Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus

Vieną sekmadienį žygeivis Paulius Juzėnas leidosi po Dubingių apylinkes. Apie garsias jų vietoves – keliautojo pasakojime.
Nepriklausomybės kovų karių kapai
Nepriklausomybės kovų karių kapai
© P. Juzėno nuotr.

Dubingiai, dar 2012 metais tapęs pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje, yra Lietuvos didybės ir nuosmukio, iš kurio bandoma kilti, atspindys. Kadangi atvykome kiek anksčiau nei planavome, savo kelionę pradėjome nuo atstatomos Šv. Jurgio bažnyčios, kylančios iš pelenų fenikso, Dubingių simbolio. Bažnyčia Dubingiuose ėjo iš katalikų (pirmosios bažnyčios fundatorius buvo Vytautas Didysis) į kalvinistų (Mikalojaus Radvilo Juodojo iniciatyva), kol galiausiai grįžo į katalikų globą. Turbūt Lietuvoje nerasime tokios bažnyčios, kuri per itin trumpą laikotarpį – dešimtmetį – degė net du kartus.

Apsižiūrėję bažnyčią, per kapines patraukėme pasižiūrėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų karių kapų. Atidavę pagarbą, sugrįžome atgal ir užsukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą, įsikūrusį buvusioje karčiamoje (užvažiuojamuosiuose rūmuose), kurią dar 1842 metais pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius.

Šv. Jurgio bažnyčia
Šv. Jurgio bažnyčia
© P. Juzėno nuotr.

Nuo lankytojų centro per pelkę

Lankytojų centre Asvejos regioninio parko darbuotoja Laura parodė esančią ekspoziciją, interaktyvų žemėlapį bei leido pasijusti archeologais nušluojant smėlį bei atrandant po juo esančius Dubingių piliavietės rastus radinius. Apsvarstę ir susidėlioję maršrutą, pajudėjome. Eiti buvo smagu: švietė saulė, spaudė nekandus šaltukas, galėjome pagaudyti gražių kadrų. Taip bekulniuodami, pasiekėme Gurakalnės aukštapelkę, per kurios vidurį ėjo pažintis takelis.

Asvejos RP lankytojų centre
Asvejos RP lankytojų centre
© P. Juzėno nuotr.
Liudgardo šlaitas
Liudgardo šlaitas
© P. Juzėno nuotr.

Iš jo pasukome link Liudgardo šlaito, kurio ilgis apie 570 metrų, o nuo šlaito viršaus yra apie 60 metrų. Deja, neteko itin pasigrožėti atsiveriančia panorama dėl žemiškos priežasties – buvo itin slidu leistis, tačiau ši kliūtis visų buvo įveikta sėkmingai – nė vienas nenudardėjome į mistinio Asvejos ežero gyventojo – Šamo Baisūno – valdas. Tai tikėtina, nes vienas iš šamų Lietuvoje paplitimo arealų yra Žeimenos pabaseinis, kuriam ir priklauso Asvejos ežeras. Daug legendų apie šį mistinį gyvūną pripasakota: tai kokį keliautojų kišeninį šunelį prarijęs, tai žiūrėk, valtis nei iš šio nei iš to apsivertusi naktinėje žvejyboje.

Apie šias istorijas ne itin norima pasakoti, bet, pasiklausius senų žvejų, tos istorijos atrodo gan rimtos: ne vienas, paklaustas apie šią legendinę būtybę, staiga surimtėja ir, tarsi kokios karštinės nupurtytas, nukreipia pokalbio temą kita linkme. Taigi, mielieji, besigrožėdami šiltuoju metų laiku Asvejos skalaujamu vandeniu, būkite atsargūs – o jei ši legenda pasirodys tikra?


Brūkšniuotosios keramikos kultūra, apkaustyta ledu

Nusileidę ant pačios Asvejos ežero, ir, akis išsprogdinę į atsiveriančią ežero panoramą, pradėjome judėti link Vainikų salos (1851 m. Dubingių dvaro plane ši sala vadinama Wyspa Zarnowa). Šioje saloje yra brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamas Jonėnų piliakalnis, priklausantis ankstyvajai Rytų Lietuvos piliakalnių grupei. Kodėl ši kultūra vadinama brūkšniuotoji? Todėl, kad šiuose piliakalniuose aptinkama lipdytų puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolės gniūžtėmis padengtas įvairiais brūkšneliais. Ši kultūra susiformavo palyginti dideliame plote: Rytų Lietuvoje, Pietrytinėje Latvijoje bei Pietvakarinėje Baltarusijoje.

