Kai esi išduotas tų, kurie „pasiliko sau“: Aro istorija

 (24)
Aras šių metų birželio mėnesį buvo atvežtas į vieną Ukmergės gyvūnų prieglaudą, iš kurios buvo „išgelbėtas“ į kitą tuo metu Ukmergėje naujai įkurtos organizacijos prieglaudą. Kodėl išgelbėtas kabutėse? Buvo taip.
Aras

Skambiai visi plojo rankytėmis, kai Arą perėmė jau dabar visiems gerai žinoma naujoji organizacija. Va dabar tai Arui pasisekė! Va dabar tai juo bus pasirūpinta! Va dabar tai nugyvens laimingą gyvenimą! Deja… Aras atkeliavo jau su pastebimu galinės kojos šlūbčiojimu, na ir ką? Jis nebuvo nė karto nuvežtas į klinika. Jam buvo duodamas kalcis ar kiti papildai, kurių apskritai negalima buvo duoti! Na, ir gyveno jis sau Kadriškių kaime, pririštas prie lenciūgo.

Vasara, šilta, tarsi ir viskas einasi gerai... Tačiau atėjo ruduo, taip pat užgriuvo skandalai tą organizaciją, teko „greituoju“ būdu „likviduoti“ prieglaudą ir atsidūrė Aras kaip ir kiti šunys Vilniaus r. O laikas ėjo, Aras vis labiau šlubavo, vis prasčiau jautėsi.

Keletas entuziastų nusprendė kreiptis pagalbos į medikus, tačiau iškyla „problema“ – visi bijo Aro, jis gi labai „piktas“, jo neįmanoma bus išvežti iš teritorijos į kliniką, vis dėlto 38 kg! Ir, matyt, ir toliau būtų buvę taip svarstoma, sprendžiama, ką daryti, kol galiausiai nebūtų ir dėl ko svarstyti, nes Aro laikas labai greitai seko! Ir čia, vos per pusę metų Aro kelionių, jau ketvirta organizacija įsijungia į gelbėjimo operaciją. Ir dabar iš tiesų prasideda realus darbas.

Gruodžio 28 d. planavome, kad reiks „tramdyti“ piktuką Arą ir į Dėdoniškes nuvažiavome pora valandų anksčiau iki paskirto vizito klinikoje. Taip, Aras neleidžia uždėti antsnukio, taip, jis neleidžia jo išvesti iš voljero, tačiau Gintarė turi kantrybės, turi valios ir vis dėlto po pusantros valandos „įkalbina“ Arą užsidėti visus šiuos vos ne pirmą kartą šuniui matomus daiktus! Ir ką Jūs manote? Aras kuo puikiausiai sutaria su Gintare. Jį be problemų pasisodina automobilyje ant galinės sėdynės, jis netgi pats padeda galvytę Gintarei ant kelių ir leidžiasi, netgi prašosi pakasyti ausytę! Ir tai – vos per pora valandų. Šuo toks visada ir buvo, reikėjo tik daugiau dėmesio jam skirti, reikėjo tik jį pavedžioti, paglostyti, pakalbinti....

Klinika. Nerimas. Diagnozė ne viena ir visos negailestingos. Stuburo nervų šaknelių uždegimas. Sėklidžių vėžys. Atliekamas užpakalinės kūno dalies rentgenas. Atliekamas plaučių rentgenas. Daromas kraujo tyrimas. Daroma echoskopija. Galima bandyti gyvūną kastruoti, taip pašalinant navikus. Tačiau kojos jis nevaldys jau niekada! Laiko klausimas, kada jam „atsakys“ visa užpakalinė kūno dalis. Jis šiuo metu yra kaip suparalyžuotas, tai reiškia, kad jis nejaučia skausmo kojose, tačiau tai ji vargina, jis nusigraužęs uodegos galiuką, taip būna dėl to, kad gyvūnas ar dėl nejautros ar dėl skausmo sėklidėse tiesiog save kandžioja. Uodega tuoj gangrenuos. Operacijos metu būtų galima pašalinti pūvantį uodegos galiuką. Stovime kaip įbestos su Gintare, nežinome ką daryti? Juk jam reikės geros globos, jam reikės šilto prieglobščio, šiltos pastogės. Galų gale reikia žmogaus, kuris padės atsigauti po operacijos ir tik tada bus galima bandyti palaikyti Aro gyvybines funkcijas vitaminų leidimu ar kitomis priemonėmis. Nes stuburo nervų išgydyti jau nebepavyks, uždelsta, deja, per ilgai... Va tau ir „pasilikau sau“ ir „mylėsiu amžinai ir laimingai“!

