Velti: kai sena tampa nauja, o nauja tampa...

 (5)
Šlept šlept... šauniai šį lapkritį mina gatvėmis ir gatvelėmis mano kaliošai... šlept šlept... gera ir šilta...
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
Marijonos Lukaševičienės veltinukai. V.Žukauskaitės nuotr.
© Shutterstock nuotr.

I. Šiek tiek „mados“ istorijos

O dabar – ne sapnas, bet gyvenimiškas faktas. Kauno salionėlyje susėdusios ponios siurbčioja gėrimėlius ir dalijasi prisiminimais: nėr geriau, kaip su vailokais ir kaliošais... Ponios žino, ką kalba, oho – kiek patyrė. Karai, pokariai, tremtys... Tiek to poniškumo – prieškariu į savo gimnazijas gal ir ėjo miesto šaligatviais, bet į pradinės mokyklos skyrius jas vedė slidūs, klampūs, tikrų tikriausi keliai ar vieškeliai.

Ir dar šaunus prisiminimas: būta tokių fabrikinių vailokų. „Sudie, jaunyste“ – štai kaip juos vadinome. ,,Brandaus“ socializmo laikais tokius be galo mėgo hipių gyvensenai neabejingos studentės... Jos pačios mezgė sau rainuotas kojines – panašias į Pepės Ilgakojinės.
Šie ,,mados“ istorijos fragmentai trykštelėjo fontanu tą dieną, kai Šiūlėnų kaime žvelgiau į amatų parodėlę. Veltiniai, kokie veltiniai!

Kiek vėliau įvairiausių veltinių regėjau Ignalinos sporto ir kultūros centre...

Niekas geriau apie juos nepapasakos, nei Marijona Lukaševičienė, tautinio paveldo sertifikato savininkė, Ignalinos rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė.

II. Pokalbis šyla kaip vilna

Miela Maryte, kas Jums tas vėlimas – verslas, amatas, menas?

Anksčiau mano giminėje vėlimas buvo ir galimybė truputį užsidirbti, prisidurti, ir pasimainyti: jeigu aš tau nuvelsiu veltinius, tai tu man padarysi kokį kitą darbą. Mano širdžiai tai miela, džiugu prisiminti...

Tai ir prisiminkime...

Žinau, kad veldavo senelis. Jo neprisimenu – jis mirė prieš tėvų tuoktuves. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, pagrandukas – vienintelė kaime pasilikusi. Ir tais amatais vienintelė užsiimu... Vaikystėje tėvukui teko padėti velti. Duodavo man pamaigyti, sausai apvelti, kad vilna greičiau suliptų, o tada jau tėvas su karštu vandeniu juos veldavo. Pamenu, kaip į mokyklą vaikštinėjau apsiavusi veltiniais ir galvodavau: „Jėzau, Jėzau, kaip sunku... Kada man nupirks odinius batus, kaip visų.“

Bet juk šilta buvo?

Šilta, šilta. Bet nejauku.

Žinoma, kad ne. Kas galėjo pamanyti: puošimės veltais auskarais, karoliais... Kaip amatą prisiminėte?

1992-aisiais turėjau keisti darbo sritį. Dirbau buhaltere, tačiau vėliau išėjau į kultūros namus. Tuometis seniūnas manęs gailėjo: „Kaip tu į tokį prastą darbą eini?“

Tai ar buvo prastas?

Buhalterija – konkretu. Paėmei ir padarei. Čia – neapibrėžta. Bet jau nebegalėčiau būti uždaryta. Kultūros namus Šiūlėnuose neblogus turėjome, pastatyti 1976-aisiais. Šiandien juos tebeturime. Ir išorė, ir baldai – muziejus. Antikvariatas. Gal niekur tokių jau nebėra. Juk matėte?

Buvau ir mačiau. Su tais senaisiais namais gali būti kaip su veltiniais. Vakar – nejauku, šiandien – nei šis, nei tas, rytoj – mados klyksmas. O tie veltiniai...

