Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį

Šiais laikais ieškant egzotikos keliaujama į vis tolimesnius pasaulio kampelius, tačiau tik nedaugelio kelionės tikslas – Naujoji Zelandija, Antarktida ar Himalajai.
© R. Šemelytės nuotr.

Būtent tokios išskirtinės kelionės ypač vilioja pusę pasaulio išmaišiusius keliautojus – žurnalistę Ritą Šemelytę ir gydytoją Vytautą Brazauską. Pateikiame ištraukas iš minėtų keliautojų išleistos knygos „Ugnies ir ledo kelionės“.

Kelionė į Antarktidą, anot keliautojų, unikalumu primena skrydį į Mėnulį, o Naujoji Zelandija užburia neįtikėtinu gamtos grožiu ir įvairove: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolėtų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fjordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų.

O kur dar išbandymų kupini žygiai Himalajuose, Gruzijos gyventojų svetingumas ir vaišingumas ar Etnos ugnikalnio išdaigos Sicilijoje. Kalnai tampa tai neatsiejama kelionių dalimi, tai tolimais palydovais, išdidžiai žvelgiančiais į atvykėlius.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Ką reiškia atsidurti ant dreifuojančios ledo lyties? Koks jausmas apima vaikštant priešistorinių paparčių miškuose ar kai po kojomis pradeda drebėti žemė? Kokias paslaptis slepia kalne įkurtas Vardzijos vienuolynas Gruzijoje? Kuo žavi „dievų žeme“ vadinamas Katmandu?

Pažintinė Antarktidos ekspedicija nebuvo skirta kalnams, nors tokie žygiai rengiami. Galima užlipti į viršūnes, tik reikia gero vedlio, kuris parodytų kelią per pavojingus ledo plyšius.

Ekspedicijos metu aukštai neužlipome, bet dar tokio tyro, nesutrypto kalnų baltumo ir jų grožio niekur nebuvau mačiusi. Visas pusiasalis labai kalnuotas – nuo rausvų vulkaninių uolienų iki banguotų viršūnių.
Manoma, kad Transantarktiniai kalnai – tai Pietų Amerikos Andų tęsinys: jie leidžiasi į vandenyno dugną ir vėl išnyra Antarktidos pusiasalyje.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Šie kalnai skiria Rytų Antarktidą nuo Vakarų, įsiterpia tarp Roso ir Vedelio jūrų. Jų ilgis 3500 kilometrų, tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje.

Kai kurios viršūnės ir sausi slėniai nepadengti ledu, aukščiausios viršūnės iškyla aukščiau nei 4500 metrų.
Transantarktinius kalnus pirmasis pamatė kapitonas Džeimsas Rosas (James Ross) 1841 metais. Šie kalnai apsunkino kelią Pietų ašigalio tyrinėtojams.

Jie nualino iš ašigalio grįžtančios anglo R. F. Skoto komandos jėgas – jie žuvo iki stovyklavietės likus vos 11 mylių (17,7 kilometrams). Neišsipildė ir R. F. Skoto svajonė pirmajam pasiekti ašigalį – vos mėnesiu jį aplenkė norvegas Roaldas Amundsenas, nukeliavęs į Pietų ašigalį 1911 metais. R. Amundseno žygis buvo pakartotas tik 1957 metais: specialiai pritaikytu vikšriniu traktoriumi į ašigalį nuvyko Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Banguota kalnų grandinė supa Portal Point, arba vadinamuosius vartus į Antarktidą, kur prasidėdavo ekspedicijos į kontinentą. Mums išsilaipinus pasitaikė ypač ramus oras, nė menkiausio vėjelio. Tamsiame vandens paviršiuje boluojantys ledkalniai atrodė kaip sustingęs paveikslas.
Grįždami į laivą valtimi tyliai plaukiojome tarp keistų ledo figūrų, nugludintų, suaižėjusių, akinamai baltų, su melsvais tarpsluoksniais nuo slegiančio milžiniško svorio. Ir dabar dar girdžiu, kaip teliūskuoja vanduo po ledo kalnais, atsimušdamas į nematomas tuščias ertmes.
Kai gigantiško ledo bokšto dalis virš vandens pasidaro didesnė nei nutirpusi apačioje, jis triukšmingai apsiverčia. Tačiau ankstyvą vasarą tokių metamorfozių Antarktidoje nedaug.

