Velti: kai sena tampa nauja, o nauja tampa...

 (5)
Šlept šlept... šauniai šį lapkritį mina gatvėmis ir gatvelėmis mano kaliošai... šlept šlept... gera ir šilta...
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
© Shutterstock nuotr.

I. Šiek tiek „mados“ istorijos

O dabar – ne sapnas, bet gyvenimiškas faktas. Kauno salionėlyje susėdusios ponios siurbčioja gėrimėlius ir dalijasi prisiminimais: nėr geriau, kaip su vailokais ir kaliošais... Ponios žino, ką kalba, oho – kiek patyrė. Karai, pokariai, tremtys... Tiek to poniškumo – prieškariu į savo gimnazijas gal ir ėjo miesto šaligatviais, bet į pradinės mokyklos skyrius jas vedė slidūs, klampūs, tikrų tikriausi keliai ar vieškeliai.

Ir dar šaunus prisiminimas: būta tokių fabrikinių vailokų. „Sudie, jaunyste“ – štai kaip juos vadinome. ,,Brandaus“ socializmo laikais tokius be galo mėgo hipių gyvensenai neabejingos studentės... Jos pačios mezgė sau rainuotas kojines – panašias į Pepės Ilgakojinės.
Šie ,,mados“ istorijos fragmentai trykštelėjo fontanu tą dieną, kai Šiūlėnų kaime žvelgiau į amatų parodėlę. Veltiniai, kokie veltiniai!

Kiek vėliau įvairiausių veltinių regėjau Ignalinos sporto ir kultūros centre...

Niekas geriau apie juos nepapasakos, nei Marijona Lukaševičienė, tautinio paveldo sertifikato savininkė, Ignalinos rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė.

II. Pokalbis šyla kaip vilna

Miela Maryte, kas Jums tas vėlimas – verslas, amatas, menas?

Anksčiau mano giminėje vėlimas buvo ir galimybė truputį užsidirbti, prisidurti, ir pasimainyti: jeigu aš tau nuvelsiu veltinius, tai tu man padarysi kokį kitą darbą. Mano širdžiai tai miela, džiugu prisiminti...

Tai ir prisiminkime...

Žinau, kad veldavo senelis. Jo neprisimenu – jis mirė prieš tėvų tuoktuves. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, pagrandukas – vienintelė kaime pasilikusi. Ir tais amatais vienintelė užsiimu... Vaikystėje tėvukui teko padėti velti. Duodavo man pamaigyti, sausai apvelti, kad vilna greičiau suliptų, o tada jau tėvas su karštu vandeniu juos veldavo. Pamenu, kaip į mokyklą vaikštinėjau apsiavusi veltiniais ir galvodavau: „Jėzau, Jėzau, kaip sunku... Kada man nupirks odinius batus, kaip visų.“

Bet juk šilta buvo?

Šilta, šilta. Bet nejauku.

Žinoma, kad ne. Kas galėjo pamanyti: puošimės veltais auskarais, karoliais... Kaip amatą prisiminėte?

1992-aisiais turėjau keisti darbo sritį. Dirbau buhaltere, tačiau vėliau išėjau į kultūros namus. Tuometis seniūnas manęs gailėjo: „Kaip tu į tokį prastą darbą eini?“

Tai ar buvo prastas?

Buhalterija – konkretu. Paėmei ir padarei. Čia – neapibrėžta. Bet jau nebegalėčiau būti uždaryta. Kultūros namus Šiūlėnuose neblogus turėjome, pastatyti 1976-aisiais. Šiandien juos tebeturime. Ir išorė, ir baldai – muziejus. Antikvariatas. Gal niekur tokių jau nebėra. Juk matėte?

Buvau ir mačiau. Su tais senaisiais namais gali būti kaip su veltiniais. Vakar – nejauku, šiandien – nei šis, nei tas, rytoj – mados klyksmas. O tie veltiniai...

Tuo metu Kultūros skyriui vadovavo Aldona Jeleniauskienė. Labai šauni vedėja, tiek daug minčių mums davė. Rateliai, diskotekos – čia man aišku. Ką veiksiu dar? Aldona sugalvojo Ignalinoje amatus pristatyti, kas kuriam kaimui būdinga. Ką man parodyti? Turėjau tokią mintį: kad tik nepaskutiniai rajone būtume. Kad pastebėtų!

Maryte, Jūsų nepastebėti – neįmanoma... Bet anais metais gal buvo kitaip. Kas priminė senelių amatą?

Turėjau tokią Pauliną Cicėnienę iš Kiniūnų kaimo. Savamokslė poetė, aktyvi moteris. Gaila, jau mirusi... Paulina buvo išmokusi
velti. Ji man padėjo, pakonsultavo. Patirtimi dalijosi ir Leonas Kondratavičius... Reikėjo rasti tuos pavyzdžius, tuos matmenis. Juk viską sudegino, išmetė – buvo nereikalingi. Užkibo man veltiniai. Ir taip po truputį, po truputį...

