Vieta, kuri gali priminti kauniečių ir vilniečių santykius

 (21)
Tądien, kai Eduard Mažul (37) gavo puikų darbo pasiūlymą dirbti Kazachstane, jų namuose įvyko įdomus dalykas: žmona pardavė virtuvės baldų komplektą rusakalbiams pirkėjams, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, taip pat buvo iš Kazachstano.
Akimirkos Kazachstane
© Asmeninio albumo nuotr.

Jau beveik dvejus metus šalies sostinėje, Astanoje, gyvenantis vyras sutiko papasakoti kuo kazachai taip skiriasi nuo lietuvių ir kokia įdomi yra kazachų kultūra.

– Ar prieš atvykdamas jau žinojote kas Jūsų čia laukia, kokia tai šalis?

– Anksčiau Kazachstane lankytis neteko ir apie jį žinojau tik pagrindinius faktus: kad tai yra didžiulė ir gamtos ištekliais turtinga šalis pačiame Eurazijos viduryje, taip pat, kad šalį jau daug metų iš eilės valdo tas pats žmogaus – prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Būtent jo sprendimu šalies sostinė buvo perkelta iš Almatos į Astaną, miestą, kuris iš esmės buvo pastatytas „nuo nulio“. Apie patį Astaną žinojau tik tiek, kad tai yra modernus miestas su daugybe šiuolaikiškų pastatų pačiame stepių viduryje, kuriame yra milžiniški temperatūrų svyravimai, nuo -40 žiemą iki +40 vasarą.

Astana
Astana
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kuo gyvenimas Kazachstane skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? Teko girdėti, kad vyrauja visiškai kitoks mentalitetas, kad tarkime, žmogus gali važiuoti prabangia mašina, sustoti prie šviesoforo ir nusispjauti per langą. Ar tai tiesa?

– Lietuvos ir Kazachstano gyventojai yra labai skirtingi, bet ir kažkiek panašūs. Kaip žinome, ištisus šimtmečius didžioji šios tautos dalis buvo klajokliai, neprisirišdavo prie konkrečios vietos, o viso ko pagrindas buvo net ne šeima, o plati giminė.

Dabar auksinė kazacho taisyklė yra niekada nelaimėje nepalikti savo artimųjų ar giminių, saugoti ir ginti savo šeimos, giminės garbę ir orumą. Kazachų giminės labai gausios, jie labai mėgsta bendras užstales, o tai lemia net tokį dalyką kaip vidutinis svetainės dydis – iki šiol dar neteko matyti tokių didelių stalų ir svetainių.
Na, o dėl įpročio spjaudyti per automobilio langą, tai, iš tiesų, stovint kamščiuose galima tai pamatyti, bet reikia suprasti, kad toks įprotis turi ir religinę potekstę, nes musulmonams pasninko metų negalima nuryti susikaupusių seilių.

Lyginant su Lietuva, gyvenimas Astanoje yra ypatingas ne tik dideliais temperatūros svyravimais, bet ir tuo, kad norint ištrūkti iš miesto į gamtą, tenka keliauti šimtus kilometrų (pvz., iki populiaraus nacionalinio parko „Burabay“ reikia važiuoti apie 250 km), o žiemą iš miesto išvažiuoti automobiliu kartais būna iš viso neįmanoma: dėl prastų oro sąlygų keliai gali būti tiesiog uždaromi.

Akimirkos Kazachstane
Akimirkos Kazachstane
© Asmeninio albumo nuotr.

– Sakoma, kad Kazachstanas turi dvi sostines – pietinę Almatą ir šiaurinę Astaną. Almata apibūdinama, kaip žaliausias pasaulio miestas, o Astana, kaip prabangos sostinė. Tačiau sakykite, koks Kazachstanas yra už sostinių ribų? Kaip ten gyvena žmonės? Gal gyvenimas provincijose nusidažo visai kitomis spalvomis?

– Už didžiųjų miestų ribų Kazachstanas labai skirtingas – vienoks jis šiauriniuose ir centriniuose regionuose, kitoks pietuose ir vakaruose. Šalies šiaurėje ir viduryje gyvenvietės labai paprastos, beveik be jokios žalumos, namai įprastai išsidėstę palei pagrindinę gatvę, kuriame dažnai galima sutikti ir gyvulių kaimenes.
O štai pietuose, aplink Almatą, plyti nuostabaus grožio kalnai, pačiam mieste daug daugiau medžių ir žalumos, o palei pagrindinius kelius tiesiog verda gyvenimas, prekiaujama maistu ir kitomis prekėmis. Pati Almata yra labai žalias miestas, savo dvasia kažkiek primenantis mūsų Kauną. Na, o Almatos ir Astanos gyventojų santykiai man kažkuo primena kauniečių ir vilniečių santykius: ir vieni, ir kiti mėgsta pabrėžti gyvenimo savo mieste privalumus.

