Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus

Vieną sekmadienį žygeivis Paulius Juzėnas leidosi po Dubingių apylinkes. Apie garsias jų vietoves – keliautojo pasakojime.
Nepriklausomybės kovų karių kapai
Nepriklausomybės kovų karių kapai
© P. Juzėno nuotr.

Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą. Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus.

Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius.

Šv. Jurgio bažnyčia
Šv. Jurgio bažnyčia
© P. Juzėno nuotr.

Nuo lankytojų centro per pelkę

Lankytojų centre Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura parodė esančią ekspoziciją, interaktyvų žemėlapį bei leido pasijusti archeologais nušluojant smėlį bei atrandant po juo esančius Dubingių piliavietės rastus radinius. Apsvarstę ir susidėlioję maršrutą, pajudėjome. Eiti buvo smagu: švietė saulė, spaudė nekandus šaltukas, galėjome pagaudyti gražių kadrų. Taip bekulniuodami, pasiekėme Gurakalnės aukštapelkę, per kurios vidurį ėjo pažintis takelis.

Asvejos RP lankytojų centre
Asvejos RP lankytojų centre
© P. Juzėno nuotr.
Liudgardo šlaitas
Liudgardo šlaitas
© P. Juzėno nuotr.

Iš jo pasukome link Liudgardo šlaito, kurio ilgis apie 570 metrų, o nuo šlaito viršaus yra apie 60 metrų. Deja, neteko itin pasigrožėti atsiveriančia panorama dėl žemiškos priežasties – buvo itin slidu leistis, tačiau ši kliūtis visų buvo įveikta sėkmingai – nė vienas nenudardėjome į mistinio Asvejos ežero gyventojo – Šamo Baisūno – valdas. Tai tikėtina, nes vienas iš šamų Lietuvoje paplitimo arealų yra Žeimenos pabaseinis, kuriam ir priklauso Asvejos ežeras. Daug legendų apie šį mistinį gyvūną pripasakota: tai kokį keliautojų kišeninį šunelį prarijęs, tai žiūrėk, valtis nei iš šio nei iš to apsivertusi naktinėje žvejyboje.

Apie šias istorijas ne itin norima pasakoti, bet, pasiklausius senų žvejų, tos istorijos atrodo gan rimtos: ne vienas, paklaustas apie šią legendinę būtybę, staiga surimtėja ir, tarsi kokios karštinės nupurtytas, nukreipia pokalbio temą kita linkme. Taigi, mielieji, besigrožėdami šiltuoju metų laiku Asvejos skalaujamu vandeniu, būkite atsargūs – o jei ši legenda pasirodys tikra?


Brūkšniuotosios keramikos kultūra, apkaustyta ledu

Nusileidę ant pačios Asvejos ežero, ir, akis išsprogdinę į atsiveriančią ežero panoramą, pradėjome judėti link Vainikų salos (1851 m. Dubingių dvaro plane ši sala vadinama Wyspa Zarnowa). Šioje saloje yra brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamas Jonėnų piliakalnis, priklausantis ankstyvajai Rytų Lietuvos piliakalnių grupei. Kodėl ši kultūra vadinama brūkšniuotoji? Todėl, kad šiuose piliakalniuose aptinkama lipdytų puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolės gniūžtėmis padengtas įvairiais brūkšneliais. Ši kultūra susiformavo palyginti dideliame plote: Rytų Lietuvoje, Pietrytinėje Latvijoje bei Pietvakarinėje Baltarusijoje.

Pagal atliktus mažus archeologinius tyrinėjimus, šį piliakalnį galima priskirti erų sandūrai. Taip linksmai nupėdinę, ir, suradę, kaip į Vainikų salą patekti itin stačiais šlaitais, užlipome. Beeinant sala – piliakalniu, susidarė įspūdis, kad viduryje dominuoja didelės, vieno žmogaus rankomis neaprėpiamos pušys. Nusileidome nuo viršūnės avariniu būdu – slysdami tiesiai ant Asvejos ledo. Ši pramoga, nors ir truputėlį rizikinga, tik dar labiau paskatino mintis, jog reikia atsikvėpti ir pasistiprinti. Paėjėję kiek tolėliau, prie išsikišusio pusiasalio, kuriame buvo įrengta stovyklavietė, tą ir padarėme.

