Velti: kai sena tampa nauja, o nauja tampa...

 (5)
Šlept šlept... šauniai šį lapkritį mina gatvėmis ir gatvelėmis mano kaliošai... šlept šlept... gera ir šilta...
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
© Shutterstock nuotr.

I. Šiek tiek „mados“ istorijos

O dabar – ne sapnas, bet gyvenimiškas faktas. Kauno salionėlyje susėdusios ponios siurbčioja gėrimėlius ir dalijasi prisiminimais: nėr geriau, kaip su vailokais ir kaliošais... Ponios žino, ką kalba, oho – kiek patyrė. Karai, pokariai, tremtys... Tiek to poniškumo – prieškariu į savo gimnazijas gal ir ėjo miesto šaligatviais, bet į pradinės mokyklos skyrius jas vedė slidūs, klampūs, tikrų tikriausi keliai ar vieškeliai.

Ir dar šaunus prisiminimas: būta tokių fabrikinių vailokų. „Sudie, jaunyste“ – štai kaip juos vadinome. ,,Brandaus“ socializmo laikais tokius be galo mėgo hipių gyvensenai neabejingos studentės... Jos pačios mezgė sau rainuotas kojines – panašias į Pepės Ilgakojinės.
Šie ,,mados“ istorijos fragmentai trykštelėjo fontanu tą dieną, kai Šiūlėnų kaime žvelgiau į amatų parodėlę. Veltiniai, kokie veltiniai!

Kiek vėliau įvairiausių veltinių regėjau Ignalinos sporto ir kultūros centre...

Niekas geriau apie juos nepapasakos, nei Marijona Lukaševičienė, tautinio paveldo sertifikato savininkė, Ignalinos rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė.

II. Pokalbis šyla kaip vilna

Miela Maryte, kas Jums tas vėlimas – verslas, amatas, menas?

Anksčiau mano giminėje vėlimas buvo ir galimybė truputį užsidirbti, prisidurti, ir pasimainyti: jeigu aš tau nuvelsiu veltinius, tai tu man padarysi kokį kitą darbą. Mano širdžiai tai miela, džiugu prisiminti...

Tai ir prisiminkime...

Žinau, kad veldavo senelis. Jo neprisimenu – jis mirė prieš tėvų tuoktuves. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, pagrandukas – vienintelė kaime pasilikusi. Ir tais amatais vienintelė užsiimu... Vaikystėje tėvukui teko padėti velti. Duodavo man pamaigyti, sausai apvelti, kad vilna greičiau suliptų, o tada jau tėvas su karštu vandeniu juos veldavo. Pamenu, kaip į mokyklą vaikštinėjau apsiavusi veltiniais ir galvodavau: „Jėzau, Jėzau, kaip sunku... Kada man nupirks odinius batus, kaip visų.“

Bet juk šilta buvo?

Šilta, šilta. Bet nejauku.

Žinoma, kad ne. Kas galėjo pamanyti: puošimės veltais auskarais, karoliais... Kaip amatą prisiminėte?

1992-aisiais turėjau keisti darbo sritį. Dirbau buhaltere, tačiau vėliau išėjau į kultūros namus. Tuometis seniūnas manęs gailėjo: „Kaip tu į tokį prastą darbą eini?“

Tai ar buvo prastas?

Buhalterija – konkretu. Paėmei ir padarei. Čia – neapibrėžta. Bet jau nebegalėčiau būti uždaryta. Kultūros namus Šiūlėnuose neblogus turėjome, pastatyti 1976-aisiais. Šiandien juos tebeturime. Ir išorė, ir baldai – muziejus. Antikvariatas. Gal niekur tokių jau nebėra. Juk matėte?

Buvau ir mačiau. Su tais senaisiais namais gali būti kaip su veltiniais. Vakar – nejauku, šiandien – nei šis, nei tas, rytoj – mados klyksmas. O tie veltiniai...

Tuo metu Kultūros skyriui vadovavo Aldona Jeleniauskienė. Labai šauni vedėja, tiek daug minčių mums davė. Rateliai, diskotekos – čia man aišku. Ką veiksiu dar? Aldona sugalvojo Ignalinoje amatus pristatyti, kas kuriam kaimui būdinga. Ką man parodyti? Turėjau tokią mintį: kad tik nepaskutiniai rajone būtume. Kad pastebėtų!

Maryte, Jūsų nepastebėti – neįmanoma... Bet anais metais gal buvo kitaip. Kas priminė senelių amatą?