– Ar Kazachstane yra įdomių ir lietuviams neįprastų tradicijų? Kokius tradicinius patiekalus išskirtumėte?

– Bene ryškiausias kazachų tautos bruožas yra svetingumas. Svečius jie visada sutikdavo su džiaugsmu ir būtinai sodindavo prie vaišėmis nukrauto stalo („dastarchano“). Kitas, tradicinis, ir iki šiol labai būdingas kazachų bruožas – pagarba ir dėmesingumas vyresniesiems.

Kaip ir kiekvienoje tautoje, pas kazachus yra saviti papročiai, susiję su vestuvėmis, vaiko gimimu, laidotuvėmis bei mirusiųjų paminėjimu. Kazachai yra įpratę kelti dideles vestuves, todėl dabartinis jaunimas kartais netgi priverstas imti paskolas banke, kad galėtų iškelti tradicines vestuves savo plačiai giminei. Bet, kiek teko girdėti, vestuvės dažniausiai finansiškai atsiperka, nes svečiai pridovanoja vertingų daiktų arba nemažas sumas pinigų.

Altajaus kalnai
Altajaus kalnai
© Asmeninio albumo nuotr.

Kadangi kazachai ilgą laiką buvo klajoklių tauta, tradicinė jų virtuvė rėmėsi (ir iki šiol didžiąja dalimi remiasi) visų pirma gyvulinės kilmės produktais – mėsa, pienu ir t.t. Kazachiška virtuvė garsėja didele mėsos delikatesų įvairove, taip pat labai naudingais sveikatai gėrimais – kumysu (kumelės pienu), šubatu (kupranugarės pienu) ir airanu (raugintas karvės pienas su vandeniu ir druska), kurio skonis panašus į kefyro.

Kazachai kartais juokauja, kad pasaulyje daugiausiai mėsos valgo vilkai, o jie yra antroje vietoje. Pagrindiniai tradiciniai patiekalai – bešparmakas (išvertus reiškia „penki pirštai“), gaminamas iš arklienos, naminių makaronų ir bulvių, lagmanas (naminiai makaronai su mėsa ir daržovėmis), mantai (dideli koldūnai, gaminami ant garų), samsa (sluoksniuotos arba mielinės tešlos pyragėliai su mėsa ir svogūnais).

– Užsiminėte, kad automobiliu teko įveikti nemenką kelią maršrutu Vilnius – Astana. Papasakokite kodėl leidotės į tokį tolimą kelią automobiliu ir ar sunku buvo jį įveikti? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Maršrutą Vilnius – Astana teko įveikti du kartus, 2014 ir 2015 metų vasarą. Kelionės priežastis labai paprasta: gyvenimas Astanoje be nuosavos transporto priemonės sunkiai įmanomas, ypač šaltuoju metu laiku, kuris, beje, čia trunka daugiau nei pusę metų, o automobilių kainos gerokai aukštesnės nei Lietuvoje. Be to, labai mėgstu ilgas keliones automobiliu, yra nemažai tekę pakeliauti po Europą, todėl vertinu tai, kaip tam tikrą iššūkį ir progą naujiems įspūdžiams.

Iš pradžių atsigabenau vieną, o paskui ir kitą mašiną. Nuo Vilniaus iki Astanos beveik 4000 kilometrų, tačiau važiuodamas vienas šį atstumą įveikiau vos per 4 dienas.
Ko gero, didžiausias iššūkis šiose kelionėse buvo tai, kaip neapgadinti automobilio, ypač kai praėjusiais metais teko keliauti su gana žemu automobiliu. Europinėje Rusijos dalyje keliai pakankamai geri, bet pasitaikė labai daug remontuojamų ruožų, kas labai mažino vidutinį keliavimo greitį. Tačiau dar sudėtingiau buvo Kazachstane, nes net ir važiuojant iš pirmo žvilgsnio geros kokybės keliu nė akimirkai negalima prarasti budrumo, kadangi gali įvažiuoti į niekaip nepažymėtą milžiniško dydžio duobę ir tada nuostoliai neišvengiami.

– Ar Kazachstaną galėtume vadinti kalnų ir dykumų šalimi? Kodėl?