Pagal atliktus mažus archeologinius tyrinėjimus, šį piliakalnį galima priskirti erų sandūrai. Taip linksmai nupėdinę, ir, suradę, kaip į Vainikų salą patekti itin stačiais šlaitais, užlipome. Beeinant sala – piliakalniu, susidarė įspūdis, kad viduryje dominuoja didelės, vieno žmogaus rankomis neaprėpiamos pušys. Nusileidome nuo viršūnės avariniu būdu – slysdami tiesiai ant Asvejos ledo. Ši pramoga, nors ir truputėlį rizikinga, tik dar labiau paskatino mintis, jog reikia atsikvėpti ir pasistiprinti. Paėjėję kiek tolėliau, prie išsikišusio pusiasalio, kuriame buvo įrengta stovyklavietė, tą ir padarėme.

Pasistiprinę, ir atrodo, vėl pilni jėgų, patraukėme Žalktynės įlanka, kuriame įkurtas Žalktynės kraštovaizdžio draustinis. Po kaire puse mus stebėjo Šakymo rezervatas, į kurį įžengti nevalia paprastam mirtingajam, nebent, pasak Asvejos regioninio parko darbuotojos Lauros, norima susipažinti su Laimo liga (daug ten besilankančiųjų šią „dovaną“ nuo erkių gaudavo). Sunku, pasirodo, pėdinti ant ledo, padengto nemažu sniego sluoksniu. Todėl keletą kartų sustodavome pailsėti, atgauti kvapą, nes ne vienam ši atrakcija prakaito lašelį išspaudė.

Prie pat Žalktynės įlankos pabaigos, pasižiūrėjome, ką gi tie iš tolumos juodi taškeliai, kurie pasirodė esantys žvejai, traukia. Ir, tarsi parodomojoje programoje, vienas po kito buvo traukiami ešeriukai. Tokia žvejyba ir man patiktų – vos tik užmeti meškerę, ir nesidairyk aplink, nes vėl užkibo. Smalsu, kaip turėjo vos keletą metrų šalia esantys žvejys jaustis – prie jo nei vienos žuvelės. Vos neįlūžau kitoje vietoje – Gracinės upelyje, ant kurio susiformavusio ledo bandžiau užlipti. Išgirdęs tik skambų traškėjimą, išdegęs akis ant kranto šokau, nes sušlapti žiemą – menkas malonumas.

Išsigelbėjęs nuo Ledinės kojos titulo, kartu su kitais, pasukome pro Žalktynę. Prie mūsų prisijungė katinas. Iš pradžių galvojome, kad po kelių metrų mus paliks, tačiau nė velnio. Vienas iš mūsų būrelio vyriškis sugalvojo sau ant kupros užsikrauti. Ir ką gi, atrodė, kad tuoj turėtų nušokti, vos pajutęs ne šaltą žemelę. Deja, niekur nenorėjo jis nušokti, tad teko imtis kiek aktyvesnių priemonių. Bet kiek buvo džiaugsmo visiems – vienu žygeiviu padaugėjo. Po kurio laiko vis dėl to pajutęs, kad jo valdos baigiasi ties Dubingių žirgynu, mus ponaitis paliko.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Eidami link žirgyno, buvome iš abiejų pusių apsupti aptvarų, kuriuose, prie pat žirgyno, matėsi ožių ir danielių draugystė: kartu bėgo nuo mūsų, kartu stoviniavo. Beje, šiame žirgyne yra sala, kuri padaryta pagal Lietuvos kontūrus. Deja, tai įžiūrėti ne itin galėjome, nes pamažu pradėjo temti ir viskas buvo susilyginę po sniego danga. Pasiekėme žirgyno restoranėlį, kuriame pro langus galėjome matyti treniruojamus žirgus.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Žirgyno maniežas unikaliomis medinėmis konstrukcijomis patraukė visų dėmesį. Atsipūtę ir prisismaližiavę, aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame dominavo fryzų veislės žirgai, nors pamatyti buvo galima ir žemaitukų veislės žirgelį, taip pat kupranugarį, ožiukus, triušius. Maloniai nuteikė tas faktas, kad žirgyno savininkai priglaudė ir tuos žirgus, kurie buvo nuskriausti šeimininkų arba patyrę traumas, dėl kurių jodinėjimui nebetinkami. Grįžus atgal į restoranėlį, nusprendėme tiesiai traukti link Dubingių, nes jau buvo sutemę. Iš kitos pusės, norėjosi gan ilgiau pasilikti – kur Tu ne mieste rasi vietą, kuri sekmadienio vakarą veiktų ir galėtum pasišildyti šilta arbata?

