaudo brolio uodegą. Ji akla, bet akla tik akimis, o ne jautria, maža ir mylinčia širdute.

Ilga ir paini Bailiukų šeimos istorija: reikia pagalbos (1)

Pradžia: vienoje Jonavos r. sodų bendrijoje kažkas išmetė kalytę. Toji apsigyveno viename iš sklypų, po nameliu. Savaime suprantama atsivedė mažylių. Kaimynystėje ir žiemos metu sode gyvenantys žmonės kreipėsi dėl pagalbos šeimai.

Šunytės Azos istorija: muštai kalytei reikia naujų namų (6)

Vieną dieną mums paskambino mergina, kuri susijaudinusi kalbėjo, kad nebegali girdėti, kaip už sienos nuolat cypia daužomas šuo. Ji teigė, kad šunį laiko asociali jos kaimynė, pas kurią šis šuo jau kažkelintas, kiti dingdavo arba būdavo suvažinėjami, nes medinis namas stovi prie ypač judrios gatvės.

Dužusio gyvenimo atspindys katytės Arsos akyse (4)

Tas jausmas lyg patektum į sudužusį laivą, o jame dar tūno viena išgyvenusi, tik pati nesusipratus, ar gyva, ar jau viskas... Ir supranti, kad prieš tavo akis – subyrėjusio pasaulio liekanos tarp purvo, plastiko maišelių ir visko, ką kažkas pabandė kurti jai iš naujo, paklojęs šieno ir padėjęs maisto, kad nors kiek imituotų tai, kas pažįstama – namus.