Triukšmauja tik pingvinai, klega jau paukščiukus išperėję kormoranai, įlankoje uodegomis pliaukši banginiai. Matėme patį mažiausią iš banginių – ruožuotį. Jis įtartinai nardė prie pat kitos valties. Ar tik jam kas neįmetė kokių skanėstų? Bandydamas jį prisivilioti, mūsų gidas ritmiškai beldė į valties dugną, panašiai kaip kuršiai kviesdavo žuvis skanduodami „stinta pūkis“. Bet garsas nesudomino ruožuočio, stebėjome jį iš tolo.

Dar įspūdingesni stalo formos ledkalniai – tikri plaukiojantys milžinai, ant kurių galima gyventi. Jų storis siekia 200–300 metrų, gali sverti apie 400 mln. tonų ir aprūpinti gėlu vandeniu 3 mln. žmonių visus metus. Beveik visa Antarktida padengta ledu, kurio storis vidutiniškai siekia 1,9 kilometro. Šiame kontinente yra 90 proc. pasaulio ledo (arba 70 proc. gėlo vandens). Jeigu jis visas ištirptų, pasaulio vandenynų lygis pakiltų 60 metrų.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Neko uoste pakilome stačiu sniego šlaitu, kurio įstrižas horizontas rėmėsi į mėlyną dangaus skliautą. Nuo perėjos atsivėrė kalnas, apsigaubęs baltu debesiu: tarsi per jį ritosi galinga sniego lavina ir akimirką stabtelėjusi įstrigo laiko tėkmėje.

Nuo kalno Neko uostas kaip ant delno: virš įlankos kabo milžiniška ledyno siena. Atskilę ledkalniai triukšmingai krinta į vandenį, paviršiumi nusirita bangos. Kalnų tylą sutrikdo vandens šniokštimas, sučeža pakrantės akmenėliai.

Mūsų grupė sėdi nukorusi kojas nuo uolos krašto ir erzina ledyną: pradėjo ploti katučių. Vis garsiau ir garsiau, kad sukeltų vibraciją, nuo kurios nuskiltų naujas ledkalnis. Ledyno pakraščiai taip suaižėję, kad, atrodo, tereikia menkiausio stuktelėjimo, ir ledkalnis nugarmės žemyn. Bet plyšiai kaip groteskiškai perkreipta burna vaipėsi – žmogaus pastangos juokingai menkos, kad sukeltų pokyčius. Čia siautėja galingesnės jėgos – apačioje stovi uragano nuniokota, apleista trobelė, pastatyta argentiniečių.

Durys praviros, į vidų priversta sušalusio sniego. Čia gyvenusių žmonių nė ženklo, viskas palikta likimo valiai.
Viena gražiausių vietovių – Jougla Pointas prie britų mokslinės stoties. Gal todėl, kad aplinkiniai kalnai spindi saulėje? Šios vietos praeitis buvo grobuoniška – iš sniego kyšo kelių metrų skersmens banginio slankstelis. Tai šimtametis banginių medžiotojų palikimas. Dabar viskas pamiršta: aplink lizdus krauna antarktiniai pingvinai, ant uolų klega mėlynakiai kormoranai.

Įplaukėme į Lemero kanalą – 11 kilometrų ilgio ir siauriausioje vietoje mažiau nei 1,6 kilometro pločio. Pirmą kartą kanalą aptiko vokiečių ekspedicija, bet nerizikavo juo plaukti. Jį įveikė belgai 1898 metais ir pavadino belgų tyrinėtojo Čarlio Lemaro (Charles Lemaire) vardu.
Kanalas nepaprastai vaizdingas, jį supa aukštos kalnų sienos, giedrą dieną atsispindinčios vandenyje.

Rojaus įlanka, kurioje stovi Argentinos mokslinė vasaros stotis, ne veltui pelnė tokį vardą. Vienoje įlankos pusėje didelis sniego laukas, kitoje – dantyti kalnai. Baltas šlaitas kyla į aukštą kalną, nuo kurio į visas puses atsiveria panorama.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Tai paskutinis žvilgsnis į Antarktidos erdves, nes išlipę Apgaulingojoje saloje nusileidžiame ant žemės perkeltine ir tiesiogine šio žodžio prasmėmis.

