Velti: kai sena tampa nauja, o nauja tampa...

 (5)
Šlept šlept... šauniai šį lapkritį mina gatvėmis ir gatvelėmis mano kaliošai... šlept šlept... gera ir šilta...
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
© Shutterstock nuotr.

I. Šiek tiek „mados“ istorijos

O dabar – ne sapnas, bet gyvenimiškas faktas. Kauno salionėlyje susėdusios ponios siurbčioja gėrimėlius ir dalijasi prisiminimais: nėr geriau, kaip su vailokais ir kaliošais... Ponios žino, ką kalba, oho – kiek patyrė. Karai, pokariai, tremtys... Tiek to poniškumo – prieškariu į savo gimnazijas gal ir ėjo miesto šaligatviais, bet į pradinės mokyklos skyrius jas vedė slidūs, klampūs, tikrų tikriausi keliai ar vieškeliai.

Ir dar šaunus prisiminimas: būta tokių fabrikinių vailokų. „Sudie, jaunyste“ – štai kaip juos vadinome. ,,Brandaus“ socializmo laikais tokius be galo mėgo hipių gyvensenai neabejingos studentės... Jos pačios mezgė sau rainuotas kojines – panašias į Pepės Ilgakojinės.
Šie ,,mados“ istorijos fragmentai trykštelėjo fontanu tą dieną, kai Šiūlėnų kaime žvelgiau į amatų parodėlę. Veltiniai, kokie veltiniai!

Kiek vėliau įvairiausių veltinių regėjau Ignalinos sporto ir kultūros centre...

Niekas geriau apie juos nepapasakos, nei Marijona Lukaševičienė, tautinio paveldo sertifikato savininkė, Ignalinos rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė.

II. Pokalbis šyla kaip vilna

Miela Maryte, kas Jums tas vėlimas – verslas, amatas, menas?

Anksčiau mano giminėje vėlimas buvo ir galimybė truputį užsidirbti, prisidurti, ir pasimainyti: jeigu aš tau nuvelsiu veltinius, tai tu man padarysi kokį kitą darbą. Mano širdžiai tai miela, džiugu prisiminti...

Tai ir prisiminkime...

Žinau, kad veldavo senelis. Jo neprisimenu – jis mirė prieš tėvų tuoktuves. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, pagrandukas – vienintelė kaime pasilikusi. Ir tais amatais vienintelė užsiimu... Vaikystėje tėvukui teko padėti velti. Duodavo man pamaigyti, sausai apvelti, kad vilna greičiau suliptų, o tada jau tėvas su karštu vandeniu juos veldavo. Pamenu, kaip į mokyklą vaikštinėjau apsiavusi veltiniais ir galvodavau: „Jėzau, Jėzau, kaip sunku... Kada man nupirks odinius batus, kaip visų.“

Bet juk šilta buvo?

Šilta, šilta. Bet nejauku.

Žinoma, kad ne. Kas galėjo pamanyti: puošimės veltais auskarais, karoliais... Kaip amatą prisiminėte?

1992-aisiais turėjau keisti darbo sritį. Dirbau buhaltere, tačiau vėliau išėjau į kultūros namus. Tuometis seniūnas manęs gailėjo: „Kaip tu į tokį prastą darbą eini?“

Tai ar buvo prastas?

Buhalterija – konkretu. Paėmei ir padarei. Čia – neapibrėžta. Bet jau nebegalėčiau būti uždaryta. Kultūros namus Šiūlėnuose neblogus turėjome, pastatyti 1976-aisiais. Šiandien juos tebeturime. Ir išorė, ir baldai – muziejus. Antikvariatas. Gal niekur tokių jau nebėra. Juk matėte?

Buvau ir mačiau. Su tais senaisiais namais gali būti kaip su veltiniais. Vakar – nejauku, šiandien – nei šis, nei tas, rytoj – mados klyksmas. O tie veltiniai...

Tuo metu Kultūros skyriui vadovavo Aldona Jeleniauskienė. Labai šauni vedėja, tiek daug minčių mums davė. Rateliai, diskotekos – čia man aišku. Ką veiksiu dar? Aldona sugalvojo Ignalinoje amatus pristatyti, kas kuriam kaimui būdinga. Ką man parodyti? Turėjau tokią mintį: kad tik nepaskutiniai rajone būtume. Kad pastebėtų!

Maryte, Jūsų nepastebėti – neįmanoma... Bet anais metais gal buvo kitaip. Kas priminė senelių amatą?