Pasistiprinę, ir atrodo, vėl pilni jėgų, patraukėme Žalktynės įlanka, kuriame įkurtas Žalktynės kraštovaizdžio draustinis. Po kaire puse mus stebėjo Šakymo rezervatas, į kurį įžengti nevalia paprastam mirtingajam, nebent, pasak Asvejos regioninio parko darbuotojos Lauros, norima susipažinti su Laimo liga (daug ten besilankančiųjų šią „dovaną“ nuo erkių gaudavo). Sunku, pasirodo, pėdinti ant ledo, padengto nemažu sniego sluoksniu. Todėl keletą kartų sustodavome pailsėti, atgauti kvapą, nes ne vienam ši atrakcija prakaito lašelį išspaudė.

Prie pat Žalktynės įlankos pabaigos, pasižiūrėjome, ką gi tie iš tolumos juodi taškeliai, kurie pasirodė esantys žvejai, traukia. Ir, tarsi parodomojoje programoje, vienas po kito buvo traukiami ešeriukai. Tokia žvejyba ir man patiktų – vos tik užmeti meškerę, ir nesidairyk aplink, nes vėl užkibo. Smalsu, kaip turėjo vos keletą metrų šalia esantys žvejys jaustis – prie jo nei vienos žuvelės. Vos neįlūžau kitoje vietoje – Gracinės upelyje, ant kurio susiformavusio ledo bandžiau užlipti. Išgirdęs tik skambų traškėjimą, išdegęs akis ant kranto šokau, nes sušlapti žiemą – menkas malonumas.

Išsigelbėjęs nuo Ledinės kojos titulo, kartu su kitais, pasukome pro Žalktynę. Prie mūsų prisijungė katinas. Iš pradžių galvojome, kad po kelių metrų mus paliks, tačiau nė velnio. Vienas iš mūsų būrelio vyriškis sugalvojo sau ant kupros užsikrauti. Ir ką gi, atrodė, kad tuoj turėtų nušokti, vos pajutęs ne šaltą žemelę. Deja, niekur nenorėjo jis nušokti, tad teko imtis kiek aktyvesnių priemonių. Bet kiek buvo džiaugsmo visiems – vienu žygeiviu padaugėjo. Po kurio laiko vis dėl to pajutęs, kad jo valdos baigiasi ties Dubingių žirgynu, mus ponaitis paliko.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Eidami link žirgyno, buvome iš abiejų pusių apsupti aptvarų, kuriuose, prie pat žirgyno, matėsi ožių ir danielių draugystė: kartu bėgo nuo mūsų, kartu stoviniavo. Beje, šiame žirgyne yra sala, kuri padaryta pagal Lietuvos kontūrus. Deja, tai įžiūrėti ne itin galėjome, nes pamažu pradėjo temti ir viskas buvo susilyginę po sniego danga. Pasiekėme žirgyno restoranėlį, kuriame pro langus galėjome matyti treniruojamus žirgus.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Žirgyno maniežas unikaliomis medinėmis konstrukcijomis patraukė visų dėmesį. Atsipūtę ir prisismaližiavę, aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame dominavo fryzų veislės žirgai, nors pamatyti buvo galima ir žemaitukų veislės žirgelį, taip pat kupranugarį, ožiukus, triušius. Maloniai nuteikė tas faktas, kad žirgyno savininkai priglaudė ir tuos žirgus, kurie buvo nuskriausti šeimininkų arba patyrę traumas, dėl kurių jodinėjimui nebetinkami. Grįžus atgal į restoranėlį, nusprendėme tiesiai traukti link Dubingių, nes jau buvo sutemę. Iš kitos pusės, norėjosi gan ilgiau pasilikti – kur Tu ne mieste rasi vietą, kuri sekmadienio vakarą veiktų ir galėtum pasišildyti šilta arbata?

