Jūsų visų neabejingumo dėka, jis pasveiko ir virto panterišku, sidabro spalva tviskančiu gražuoliu, tačiau tik pamato fotoaparatą ir viso gero, groži ir didybe, ausys priplotos, žvilgsnis kaip Čikatilos (žymiausias rusų ser. žudikas). Nežinom, ar nuotraukomis pavyks įrodyti, kad Vasaris yra labai gražus katinas, todėl, brangieji, tie, kas norit įsitikinti, teks atvykti ir pasižiūrėti.
Jam maždaug 2-4 metai, jau kastruotas, paskiepytas. Koks jis be to, kad stambus ir gražus? Jis dar ir išskirtinis, netradicinis bailys, kovojantis su savimi ir negalintis susigyventi su mintimi, kad jam reikia žmogaus meilės ir dėmesio!
Vos pamatęs mus, trinasi į grotas, murkia, trinasi į ištiestą ranką, užsimerkęs, išsišiepęs ir... kažkuriuo momentu jis gali prisiminti, kad „kažkas čia ne taip! Aš gi bijau! Pšššššš... paukšt tau!“. O po akimirkos – „o ou..., kažkokią nesąmonę padariau... Ateik, tu juk patinki man, pasiglostykim? Ne? Bijai? Aš irgi bijau, bet gal...?“ Žodžiu, trumpai tariant, Vasaris nėra „paprastas kaip trys kapeikos“, jis – asmenybė, toks, apie kurį sakoma – „savarankiškas katinas su charakteriu“. Bet net ir savarankiški, ir charakteringi katinėliai moka mylėti ir už viską labiau trokšta būti mylimi.
Galbūt laikui bėgant saugiuose namuose Vasaris pamirštų savo baimes ir išspręstų vidinį konfliktą. Vasaris labai tikisi, kad bent vienas iš perskaičiusių jo skelbimą žmonių, pagalvos: „čia mano katinas, mes privalome susidraugauti!“ Ir tada jis važiuos namo, viską, kas bloga, palikęs užnugaryje.
Jei galite Vasariukui padovanoti namus, skambinkite „Naminukams“ tel. 8 648 30077 (Vilnius) (jei negalime atsiliepti, pabandykite skambinti vėliau arba parašykite žinutę, kad perskambintume).