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Pas Radvilas

Grįžę atgal į Žalktynės kaimą, judėjome link Dubingių. Eiti keliu naktį – ne itin džiuginantis procesas, nes reikia pasirūpinti ir savo saugumu (turėjome prožektorius, kuriuos įjungdavome, kai tik pasirodydavo tolumoje mašinos). Sutikome vietinį gyventoją, kurį gal kažkiek išgąsdinome, tačiau supratęs, kad mes norime tik gero vakaro palinkėti, nusidažė šypsena. Priartėję prie Dubingių, leidomės gan stačiu keliu. Perėję medinį (taip, gerai paskaitėte – medinį) tiltelį, kuris prezidento Antano Smetonos dėka buvo pastatytas 1934 metais, sužinojome, kad prezidentas buvo itin kuklus. Per atidarymo ceremoniją, jis gaspadinių paprašė, kad ant stalo būtų patiekta karštos bulvės su rūgpieniu, nors stalas lūžo nuo kur kas skanesnių gėrybių. Laiptais kilome ant didžiausios Lietuvoje piliavietės ir patraukėme pasižiūrėti Radvilų rūmų liekanų ekspozicijos.

Lietuvos vieta, kurioje per dešimtmetį bažnyčia degė net du kartus
© P. Juzėno nuotr.

Patekę vidun, atsidūrėme tarsi sumažintoje Valdovų rūmų pamatų kopijoje. Slinkdami aplink ir pagardinti Lauros pasakojimais apie atliktus archeologinius tyrimus bei Radvilų giminę, supratome, kad akies krašteliu galime pasižiūrėti dalį Lietuvos istorijos. Taip apėję garbės ratą, grįžome atgal į Dubingius.

Šaltinis: www.zygeivis.lt

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Specialistų patarimai per Kalėdas planuojantiems dovanoti kelionę

Esate įsitikinę, jog geriausia dovana – kelionė, todėl mielai tokią ir pats gautumėte, ir įteiktumėte artimui savo? Planuojančius po Kalėdų eglute padėti kelionės bilietus psichologė Aistė Mažeikienė įspėja, jog tai nebus taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jai antrina ir kelionių agentūros darbuotojas Andrius Paulionis.

Tarp naujų vasaros krypčių – Sicilija ir Italijos kurortų klasika tituluojamas Riminis (1)

Nors į turistinius gidus galima įtraukti praktiškai visą Italiją, vis dėlto yra tokių vietų, kurias ir turistai, ir patys italai ypatingai vertina. Vienas didžiausių šalies kelionių organizatorių jau nuo ateinančios vasaros rengia keliones į geriausiais Italijos kurortais garsėjantį Riminį, kur ilsisi ir patys italai.

Kulinarija ir kelionės: dvi geriausiai derančios aistros (3)

Kulinarija ir kelionės. Štai pačios didžiausios mano viena kitą papildančios aistros. Pernai drąsiai mečiau sau iššūkį ir savo ištisų metų kelionių maršrutą susidėliojau pagal visiškai neįprastą trajektoriją: norėjau aplankyti tas šalis, kurių virtuvėse ypatingą vietą užima... žuvis.

Gurmaniška kelionė: La Riochos vynuogių derliaus nuėmimo šventė

La Riochos regione vynas gaminamas jau tūkstantį metų. Vien šiame regione per metus pagaminama apie 278 mln. litrų vyno. Nors kiekis milžiniškas, paklausa vis tiek viršija pasiūlą.

Ieškantiems nuotykių – 3 egzotinių kelionių kryptys

Lietuviams keliaujant dažniau ir mažėjant kelionių sezoniškumui, vis daugiau mūsiškių poilsiui renkasi egzotinių kelionių kryptis. Drąsiausi ir nuotykių išsiilgę keliautojai yra linkę tradicines atostogas saulėtuose kurortuose išmainyti į galimybę pasivaikščioti po džiungles, pamatyti civilizacijos nepaliestas gentis ar atrasti laukinius paplūdimius.

Neatrasta Skandinavija: 5 priežastys aplankyti Farerų salas (2)

Lietuviai gan neblogai pažįsta Skandinaviją – Švedija ir Norvegija yra tarp populiariausių turistų iš Lietuvos poilsio krypčių. Tačiau yra kitokia, dar neatrasta ir mažai žmonių paliesta Šiaurė – tai Farerų salos, kurių kraštovaizdis yra vienas unikaliausių pasaulyje.