Į pasagos formos salos vidurį įplaukiame pro siaurą tarpą tarp uolų. Prasidėjus banginių medžioklei, XX amžiaus pradžioje vulkaninėje saloje įsitvirtino Norvegijos ir Čilės kompanija. Vasaromis čia gyvendavo keli šimtai žmonių, dirbo apie 30 laivų. Įsikišo ir britų vyriausybė, kuri pareiškė, kad sala priklauso Folklandams. Buvo įkurtas paštas, atsirado kapinės, pastatyta radijo stotis ir nutiesti geležinkelio bėgiai.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje britų karo laivas sunaikino banginių riebalų perdirbimo įrenginius, kad jais nepasinaudotų vokiečiai. 1942 metais atplaukė argentiniečiai ir įsmeigė savo vėliavą, taip pareikšdami, kad ši teritorija priklauso jiems. Kitais metais vėl pasirodė britai ir įkūrė savo mokslinę stotį. Argentiniečiai nenorėjo nusileisti, saloje lankėsi net pats prezidentas. Šį ginčą išsprendė 1967 metais išsiveržęs ir viską sunaikinęs vulkanas. Dar po dviejų pakartotinių smūgių stotis buvo apleista. 2000 metais saloje įkurtos dvi argentiniečių ir ispanų vasaros stotys.

Lietuvių keliautojai: kelionė į Antarktidą primena skrydį į Mėnulį
© R. Šemelytės nuotr.

Paskutinis išsilaipinimas Pusmėnulio saloje. Atsisveikindami mosuoja sparnais ir klega pingvinai.

Kelionė į Antarktidą netelpa į jokius ankstesnių keliavimo patyrimų ir įspūdžių rėmus. Dar prieš kelionę juokavome, kad tai prilygsta skrydžiui į Mėnulį, nes nežinojome, ko tikėtis, kaip įsivaizduoti tai, kas mūsų laukia. Tas jausmas nepasikeitė ir grįžus. Iki šiol vis dar gula klodais, sluoksniuojasi nauji potyriai kaip melsvų sluoksnių Antarktidos ledas. Kur buvome? Paradoksas: kitoje žemėje, nesvetingoje žmogui, atšiauraus klimato, bet, atrodo, tokia ir turėtų būti mūsų planeta – švari ir balta.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Kelionių planavimo metas – ką reikėtų žinoti iškilus netikėtumams?

Už lango dažniau pasirodant saulei ir šiltėjant orams dažnas vis rimčiau pasvarsto apie atostogas, o neretai nieko nelaukęs iš karto imasi planuoti būsimas keliones. Ieškodami galimybių keliauti pigiau gyventojai dažnai stengiasi lėktuvo bilietus į svajonių kraštus įsigyti ir kelionę susiorganizuoti kuo anksčiau. Vis dėlto keliaujant visuomet išlieka nemalonių netikėtumų rizika, o planai neretai ima griūti dėl visai nenuspėjamų priežasčių.

Atostogos pavasarį: išsiilgusiems saulės, bet vengiantiems kaitros

Žiemai traukiantis jau ir iš tolimiausių pašalių imame svarstyti, kada geriau atostogauti – dabar, t. y. pavasarį, sulig pirmaisiais saulės spinduliais, o gal verčiau atidėti poilsį iki kalendorinės vasaros? Ir nors abu metų laikai turi savų privalumų, vis dėlto nemėgstantiems alinančio karščio pietinius kurortus rekomenduojama rinktis būtent dabar, pavasarį, kuomet jau šilta ir galima maudytis, tačiau vis dar pakankamai gaivu.

8 patarimai, kaip nepamesti bagažo keliaujant

Vienas didžiausių keliautojų košmarų – likti paskutiniam prie bagažo atvykimo skyriaus besisukančios tuščios karuselės. Tai gali būti nekokia atostogų pabaiga, tačiau dar blogiau, kai tai – jų pradžia.

Laosas – laukinė kryptis neįprastų kelionių gurmanams (1)

Laosas – valstybė pietryčių Azijoje, kurią renkasi neįprastų kelionių gurmanai, besistengiantys išvengti didelių turistų srautų. Pasak keliautojos Vilijos Kulienės, nors Tailandas ir Laosas yra kaimyninės šalys, atvykus iš Tailando į Laosą patenkama tarsi į kitą pasaulį.