Turėjau tokią Pauliną Cicėnienę iš Kiniūnų kaimo. Savamokslė poetė, aktyvi moteris. Gaila, jau mirusi... Paulina buvo išmokusi
velti. Ji man padėjo, pakonsultavo. Patirtimi dalijosi ir Leonas Kondratavičius... Reikėjo rasti tuos pavyzdžius, tuos matmenis. Juk viską sudegino, išmetė – buvo nereikalingi. Užkibo man veltiniai. Ir taip po truputį, po truputį...

Ar auginate avis?

Pati avių neauginu. Neturiu kur... Įsikūrėme gyvenvietėje, alytnamyje. Aplinkui daržai. Apriboti mes, be erdvės. Yra kaimynas vienkiemyje – tas avis augina. Bet... Paveldėjau tetos namus Šilaikiškės kaime Ignalinos rajone. Gal ateityje ir turiu vilčių avis laikyti.

Tai kas Jums iš to vėlimo galų gale?

Mielas ir geras tas darbas. Stresus naikina. Masažuojami visi pirštų galiukai. Vilna yra šilta – rankos sušyla. Medikai reabilitologai gal geriau paaiškintų. Kas pas mane atvažiuoja pavelti, tas labai džiaugiasi. Praėjusiais metais Ignalinoje turėjau būrelį. Negalėjau neatvažiuoti – žmonės laukia. Kūliu verčiausi.

Ar vilną perkate iš vienkiemio kaimyno?

Perku iš įvairių ūkininkų. Daug ką pažįstu. Visi žino, kad man reikia vilnos. Važiuojame pavasarį, prisiperkame ir dovanai gauname.

Ir kuo skiriasi pavasarinė vilna nuo... kokia ten dar būna?

(Skaitytojams prisipažįstu: Marytė moka skaniai juoktis, bet po šio klausimo nusikvatojo itin gardžiai. Ir gerai, kad nusikvatojo – pokalbis sušilo kaip ta vilna: pradėjome viena kitai sakyti „tu“.)
Kalėdinė vilna tinka tik siūlams. Kas kita – pavasarinė. Avys nebuvę po lietumi, riebalai likę vilnoje. Mes jos neplauname. Išpašome visus tuos šiaudus, mėšlo gabaliukus išpešiojame ir išmetame – taip paruošiame vilną.

O karšykla?

Jau įsigijau karšyklą, bet vis remontuojame, nes mano vyras – inžinierius pedantas. Perdaryti reikia vos ne viską. Yra norinčių susikaršti. Bandysim. Šiūlėnuose steigsime amatų centrą – jau paruošėme projektuką.

Ir atėjus lapkričio tamsai...

...sukviečiu į Kultūros namus moteris. Veliame. Kaimo vyrai man sako: „Klausyk, Maryte, gal gali ilgiau tas moteris palaikyti?“

Dabar išvardykime, ką velia Šiūlėnai...

Paveiksliukus, žaisliukus, gėlytes įvairiausias, karolius, auskarus, skrybėles, apavą. Turiu anūkę – jai veltinukus nuvėliau, o žentui labai patinka šlepetės.

Esu išvažinėjusi Lietuvą skersai išilgai, mačiau daugybę švenčių, o šalia jų – ir muges. Kodėl tarp blizgučių, plastmasių, čia pat gendančių nesąmonių, prasmenga tautiniai amatai?

Jei žmonės žinotų, kad bus kas perka, tai gamintų daugiau – ir amatininkai, ir žemdirbiai. Juk daugiau gaminti dar nereiškia daugiau parduoti? Čia aš kalbu kaip Ūkininkų sąjungos atstovė, kaip rajono tarybos narė. „Kaip tau gerai, tu visko turi“, – taip sako pas mane atvažiavę į kaimą.

Ką atsakai?

Ką aš jiems atsakau? Pabūkite kaime mėnesį, pastovėkite, pasidairykite – gal ir jums nukris. Nesu bambeklė, bet karštai į žemdirbių reikalus reaguoju. Rajono taryboje gaunu pastabų. Sakau: aš kitaip negaliu, nemanykite, kad esu politikė, apsivėlusi vailoku...

Taigi, Maryte... Ką Tu, smarki kultūros darbuotoja, augini? Žinau, kad ekologiškas daržoves, bet ne tik? Kiek tos žemelės?

Beveik šimtas hektarų... Melžiama karvė dabar tik viena, kitos – žindenės. Kiaulės garde – tai dvi, tai keturios. Parduotuvėje maisto nereikia pirkti. Nebent labai pasiilgstu „E“...

Kiek valandų sudaro Tavo parą?

Dvidešimt septynios.