Ar auginate avis?

Pati avių neauginu. Neturiu kur... Įsikūrėme gyvenvietėje, alytnamyje. Aplinkui daržai. Apriboti mes, be erdvės. Yra kaimynas vienkiemyje – tas avis augina. Bet... Paveldėjau tetos namus Šilaikiškės kaime Ignalinos rajone. Gal ateityje ir turiu vilčių avis laikyti.

Tai kas Jums iš to vėlimo galų gale?

Mielas ir geras tas darbas. Stresus naikina. Masažuojami visi pirštų galiukai. Vilna yra šilta – rankos sušyla. Medikai reabilitologai gal geriau paaiškintų. Kas pas mane atvažiuoja pavelti, tas labai džiaugiasi. Praėjusiais metais Ignalinoje turėjau būrelį. Negalėjau neatvažiuoti – žmonės laukia. Kūliu verčiausi.

Ar vilną perkate iš vienkiemio kaimyno?

Perku iš įvairių ūkininkų. Daug ką pažįstu. Visi žino, kad man reikia vilnos. Važiuojame pavasarį, prisiperkame ir dovanai gauname.

Ir kuo skiriasi pavasarinė vilna nuo... kokia ten dar būna?

(Skaitytojams prisipažįstu: Marytė moka skaniai juoktis, bet po šio klausimo nusikvatojo itin gardžiai. Ir gerai, kad nusikvatojo – pokalbis sušilo kaip ta vilna: pradėjome viena kitai sakyti „tu“.)
Kalėdinė vilna tinka tik siūlams. Kas kita – pavasarinė. Avys nebuvę po lietumi, riebalai likę vilnoje. Mes jos neplauname. Išpašome visus tuos šiaudus, mėšlo gabaliukus išpešiojame ir išmetame – taip paruošiame vilną.

O karšykla?

Jau įsigijau karšyklą, bet vis remontuojame, nes mano vyras – inžinierius pedantas. Perdaryti reikia vos ne viską. Yra norinčių susikaršti. Bandysim. Šiūlėnuose steigsime amatų centrą – jau paruošėme projektuką.

Ir atėjus lapkričio tamsai...

...sukviečiu į Kultūros namus moteris. Veliame. Kaimo vyrai man sako: „Klausyk, Maryte, gal gali ilgiau tas moteris palaikyti?“

Dabar išvardykime, ką velia Šiūlėnai...

Paveiksliukus, žaisliukus, gėlytes įvairiausias, karolius, auskarus, skrybėles, apavą. Turiu anūkę – jai veltinukus nuvėliau, o žentui labai patinka šlepetės.

Esu išvažinėjusi Lietuvą skersai išilgai, mačiau daugybę švenčių, o šalia jų – ir muges. Kodėl tarp blizgučių, plastmasių, čia pat gendančių nesąmonių, prasmenga tautiniai amatai?

Jei žmonės žinotų, kad bus kas perka, tai gamintų daugiau – ir amatininkai, ir žemdirbiai. Juk daugiau gaminti dar nereiškia daugiau parduoti? Čia aš kalbu kaip Ūkininkų sąjungos atstovė, kaip rajono tarybos narė. „Kaip tau gerai, tu visko turi“, – taip sako pas mane atvažiavę į kaimą.

Ką atsakai?

Ką aš jiems atsakau? Pabūkite kaime mėnesį, pastovėkite, pasidairykite – gal ir jums nukris. Nesu bambeklė, bet karštai į žemdirbių reikalus reaguoju. Rajono taryboje gaunu pastabų. Sakau: aš kitaip negaliu, nemanykite, kad esu politikė, apsivėlusi vailoku...

Taigi, Maryte... Ką Tu, smarki kultūros darbuotoja, augini? Žinau, kad ekologiškas daržoves, bet ne tik? Kiek tos žemelės?

Beveik šimtas hektarų... Melžiama karvė dabar tik viena, kitos – žindenės. Kiaulės garde – tai dvi, tai keturios. Parduotuvėje maisto nereikia pirkti. Nebent labai pasiilgstu „E“...

Kiek valandų sudaro Tavo parą?

Dvidešimt septynios.

