Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį

Šiais laikais ieškant egzotikos keliaujama į vis tolimesnius pasaulio kampelius, tačiau tik nedaugelio kelionės tikslas – Naujoji Zelandija, Antarktida ar Himalajai.
Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Būtent tokios išskirtinės kelionės ypač vilioja pusę pasaulio išmaišiusius keliautojus – žurnalistę Ritą Šemelytę ir gydytoją Vytautą Brazauską. Pateikiame ištraukas iš minėtų keliautojų išleistos knygos „Ugnies ir ledo kelionės“.

Kelionė į Antarktidą, anot keliautojų, unikalumu primena skrydį į Mėnulį, o Naujoji Zelandija užburia neįtikėtinu gamtos grožiu ir įvairove: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolėtų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fjordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų.

O kur dar išbandymų kupini žygiai Himalajuose, Gruzijos gyventojų svetingumas ir vaišingumas ar Etnos ugnikalnio išdaigos Sicilijoje. Kalnai tampa tai neatsiejama kelionių dalimi, tai tolimais palydovais, išdidžiai žvelgiančiais į atvykėlius.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Ką reiškia atsidurti ant dreifuojančios ledo lyties? Koks jausmas apima vaikštant priešistorinių paparčių miškuose ar kai po kojomis pradeda drebėti žemė? Kokias paslaptis slepia kalne įkurtas Vardzijos vienuolynas Gruzijoje? Kuo žavi „dievų žeme“ vadinamas Katmandu?

Pažintinė Antarktidos ekspedicija nebuvo skirta kalnams, nors tokie žygiai rengiami. Galima užlipti į viršūnes, tik reikia gero vedlio, kuris parodytų kelią per pavojingus ledo plyšius.

Ekspedicijos metu aukštai neužlipome, bet dar tokio tyro, nesutrypto kalnų baltumo ir jų grožio niekur nebuvau mačiusi. Visas pusiasalis labai kalnuotas – nuo rausvų vulkaninių uolienų iki banguotų viršūnių.
Manoma, kad Transantarktiniai kalnai – tai Pietų Amerikos Andų tęsinys: jie leidžiasi į vandenyno dugną ir vėl išnyra Antarktidos pusiasalyje.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Šie kalnai skiria Rytų Antarktidą nuo Vakarų, įsiterpia tarp Roso ir Vedelio jūrų. Jų ilgis 3500 kilometrų, tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje.

Kai kurios viršūnės ir sausi slėniai nepadengti ledu, aukščiausios viršūnės iškyla aukščiau nei 4500 metrų.
Transantarktinius kalnus pirmasis pamatė kapitonas Džeimsas Rosas (James Ross) 1841 metais. Šie kalnai apsunkino kelią Pietų ašigalio tyrinėtojams.

Jie nualino iš ašigalio grįžtančios anglo R. F. Skoto komandos jėgas – jie žuvo iki stovyklavietės likus vos 11 mylių (17,7 kilometrams). Neišsipildė ir R. F. Skoto svajonė pirmajam pasiekti ašigalį – vos mėnesiu jį aplenkė norvegas Roaldas Amundsenas, nukeliavęs į Pietų ašigalį 1911 metais. R. Amundseno žygis buvo pakartotas tik 1957 metais: specialiai pritaikytu vikšriniu traktoriumi į ašigalį nuvyko Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Banguota kalnų grandinė supa Portal Point, arba vadinamuosius vartus į Antarktidą, kur prasidėdavo ekspedicijos į kontinentą. Mums išsilaipinus pasitaikė ypač ramus oras, nė menkiausio vėjelio. Tamsiame vandens paviršiuje boluojantys ledkalniai atrodė kaip sustingęs paveikslas.
Grįždami į laivą valtimi tyliai plaukiojome tarp keistų ledo figūrų, nugludintų, suaižėjusių, akinamai baltų, su melsvais tarpsluoksniais nuo slegiančio milžiniško svorio. Ir dabar dar girdžiu, kaip teliūskuoja vanduo po ledo kalnais, atsimušdamas į nematomas tuščias ertmes.
Kai gigantiško ledo bokšto dalis virš vandens pasidaro didesnė nei nutirpusi apačioje, jis triukšmingai apsiverčia. Tačiau ankstyvą vasarą tokių metamorfozių Antarktidoje nedaug.

