Keliautojas ir alpinistas V. Vitkauskas: mes visada turime galimybę rinktis

 (13)
Jaunystėje dėl sveikatos jo neėmė į armiją kaip netinkančio „taikos sąlygomis“, o po 15 metų jis sugebėjo vienas įkopti į aukščiausias pasaulio viršukalnes ir ten iškelti Lietuvos vėliavą.
Vladas Vitkauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Mažai kas žino, jog tai – ne vien romantika ir gražūs vaizdai. Garsus keliautojas ir alpinistas Vladas Vitkauskas pasidalino, kaip kalnai veikia sveikatą, ko išmokė mirtys ir kaip tai išgyventi.

– Pasiekėte aukščiausias pasaulio viršukalnes ir vadinamąją mirties zoną 8 km aukštyje. Kaip jūs tada jautėtės?

– Neįmanoma suvokti, kas vyksta su mūsų organizmu aukštyje. Beveik natūralu, kad tave pykina ar galva plyšta. Didžiuosiuose aukščiuose pats baisiausias dalykas yra deguonies stygius.

Pirmiausia tai smegenys pajunta, gali net edema ištikti. Ir kepenys, ir inkstai, ir raumenys, ir visi kiti organai pajunta. Kai dideliame aukštyje susižeidi pirštą, kraujas net neteka, tik ištrykšta kaip kokia raudona uogelė bruknelė ir kaba. Mat jis gyslose sutirštėja.

Kartą, prieš išvykstant į Pietų Ameriką, žemaičiai man įdėjo savo vėliavą, kad kartu su Lietuvos simboliu iškelčiau Akonkagvos viršūnėje. Prieš mane kopė vokiečių grupė, jiems gana sunkiai sekėsi. Jau smeigiu vėliavas, kad nufotografuočiau, tik, žiūriu, vokietis guli. Ant alkūnių galvą pakėlė ir sako: „Tai kas tau davė Berlyno vėliavą?“ Iš jo kalbos supratau, kad jam negerai, pakviečiau eiti kartu. Bet jis sakė, kad jam gerai ir liksiąs.

O ką tai reiškė? Jei taip kalba, jam jau pradėjo organizmo funkcijos trikti. Su juo likti negalėjau, nes ryte, ko gero, jau abiejų nebūtų. Bet ir palikti negalėjau, nors niekas pretenzijų nebūtų pareiškęs, tik sąžinė. Laimei, jis neatsisakė su manimi bendrauti, nesipriešino ir leido, kad aš jį pastatyčiau. Nors svyravo, pradėjome leistis. Kai gavo deguonies, pradėjo atsigauti, atsirado koordinacija ir taip pasiekėme jo grupę. Ryte sužinojau, kad jis – Kristianas iš Berlyno.

O grįžęs į Lietuvą susiradau Berlyno herbą – išties jame yra meška, tik kitokiame fone, be grandinės ant kaklo ir šiek tiek lieknesnė nei žemaičių.

– Bet ne visiems juk taip laimingai baigiasi?

– Tuo metu buvo sakoma, kad iš trijų įkopusių vienas negrįžta. Kadangi kopdavau vienas, negalėjau būti nei antras, nei trečias. Bet svarbiausia yra ne bet kokia kaina įkopti į kalną, o sugrįžti.

Aš – ne alpinistas, o keliautojas. Prieš tai po kalnus keliavau dešimt metų. Va, iš kur atėjo patyrimas, supratimas. Kad prisitaikytum prie gamtos, turi gyventi pagal gamtos, kosmoso, Dievo dėsnius. Viskas prasideda nuo mūsų minčių.

O nelaimės nutinka ne todėl, kad koja paslydo ar lavina griuvo, blogas oras, vėjas nupūtė nuo keteros. Todėl, kad nėra supratimo, bandai daryti, kas tau nepriklauso. Dabar visi kaip veršeliai, paleisti iš tvarto, lekia į kalnus.

Kartą keliavau su Nepalo ekspedicija. Ten buvo moteris, kuri ketvirti metai bandė įkopti. Pasiekė Everesto viršūnę, bet ji ir vadovas nebenusileido. Nepale surengtos iškilmingos laidotuvės, juk ji buvo pirmoji įkopusi moteris, gražiausias paminklas vėliau pastatytas, pavadinta gatvė jos vardu. Kas iš to? 32 metų trijų vaikų motina. Kas svarbiau? Būtų ir be jos atsiradusi pirmoji moteris.

Vladas Vitkauskas
Vladas Vitkauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Tad visos tos žūtys kalnuose – beprasmiškos?

– Net ir čia galima atrasti prasmę ir kai ką suprasti. Turėjau draugą Aivarą Boirą, 33 metų gydytoją iš Rygos. Su juo rengėmės įkopti į Everestą. Prieš tai Elbruse bandėme aklimatizuotis. Aivaras su jaunesniais draugais išėjo ankstų žvarbų ir saulėtą rytą anksčiau. Aš prisidėjau vėliau. 5 km aukštyje pamačiau jį gulintį prie gūbrio, prie kurio vėrėsi šaltos žalios žiotys. Pravira kaukolė galvoje ir kiti požymiai rodė, kad jis jau negyvas. Didžiulį polėkį aptemdė juodžiausia neviltis, aptemo pasaulis.