III. Tie turgūs – neapsakomi turgūs, tos moterys...

Ne taip jau seniai, tik prieš trejetą metų, grįžau iš žiemiškos Bavarijos. Buvo prieškalėdis... Keliavome nuo Bambergo iki Miuncheno – per miestus, miestelius, kaimus. Kiekviename jų, palei Rotušę, virė gyvenimas. Turgus (gerai jau, mugė) – kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Meduoliai, sausainiai, saldainiai, kaštainiai... O dar – mediniai žaislai. Kaip kitaip? Bavarija – žaislų žemė, Spragtuko tėvynė. O dar tas karštas svaigus punšas, net jei be alkoholio – vis tiek svaigus. Ir dešrelės – vokiškos, tautinės... Kas dar? Karuselės, primenančios senovę. Barokinės. Sukasi jose iš lėto arkliukai, asiliukai. Ramu: vaikai nė kiek nerizikuoja.

Kitų metų pavasarį, ir vėl Vokietijoje, mačiau Saksonijos mugeles – buvo Motinos diena. Prekiavo ir turkai, ir indai, bet vokiečiai dominavo – turėjo kuo didžiuotis: Saksonijos vynu. Dukros ir sūnūs, patys jau senstelėję, vaišino savo senutėlius mamas ir tėvus.

Šių metų vasarą pietų Švedijoje, pakeliui į Morbaką, užtikome kaimišką turgelį. Tie valstiečiai smagiai prekiavo viskuo, kuo tik galėjo. Radome rankų darbo atvirukų (autorė – dešimtmetė Brigita), radome ir senoviškas žirkles, ir stalo įrankių, ir...

Nebuvo ten karuselių. Jokių. Kaip linksminosi vaikai? Jie mėtė į kibirą – į tokį seną kaimišką aplamdytą viedrą – kamuoliuką. Mėtė smagiai. Lenktyniavo. Žaidimas be jokių investicijų.

Šių metų spalį, tik prieš mėnesį...

Ignalinos aikštėje buvo visko: ir tų blizgančių tviskančių atvežtinių plastmasių, ir geriausių rankų darbo daiktų: audinių, mezginių, vėlinių, drožinių. O jau sodinukai... Kilo begalinis noras imtis sodininkystės, puoselėti medelyną, ne tik vieną ar antrą medį.
Tautiniais drabužiais pasipuošusi pačiame centre oriai sukosi Marijona Lukaševičienė: ji – mugės organizatorė.

Dabar, lapkritį, vėlių mėnesį, prisipažįstu: rašyti apie tautinį paveldą – velniškai sunku.

Ne, negaliu meluoti – tai ne verslas. Kol kas, deja, ne. Net ne mažasis verslas. Gal tik mažas mažutėlis versliukėlis, bandantis žengti pirmyn.

Žengs.

Ne tik Ignalinos rajone – ir kituose – sutinku neapsakomai stiprių moterų... Jos skaito ir skleidžia išmintingas knygas, jos ankstų rytą melžia karvę, jos dirba kultūros srityje ir tą kultūros sritį remia – paremia pačių organizuotą renginį savame ūkyje auginta gerove. Mezga, siuva, velia. Skatina ir moko tai daryti kitus.
Regėdama jas, nuostabiai gražias, iš Rubenso drobių nužengusias, matydama jų darbus, guodžiuosi: išgyvensime.

"Į tarptautinį pripažinimą su trimis tūkstančiais litų" ir "Viena geriausių šalies pianisčių Guoda Gedvilaitė gyvena laukimo nuotaikomis"

Straipsnių ieškokite ketvirtame "bzn start" verslo žurnalo numeryje.

Vidos Žukauskaitės nuotraukoje – Marijona Lukaševičienė Ignalinos ūkininkų mugėje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Ko tikėtis keliaujant po Šiaurės Korėją?

​Šiaurės Korėja – tarsi nuolatinė filmavimo aikštelė, o žiūrovais čia tampa atvykę keliautojai. Korėjiečiams negalima bendrauti su atvykėliais, gidai yra apmokyti stebėti, kad turistai nefotografuotų netinkamų dalykų – čia net surežisuoti gamtoje iškylaujančių šeimų piknikai, o keliautojams išvažiavus – maistas uždengiamas, kol pasirodys kiti žiūrovai.

Lietuvis tapo ypatingo reiškinio liudininku: tamsoje nušvito mėlyna ugnis (6)

Ar kada matėte mėlyną ugnį? Keliautojas Jokūbas Laukaitis tikina, kad tai – išties įspūdingas vaizdas. Jis kėlėsi su tamsa, kad Ijen vulkanų virtinėje Indonezijoje pamatytų šį neįprastą reiškinį.

Weymouth‘o paplūdimys įvardintas geriausiu visoje Britanijoje

Kelionių internetinis tinklalapis „TripAdvisor“ atliko apklausą, kurios rezultatai parodė, kad Dorset'e esantis Weymouth‘o paplūdimys yra pripažintas geriausiu visoje Didžiojoje Britanijoje.