Patyrusio keliautojo patarimai: kaip visą gyvenimą sutalpinti į vieną kuprinę? (6)

Patyręs keliautojas Jokūbas Laukaitis – nuolat kelyje. Taip jis gyvena jau trejus metus, per kuriuos aplankė daugiau kaip 50 šalių.

Slidinėjimo malonumai: ką daryti, kad pirmas kartas kalnuose nebūtų ir paskutinis (1)

Sulig pirmu sniegu žiemos sporto aistruoliams pasidaro neramu. Su kokia kompanija reiks slidinėti šiemet? Austrijoje ar vis dėlto – Italijoje? Ir ar pavyks „susižvejoti“ ne per brangiausią, tačiau pakankamai gerą kelionės pasiūlymą? Ko gero, didžiausioje nežinioje ir sykiu toliausiai nešančiose fantazijose skendi tie, kuriems 2017-ieji bus pirmieji slidinėjimo metai, sakoma pranešime spaudai.

Pasaulio įdomybės: šokoladas iš asilių pieno ir suomių gudrybės (1)

Suomijos kompanija Kalėdų vakarienės likučius planuoja paversti į atsinaujinančią energiją. „Kinkkutempu“, jau kurį laiką kovojanti prieš maisto švaistymą, skelbia surinksianti kalėdinių kepsnių riebalų likučius, kuriuos pavers į dyzelinį kurą.

Naujoji D. Smagurauskaitės knyga - apie meilę Sicilijai iš pirmo žvilgsnio (4)

Rašytoja, keliautoja ir žurnalistė Dalia Smagurauskaitė skaitytojams jau pažįstama iš populiarios knygos „Toskana. Florencija. Magiška žemė“. Šiemet ji išleido naują knygą − „Saulės sala Sicilija“. Supažindinusi su idiliškuoju Italijos regionu, autorė šį kartą siūlo persikelti į pietus, į Saulės salą Siciliją, tautų ir kultūrų kryžkelę.

Renkamės viešbutį: ar 5 žvaigždutės dar kažką reiškia? (3)

Žvaigždutėmis žmonės įpratę ženklinti įvairiausius dalykus – jomis prieš gerą šimtmetį buvo pradėti reitinguoti Amerikos filmai, „Michelin“ žvaigždutes renka geriausi pasaulio restoranai, tačiau dažniausiai jomis apibūdiname viešbučius ir jų kategoriją. Po šia visiems įprasta žvaigždučių sistema patenka dauguma viso pasaulio viešbučių. Žvaigždutės dažniausiai parodo kiekybinius viešbučio parametrus, kaip kad kambario dydis, recepcijos darbo laikas, papildoma techninė įranga ir kiti lengvai identifikuojami parametrai, sakoma pranešime spaudai.

Septyni Europos miestai, kuriuose gyventi pigiausia (63)

Milžiniškos Europos didmiesčių kainos verčia žmones ieškotis pigesnių vietų gyvenimui. Jeigu norite rasti kažką nebrangaus, tačiau su geromis darbo perspektyvomis, štai septyni Europos miestai su padoriais gyvenimo standartais, rašo independent.co.uk.

Dangoraižiais ir prabanga garsėjanti šalis atsiveria ir lietuviams (9)

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) turi tiek gamtos ir kultūros lobių, jog skauda vien nuo minties, jog ten nuvykę visą savaitę praleisite tik viename iš kurortų? Jau nuo šių metų gruodžio yra galimybė rinktis jungtinius turus po JAE, kuomet suderinamas poilsis ir pažinimas: apsigyvenama viename iš paties keliautojo išsirinktų emyratų – Adžmane, Šardžoje, Fudžeiroje arba Ras Al Haime, o dvi dienos praleidžiamos rekordais, prekybos centrais ir visa kita objektų bei reiškinių galybe svaiginančiame Dubajuje.

Miestas Ukrainoje, vadinamas antrąja Viena, Budapeštu ir Praha

Užkarpatės srities miestas Užhorodas traukia turistus savo multikultūrine aplinka. Kaip sako vietinis gidas Viktoras Opalenykas, jo istorija traukia ukrainiečius, vengrus, slovakus, žydus.

6 gardžiausi Gruzijos patiekalai - jūsų šventiniam stalui (10)

Kulinarinis projektas „Borjomi Kalėdų stalai“ šiandien pristato Gruzijos tradicinius patiekalus. Savo šalies kalėdinius patiekalus restorane „La Storia“ pristačiusi dainininkė Šorena Džaniašvili džiaugėsi galimybe lietuviams išsamiau pristatyti savo tėvynės tradicijas.