Triukšmauja tik pingvinai, klega jau paukščiukus išperėję kormoranai, įlankoje uodegomis pliaukši banginiai. Matėme patį mažiausią iš banginių – ruožuotį. Jis įtartinai nardė prie pat kitos valties. Ar tik jam kas neįmetė kokių skanėstų? Bandydamas jį prisivilioti, mūsų gidas ritmiškai beldė į valties dugną, panašiai kaip kuršiai kviesdavo žuvis skanduodami „stinta pūkis“. Bet garsas nesudomino ruožuočio, stebėjome jį iš tolo.

Dar įspūdingesni stalo formos ledkalniai – tikri plaukiojantys milžinai, ant kurių galima gyventi. Jų storis siekia 200–300 metrų, gali sverti apie 400 mln. tonų ir aprūpinti gėlu vandeniu 3 mln. žmonių visus metus. Beveik visa Antarktida padengta ledu, kurio storis vidutiniškai siekia 1,9 kilometro. Šiame kontinente yra 90 proc. pasaulio ledo (arba 70 proc. gėlo vandens). Jeigu jis visas ištirptų, pasaulio vandenynų lygis pakiltų 60 metrų.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Neko uoste pakilome stačiu sniego šlaitu, kurio įstrižas horizontas rėmėsi į mėlyną dangaus skliautą. Nuo perėjos atsivėrė kalnas, apsigaubęs baltu debesiu: tarsi per jį ritosi galinga sniego lavina ir akimirką stabtelėjusi įstrigo laiko tėkmėje.

Nuo kalno Neko uostas kaip ant delno: virš įlankos kabo milžiniška ledyno siena. Atskilę ledkalniai triukšmingai krinta į vandenį, paviršiumi nusirita bangos. Kalnų tylą sutrikdo vandens šniokštimas, sučeža pakrantės akmenėliai.

Mūsų grupė sėdi nukorusi kojas nuo uolos krašto ir erzina ledyną: pradėjo ploti katučių. Vis garsiau ir garsiau, kad sukeltų vibraciją, nuo kurios nuskiltų naujas ledkalnis. Ledyno pakraščiai taip suaižėję, kad, atrodo, tereikia menkiausio stuktelėjimo, ir ledkalnis nugarmės žemyn. Bet plyšiai kaip groteskiškai perkreipta burna vaipėsi – žmogaus pastangos juokingai menkos, kad sukeltų pokyčius. Čia siautėja galingesnės jėgos – apačioje stovi uragano nuniokota, apleista trobelė, pastatyta argentiniečių.

Durys praviros, į vidų priversta sušalusio sniego. Čia gyvenusių žmonių nė ženklo, viskas palikta likimo valiai.
Viena gražiausių vietovių – Jougla Pointas prie britų mokslinės stoties. Gal todėl, kad aplinkiniai kalnai spindi saulėje? Šios vietos praeitis buvo grobuoniška – iš sniego kyšo kelių metrų skersmens banginio slankstelis. Tai šimtametis banginių medžiotojų palikimas. Dabar viskas pamiršta: aplink lizdus krauna antarktiniai pingvinai, ant uolų klega mėlynakiai kormoranai.

Įplaukėme į Lemero kanalą – 11 kilometrų ilgio ir siauriausioje vietoje mažiau nei 1,6 kilometro pločio. Pirmą kartą kanalą aptiko vokiečių ekspedicija, bet nerizikavo juo plaukti. Jį įveikė belgai 1898 metais ir pavadino belgų tyrinėtojo Čarlio Lemaro (Charles Lemaire) vardu.
Kanalas nepaprastai vaizdingas, jį supa aukštos kalnų sienos, giedrą dieną atsispindinčios vandenyje.

Rojaus įlanka, kurioje stovi Argentinos mokslinė vasaros stotis, ne veltui pelnė tokį vardą. Vienoje įlankos pusėje didelis sniego laukas, kitoje – dantyti kalnai. Baltas šlaitas kyla į aukštą kalną, nuo kurio į visas puses atsiveria panorama.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Tai paskutinis žvilgsnis į Antarktidos erdves, nes išlipę Apgaulingojoje saloje nusileidžiame ant žemės perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasmėmis.