Pasaulio įdomybės: turistai Islandijoje „apgirsta“ nuo Šiaurės pašvaistės vaizdo

Islandijos policija perspėja turistus vairuoti atsargiau. Praėjusią savaitę pietinėje šalies dalyje sustabdyti keli turistai, vairavę per kelias eismo juostas.

„Ryanair“ keleiviai priversti rankinį bagažą atiduoti į lėktuvo registruoto bagažo skyrių (75)

Ketvirtadalis „Ryanair“ keleivių yra priversti savo rankinį bagažą atiduoti į registruoto bagažo skyrių, taip rizikuodami prarasti vertingus savo daiktus, nepaisant to, kad jų lagaminai atitinka rankinio bagažo dydžio ir svorio reikalavimus.

Naudinga žinoti: oro keleivių teisės į žalos atlyginimą (4)

Keleiviai, keliaujantis oro transportu, neretai susiduria su klausimais dėl žalos vykdant tarptautinį vežimą oru, kuriuos reglamentuoja pagrindiniai teisės aktai, - tai 2005 m. Lietuvoje ratifikuota Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, pasirašyta 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau - Reglamentas).

Venecijos miesto simbolis - gondolininkas ir jo gondola

Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija, it. „Venezia“ – išsidėsčiusi 120-yje Venecijos lagūnos salelių, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija ir kitos didesnės Lido, Murano, Burano ir Torcello. Jas su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai.

Brangiausios pasaulyje bulvės – prancūzų pasididžiavimas (1)

Pačias brangiausias pasaulyje bulves augina prancūzai, gyvenantys Nuarmutjė saloje. ‘La Bonnotte’ bulvytės tokios gležnos, kad jos sodinamos ir nukasamos tik rankomis. Šie sūriu jūros vandeniu laistomi ir jūrų dumbliais tręšiami šakniavaisiai būna neįprastai saldaus skonio ir gali kainuoti iki 500 eurų už kilogramą.

Įvairialypis Marokas: trijų apsilankymų jam pažinti nepakako (4)

Viena populiariausių šalies vestuvių planuotojų Laura Vagonė, metų pradžioje net tris kartus apsilankiusi Maroke, pasakoja, kad viena artimiausių Europai Afrikos valstybių pirmąkart pasirodė visai kitokia, nei buvo rašoma.

Pompėjoje atvertas skaisčiųjų įsimylėjėlių namas (1)

Pompėja – viena populiariausių vietų Italijoje, pernai joje apsilankė rekordinis skaičius žmonių – daugiau kaip 3 milijonai.

Romantiška kelionė dviese: nuo gurmaniško baroko lėkštėje iki pasivaikščiojimo Marse (1)

Artėjant pavasariui kartu su gamta nubunda ir romantiški jausmai, kuomet kalbėti apie meilę ir pabėgimą dviese, rodos, norisi savaime. O kas begali būti geriau, jei ne tokių jausmų paskatintiems leistis į įspūdžių kupiną kelionę, kuri po žiemos sąstingio ne tik nubrauks kasdienių rūpesčių dulkes, bet ir sustiprins ką tik užsimezgusius santykius ar leis pažinti savo mylimą iš naujo?

Renkatės kelionę su antrąja puse? Atsižvelkite į savo santykių statusą

Dviese pasiklysti senojo Hanojaus gatvėse, šalti kopiant į Kilimandžarą ar kartu mėgautis „kvapniojo“ durano vaisiais skamba ne visai patraukliai? Tačiau būtent tokios atostogos, kurių metu išlipsite iš komforto zonos ir su antrąja puse dalyvausite tarsi savotiškame teste, bus vienas geriausių santykių išbandymų. Valentino diena – puiki proga pasiryžti tokiam iššūkiui ir pasidovanoti sau kelionę į geresnę antrosios pusės pažintį.

Filipinai: tūkstančių salų rojus, kuriame stebina gamta ir kabantys karstai

LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė, metų pradžioje tris savaites praleidusi egzotiškuose Filipinuose, tikina, kad į šį kraštą, turintį daugiau nei 7 tūkst. salų, visų pirma verta vykti dėl gamtos.

Atostogaujantiesiems pietuose: kaip nesusirgti sugrįžus į žiemą? (3)

Viena populiariausių kelionių tendencijų – šaltuoju metų laiku poilsiautojai noriai vyksta į šiltus kraštus, kur galima bent trumpam nusimesti žieminius drabužius ir išsitiesti paplūdimyje, maloniai kaitinant jau taip išsiilgtai saulutei.

Lietuvių išbandymas – 1000 km dviračiais Mongolijoje (1)

Mongolija – rečiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje, kurioje vidutiniškai gyvena 2 gyventojai kvadratiniame kilometre. Tai gana atšiauri šalis, kurios didžiulį plotą daugiausia sudaro stepės bei pusdykumės.