Tuo metu Kultūros skyriui vadovavo Aldona Jeleniauskienė. Labai šauni vedėja, tiek daug minčių mums davė. Rateliai, diskotekos – čia man aišku. Ką veiksiu dar? Aldona sugalvojo Ignalinoje amatus pristatyti, kas kuriam kaimui būdinga. Ką man parodyti? Turėjau tokią mintį: kad tik nepaskutiniai rajone būtume. Kad pastebėtų!

Maryte, Jūsų nepastebėti – neįmanoma... Bet anais metais gal buvo kitaip. Kas priminė senelių amatą?

Turėjau tokią Pauliną Cicėnienę iš Kiniūnų kaimo. Savamokslė poetė, aktyvi moteris. Gaila, jau mirusi... Paulina buvo išmokusi
velti. Ji man padėjo, pakonsultavo. Patirtimi dalijosi ir Leonas Kondratavičius... Reikėjo rasti tuos pavyzdžius, tuos matmenis. Juk viską sudegino, išmetė – buvo nereikalingi. Užkibo man veltiniai. Ir taip po truputį, po truputį...

Ar auginate avis?

Pati avių neauginu. Neturiu kur... Įsikūrėme gyvenvietėje, alytnamyje. Aplinkui daržai. Apriboti mes, be erdvės. Yra kaimynas vienkiemyje – tas avis augina. Bet... Paveldėjau tetos namus Šilaikiškės kaime Ignalinos rajone. Gal ateityje ir turiu vilčių avis laikyti.

Tai kas Jums iš to vėlimo galų gale?

Mielas ir geras tas darbas. Stresus naikina. Masažuojami visi pirštų galiukai. Vilna yra šilta – rankos sušyla. Medikai reabilitologai gal geriau paaiškintų. Kas pas mane atvažiuoja pavelti, tas labai džiaugiasi. Praėjusiais metais Ignalinoje turėjau būrelį. Negalėjau neatvažiuoti – žmonės laukia. Kūliu verčiausi.

Ar vilną perkate iš vienkiemio kaimyno?

Perku iš įvairių ūkininkų. Daug ką pažįstu. Visi žino, kad man reikia vilnos. Važiuojame pavasarį, prisiperkame ir dovanai gauname.

Ir kuo skiriasi pavasarinė vilna nuo... kokia ten dar būna?

(Skaitytojams prisipažįstu: Marytė moka skaniai juoktis, bet po šio klausimo nusikvatojo itin gardžiai. Ir gerai, kad nusikvatojo – pokalbis sušilo kaip ta vilna: pradėjome viena kitai sakyti „tu“.)
Kalėdinė vilna tinka tik siūlams. Kas kita – pavasarinė. Avys nebuvę po lietumi, riebalai likę vilnoje. Mes jos neplauname. Išpašome visus tuos šiaudus, mėšlo gabaliukus išpešiojame ir išmetame – taip paruošiame vilną.

O karšykla?

Jau įsigijau karšyklą, bet vis remontuojame, nes mano vyras – inžinierius pedantas. Perdaryti reikia vos ne viską. Yra norinčių susikaršti. Bandysim. Šiūlėnuose steigsime amatų centrą – jau paruošėme projektuką.

Ir atėjus lapkričio tamsai...

...sukviečiu į Kultūros namus moteris. Veliame. Kaimo vyrai man sako: „Klausyk, Maryte, gal gali ilgiau tas moteris palaikyti?“

Dabar išvardykime, ką velia Šiūlėnai...

Paveiksliukus, žaisliukus, gėlytes įvairiausias, karolius, auskarus, skrybėles, apavą. Turiu anūkę – jai veltinukus nuvėliau, o žentui labai patinka šlepetės.

Esu išvažinėjusi Lietuvą skersai išilgai, mačiau daugybę švenčių, o šalia jų – ir muges. Kodėl tarp blizgučių, plastmasių, čia pat gendančių nesąmonių, prasmenga tautiniai amatai?