III. Tie turgūs – neapsakomi turgūs, tos moterys...

Ne taip jau seniai, tik prieš trejetą metų, grįžau iš žiemiškos Bavarijos. Buvo prieškalėdis... Keliavome nuo Bambergo iki Miuncheno – per miestus, miestelius, kaimus. Kiekviename jų, palei Rotušę, virė gyvenimas. Turgus (gerai jau, mugė) – kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Meduoliai, sausainiai, saldainiai, kaštainiai... O dar – mediniai žaislai. Kaip kitaip? Bavarija – žaislų žemė, Spragtuko tėvynė. O dar tas karštas svaigus punšas, net jei be alkoholio – vis tiek svaigus. Ir dešrelės – vokiškos, tautinės... Kas dar? Karuselės, primenančios senovę. Barokinės. Sukasi jose iš lėto arkliukai, asiliukai. Ramu: vaikai nė kiek nerizikuoja.

Kitų metų pavasarį, ir vėl Vokietijoje, mačiau Saksonijos mugeles – buvo Motinos diena. Prekiavo ir turkai, ir indai, bet vokiečiai dominavo – turėjo kuo didžiuotis: Saksonijos vynu. Dukros ir sūnūs, patys jau senstelėję, vaišino savo senutėlius mamas ir tėvus.

Šių metų vasarą pietų Švedijoje, pakeliui į Morbaką, užtikome kaimišką turgelį. Tie valstiečiai smagiai prekiavo viskuo, kuo tik galėjo. Radome rankų darbo atvirukų (autorė – dešimtmetė Brigita), radome ir senoviškas žirkles, ir stalo įrankių, ir...

Nebuvo ten karuselių. Jokių. Kaip linksminosi vaikai? Jie mėtė į kibirą – į tokį seną kaimišką aplamdytą viedrą – kamuoliuką. Mėtė smagiai. Lenktyniavo. Žaidimas be jokių investicijų.

Šių metų spalį, tik prieš mėnesį...

Ignalinos aikštėje buvo visko: ir tų blizgančių tviskančių atvežtinių plastmasių, ir geriausių rankų darbo daiktų: audinių, mezginių, vėlinių, drožinių. O jau sodinukai... Kilo begalinis noras imtis sodininkystės, puoselėti medelyną, ne tik vieną ar antrą medį.
Tautiniais drabužiais pasipuošusi pačiame centre oriai sukosi Marijona Lukaševičienė: ji – mugės organizatorė.

Dabar, lapkritį, vėlių mėnesį, prisipažįstu: rašyti apie tautinį paveldą – velniškai sunku.

Ne, negaliu meluoti – tai ne verslas. Kol kas, deja, ne. Net ne mažasis verslas. Gal tik mažas mažutėlis versliukėlis, bandantis žengti pirmyn.

Žengs.

Ne tik Ignalinos rajone – ir kituose – sutinku neapsakomai stiprių moterų... Jos skaito ir skleidžia išmintingas knygas, jos ankstų rytą melžia karvę, jos dirba kultūros srityje ir tą kultūros sritį remia – paremia pačių organizuotą renginį savame ūkyje auginta gerove. Mezga, siuva, velia. Skatina ir moko tai daryti kitus.
Regėdama jas, nuostabiai gražias, iš Rubenso drobių nužengusias, matydama jų darbus, guodžiuosi: išgyvensime.

"Į tarptautinį pripažinimą su trimis tūkstančiais litų" ir "Viena geriausių šalies pianisčių Guoda Gedvilaitė gyvena laukimo nuotaikomis"

Straipsnių ieškokite ketvirtame "bzn start" verslo žurnalo numeryje.

Vidos Žukauskaitės nuotraukoje – Marijona Lukaševičienė Ignalinos ūkininkų mugėje.

Verslo žurnalas
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Naujienos

„Ryanair“ skelbia išpardavimą: bilietai 30 proc. pigiau

„Ryanair“ – Airijos žemų kainų skrydžių bendrovė, kuri kasdien vykdo daugiau nei 1,600 skrydžių iš 72 bazių, jungia 189 miestus 30 šalių. Taupių klientų pamėgta bendrovė paskelbė bilietų išpardavimą net iki 30 proc.

Gidas po Vokietiją: trys miestai, kuriuos privalu aplankyti

Dar nesuplanavote vasaros kelionės? Turite laisvą savaitę ir norite ją praleisti turiningai, pasidairyti po nematytas vietas ir susipažinti su kitos šalies kultūra? Laikas krautis lagaminus ir keliauti į Vokietiją.

