Na, taip būna tada, kai vienas šeimos narys muša, o kitas bando ginti, bet nieko gero neišeina... Tada apie mane sužinojo Maišiagaloje gyvenanti gyvūnų mylėtoja ir gyvūnų gelbėjimo organizacijos. Gyvūnų mylėtojos šeima mane priglaudė, o gyvūnų gelbėjimo organizacijos savanoriai sterilizavo. Bijojau visko, visada ir visur. Žinojau tik viena: pamatai žmogų - į kojas, o jei esi pririšta - ginkis tuo, ką gamta padovanojo...
Girdėjau, kad man reikia dresūros, auklėjimo, kad nebebijočiau, išmokčiau pasitikėti žmogumi. Gyvūnų gelbėjimo organizacijos savanoriai matė mano fobijas, todėl siūlė globėjai (dabartinei šeimininkei) mane dovanoti tiems, kas turės lėšų vaikščioti pas trenerį, su manimi užsiimti.
Tąkart šeimininkė buvo tvirtai įsitikinusi, kad būsiu „su tokiu charakteriu“ puiki sargė ir nieku gyvu nesutiko manęs atiduoti. Buvau pamaitinta, turėjau erdvės, panašios į voljerą, tačiau vis kažko trūko... Galbūt dėmesio, galbūt draugijos. Todėl bandydavau ištrūkti, ištrūkdavau, mėgavausi laisve, lėkdavau pas kaimynus į daržus, iškasdavau daržoves, nes ir morkyčių, ir burokėlių paragauti norėdavosi... Visa tai pradėjo atsibosti mano šeimininkei. Tada vėl apie mane išgirdo gyvūnų globos ir gelbėjimo organizacijos...
Nežinau kodėl, bet neišmokau pasitikėti žmogumi, susigūžiu į kamputį, jei jaučiu, kad prie manęs artėja su intencija uždėti antsnukį, ar kažkur vežti... Nežinau, kodėl man taip negera, baisu. Aš ir vėl labai bijau. Bijau būti išduota, palikta, nebenoriu valgyti, negaliu suprasti, ar man bėgti, ar tiesiog likti ir ant visų urgzti... Padėkite man pasijusti mylima, brangia ir reikalinga“.
Nikai ieškome šeimininko - labai rimto, rūpestingo, kantraus žmogaus. Dabartinė šeimininkė negali ir nenori jos laikyti, nes ši krato galvą, ištrūksta, pridaro rūpesčių. Na, turi kažkokių problemų, kurias bandė spręsti kelių organizacijų savanoriai. Kalytė buvo parodyta gydytojams kelis kartus. Anot veterinarų, ausų uždegimo nėra. Vizualiai, be buvusių parazitų, kurie jau išnaikinti, nieko nematyti. Buvo atlikti ir mikroskopiniai tyrimai. Įtariama, kad krato ji galvą dėl elgesio sutrikimų, streso. Buvo naudojami priešuždegiminiai, neurologines problemas tvarkantys vaistai - nieko nepadeda. Todėl daroma išvada, kad šuo turi fobijų, stresuoja, jam reikalingas tinkamas kinologų ir veterinarų rekomenduojamas bendravimas, kad sugrįžtų pasitikėjimo savimi ir kitais įgūdžiai.
Nika neturi kur pasidėti. Dažnai šeimininkė grasina ją išvežti į Grindą, užmigdyti („Grindoje“ Nika bus užmigdyta kaip agresyvi, nes svetimų žmonių ji bijo ir neprisileidžia). Gyvūnų gelbėjimo organizacijų savanoriai rūpinasi Nikos gerove kiek pajėgia (lekia taisyti voljerų, perka maisto, moka už vet. paslaugas, vežioja pirmyn atgal tą šunytę). Bet tai yra tiek fiziškai, tiek morališkai, tiek finansiškai nepakeliama, nes augintiniu turi rūpintis jo šeimininkas, ir kaskart keliami ultimatumai bei grasinimai sukelia didžiulį stresą tiek Nikai, tiek ir gelbėtojams, kurie dėl savo „hobio“ nebepajėgūs kasdien susidurti su psichologiniu smurtu.
Visų gerų žmonių ir šunų mylėtojų prašome paplatinti Nikos pagalbos prašymą. Tinkamai auklėjama ir dresuojama, turėdama laisvės, ilgų pasivaikščiojimų su žmogumi, bendravimo, ji taptų ištikima, draugiška kalyte. Savanorių, kurie tinkamai prieina, bendrauja ir turi patirties, ji nekandžioja, nepuola. Jai reikia dresūros, gyvenimiškų pamokų, kurios išmokstamus tampant reikalingu, mylimu augintiniu.
Ačiū savanoriams, kurie stengiasi padėti Nikai. Ačiū Benignai, Giedrei, Gintarei ir kitiems.
Kreiptis tel. 861558898, 868973782 (VšĮ „Rainiukas“)