Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus

Vieną sekmadienį žygeivis Paulius Juzėnas leidosi po Dubingių apylinkes. Apie garsias jų vietoves – keliautojo pasakojime.
Nepriklausomybės kovų karių kapai
© P. Juzėno nuotr.

Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą. Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus.

Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius.

Šv. Jurgio bažnyčia
Šv. Jurgio bažnyčia
© P. Juzėno nuotr.

Nuo lankytojų centro per pelkę

Lankytojų centre Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura parodė esančią ekspoziciją, interaktyvų žemėlapį bei leido pasijusti archeologais nušluojant smėlį bei atrandant po juo esančius Dubingių piliavietės rastus radinius. Apsvarstę ir susidėlioję maršrutą, pajudėjome. Eiti buvo smagu: švietė saulė, spaudė nekandus šaltukas, galėjome pagaudyti gražių kadrų. Taip bekulniuodami, pasiekėme Gurakalnės aukštapelkę, per kurios vidurį ėjo pažintis takelis.

Asvejos RP lankytojų centre
Asvejos RP lankytojų centre
© P. Juzėno nuotr.
Liudgardo šlaitas
Liudgardo šlaitas
© P. Juzėno nuotr.

Iš jo pasukome link Liudgardo šlaito, kurio ilgis apie 570 metrų, o nuo šlaito viršaus yra apie 60 metrų. Deja, neteko itin pasigrožėti atsiveriančia panorama dėl žemiškos priežasties – buvo itin slidu leistis, tačiau ši kliūtis visų buvo įveikta sėkmingai – nė vienas nenudardėjome į mistinio Asvejos ežero gyventojo – Šamo Baisūno – valdas. Tai tikėtina, nes vienas iš šamų Lietuvoje paplitimo arealų yra Žeimenos pabaseinis, kuriam ir priklauso Asvejos ežeras. Daug legendų apie šį mistinį gyvūną pripasakota: tai kokį keliautojų kišeninį šunelį prarijęs, tai žiūrėk, valtis nei iš šio nei iš to apsivertusi naktinėje žvejyboje.

Apie šias istorijas ne itin norima pasakoti, bet, pasiklausius senų žvejų, tos istorijos atrodo gan rimtos: ne vienas, paklaustas apie šią legendinę būtybę, staiga surimtėja ir, tarsi kokios karštinės nupurtytas, nukreipia pokalbio temą kita linkme. Taigi, mielieji, besigrožėdami šiltuoju metų laiku Asvejos skalaujamu vandeniu, būkite atsargūs – o jei ši legenda pasirodys tikra?


Brūkšniuotosios keramikos kultūra, apkaustyta ledu

Nusileidę ant pačios Asvejos ežero, ir, akis išsprogdinę į atsiveriančią ežero panoramą, pradėjome judėti link Vainikų salos (1851 m. Dubingių dvaro plane ši sala vadinama Wyspa Zarnowa). Šioje saloje yra brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamas Jonėnų piliakalnis, priklausantis ankstyvajai Rytų Lietuvos piliakalnių grupei. Kodėl ši kultūra vadinama brūkšniuotoji? Todėl, kad šiuose piliakalniuose aptinkama lipdytų puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolės gniūžtėmis padengtas įvairiais brūkšneliais. Ši kultūra susiformavo palyginti dideliame plote: Rytų Lietuvoje, Pietrytinėje Latvijoje bei Pietvakarinėje Baltarusijoje.

Pagal atliktus mažus archeologinius tyrinėjimus, šį piliakalnį galima priskirti erų sandūrai. Taip linksmai nupėdinę, ir, suradę, kaip į Vainikų salą patekti itin stačiais šlaitais, užlipome. Beeinant sala – piliakalniu, susidarė įspūdis, kad viduryje dominuoja didelės, vieno žmogaus rankomis neaprėpiamos pušys. Nusileidome nuo viršūnės avariniu būdu – slysdami tiesiai ant Asvejos ledo. Ši pramoga, nors ir truputėlį rizikinga, tik dar labiau paskatino mintis, jog reikia atsikvėpti ir pasistiprinti. Paėjėję kiek tolėliau, prie išsikišusio pusiasalio, kuriame buvo įrengta stovyklavietė, tą ir padarėme.

Pasistiprinę, ir atrodo, vėl pilni jėgų, patraukėme Žalktynės įlanka, kuriame įkurtas Žalktynės kraštovaizdžio draustinis. Po kaire puse mus stebėjo Šakymo rezervatas, į kurį įžengti nevalia paprastam mirtingajam, nebent, pasak Asvejos regioninio parko darbuotojos Lauros, norima susipažinti su Laimo liga (daug ten besilankančiųjų šią „dovaną“ nuo erkių gaudavo). Sunku, pasirodo, pėdinti ant ledo, padengto nemažu sniego sluoksniu. Todėl keletą kartų sustodavome pailsėti, atgauti kvapą, nes ne vienam ši atrakcija prakaito lašelį išspaudė.