Į pasagos formos salos vidurį įplaukiame pro siaurą tarpą tarp uolų. Prasidėjus banginių medžioklei, XX amžiaus pradžioje vulkaninėje saloje įsitvirtino Norvegijos ir Čilės kompanija. Vasaromis čia gyvendavo keli šimtai žmonių, dirbo apie 30 laivų. Įsikišo ir britų vyriausybė, kuri pareiškė, kad sala priklauso Folklandams. Buvo įkurtas paštas, atsirado kapinės, pastatyta radijo stotis ir nutiesti geležinkelio bėgiai.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje britų karo laivas sunaikino banginių riebalų perdirbimo įrenginius, kad jais nepasinaudotų vokiečiai. 1942 metais atplaukė argentiniečiai ir įsmeigė savo vėliavą, taip pareikšdami, kad ši teritorija priklauso jiems. Kitais metais vėl pasirodė britai ir įkūrė savo mokslinę stotį. Argentiniečiai nenorėjo nusileisti, saloje lankėsi net pats prezidentas. Šį ginčą išsprendė 1967 metais išsiveržęs ir viską sunaikinęs vulkanas. Dar po dviejų pakartotinių smūgių stotis buvo apleista. 2000 metais saloje įkurtos dvi argentiniečių ir ispanų vasaros stotys.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Paskutinis išsilaipinimas Pusmėnulio saloje. Atsisveikindami mosuoja sparnais ir klega pingvinai.

Kelionė į Antarktidą netelpa į jokius ankstesnių keliavimo patyrimų ir įspūdžių rėmus. Dar prieš kelionę juokavome, kad tai prilygsta skrydžiui į Mėnulį, nes nežinojome, ko tikėtis, kaip įsivaizduoti tai, kas mūsų laukia. Tas jausmas nepasikeitė ir grįžus. Iki šiol vis dar gula klodais, sluoksniuojasi nauji potyriai kaip melsvų sluoksnių Antarktidos ledas. Kur buvome? Paradoksas: kitoje žemėje, nesvetingoje žmogui, atšiauraus klimato, bet, atrodo, tokia ir turėtų būti mūsų planeta – švari ir balta.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Patyrusio keliautojo patarimai: kaip visą gyvenimą sutalpinti į vieną kuprinę? (6)

Patyręs keliautojas Jokūbas Laukaitis – nuolat kelyje. Taip jis gyvena jau trejus metus, per kuriuos aplankė daugiau kaip 50 šalių.

Slidinėjimo malonumai: ką daryti, kad pirmas kartas kalnuose nebūtų ir paskutinis (1)

Sulig pirmu sniegu žiemos sporto aistruoliams pasidaro neramu. Su kokia kompanija reiks slidinėti šiemet? Austrijoje ar vis dėlto – Italijoje? Ir ar pavyks „susižvejoti“ ne per brangiausią, tačiau pakankamai gerą kelionės pasiūlymą? Ko gero, didžiausioje nežinioje ir sykiu toliausiai nešančiose fantazijose skendi tie, kuriems 2017-ieji bus pirmieji slidinėjimo metai, sakoma pranešime spaudai.

Pasaulio įdomybės: šokoladas iš asilių pieno ir suomių gudrybės (1)

Suomijos kompanija Kalėdų vakarienės likučius planuoja paversti į atsinaujinančią energiją. „Kinkkutempu“, jau kurį laiką kovojanti prieš maisto švaistymą, skelbia surinksianti kalėdinių kepsnių riebalų likučius, kuriuos pavers į dyzelinį kurą.

Naujoji D. Smagurauskaitės knyga - apie meilę Sicilijai iš pirmo žvilgsnio (4)

Rašytoja, keliautoja ir žurnalistė Dalia Smagurauskaitė skaitytojams jau pažįstama iš populiarios knygos „Toskana. Florencija. Magiška žemė“. Šiemet ji išleido naują knygą − „Saulės sala Sicilija“. Supažindinusi su idiliškuoju Italijos regionu, autorė šį kartą siūlo persikelti į pietus, į Saulės salą Siciliją, tautų ir kultūrų kryžkelę.

Renkamės viešbutį: ar 5 žvaigždutės dar kažką reiškia? (3)

Žvaigždutėmis žmonės įpratę ženklinti įvairiausius dalykus – jomis prieš gerą šimtmetį buvo pradėti reitinguoti Amerikos filmai, „Michelin“ žvaigždutes renka geriausi pasaulio restoranai, tačiau dažniausiai jomis apibūdiname viešbučius ir jų kategoriją. Po šia visiems įprasta žvaigždučių sistema patenka dauguma viso pasaulio viešbučių. Žvaigždutės dažniausiai parodo kiekybinius viešbučio parametrus, kaip kad kambario dydis, recepcijos darbo laikas, papildoma techninė įranga ir kiti lengvai identifikuojami parametrai, sakoma pranešime spaudai.

