Katytės Sanios gyvenimo istorija

 (15)
Leiskite prisistatyti - aš Sania. Prieglaudoje gyvenu jau senokai. Nelabai moku skaičiuoti, bet tada, kai patekau čia, dar žaliavo žolė. O dabar matau pro langelio plyšį, kad visur balta. Papasakosiu, kiek atsimenu, apie save.

Gimiau aš visiškai ne čia, o kažkokiame bute. Tik, deja, ten buvo tikrai labai nekokia vieta. Atsimenu savo mamą, broliuką ir sesutę. Tame bute gyveno senučiukė ir jos sūnus. Mumis, kol buvo gyva, rūpinosi senučiukė. O jos sūnus namo beveik visada grįždavo girtas. Matėm, kaip senutė dėl jo pergyvena. Bandėm visi kartu ją guosti kaip sugebėjom - murkėm, šildėm kelius, visada buvom kartu su ja. Tačiau vieną dieną senučiukę kažkur išvežė dėdės baltais chalatais.

Mes galvojom, kad mūsų senutė greitai grįž. Labai jos laukėm, nes sūnus mumis visai nesirūpino. Tačiau neilgai trukus, iš ateinančių girtų mūsų šeimininkės sūnaus draugų kalbų supratome, kad mūsų senutė mirė. Nuo tos dienos, kai išvežė senutę nuolat kentėme alkį, labai prašėm duoti mums nors ko valgyti, bet girtas parėjęs namo mūsų šeimininkės sūnus tiesiog griūdavo miegoti.

Tuose namuose nuolat lankydavosi kažkokie žmonės, tačiau dažniausiai jie būdavo girti. Mes stengėmės susirasti bet kokio maisto, valgėme bet ką, kas likdavo nuo girtaujančių žmonių ir vis labiau spaudėmės vienas prie kito, nes žmonėmis jau nebetikėjome.

Vieną dieną į šį apleistą butą atėjo tvarkingai apsirengę žmonės. Jie kalbėjo, kad butas parduotas iš varžytinių, o mus reikia priduoti į Vilniaus miesto beglobių gyvūnų sanitarinę tarnybą. Mes labai išsigandome, sulindome po lova ir dar tvirčiau prisispaudėme vienas prie kito. Tačiau kitą dieną atvyko kažkokie dėdės su gaudyklėmis, uždarė mus į narvus ir išvežė į sanitarinę tarnybą.

Labai bijojome ir drebėjome, tačiau vakare į sanitarinę tarnybą atvažiavo dar vieni žmonės, kurie mus kalbino, glostė, guodė ir atvežė čia - į „Gyvybės vagonėlių“ prieglaudą. Čia pagaliau mes gavome valgyti, mumis labai rūpinosi.

Taigi, čia aš ir gyvenu. Mano mamytė, sesutė ir broliukas jau senokai surado namus, nes jie buvo drąsesni, labiau pasitikėjo žmonėmis. O aš po visko, ką patyriau, labai bijojau žmonių. Dabar jau nebebijau. Dabar jau žinau, kad gali būti ir kitaip, kad žmonių yra visokių ir labai labai gerų.

Aš, Sania, esu drąsi, meili, sterilizuota katytė, žinau, kam jūs padedat dežutę su kraiku, ir tvarkingai ją naudoju pagal paskirtį.

Jeigu tave sudominau, o mano gyvenimo istorija tave sujaudino ir palietė tavo sielą, nedvejok, skambink mano globėjams tel.nr. 865244093, 865354521. Ir jie, ir aš labai laukiam.

Jūsų, Sania

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Ieškau namų

Namučių ieško Mikelandželas arba tiesiog Mikis (3)

Mikis – gražus, žavingas, charizmatiškas 6 mėnesių amžiaus katinas, vaikinas pačiame jėgų žydėjime.

Prašo padėti beglobiams gyvūnams nupirkti sauso ėdalo (10)

Bičiuliai, į jus su dideliu prašymu kreipiasi „Šlapianosiukai“. Baigėsi mūsų sauso maisto atsargos!

Norinčiam pasveikti katinėliui Amonui reikia pagalbos (3)

Amonas į „Naminukų“ globą atkeliavo per didžiuosius šalčius. Ir atkeliavo jis pats, tikrąja to žodžio prasme. Radome verkiantį netoli durų ir bandantį atsikąsti į ledo gabalą sušalusį maistą įrengtoje šeryklėlėje, o vos pamatęs mus, įjungė tokią sireną žiūrėdamas į akis, duodamas suprasti, jog mes vienintelė ir turbūt paskutinė jo viltis gyventi...

Katinėlis Ausius pasiruošęs naujam gyvenimui mylinčiuose namuose (2)

Su jumis sveikinasi prieglaudos asmenybė – katinukas Ausius! Jis pats nuostabiausias prieglaudos augintinis - draugiškas ir visiškas katašunis, kuriam visi draugai.

Baltkailis katinėlis Tedis ieško namų

Namų ieško Tedis – tikras meškutis iš vaikystės animacinio filmo, kurio pagrindinis kredo gyvenime buvo: „Skaniai pavalgiau, o dabar einu pamiegoti. Pamiegojau, o dabar einu pavalgyti“ arba „Kas pavalgęs nepamiega, tas didžiausias tinginys“. Tai be galo meilus, tvarkingas, ramus meškutis.