Prie pat Žalktynės įlankos pabaigos, pasižiūrėjome, ką gi tie iš tolumos juodi taškeliai, kurie pasirodė esantys žvejai, traukia. Ir, tarsi parodomojoje programoje, vienas po kito buvo traukiami ešeriukai. Tokia žvejyba ir man patiktų – vos tik užmeti meškerę, ir nesidairyk aplink, nes vėl užkibo. Smalsu, kaip turėjo vos keletą metrų šalia esantys žvejys jaustis – prie jo nei vienos žuvelės. Vos neįlūžau kitoje vietoje – Gracinės upelyje, ant kurio susiformavusio ledo bandžiau užlipti. Išgirdęs tik skambų traškėjimą, išdegęs akis ant kranto šokau, nes sušlapti žiemą – menkas malonumas.

Išsigelbėjęs nuo Ledinės kojos titulo, kartu su kitais, pasukome pro Žalktynę. Prie mūsų prisijungė katinas. Iš pradžių galvojome, kad po kelių metrų mus paliks, tačiau nė velnio. Vienas iš mūsų būrelio vyriškis sugalvojo sau ant kupros užsikrauti. Ir ką gi, atrodė, kad tuoj turėtų nušokti, vos pajutęs ne šaltą žemelę. Deja, niekur nenorėjo jis nušokti, tad teko imtis kiek aktyvesnių priemonių. Bet kiek buvo džiaugsmo visiems – vienu žygeiviu padaugėjo. Po kurio laiko vis dėl to pajutęs, kad jo valdos baigiasi ties Dubingių žirgynu, mus ponaitis paliko.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Eidami link žirgyno, buvome iš abiejų pusių apsupti aptvarų, kuriuose, prie pat žirgyno, matėsi ožių ir danielių draugystė: kartu bėgo nuo mūsų, kartu stoviniavo. Beje, šiame žirgyne yra sala, kuri padaryta pagal Lietuvos kontūrus. Deja, tai įžiūrėti ne itin galėjome, nes pamažu pradėjo temti ir viskas buvo susilyginę po sniego danga. Pasiekėme žirgyno restoranėlį, kuriame pro langus galėjome matyti treniruojamus žirgus.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Žirgyno maniežas unikaliomis medinėmis konstrukcijomis patraukė visų dėmesį. Atsipūtę ir prisismaližiavę, aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame dominavo fryzų veislės žirgai, nors pamatyti buvo galima ir žemaitukų veislės žirgelį, taip pat kupranugarį, ožiukus, triušius. Maloniai nuteikė tas faktas, kad žirgyno savininkai priglaudė ir tuos žirgus, kurie buvo nuskriausti šeimininkų arba patyrę traumas, dėl kurių jodinėjimui nebetinkami. Grįžus atgal į restoranėlį, nusprendėme tiesiai traukti link Dubingių, nes jau buvo sutemę. Iš kitos pusės, norėjosi gan ilgiau pasilikti – kur Tu ne mieste rasi vietą, kuri sekmadienio vakarą veiktų ir galėtum pasišildyti šilta arbata?

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Pas Radvilas

Grįžę atgal į Žalktynės kaimą, judėjome link Dubingių. Eiti keliu naktį – ne itin džiuginantis procesas, nes reikia pasirūpinti ir savo saugumu (turėjome prožektorius, kuriuos įjungdavome, kai tik pasirodydavo tolumoje mašinos). Sutikome vietinį gyventoją, kurį gal kažkiek išgąsdinome, tačiau supratęs, kad mes norime tik gero vakaro palinkėti, nusidažė šypsena. Priartėję prie Dubingių, leidomės gan stačiu keliu. Perėję medinį (taip, gerai paskaitėte – medinį) tiltelį, kuris prezidento Antano Smetonos dėka buvo pastatytas 1934 metais, sužinojome, kad prezidentas buvo itin kuklus. Per atidarymo ceremoniją, jis gaspadinių paprašė, kad ant stalo būtų patiekta karštos bulvės su rūgpieniu, nors stalas lūžo nuo kur kas skanesnių gėrybių. Laiptais kilome ant didžiausios Lietuvoje piliavietės ir patraukėme pasižiūrėti Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Patekę vidun, atsidūrėme tarsi sumažintoje Valdovų rūmų pamatų kopijoje. Slinkdami aplink ir pagardinti Lauros pasakojimais apie atliktus archeologinius tyrimus bei Radvilų giminę, supratome, kad akies krašteliu galime pasižiūrėti dalį Lietuvos istorijos. Taip apėję garbės ratą, grįžome atgal į Dubingius.

Šaltinis: www.zygeivis.lt

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Pasaulio įdomybės: turistai Islandijoje „apgirsta“ nuo Šiaurės pašvaistės vaizdo

Islandijos policija perspėja turistus vairuoti atsargiau. Praėjusią savaitę pietinėje šalies dalyje sustabdyti keli turistai, vairavę per kelias eismo juostas.

„Ryanair“ keleiviai priversti rankinį bagažą atiduoti į lėktuvo registruoto bagažo skyrių (47)

Ketvirtadalis „Ryanair“ keleivių yra priversti savo rankinį bagažą atiduoti į registruoto bagažo skyrių, taip rizikuodami prarasti vertingus savo daiktus, nepaisant to, kad jų lagaminai atitinka rankinio bagažo dydžio ir svorio reikalavimus.