Turėjau tokią Pauliną Cicėnienę iš Kiniūnų kaimo. Savamokslė poetė, aktyvi moteris. Gaila, jau mirusi... Paulina buvo išmokusi
velti. Ji man padėjo, pakonsultavo. Patirtimi dalijosi ir Leonas Kondratavičius... Reikėjo rasti tuos pavyzdžius, tuos matmenis. Juk viską sudegino, išmetė – buvo nereikalingi. Užkibo man veltiniai. Ir taip po truputį, po truputį...

Ar auginate avis?

Pati avių neauginu. Neturiu kur... Įsikūrėme gyvenvietėje, alytnamyje. Aplinkui daržai. Apriboti mes, be erdvės. Yra kaimynas vienkiemyje – tas avis augina. Bet... Paveldėjau tetos namus Šilaikiškės kaime Ignalinos rajone. Gal ateityje ir turiu vilčių avis laikyti.

Tai kas Jums iš to vėlimo galų gale?

Mielas ir geras tas darbas. Stresus naikina. Masažuojami visi pirštų galiukai. Vilna yra šilta – rankos sušyla. Medikai reabilitologai gal geriau paaiškintų. Kas pas mane atvažiuoja pavelti, tas labai džiaugiasi. Praėjusiais metais Ignalinoje turėjau būrelį. Negalėjau neatvažiuoti – žmonės laukia. Kūliu verčiausi.

Ar vilną perkate iš vienkiemio kaimyno?

Perku iš įvairių ūkininkų. Daug ką pažįstu. Visi žino, kad man reikia vilnos. Važiuojame pavasarį, prisiperkame ir dovanai gauname.

Ir kuo skiriasi pavasarinė vilna nuo... kokia ten dar būna?

(Skaitytojams prisipažįstu: Marytė moka skaniai juoktis, bet po šio klausimo nusikvatojo itin gardžiai. Ir gerai, kad nusikvatojo – pokalbis sušilo kaip ta vilna: pradėjome viena kitai sakyti „tu“.)
Kalėdinė vilna tinka tik siūlams. Kas kita – pavasarinė. Avys nebuvę po lietumi, riebalai likę vilnoje. Mes jos neplauname. Išpašome visus tuos šiaudus, mėšlo gabaliukus išpešiojame ir išmetame – taip paruošiame vilną.

O karšykla?

Jau įsigijau karšyklą, bet vis remontuojame, nes mano vyras – inžinierius pedantas. Perdaryti reikia vos ne viską. Yra norinčių susikaršti. Bandysim. Šiūlėnuose steigsime amatų centrą – jau paruošėme projektuką.

Ir atėjus lapkričio tamsai...

...sukviečiu į Kultūros namus moteris. Veliame. Kaimo vyrai man sako: „Klausyk, Maryte, gal gali ilgiau tas moteris palaikyti?“

Dabar išvardykime, ką velia Šiūlėnai...

Paveiksliukus, žaisliukus, gėlytes įvairiausias, karolius, auskarus, skrybėles, apavą. Turiu anūkę – jai veltinukus nuvėliau, o žentui labai patinka šlepetės.

Esu išvažinėjusi Lietuvą skersai išilgai, mačiau daugybę švenčių, o šalia jų – ir muges. Kodėl tarp blizgučių, plastmasių, čia pat gendančių nesąmonių, prasmenga tautiniai amatai?

Jei žmonės žinotų, kad bus kas perka, tai gamintų daugiau – ir amatininkai, ir žemdirbiai. Juk daugiau gaminti dar nereiškia daugiau parduoti? Čia aš kalbu kaip Ūkininkų sąjungos atstovė, kaip rajono tarybos narė. „Kaip tau gerai, tu visko turi“, – taip sako pas mane atvažiavę į kaimą.

Ką atsakai?

Ką aš jiems atsakau? Pabūkite kaime mėnesį, pastovėkite, pasidairykite – gal ir jums nukris. Nesu bambeklė, bet karštai į žemdirbių reikalus reaguoju. Rajono taryboje gaunu pastabų. Sakau: aš kitaip negaliu, nemanykite, kad esu politikė, apsivėlusi vailoku...

Taigi, Maryte... Ką Tu, smarki kultūros darbuotoja, augini? Žinau, kad ekologiškas daržoves, bet ne tik? Kiek tos žemelės?

Beveik šimtas hektarų... Melžiama karvė dabar tik viena, kitos – žindenės. Kiaulės garde – tai dvi, tai keturios. Parduotuvėje maisto nereikia pirkti. Nebent labai pasiilgstu „E“...

Kiek valandų sudaro Tavo parą?

Dvidešimt septynios.