5 patarimai planuojantiems medaus mėnesį

​Sulaukus svarbiausio gyvenime klausimo dažnos būsimos nuotakos galvoje pradeda suktis ne tik vestuvių ceremonijos planai, bet ir mintys apie romantišką povestuvinę kelionę. Niekas nesiginčys – po ilgo vestuvių planavimo, menkiausių detalių derinimo ir streso antplūdžio tiek nuotaka, tiek jaunikis nusipelno pailsėti nuo rūpesčių ir pažinti vienas kitą iš naujo – tik dviese. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip suplanuoti pačią svarbiausią kelionę, kad ji būtų tobula?

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį (4)

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Turizmo tendencijos: asmeninis kelionių konsultantas taps svarbus kaip šeimos gydytojas (1)

Atsispirdami nuo turizmo sektoriui gana sudėtingų 2016-ųjų, kuomet neramumai iš populiariausių Egipto, Turkijos kurortų persikėlė į Europos didmiesčius ir sukėlė ekonominių, psichologinių padarinių, 2017–uosius rinkos ekspertai vertina optimistiškiau ir išskiria naujas kelionių tendencijas bei kryptis.

Baltarusijoje – lietuviškos Gudijos takais (10)

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Bolonijos ypatumai: nuo seniausio Europos universiteto iki Bolonijos padažo

Italijos miestas Bolonija – prie Reno upės įsikūrusi Emilijos–Romanijos regiono sostinė. Bolonija garsi ne tik Bolonijos padažu, bet ir seniausiu Europoje universitetu.

Alpinistas S. Damulevičius: labai daug išmokau iš kalnų

Kalnai, sniegas ir šaltis – tokia nuolatinė alpinisto Sauliaus Damulevičiaus atostogų kryptis. 2015 m. alpinisto iššūkiu tapo Tian Šanio kalnai, praėjusiais metais – Manaslu viršūnė Himalajuose.

Bėgimo savaitė Kipre: ar įmanoma pažinti šalį bėgte? (1)

Savaitė kovo pradžioje saulėtame Kipre. Iki ir virš 200 kilometrų bėgte kalnais, lygumomis, uolomis, kalvomis tarp vėjo jėgainių, vaizdingomis salos pakrantėmis, išdžiūvusiomis upių vagomis, smėliu ir sniegu, miestų senamiesčiais, gynybinėmis sienomis, viduramžių pilies tuneliais ar antikinio miesto griuvėsiuose.

Trys priežastys, kodėl Europos miestus verta aplankyti ankstyvą pavasarį (2)

Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad keliauti geriausia tik tada, kai labai šilta, kelionių ekspertai įsitikinę, kad gražiausių Europos miestų ankstyvąjį pavasarį tikrai nereikėtų nuvertinti tiems, kurie nori tiesiog trumpam pakeisti aplinką ir prasiblaškyti.

Lietuvės praktika Australijoje: ten žmonės atsipalaidavę ir mėgaujasi akimirkomis (7)

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) absolventė, Gintarė Frišmantaitė, atlikusi praktiką Adelaidės lietuvių mokykloje tolimojoje Australijoje teigia, kad galimybė atlikti tarptautinę praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse yra nuostabi nauja patirtis, o tokios galimybės leidžia visapusiškai augti, įvertinti save, suprasti, kur reikia tobulėti, pažinti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusius lietuvius.

Nerimą kelianti tendencija: daugėja apleistų bažnyčių, jos perdaromos į viešbučius (82)

Gal dar prisimenate, kad Šventojo Kazimiero bažnyčioje kadaise buvo ateizmo muziejus, Vilniaus katedroje – paveikslų galerija, o ne viena bažnyčia buvo paversta paprasčiausiu sandėliu? Mums tai atrodė šventvagystė, bet laikai keičiasi.

Kipras – ko poilsiautojai šioje saloje dažniausiai nepamato? (2)

Nors tarp poilsiautojų iš Lietuvos Kipras jau tapo populiaria ankstyvo pavasario ir rudens atostogų kryptimi, retas kuris gali pasigirti matęs šiaurinę salos dalį, kuri ilgą laiką buvo savaip izoliuota. Pavyzdžiui, į Famagustos miestą bent kelis dešimtmečius niekas, išskyrus teritoriją saugojusius karius, apskritai negalėjo patekti. Laimei, pastaruoju metu kirsti Jungtinių Tautų saugomą sieną tarp pietinės ir šiaurinės salos dalies vis paprasčiau – tereikia su savimi turėti pasą.