Naudinga žinoti: oro keleivių teisės į žalos atlyginimą (2)

Keleiviai, keliaujantis oro transportu, neretai susiduria su klausimais dėl žalos vykdant tarptautinį vežimą oru, kuriuos reglamentuoja pagrindiniai teisės aktai, - tai 2005 m. Lietuvoje ratifikuota Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, pasirašyta 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau - Reglamentas).

Venecijos miesto simbolis - gondolininkas ir jo gondola

Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija, it. „Venezia“ – išsidėsčiusi 120-yje Venecijos lagūnos salelių, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija ir kitos didesnės Lido, Murano, Burano ir Torcello. Jas su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai.

Brangiausios pasaulyje bulvės – prancūzų pasididžiavimas (1)

Pačias brangiausias pasaulyje bulves augina prancūzai, gyvenantys Nuarmutjė saloje. ‘La Bonnotte’ bulvytės tokios gležnos, kad jos sodinamos ir nukasamos tik rankomis. Šie sūriu jūros vandeniu laistomi ir jūrų dumbliais tręšiami šakniavaisiai būna neįprastai saldaus skonio ir gali kainuoti iki 500 eurų už kilogramą.

Įvairialypis Marokas: trijų apsilankymų jam pažinti nepakako (4)

Viena populiariausių šalies vestuvių planuotojų Laura Vagonė, metų pradžioje net tris kartus apsilankiusi Maroke, pasakoja, kad viena artimiausių Europai Afrikos valstybių pirmąkart pasirodė visai kitokia, nei buvo rašoma.

Pompėjoje atvertas skaisčiųjų įsimylėjėlių namas (1)

Pompėja – viena populiariausių vietų Italijoje, pernai joje apsilankė rekordinis skaičius žmonių – daugiau kaip 3 milijonai.

Romantiška kelionė dviese: nuo gurmaniško baroko lėkštėje iki pasivaikščiojimo Marse (1)

Artėjant pavasariui kartu su gamta nubunda ir romantiški jausmai, kuomet kalbėti apie meilę ir pabėgimą dviese, rodos, norisi savaime. O kas begali būti geriau, jei ne tokių jausmų paskatintiems leistis į įspūdžių kupiną kelionę, kuri po žiemos sąstingio ne tik nubrauks kasdienių rūpesčių dulkes, bet ir sustiprins ką tik užsimezgusius santykius ar leis pažinti savo mylimą iš naujo?

Renkatės kelionę su antrąja puse? Atsižvelkite į savo santykių statusą

Dviese pasiklysti senojo Hanojaus gatvėse, šalti kopiant į Kilimandžarą ar kartu mėgautis „kvapniojo“ durano vaisiais skamba ne visai patraukliai? Tačiau būtent tokios atostogos, kurių metu išlipsite iš komforto zonos ir su antrąja puse dalyvausite tarsi savotiškame teste, bus vienas geriausių santykių išbandymų. Valentino diena – puiki proga pasiryžti tokiam iššūkiui ir pasidovanoti sau kelionę į geresnę antrosios pusės pažintį.

Filipinai: tūkstančių salų rojus, kuriame stebina gamta ir kabantys karstai

LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė, metų pradžioje tris savaites praleidusi egzotiškuose Filipinuose, tikina, kad į šį kraštą, turintį daugiau nei 7 tūkst. salų, visų pirma verta vykti dėl gamtos.

Atostogaujantiesiems pietuose: kaip nesusirgti sugrįžus į žiemą? (3)

Viena populiariausių kelionių tendencijų – šaltuoju metų laiku poilsiautojai noriai vyksta į šiltus kraštus, kur galima bent trumpam nusimesti žieminius drabužius ir išsitiesti paplūdimyje, maloniai kaitinant jau taip išsiilgtai saulutei.

Lietuvių išbandymas – 1000 km dviračiais Mongolijoje (1)

Mongolija – rečiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje, kurioje vidutiniškai gyvena 2 gyventojai kvadratiniame kilometre. Tai gana atšiauri šalis, kurios didžiulį plotą daugiausia sudaro stepės bei pusdykumės.

Japonijoje prasidėjo garsusis sniego festivalis

Saporo mieste prasidėjo garsusis Japonijos sniego festivalis. Visą savaitę festivalis džiugins miesto gyventojus ir svečius milžiniškomis skulptūromis iš sniego ir ledo.

Pirmą kartą vėžiu sergantis žmogus planuoja įkopti į Everestą (7)

Paskutinės vėžio stadijos ligonis, kuriam liko gyventi vos keli mėnesiai, planuoja tapti pirmuoju šia liga sergančiu žmogumi, kuris sieks įkopti į Everesto kalno viršūnę.

Indija ir Nepalas: meilė ir sapnas

Vasario 9 d. Energetikos ir technikos muziejaus sienas nuspalvins pietų Azijos margumynai. Keliautojai Laurynas Sužiedėlis ir Vaida Simonavičiūtė pristatys autorinę fotografijų parodą „Indija ir Nepalas: meilė ir sapnas“.