Dangoraižiais ir prabanga garsėjanti šalis atsiveria ir lietuviams (9)

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) turi tiek gamtos ir kultūros lobių, jog skauda vien nuo minties, jog ten nuvykę visą savaitę praleisite tik viename iš kurortų? Jau nuo šių metų gruodžio yra galimybė rinktis jungtinius turus po JAE, kuomet suderinamas poilsis ir pažinimas: apsigyvenama viename iš paties keliautojo išsirinktų emyratų – Adžmane, Šardžoje, Fudžeiroje arba Ras Al Haime, o dvi dienos praleidžiamos rekordais, prekybos centrais ir visa kita objektų bei reiškinių galybe svaiginančiame Dubajuje.

Miestas Ukrainoje, vadinamas antrąja Viena, Budapeštu ir Praha

Užkarpatės srities miestas Užhorodas traukia turistus savo multikultūrine aplinka. Kaip sako vietinis gidas Viktoras Opalenykas, jo istorija traukia ukrainiečius, vengrus, slovakus, žydus.

6 gardžiausi Gruzijos patiekalai - jūsų šventiniam stalui (8)

Kulinarinis projektas „Borjomi Kalėdų stalai“ šiandien pristato Gruzijos tradicinius patiekalus. Savo šalies kalėdinius patiekalus restorane „La Storia“ pristačiusi dainininkė Šorena Džaniašvili džiaugėsi galimybe lietuviams išsamiau pristatyti savo tėvynės tradicijas.

Knygos apie saulėtąją Siciliją autorė: pavadinčiau ją chaoso sostine (5)

Dalia Smagurauskaitė šiemet pristatė naują savo knygą, skirtą saulėtajai Italijos salai Sicilijai. „Saulės sala Sicilija“ autorė pasakoja, kad šiame netoli Afrikos krantų esančiame krašte smarkiai jaučiamas daugiakultūriškumas. Taip pat, anot jos, netrūksta chaoso.

Ji taps pirmąja moterimi, kuri aplankė visas pasaulio šalis (7)

Skamba įspūdingai, jeigu žmogus apkeliauja pusšimtį šalių. Jeigu apkeliavo šimtą – skamba dar įspūdingiau. O ką pasakytumėte sužinoję, kad ji taps pirmąja moterimi, kuri apkeliaus visas pasaulio šalis?

Vynuogynų keliais po rudenėjančią Burgundiją (5)

Aukso šlaitais upių pakrantės Burgundijoje vadinamos ne veltui. Iš tolo geltonuoja rudeniškai nugeltę vynuogių lapai, auksu nudažydami visą vietovę. Tik labai akylas pastebės, kad kai kur lapeliai turi rausvos spalvos, vadinasi, ten auga jau kita vynuogių rūšis.

Eksportuotojo iššūkis: Prancūzija – kaip tapti savu?

„Eksportas: Prancūzija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalysimės kalbinėmis įžvalgomis apie produktų etiketes, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Požiūriai ir vertybės yra kiekvienos šalies kultūros pamatas ir statybinės plytos plėtoti verslo kultūrą. Prancūzija – viena populiariausių krypčių Europoje žvelgiant iš Lietuvos rinkos perspektyvos. Nemaža dalis Lietuvos verslininkų siekia rasti verslo partnerių Prancūzijoje ir į šią šalį eksportuoti savo prekes ar kartu su prancūzų verslininkais vystyti bendrus projektus.

Miestas, kuriame būsto nuoma kelia didžiulį galvos skausmą (3)

Danija daug metų įvairiose apklausose išrenkama laimingiausia šalimi pasaulyje, liaupsinama už aukštą gyvenimo lygį, palankias sąlygas pradėti verslą ir sveiką darbo bei gyvenimo balansą. Tačiau dabar Danijos sostinė Kopenhaga turi vieną minusą – didžiulės būsto nuomos kainos.

Ką būtina žinoti renkantis kelionę į Tailandą (7)

Egzotiška Tailando karalystė, esanti pietryčių Azijoje, kurios vakarinius krantus skalauja Andamanų jūra, o rytinius – Siamo įlanka, vilioja tūkstančius keliautojų savo kerinčia gamta ir kultūra. Daugeliui mūsų tai išties pasakiška šalis, kur dėl skirtingo klimato, derlius nuimamas net keletą kartų per metus, o turizmo sezonas niekada nesibaigia.

Kalėdinis laikotarpis Čekijoje masina mugėmis ir skanėstais (1)

Gatvėse girdimos Kalėdų giesmės, aikštėse spindi Betliejaus žvaigždės, o po kojomis girgžda šviežias sniegas. Visur jaučiamas eglučių ir karšto vyno kvapas. Tai Kalėdos Čekijoje. Kalėdinės mugės su originaliais suvenyrais rasime miestuose, pilyse bei rūmuose.