III. Tie turgūs – neapsakomi turgūs, tos moterys...

Ne taip jau seniai, tik prieš trejetą metų, grįžau iš žiemiškos Bavarijos. Buvo prieškalėdis... Keliavome nuo Bambergo iki Miuncheno – per miestus, miestelius, kaimus. Kiekviename jų, palei Rotušę, virė gyvenimas. Turgus (gerai jau, mugė) – kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Meduoliai, sausainiai, saldainiai, kaštainiai... O dar – mediniai žaislai. Kaip kitaip? Bavarija – žaislų žemė, Spragtuko tėvynė. O dar tas karštas svaigus punšas, net jei be alkoholio – vis tiek svaigus. Ir dešrelės – vokiškos, tautinės... Kas dar? Karuselės, primenančios senovę. Barokinės. Sukasi jose iš lėto arkliukai, asiliukai. Ramu: vaikai nė kiek nerizikuoja.

Kitų metų pavasarį, ir vėl Vokietijoje, mačiau Saksonijos mugeles – buvo Motinos diena. Prekiavo ir turkai, ir indai, bet vokiečiai dominavo – turėjo kuo didžiuotis: Saksonijos vynu. Dukros ir sūnūs, patys jau senstelėję, vaišino savo senutėlius mamas ir tėvus.

Šių metų vasarą pietų Švedijoje, pakeliui į Morbaką, užtikome kaimišką turgelį. Tie valstiečiai smagiai prekiavo viskuo, kuo tik galėjo. Radome rankų darbo atvirukų (autorė – dešimtmetė Brigita), radome ir senoviškas žirkles, ir stalo įrankių, ir...

Nebuvo ten karuselių. Jokių. Kaip linksminosi vaikai? Jie mėtė į kibirą – į tokį seną kaimišką aplamdytą viedrą – kamuoliuką. Mėtė smagiai. Lenktyniavo. Žaidimas be jokių investicijų.

Šių metų spalį, tik prieš mėnesį...

Ignalinos aikštėje buvo visko: ir tų blizgančių tviskančių atvežtinių plastmasių, ir geriausių rankų darbo daiktų: audinių, mezginių, vėlinių, drožinių. O jau sodinukai... Kilo begalinis noras imtis sodininkystės, puoselėti medelyną, ne tik vieną ar antrą medį.
Tautiniais drabužiais pasipuošusi pačiame centre oriai sukosi Marijona Lukaševičienė: ji – mugės organizatorė.

Dabar, lapkritį, vėlių mėnesį, prisipažįstu: rašyti apie tautinį paveldą – velniškai sunku.

Ne, negaliu meluoti – tai ne verslas. Kol kas, deja, ne. Net ne mažasis verslas. Gal tik mažas mažutėlis versliukėlis, bandantis žengti pirmyn.

Žengs.

Ne tik Ignalinos rajone – ir kituose – sutinku neapsakomai stiprių moterų... Jos skaito ir skleidžia išmintingas knygas, jos ankstų rytą melžia karvę, jos dirba kultūros srityje ir tą kultūros sritį remia – paremia pačių organizuotą renginį savame ūkyje auginta gerove. Mezga, siuva, velia. Skatina ir moko tai daryti kitus.
Regėdama jas, nuostabiai gražias, iš Rubenso drobių nužengusias, matydama jų darbus, guodžiuosi: išgyvensime.

"Į tarptautinį pripažinimą su trimis tūkstančiais litų" ir "Viena geriausių šalies pianisčių Guoda Gedvilaitė gyvena laukimo nuotaikomis"

Straipsnių ieškokite ketvirtame "bzn start" verslo žurnalo numeryje.

Vidos Žukauskaitės nuotraukoje – Marijona Lukaševičienė Ignalinos ūkininkų mugėje.

Verslo žurnalas
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Kur nuvykti ir ką nuveikti savaitgalį: 4 dėmesio vertos kryptys šį rudenį (1)

Dar nesuplanuoti savaitgaliai ir daugumoje Europos miestų rudenį vis dar vyraujantys malonūs orai perša tik vieną mintį – nedvejodami galime leistis į kelių dienų nuotykius svetur. Štai didieji kaimyninių šalių miestai lietuviams – trumpai savaitgalio išvykai laiko ir piniginės atžvilgiu itin palankus pasirinkimas.

Ar žinote, kodėl neturėtumėte viešinti socialiniuose tinkluose savo kelionės bilieto? (6)

Socialinių tinklų mėgėjai turėtų būti atsargūs dėl to, ką viešina savo paskyrose, besiruošdami kelionei.