Jei žmonės žinotų, kad bus kas perka, tai gamintų daugiau – ir amatininkai, ir žemdirbiai. Juk daugiau gaminti dar nereiškia daugiau parduoti? Čia aš kalbu kaip Ūkininkų sąjungos atstovė, kaip rajono tarybos narė. „Kaip tau gerai, tu visko turi“, – taip sako pas mane atvažiavę į kaimą.

Ką atsakai?

Ką aš jiems atsakau? Pabūkite kaime mėnesį, pastovėkite, pasidairykite – gal ir jums nukris. Nesu bambeklė, bet karštai į žemdirbių reikalus reaguoju. Rajono taryboje gaunu pastabų. Sakau: aš kitaip negaliu, nemanykite, kad esu politikė, apsivėlusi vailoku...

Taigi, Maryte... Ką Tu, smarki kultūros darbuotoja, augini? Žinau, kad ekologiškas daržoves, bet ne tik? Kiek tos žemelės?

Beveik šimtas hektarų... Melžiama karvė dabar tik viena, kitos – žindenės. Kiaulės garde – tai dvi, tai keturios. Parduotuvėje maisto nereikia pirkti. Nebent labai pasiilgstu „E“...

Kiek valandų sudaro Tavo parą?

Dvidešimt septynios.

III. Tie turgūs – neapsakomi turgūs, tos moterys...

Ne taip jau seniai, tik prieš trejetą metų, grįžau iš žiemiškos Bavarijos. Buvo prieškalėdis... Keliavome nuo Bambergo iki Miuncheno – per miestus, miestelius, kaimus. Kiekviename jų, palei Rotušę, virė gyvenimas. Turgus (gerai jau, mugė) – kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Meduoliai, sausainiai, saldainiai, kaštainiai... O dar – mediniai žaislai. Kaip kitaip? Bavarija – žaislų žemė, Spragtuko tėvynė. O dar tas karštas svaigus punšas, net jei be alkoholio – vis tiek svaigus. Ir dešrelės – vokiškos, tautinės... Kas dar? Karuselės, primenančios senovę. Barokinės. Sukasi jose iš lėto arkliukai, asiliukai. Ramu: vaikai nė kiek nerizikuoja.

Kitų metų pavasarį, ir vėl Vokietijoje, mačiau Saksonijos mugeles – buvo Motinos diena. Prekiavo ir turkai, ir indai, bet vokiečiai dominavo – turėjo kuo didžiuotis: Saksonijos vynu. Dukros ir sūnūs, patys jau senstelėję, vaišino savo senutėlius mamas ir tėvus.

Šių metų vasarą pietų Švedijoje, pakeliui į Morbaką, užtikome kaimišką turgelį. Tie valstiečiai smagiai prekiavo viskuo, kuo tik galėjo. Radome rankų darbo atvirukų (autorė – dešimtmetė Brigita), radome ir senoviškas žirkles, ir stalo įrankių, ir...

Nebuvo ten karuselių. Jokių. Kaip linksminosi vaikai? Jie mėtė į kibirą – į tokį seną kaimišką aplamdytą viedrą – kamuoliuką. Mėtė smagiai. Lenktyniavo. Žaidimas be jokių investicijų.

Šių metų spalį, tik prieš mėnesį...

Ignalinos aikštėje buvo visko: ir tų blizgančių tviskančių atvežtinių plastmasių, ir geriausių rankų darbo daiktų: audinių, mezginių, vėlinių, drožinių. O jau sodinukai... Kilo begalinis noras imtis sodininkystės, puoselėti medelyną, ne tik vieną ar antrą medį.
Tautiniais drabužiais pasipuošusi pačiame centre oriai sukosi Marijona Lukaševičienė: ji – mugės organizatorė.

Dabar, lapkritį, vėlių mėnesį, prisipažįstu: rašyti apie tautinį paveldą – velniškai sunku.