Makalius: kelionėse visiems kyla tas pats klausimas – kur ir ką valgyti

Užkietėjęs keliautojas ir kelionių organizatorius Rimvydas Širvinskas-Makalius sako, kad tiek vasarą išsiruošusiems į ilgesnę kelionę, tiek nuolat daug keliaujantiems žmonėms iškyla ta pati dilema – kaip, kur, ką ir kada valgyti.

Autostopu pasaulį apkeliavusi lietuvė: susidūrėme su begaliniu žmonių gerumu (15)

Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Šią mintį nusprendė patikrinti Evelina Savickaitė-Kazlauskė, autostopu apkeliavusi visą pasaulį.

Top 11 pigiausių vasaros atostogų kurortų Europoje (75)

Vasaros atostogų įkarštyje „Travel Money“ sudarė pigiausių atostogų kurortų sąrašą.

Lietuvos krepšinio fanams – specialus rinktinės maršrutas po Ispaniją (1)

Nors Lietuvos rinktinės laukia akistata su Ispanija, kai kuriems Lietuvos krepšininkams ši šalis tarsi antri namai.

Keisčiausi pasaulio restoranai: sriuba iš klozeto, žemės drebėjimas ir aplinkui zujantys rykliai (5)

Jums jau pabodo geriausi ir gražiausi restoranai, kur tiekiamas puikiausias maistas, todėl dabar trokštate keistesnių patirčių? Panašu, kad jums pavyks išpildyti savo troškimą, nes pasaulyje gausu pačių keisčiausių maitinimo vietų.

Kaip užsienyje sulaukti nemokamos medicinos pagalbos? (2)

Prieš išvykdami į kitas Europos Sąjungos (ES) šalis, Norvegiją, Islandiją, Lichtenšteiną ar Šveicariją, nepamirškite pasirūpinti Europos sveikatos draudimo kortele (ESDK). Nelaimingo atsitikimo atveju ji padės sutaupyti nuo kelių iki kelių šimtų eurų.

6 nepelnytai primiršti Europos miestai (33)

Turbūt esate lankęsi Paryžiuje, kažin ar praleidote progą pasigrožėti Roma, tačiau nepamirškite, kad Europa iš tiesų labai didelė ir joje slypi daugybė lobių, kuriuos tiesiog būtina ištyrinėti.

Gyvenimas laimingiausių žmonių šalyje: jie atsipalaidavę ir darbe, ir laisvalaikiu (2)

Dažnai girdime, kad danai yra laimingiausia pasaulio tauta. Šį faktą patvirtina ir statistika – vidutinė danų gyvenimo trukmė siekia 80 metų, o šalis gali pasigirti stipria ekonomika bei maža atskirtimi tarp įvairių socialinių grupių.

Lietuvių atostogos: neišsižada pajūrio ir rizikuoja vykdami į pavojingas šalis (1)

Lietuviai mėgsta atostogauti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau nėra linkę tam skirti daug laiko. Neseniai atliktas vartotojų įpročių ir elgesio tyrimas rodo, kad beveik 60 proc. apklaustų lietuvių, planuojančių šiais metais atostogauti, poilsiui rinksis Lietuvoje esančius kurortus ir miestelius, o penktadalis keliaus į Pietų Europą.

Veličkos druskos kasyklos: nuo koplyčių iki SPA (1)

Po Lenkijos žeme tūnančios dar viduramžiais atidarytos Veličkos druskos kasyklos, kurios 1978 m. įtrauktos į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, atvykėlius vilioja ne tik viduramžiška autentika – be ten esančių koplyčių lankymo galima pasimėgauti ir sveikatinimo procedūromis, mat kasyklų atmosfera tam itin tinkama.

Kaip išsirinkti povestuvinę kelionę, kad netektų gailėtis

Ilgametę vestuvių organizavimo patirtį turinti Laura Vagonė būsimiems jaunavedžiams pataria, kaip patirti mažiau streso ir iš povestuvinės kelionės parsivežti tik malonius prisiminimus.

Kelionių niuansai: ar tikrai norite per atostogas dalintis lova su paaugliu?

Natūralu, jog atostogaujant su vaikais viešbutis tampa gerokai svarbiau nei tada, kai ilsimasi be jų. Nes jei suaugusieji gali tiesiog numoti ranka į kai kuriuos nepatogumus, tai ilsintis visa šeima tampame atsakingi ir už mažųjų gyvenimo sąlygas. Ir būname labai labai priklausomi nuo jų savijautos svetimoje aplinkoje.

Mažas Portugalijos miestelis mena didingą šalies jūreivystės istoriją

Portugalijos viduryje esantis ir vos 20 tūkstančių gyventojų turintis Tomaro miestelis yra ne tik pilnas architektūrinių šedevrų, bet ir mena turtingą šalies jūreivystės istoriją.