Mėgstantys keliauti kviečiami į turizmo dienos renginius

Kelionės įkvepia nugalėti save. Tai rodo stulbinantys Lietuvos keliautojų, apkeliavusių Lietuvą neįgaliojo vežimėliu, paspirtuku ar kitaip, pavyzdžiai. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija kaip tik paskelbė, jog šių metų Pasaulinės turizmo dienos šūkis yra „Turizmas visiems!“

11 geriausių miestų gyventi pasaulyje (73)

Pasibaigus vasaros linksmybėms, prasidėjus rudeniui ir kasdienybei, nebesidairome, kur išsprukti pailsėti ir papramogauti – norime gyventi ir dirbti miestuose, kuriuose realizuotume savo profesinius gebėjimus ir užsidirbtume būsimoms kelionėms.

Mokslininkai: atostogos padeda nugalėti stresą ir stiprina imunitetą

Buvo atliktas tyrimas, kurio metu dalis atostogaujančių šiaip ilsėjosi, dalis toje pačioje vietoje meditavo. Abu variantai pasirodė naudingi sveikatai – žmonės tapo atsparesni stresui, sustiprėjo imunitetas, pastebėti pozityvūs ląstelių pokyčiai.

J. Bitinaitė apie gyvenimą Indijoje: tie patyrimai išliks ilgam (7)

Sakoma, kad norint pažinti Indiją, neužtektų ir 10 kelionių. Visgi, dalis turistų būtent čia vyksta kitokio pažinimo tikslais – pažinti save, atrasti vidinę ramybę ir pusiausvyrą, sakoma pranešime spaudai.

Dainiaus Kinderio kelionių kompasas: nuo Filipinų iki Jordanijos

Artėjant šaltajam sezonui prisiekę keliautojai pradeda dairytis į žemėlapio vietas, esančias žemiau pietų pusrutulio, kur šiluma glosto odą ištisus metus, o potyriai nekasdieniški ir nepamirštami. Šį kartą apžvelgsime penkias kryptis, kurios ypač tinka keliauti žiemą ir pavasarį.

Oktoberfest - alaus mėgėjų meka (3)

Bet kuris rugsėjo pabaigoje Miunchene vykstančioje alaus mugėje Octoberfest apsilankęs gerbėjas patvirtins - taip, tai vieta, kurioje norėčiau atsidurti po mirties. Daugiau nei du šimtus metų gyvuojanti alaus mėgėjų šventė įtraukta į Gineso rekordų knygą, kaip daugiausiai lankytojų sulaukianti šventė pasaulyje, sakoma pranešime spaudai.

7 priežastys apsilankyti Edinburge (2)

Edinburgas, Škotijos sostinė, jau senai yra turistų mėgstama vieta, tačiau pastaruoju metu jų ypač padaugėjo.

JAV studijavusi lietuvė: sužavėjo žmonių gerumas (3)

Marija Labokaitė (25 m.), Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Anglų filologijos 4 kurso studentė, baigusi vidurinę mokyklą ilgai ieškojo savęs. Išmėgino medicinos, teologijos studijų programas, tačiau galiausiai nusprendė studijuoti anglų filologiją.

Kelionės pagal horoskopus, arba Kaip jūsų atostogų prioritetus lemia žvaigždės? (4)

Manote, žvaigždės niekuo dėtos, kad vienus traukia į Indiją, o kitus - į Tailandą? Klystate.

Pamirškite įprastus keliavimo būdus: siūlo šalis pažinti motoroleriais, dviračiais ar net riedžiais

Kelionių ekspertai teigia, jog turistai kasmet tampa vis drąsesni ir įnoringesni, todėl neretai ieško būdų pasinerti į didesnius potyrius ar netgi ekstremalius išgyvenimus. Kad galėtų pasimėgauti pačių atrastomis autentiškomis bei turistų aplenkiamomis vietomis, keliautojai nevengia išbandyti netradicinių transporto priemonių: dviračių, motorolerių, riedžių, tuk tuk‘ų ir net viešojo transporto.

Kur keliauti, norint pamaloninti skonio receptorius?

Ilgametės gurmaniško maisto tradicijos Europoje puoselėjamos daugelyje regionų, tačiau bene garsiausios ir labiausiai pamėgtos yra Italijos ir Prancūzijos šalių virtuvės.

Bahamos – amžinos vasaros salos

Jei negalite atsispirti šiltai jūrai ir smėlėtiems paplūdimiams, tai Bahamos, salų valstybė išsidėsčiusi Atlanto vandenyne, – kaip tik jums. Čia kiekviena sala apsupta stulbinančios žydrynės.

7 priežastys aplankyti Kornvalį (8)

Žaliai mėlynas vanduo, pasivaikščiojimai po uolas, stilingi viešbučiai ir neįprastai gražios gyvenvietės – visa tai yra kelios iš daugelio priežasčių, kodėl jums verta apsilankyti Kornvalyje.