Ne, negaliu meluoti – tai ne verslas. Kol kas, deja, ne. Net ne mažasis verslas. Gal tik mažas mažutėlis versliukėlis, bandantis žengti pirmyn.

Žengs.

Ne tik Ignalinos rajone – ir kituose – sutinku neapsakomai stiprių moterų... Jos skaito ir skleidžia išmintingas knygas, jos ankstų rytą melžia karvę, jos dirba kultūros srityje ir tą kultūros sritį remia – paremia pačių organizuotą renginį savame ūkyje auginta gerove. Mezga, siuva, velia. Skatina ir moko tai daryti kitus.
Regėdama jas, nuostabiai gražias, iš Rubenso drobių nužengusias, matydama jų darbus, guodžiuosi: išgyvensime.

"Į tarptautinį pripažinimą su trimis tūkstančiais litų" ir "Viena geriausių šalies pianisčių Guoda Gedvilaitė gyvena laukimo nuotaikomis"

Straipsnių ieškokite ketvirtame "bzn start" verslo žurnalo numeryje.

Vidos Žukauskaitės nuotraukoje – Marijona Lukaševičienė Ignalinos ūkininkų mugėje.

Verslo žurnalas
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Naujienos

Lietuvių sukurtame filmuke – kvapą gniaužiantis pasivaikščiojimas ant aukščiausių pasaulio statybų (40)

Bebaimių rusų pora įlipo į aukščiausias pasaulio statybas Kinijoje. Jaunuoliai šiam iššūkiui ryžosi nesinaudodami jokiomis specialiomis apsaugomis, jokia specialia įranga ar apranga.

Barselona – architektūros, meno ir poilsio sostinė

Barselona sujungia tiek didmiesčio malonumus, tiek kurortinį poilsį, kadangi jo pakrantes skalauja Viduržemio jūra. Turistų pamėgtas miestas atveria galimybes mėgautis unikalia architektūra, be galo įdomiais muziejais, skaidraus vandens paplūdimiais bei gardžiais ispaniškais valgiais, sakoma pranešime spaudai.

Egiptas: kada keliauti, ką išbandyti privalu, o ko verčiau niekada nedaryti (11)

Vieniems Egiptas – tai faraonų piramidės ir aplink kiek akys mato plytinti smėlio karalystė. Kitiems – ištisus metus šviečianti saulė, žemiau 25 laipsnių šilumos nenusileidžiantis termometro stulpelis ir povandeniniai Raudonosios jūros turtai. O štai patyręs keliautojas, profesionalus nardytojas Artūras Liudkevičiaus (28 m.) įsitikinęs, kad Egipto vienu ar dviem žodžiais neapibūdinsi: „Tai nesibaigiančių kontrastų šalis, į kurią norisi grįžti dar ir dar“. A. Liudkevičius dalijasi vaizdo įrašu iš jam patraukliausio, povandeninio, Egipto.

Atostogos rudenį – kur keliauti su vaikais? (3)

Prasidėjus rudeninėms mokinių atostogoms, tėvams nemenką galvos skausmą kelia klausimai – kuo gi užimti vaikus ir kur kartu su jais keliauti.

12 gražiausių salų visame pasaulyje (12)

Net jei jau atostogavote, vėl užsimanysite kelti sparnus.

Norvegijoje gyvenanti lietuvė: kasdien čia atrandu daug grožio (5)

Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Linai Travel Norge. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!

Top 5: prabangiausi pasaulio kazino (10)

Žodis „kazino“ turbūt daug kam išsyk asocijuojasi su prabanga ir ekstravangantiška aplinka bei turtingais klientais. Žinoma, Lietuvoje išskirtinai įspūdingų lošimo namų surasti sudėtinga, tačiau įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – ypač lošimo sostinėje Las Vegase – galima išvysti tokių kazino, kurie labiau primena karališkus rūmus, nei pramogų kompleksą.

Penki artimiausi festivaliai Europos miestuose: ką verta pamatyti?