– Iš tiesų, didžiąją Kazachstano teritorijos dalį sudaro begalinės stepės. Apima labai keistas jausmas, kai matai iki pat horizonto besitęsiančias stepes be jokios žalumos ir didesnių gyvybės ženklų. Dar keisčiau pasijunti, kai po ilgos kelionės po stepes pagaliau pamatai didingus kalnus. Pakeliui į Kazachstaną Rusijoje teko įveikti kelią per Uralo kalnus, o pačiame Kazachstane – apsilankyti Altajaus ir Tian Šanio kalnuose. Neišdildomą įspūdį paliko Čaryno kanjonas, kuris kartais dar vadinamas JAV esančio Didžiojo kanjono jaunesniuoju broliu. Tačiau Kazachstanas – tai ne tik dykumos, stepės ir kalnai. Kazachstanas – tai dar ir sraunios upės, įspūdingo grožio ežerai ir miškai. O Vakaruose plyti Kaspijos jūra (didžiausias ežeras Žemėje) bei Aralo jūros likučiai. Kaip jau minėjau, Vakarų Kazachstane dar neteko lankytis, bet labai tikiuosi, kad pavyks pamatyti ir šią Kazachstano dalį.

– Jei paprašyčiau apibūdinti tikrą kazachą, koks jis būtų?

– Išoriškai kazachus suskirstyčiau į dvi grupes: vieni yra gan aukšti ir laibi, kiti – žemesni ir gerokai kresnesni. Jauni kazachai stengiasi rengtis šiuolaikiškai ir madingai, tačiau per valstybines šventes, kai į Astaną suvažiuoja ir žmonės iš provincijos, gatvėse galima pamatyti ir labai spalvingus tautinius kostiumus, kuriuos ypatingomis progomis vis dar dėvi vyresnio amžiaus kazachai.

Kazachai yra draugiški, svetingi, atviri naujovėms ir iššūkiams. Tačiau įvardinčiau juos ir kaip nepastovius ir permainingus žmones – galbūt tam įtakos turi šimtametės klajoklių tradicijos, kai šiandien tu dar čia, o rytoj jau nežinia kur. Pavyzdžiui, susitarti dėl dalykinio susitikimo laiko dažniausiai būna gana sunku, jų planai nuolat keičiasi, o net ir sutarus dėl susitikimo negali būti tikras, kad žmogus nevėluos.

– Ar yra dalykų, kurių čia atvykęs turistas geriau jokiu būdu nedarytų, arba atvirkščiai, kažką, ko neaplankęs gailėtųsi visą gyvenimą?

– Kazachai labai gerbia savo prezidentą ir didžiuojasi savo tautos praeitimi ir dabarties pasiekimais – Centrinėje Azijoje Kazachstanas yra stabiliausia ir sparčiausiai besivystanti valstybė. Todėl jokiu būdu nerekomenduočiau įžeidinėti jų tautinių ir patriotiškų jausmų. Kazachstanas – labai didelė, įdomi ir skirtinga šalis, todėl man, asmeniškai, būtų be galo sunku įvardinti kažkurią vieną vietą, kurią turistams reikėtų būtinai aplankyti. Manau, kiekvienas, keliaudamas po Kazachstaną, atras vietą į kurią dar būtinai norės sugrįžti. Man tokia vieta yra Altajaus kalnai.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

8 patarimai, kaip nepamesti bagažo keliaujant

Vienas didžiausių keliautojų košmarų – likti paskutiniam prie bagažo atvykimo skyriaus besisukančios tuščios karuselės. Tai gali būti nekokia atostogų pabaiga, tačiau dar blogiau, kai tai – jų pradžia.

Laosas – laukinė kryptis neįprastų kelionių gurmanams (1)

Laosas – valstybė pietryčių Azijoje, kurią renkasi neįprastų kelionių gurmanai, besistengiantys išvengti didelių turistų srautų. Pasak keliautojos Vilijos Kulienės, nors Tailandas ir Laosas yra kaimyninės šalys, atvykus iš Tailando į Laosą patenkama tarsi į kitą pasaulį.

5 patarimai planuojantiems medaus mėnesį

​Sulaukus svarbiausio gyvenime klausimo dažnos būsimos nuotakos galvoje pradeda suktis ne tik vestuvių ceremonijos planai, bet ir mintys apie romantišką povestuvinę kelionę. Niekas nesiginčys – po ilgo vestuvių planavimo, menkiausių detalių derinimo ir streso antplūdžio tiek nuotaka, tiek jaunikis nusipelno pailsėti nuo rūpesčių ir pažinti vienas kitą iš naujo – tik dviese. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip suplanuoti pačią svarbiausią kelionę, kad ji būtų tobula?