Klausiu gydytojos: ką Jūs darytumėte mūsų atveju? Na ką, sako, jeigu tai būtų mano šuo, pirmiausiai tai aš bučiau iškart pastebėjusi, kad šuniui negerai su eisena ir kojomis, ir pradėjusi gydymą! Taip pat akivaizdžiai matosi sėklidžių padidėjimas... Va tokia dabartinė Aro istorija. O šiaip tai jam apie 9 metus, jam labai reikia namų ar bent šiltos globos, niekas nežino, kuriam laikui, gal mėnesiui, gal pusmečiui, o gal ir dar keletui metų, viskas priklausys nuo nuo Aro sveikatos, nuo ligos progresavimo, ir nuo žmogaus, tikro žmogaus atsidavimo!

Nežinome, koks buvo Aro gyvenimas ankščiau ir kodėl tokio amžiaus šuo atsirado Ukmergės gyvūnų prieglaudoje, bet tikrai žinome, kad turime pabandyti suteikti jam šansą pagaliau pasijusti mylimu ir reikalingu, tikrai galime pabandyti surasti tuos namus ir tuos žmones, kurie jam padės. Tik pažiūrėkite į jo akis, pabendraukite su juo ir jokių kitų klausimų tikrai nebeliks... Šiuo metu Aras laukia operacijos, kurios metu bus kastruotas, gydytojai taip pat sutvarkys ir uodegos galiuką.

Jeigu viskas klostysis gerai, bus galima pradėti duoti papildus ir taip palengvinti jo būklę. Labai reikia Jūsų visų palaikymo – moralinio bei finansinio, nes kaip bebūtų mums visiems gaila, be finansų negalime suteikti medicininės pagalbos tokios, kokios Arui reikia ir reikės ateityje, jeigu jis ją turės. Aras šiuo metu Vilniuje. Mūsų kontaktai – tel.nr. 8-689-73782, 8-615-58898, info@rainiukas.lt (VšĮ „Rainiukas“, Vilnius). Draugaukime ir socialiniame tinkle.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Ieškau namų

Gražuolė Bagira ieško ją mylėsiančių šeimininkų

Ar prisimenate filmuką Mauglis? Matyt, visi prisimename Mauglį, visi mylime jo bičiulius – juokingą Meškiną ir išmintingąją juodą panterą Bagirą. Mūsų Bagira ne iš džiunglių, ji Vilniuje, dar maža – tik 3 mėn, bet jau išmintinga, nes išgyveno visus kiemo pavojus ir buvo išgelbėta labai gero žmogaus.

Mažytei Kailai ieškomi atsakingi šeimininkai (1)

Kaila juoda kaip naktis yra maža katytė. Mažulytei apie pora mėnesių amžiaus, ji tvarkingai naudojasi kraiko dėžute ir yra miela maža mergytė.

Išgelbėtiems Naujosios Vilnios kačiukams reikia namų

Naujosios Vilnios beglobių katinėlių gelbėtojo Sergėjaus namuose lankėmės su tikslu nufotografuoti ir kuo greičiau padėti atrasti namus naujiems nelaimėliams, kurių jis nesugebėjo palikti augti gatvėje...

Katinėlis Markizas – jo meilumo užteks priimančiai šeimai (1)

„Ne-są-mo-nė!“ – pasakytų daugelis, sužinoję, kad Markizas neturi namų. „Ne-tie-sa“ – stebėtųsi kiti, išgirdę, kad Markizo patalas ne minkštos pagalvės, o kietas betonas. Taip, tai tiesa, kad ir kokia sunki ir skaudi ji būtų. Ne, Markizas tikrai nebadauja, ir ne, jis visiškai nėra laukinis. Bet taip, namų jis neturi.

Vilniuje dingo Abisinijos veislės katinas – šeimininkai prašo padėti (3)

2017 m. rugpjūčio 4 d. Justiniškėse - Pašilaičiuose (Sviliškų g.) dingo mūsų kačiukas.