Staiga mane aplankė mintys: kaip jis gyveno? Kaip jis jautėsi? Kaip jautėsi šalia gyvenę žmonės? Jis buvo sėkmingas gydytojas. Domėjosi ir Rytų medicina. Net kartą stebėjau, kaip kalnuose adatomis išgelbėjo vienos ekspedicijos vadovą, kuris buvo priešinfarktinės būsenos. Jis daug keliavo, daug kuo domėjosi, atstatė tėvų namą prie Rygos, vadovavo vaikų būreliui. Visada džiugus. Bet ar svarbu, kad jam tik 33-eji? Tos mintys man tarsi Gordijaus mazgą išrišo.

Iš karto grįžo ramybė, pasitikėjimas. Pirmiausia padariau, ką privalėjau padaryti. Per devynias paras pavyko mums nuleisti nuo ledyno jo kūną. Stovėdamas prie jo kapo supratau, kad turiu padaryti, ką mes planavome kartu – įkopti į Everestą. Ir nesvarbu sveikata, pinigai. Supratau, kad man gal ir trijų šimtų metų būtų mažai, jog gyvenimas būtų toks prasmingas kaip Aivaro. Reikėjo tokios aukos, kad tai suprasčiau.

– Atrodo, kalnuose tos romantikos – ne tiek jau ir daug. Daug laiko užima buitis?

– Taip, buičiai tenka daug laiko skirti. Kai kurie dalykai atsibosta. Štai buvome Antarktidoje, kur yra vėjų bei šalčių rekordai, bet nėra skysto vandens, išskyrus pakrantę, kuri atšyla vasarą. Vandens reikia, jo gali gauti tik ištirpinęs arbatinuke arba burnoje sniegą ar ledą.

Tąkart su bičiuliu basku Ramonu buvome daugiau negu pusantros savaitės nesiprausę. Kadangi amunicijos daug ir našta sunki, o saulė šviečia virš galvos, tenka paprakaituoti. Nelabai smagu. Nusileidome į ledo lauką, iš kur mus turėjo paimti lėktuvas, dėl oro sąlygų jo laukėme keturias paras.

Buvo apie 35 laipsnius šalčio. Nelabai malonu gulėti ledinėje lovoje, tad atsikėliau ir tylutėliai išslinkau iš palapinės. Nusprendžiau nors kiek sniegu apsitrinti, kad jau nusiprausti negaliu. O sniegas girgžda, bet sustoti negaliu, lakstau – arba prišalsiu, arba padus nusvilsiu. Ir trinuosi sniegu pusnuogis. Stengiausi tyliai, nenorėjau tokiais vaizdais traumuoti palapinėse miegojusių užsieniečių. Bet vis tiek išgirdo toks Styvas iš Londono, išlindo iš palapinės ir klausia: „Vladai, jūs esate gyvulys?“. O aš jam sakau: „Styvai, gal jūs gyvulys, kad antra savaitė nesiprausiate, aš švarinuosi“. Vėliau su juo draugais tapome.

Beje, kai vykome į Antarktidą, sutartyje buvo įrašytas vienas įdomus punktas: ji privalo likti tokia, kokia buvo. Ir iš tiesų, ten nė pingvino pūko nerasite. Rinkdavome šiukšles į maišus. Net didžiuosius gamtinius reikalus atlikdavome į juos, paskui viską nešdavome į ledo lauką. Palikome tokią pat baltą ir švarią, kokią radome. Principas toks buvo. Nereikia jokių pinigų šiukšlėms surinkti. Paprasčiausiai nešiukšlinkime. Šie dalykai galioja ne tik Antarktidoje, bet ir mūsų gyvenime.

– Paaiškinkite plačiau.

– Tikrieji kalnai yra ne tie, akmens ir ledo, o gyvenimas. Man jis labai gražus pasidarė ir labai žmoniškai jame jaučiuosi, kai supratau, kad viskas priklauso nuo mano pasirinkimų. Ir jei viduje yra šiukšlių, kaltas tik aš pats.

Va, sakome, apmovė mane nenaudėlis. Pala, bet gal su juo susidėjęs tikėjausi kažkokios naudos, arba kitaip sakant, norėjau pabūti gudručiu? Atėjo laikas ir jis mane apmovė. Nes aš priėmiau jo vertybes.

Arba iš nosies varva, gerklė skauda ir pan. Žinau, kad persivalgiau, persidirbau arba kažką kita ne taip dariau. Kai suprantu priežastį, tada tereikia laiko iškentėti tai, o paskui – nebedaryti. Viskas, taip pat ir sveikata, priklauso nuo mūsų pasirinkimų.