Vasaros pabaiga Europos sostinėse nusimato smagi – gyventojus ir miestų svečius džiugins festivalių ir renginių gausa.

Simona Bandita Batumyje ieškojo nuotykių ir mokėsi bučiuotis (1)

Neseniai iš Gruzijos Adžarijos regiono grįžusi radijo stoties ZIP FM ir televizijos laidų vedėja Simona Bandita komplimentų šiai šaliai negaili: „Iki dabar negaliu atsigauti nuo Gruzijos svetingumo, kalnų ir gamtos gražumo, žmonių mielumo ir maisto skanumo. Viskas ten tiesiog vau“. Simona teigia, kad kelionė į Batumį, žymųjį Gruzijos kurortą, leido į šią šalį pažiūrėti visai kitomis akimis ir patirti tokių nuotykių, apie kuriuos iki tol net nesvajojo, sakoma pranešime spaudai.

Vėjų nugairinta Fuerteventūra – vandens sporto entuziastams ir ieškantiems baltų paplūdimių (5)

Fuerteventūroje su žmona ir dviem vaikais gyvenantis Martas Stepukonis įsitikinęs, jog ši Ispanijai priklausanti sala – geriausia vieta buriuoti visoje Europoje, sakoma pranešime spaudai. Prieš pusantrų metų vadovo pareigas automobilių prekybos salone Lietuvoje į darbą ant Atlanto vandenyno kranto iškeitęs buriavimo instruktorius pasakoja, kur saloje geriausios sąlygos užsiimti vandens sportu, kas sunkiausia pirmą kartą stojant ant lentos ir kokios pradedančiųjų baimės – stipriausios.

10 naktiniu gyvenimu garsėjančių pasaulio miestų (8)

Atostogų metu norite pasimėgauti naktiniu gyvenimu, bet nežinote kur keliauti?

Kyoto sodas Londone: ramybe užburiantis kampelis (5)

Visiems londoniečiams siūlome apsilankyti Holland parke ir ten esančiame Kyoto sode, kurį 1991-aisiais londoniečiams padovanojo grupė japonų sodininkų.

Mėgstamiausios fotografų Anglijos pakrantės (2)

Botany Bay – viena iš septynių įlankų, esanti Pietryčių Anglijoje, Kente.Ši Anglijos pakrantė labiausiai žymi savo kalkakmenio uolomis. Skaičiuojama, kad čia yra penktadalis visos Jungtinės Karalystės pakrantės kalkakmenio. Tai sudaro net 12 proc. visos Europos baltų pakrantės uolų. Botany Bay įlanka itin mėgstama fotografų.

Išrankiausiems poilsiautojams – pažinimas ir aktyvus laisvalaikis Kipro kalnuose

Jei per atostogas norisi visko – ir kelių dienų paplūdimyje, ir aktyvių pramogų, ir pažinimo, tuomet jau šį rudenį keliaukite į Kiprą. 240 km ilgio, 100 km pločio sala – sąlyginai nedidelė, todėl net ir apsigyvenus pakrantės zonos viešbučiuose, šalia paplūdimių, po salą bus galima lengvai keliauti išsinuomotu automobiliu ar viešuoju transportu. Pažinimo ir aktyvių pramogų ieškantiems rekomenduojama kryptis - žaliąja Kipro širdimi vadinami Trodos kalnai.

Aplink Lietuvą 1200 km dviračiais įveikę bendraminčiai finišuos „Velomaratone“ (4)

„Akcentuoti Lietuvos vientisumą, pamatyti mūsų šalies grožį ir pasimėgauti važiavimu dviračiu“, – tokius tikslus vardino projekto dviračiais „Aplink LT“ organizatorius ir dalyvis Ramūnas Bičiulaitis. Maždaug 20 dviratininkų grupė per 11 dienų ketina įveikti apie 1200 km ir finišuoti rugpjūčio 21 dieną Vilniuje įvažiuodama tiesiai į „Velomaratono“ renginį.