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį (4)

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Turizmo tendencijos: asmeninis kelionių konsultantas taps svarbus kaip šeimos gydytojas (1)

Atsispirdami nuo turizmo sektoriui gana sudėtingų 2016-ųjų, kuomet neramumai iš populiariausių Egipto, Turkijos kurortų persikėlė į Europos didmiesčius ir sukėlė ekonominių, psichologinių padarinių, 2017–uosius rinkos ekspertai vertina optimistiškiau ir išskiria naujas kelionių tendencijas bei kryptis.

Baltarusijoje – lietuviškos Gudijos takais (10)

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Bolonijos ypatumai: nuo seniausio Europos universiteto iki Bolonijos padažo

Italijos miestas Bolonija – prie Reno upės įsikūrusi Emilijos–Romanijos regiono sostinė. Bolonija garsi ne tik Bolonijos padažu, bet ir seniausiu Europoje universitetu.

Alpinistas S. Damulevičius: labai daug išmokau iš kalnų

Kalnai, sniegas ir šaltis – tokia nuolatinė alpinisto Sauliaus Damulevičiaus atostogų kryptis. 2015 m. alpinisto iššūkiu tapo Tian Šanio kalnai, praėjusiais metais – Manaslu viršūnė Himalajuose.

Bėgimo savaitė Kipre: ar įmanoma pažinti šalį bėgte? (1)

Savaitė kovo pradžioje saulėtame Kipre. Iki ir virš 200 kilometrų bėgte kalnais, lygumomis, uolomis, kalvomis tarp vėjo jėgainių, vaizdingomis salos pakrantėmis, išdžiūvusiomis upių vagomis, smėliu ir sniegu, miestų senamiesčiais, gynybinėmis sienomis, viduramžių pilies tuneliais ar antikinio miesto griuvėsiuose.

Trys priežastys, kodėl Europos miestus verta aplankyti ankstyvą pavasarį (2)

Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad keliauti geriausia tik tada, kai labai šilta, kelionių ekspertai įsitikinę, kad gražiausių Europos miestų ankstyvąjį pavasarį tikrai nereikėtų nuvertinti tiems, kurie nori tiesiog trumpam pakeisti aplinką ir prasiblaškyti.

Lietuvės praktika Australijoje: ten žmonės atsipalaidavę ir mėgaujasi akimirkomis (7)

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) absolventė, Gintarė Frišmantaitė, atlikusi praktiką Adelaidės lietuvių mokykloje tolimojoje Australijoje teigia, kad galimybė atlikti tarptautinę praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse yra nuostabi nauja patirtis, o tokios galimybės leidžia visapusiškai augti, įvertinti save, suprasti, kur reikia tobulėti, pažinti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusius lietuvius.

Nerimą kelianti tendencija: daugėja apleistų bažnyčių, jos perdaromos į viešbučius (82)

Gal dar prisimenate, kad Šventojo Kazimiero bažnyčioje kadaise buvo ateizmo muziejus, Vilniaus katedroje – paveikslų galerija, o ne viena bažnyčia buvo paversta paprasčiausiu sandėliu? Mums tai atrodė šventvagystė, bet laikai keičiasi.

Kipras – ko poilsiautojai šioje saloje dažniausiai nepamato? (2)

Nors tarp poilsiautojų iš Lietuvos Kipras jau tapo populiaria ankstyvo pavasario ir rudens atostogų kryptimi, retas kuris gali pasigirti matęs šiaurinę salos dalį, kuri ilgą laiką buvo savaip izoliuota. Pavyzdžiui, į Famagustos miestą bent kelis dešimtmečius niekas, išskyrus teritoriją saugojusius karius, apskritai negalėjo patekti. Laimei, pastaruoju metu kirsti Jungtinių Tautų saugomą sieną tarp pietinės ir šiaurinės salos dalies vis paprasčiau – tereikia su savimi turėti pasą.

Švedija pasiūlė turistams neįprastą pramogą (2)

Švedų turizmo startuolis sugalvojo aštrių pojūčių mėgėjams pramogų pačiame šiauriniame Baltijos jūros taške.

Turistus viliojusios įspūdingos arkos neliko nė ženklo: kaip sala atrodo dabar? (5)

Praėjusią savaitę siautėjusi jūra pasiglemžė vieną iš gamtos stebulų – Azure Window (liet. – Žydrasis langas), esantį Maltai priklausančioje saloje Gozo.