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Pas Radvilas

Grįžę atgal į Žalktynės kaimą, judėjome link Dubingių. Eiti keliu naktį – ne itin džiuginantis procesas, nes reikia pasirūpinti ir savo saugumu (turėjome prožektorius, kuriuos įjungdavome, kai tik pasirodydavo tolumoje mašinos). Sutikome vietinį gyventoją, kurį gal kažkiek išgąsdinome, tačiau supratęs, kad mes norime tik gero vakaro palinkėti, nusidažė šypsena. Priartėję prie Dubingių, leidomės gan stačiu keliu. Perėję medinį (taip, gerai paskaitėte – medinį) tiltelį, kuris prezidento Antano Smetonos dėka buvo pastatytas 1934 metais, sužinojome, kad prezidentas buvo itin kuklus. Per atidarymo ceremoniją, jis gaspadinių paprašė, kad ant stalo būtų patiekta karštos bulvės su rūgpieniu, nors stalas lūžo nuo kur kas skanesnių gėrybių. Laiptais kilome ant didžiausios Lietuvoje piliavietės ir patraukėme pasižiūrėti Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Patekę vidun, atsidūrėme tarsi sumažintoje Valdovų rūmų pamatų kopijoje. Slinkdami aplink ir pagardinti Lauros pasakojimais apie atliktus archeologinius tyrimus bei Radvilų giminę, supratome, kad akies krašteliu galime pasižiūrėti dalį Lietuvos istorijos. Taip apėję garbės ratą, grįžome atgal į Dubingius.

Šaltinis: www.zygeivis.lt

www.perpasauli.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Naujienos

Lietuvių praradimai kelionėse – nuo suvenyrų iki brangių barzdaskučių

Išsiruošę į poilsines, pažintines ar verslo keliones lietuviai mėgsta prisikrauti pilnus lagaminus ir kartu su savimi pasiimti daiktų visiems gyvenimo atvejams. Deja, ne visuomet visus šiuos daiktus pavyksta parsivežti atgal namo, sakoma pranešime spaudai.

Bagažas – sporto inventorius: ką privalu žinoti skrendantiems?

Ar žinote, kad jei visi lėktuvo keleiviai, vykstantys į slidinėjimo kurortą, pvz., Austrijoje, su savimi gabentųsi pilnus slidinėjimo įrangos komplektus, tai mažesnis ar ne itin galingas lėktuvas tiesiog nepakiltų nuo žemės?

Lietuvių sukurtame filmuke – kvapą gniaužiantis pasivaikščiojimas ant aukščiausių pasaulio statybų (41)

Bebaimių rusų pora įlipo į aukščiausias pasaulio statybas Kinijoje. Jaunuoliai šiam iššūkiui ryžosi nesinaudodami jokiomis specialiomis apsaugomis, jokia specialia įranga ar apranga.

Barselona – architektūros, meno ir poilsio sostinė

Barselona sujungia tiek didmiesčio malonumus, tiek kurortinį poilsį, kadangi jo pakrantes skalauja Viduržemio jūra. Turistų pamėgtas miestas atveria galimybes mėgautis unikalia architektūra, be galo įdomiais muziejais, skaidraus vandens paplūdimiais bei gardžiais ispaniškais valgiais, sakoma pranešime spaudai.

Egiptas: kada keliauti, ką išbandyti privalu, o ko verčiau niekada nedaryti (11)

Vieniems Egiptas – tai faraonų piramidės ir aplink kiek akys mato plytinti smėlio karalystė. Kitiems – ištisus metus šviečianti saulė, žemiau 25 laipsnių šilumos nenusileidžiantis termometro stulpelis ir povandeniniai Raudonosios jūros turtai. O štai patyręs keliautojas, profesionalus nardytojas Artūras Liudkevičiaus (28 m.) įsitikinęs, kad Egipto vienu ar dviem žodžiais neapibūdinsi: „Tai nesibaigiančių kontrastų šalis, į kurią norisi grįžti dar ir dar“. A. Liudkevičius dalijasi vaizdo įrašu iš jam patraukliausio, povandeninio, Egipto.

12 pigių šalių, kur galima puikiai pailsėti (21)

Buvo laikai, kai doleris atverdavo visas duris ir galima buvo apkeliauti pusę pasaulio už palyginus nedidelius pinigus. Bet per 15 metų dolerio vertė gerokai nukrito.

Atostogos rudenį – kur keliauti su vaikais? (3)

Prasidėjus rudeninėms mokinių atostogoms, tėvams nemenką galvos skausmą kelia klausimai – kuo gi užimti vaikus ir kur kartu su jais keliauti.

12 gražiausių salų visame pasaulyje (12)

Net jei jau atostogavote, vėl užsimanysite kelti sparnus.

Norvegijoje gyvenanti lietuvė: kasdien čia atrandu daug grožio (5)

Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Linai Travel Norge. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!

Top 5: prabangiausi pasaulio kazino (10)

Žodis „kazino“ turbūt daug kam išsyk asocijuojasi su prabanga ir ekstravangantiška aplinka bei turtingais klientais. Žinoma, Lietuvoje išskirtinai įspūdingų lošimo namų surasti sudėtinga, tačiau įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – ypač lošimo sostinėje Las Vegase – galima išvysti tokių kazino, kurie labiau primena karališkus rūmus, nei pramogų kompleksą.

Penki artimiausi festivaliai Europos miestuose: ką verta pamatyti?

Vasaros pabaiga Europos sostinėse nusimato smagi – gyventojus ir miestų svečius džiugins festivalių ir renginių gausa.

Simona Bandita Batumyje ieškojo nuotykių ir mokėsi bučiuotis (1)

Neseniai iš Gruzijos Adžarijos regiono grįžusi radijo stoties ZIP FM ir televizijos laidų vedėja Simona Bandita komplimentų šiai šaliai negaili: „Iki dabar negaliu atsigauti nuo Gruzijos svetingumo, kalnų ir gamtos gražumo, žmonių mielumo ir maisto skanumo. Viskas ten tiesiog vau“. Simona teigia, kad kelionė į Batumį, žymųjį Gruzijos kurortą, leido į šią šalį pažiūrėti visai kitomis akimis ir patirti tokių nuotykių, apie kuriuos iki tol net nesvajojo, sakoma pranešime spaudai.

Vėjų nugairinta Fuerteventūra – vandens sporto entuziastams ir ieškantiems baltų paplūdimių (5)

Fuerteventūroje su žmona ir dviem vaikais gyvenantis Martas Stepukonis įsitikinęs, jog ši Ispanijai priklausanti sala – geriausia vieta buriuoti visoje Europoje, sakoma pranešime spaudai. Prieš pusantrų metų vadovo pareigas automobilių prekybos salone Lietuvoje į darbą ant Atlanto vandenyno kranto iškeitęs buriavimo instruktorius pasakoja, kur saloje geriausios sąlygos užsiimti vandens sportu, kas sunkiausia pirmą kartą stojant ant lentos ir kokios pradedančiųjų baimės – stipriausios.

10 naktiniu gyvenimu garsėjančių pasaulio miestų (8)

Atostogų metu norite pasimėgauti naktiniu gyvenimu, bet nežinote kur keliauti?

Kyoto sodas Londone: ramybe užburiantis kampelis (5)

Visiems londoniečiams siūlome apsilankyti Holland parke ir ten esančiame Kyoto sode, kurį 1991-aisiais londoniečiams padovanojo grupė japonų sodininkų.