Kažkur skaičiau, kad mes net prieš krematoriumo dureles dar turime pasirinkimą, kaip priimti tą savo lemtį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Ko tikėtis keliaujant po Šiaurės Korėją?

​Šiaurės Korėja – tarsi nuolatinė filmavimo aikštelė, o žiūrovais čia tampa atvykę keliautojai. Korėjiečiams negalima bendrauti su atvykėliais, gidai yra apmokyti stebėti, kad turistai nefotografuotų netinkamų dalykų – čia net surežisuoti gamtoje iškylaujančių šeimų piknikai, o keliautojams išvažiavus – maistas uždengiamas, kol pasirodys kiti žiūrovai.

Lietuvis tapo ypatingo reiškinio liudininku: tamsoje nušvito mėlyna ugnis (6)

Ar kada matėte mėlyną ugnį? Keliautojas Jokūbas Laukaitis tikina, kad tai – išties įspūdingas vaizdas. Jis kėlėsi su tamsa, kad Ijen vulkanų virtinėje Indonezijoje pamatytų šį neįprastą reiškinį.

Weymouth‘o paplūdimys įvardintas geriausiu visoje Britanijoje

Kelionių internetinis tinklalapis „TripAdvisor“ atliko apklausą, kurios rezultatai parodė, kad Dorset'e esantis Weymouth‘o paplūdimys yra pripažintas geriausiu visoje Didžiojoje Britanijoje.

Pasaulio įdomybės: turistai Islandijoje „apgirsta“ nuo Šiaurės pašvaistės vaizdo

Islandijos policija perspėja turistus vairuoti atsargiau. Praėjusią savaitę pietinėje šalies dalyje sustabdyti keli turistai, vairavę per kelias eismo juostas.

„Ryanair“ keleiviai priversti rankinį bagažą atiduoti į lėktuvo registruoto bagažo skyrių (75)

Ketvirtadalis „Ryanair“ keleivių yra priversti savo rankinį bagažą atiduoti į registruoto bagažo skyrių, taip rizikuodami prarasti vertingus savo daiktus, nepaisant to, kad jų lagaminai atitinka rankinio bagažo dydžio ir svorio reikalavimus.

Naudinga žinoti: oro keleivių teisės į žalos atlyginimą (4)

Keleiviai, keliaujantis oro transportu, neretai susiduria su klausimais dėl žalos vykdant tarptautinį vežimą oru, kuriuos reglamentuoja pagrindiniai teisės aktai, - tai 2005 m. Lietuvoje ratifikuota Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, pasirašyta 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau - Reglamentas).

Venecijos miesto simbolis - gondolininkas ir jo gondola

Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija, it. „Venezia“ – išsidėsčiusi 120-yje Venecijos lagūnos salelių, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija ir kitos didesnės Lido, Murano, Burano ir Torcello. Jas su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai.

Brangiausios pasaulyje bulvės – prancūzų pasididžiavimas (1)

Pačias brangiausias pasaulyje bulves augina prancūzai, gyvenantys Nuarmutjė saloje. ‘La Bonnotte’ bulvytės tokios gležnos, kad jos sodinamos ir nukasamos tik rankomis. Šie sūriu jūros vandeniu laistomi ir jūrų dumbliais tręšiami šakniavaisiai būna neįprastai saldaus skonio ir gali kainuoti iki 500 eurų už kilogramą.

Įvairialypis Marokas: trijų apsilankymų jam pažinti nepakako (4)

Viena populiariausių šalies vestuvių planuotojų Laura Vagonė, metų pradžioje net tris kartus apsilankiusi Maroke, pasakoja, kad viena artimiausių Europai Afrikos valstybių pirmąkart pasirodė visai kitokia, nei buvo rašoma.

Pompėjoje atvertas skaisčiųjų įsimylėjėlių namas (1)

Pompėja – viena populiariausių vietų Italijoje, pernai joje apsilankė rekordinis skaičius žmonių – daugiau kaip 3 milijonai.

Romantiška kelionė dviese: nuo gurmaniško baroko lėkštėje iki pasivaikščiojimo Marse (1)

Artėjant pavasariui kartu su gamta nubunda ir romantiški jausmai, kuomet kalbėti apie meilę ir pabėgimą dviese, rodos, norisi savaime. O kas begali būti geriau, jei ne tokių jausmų paskatintiems leistis į įspūdžių kupiną kelionę, kuri po žiemos sąstingio ne tik nubrauks kasdienių rūpesčių dulkes, bet ir sustiprins ką tik užsimezgusius santykius ar leis pažinti savo mylimą iš naujo?

Renkatės kelionę su antrąja puse? Atsižvelkite į savo santykių statusą

Dviese pasiklysti senojo Hanojaus gatvėse, šalti kopiant į Kilimandžarą ar kartu mėgautis „kvapniojo“ durano vaisiais skamba ne visai patraukliai? Tačiau būtent tokios atostogos, kurių metu išlipsite iš komforto zonos ir su antrąja puse dalyvausite tarsi savotiškame teste, bus vienas geriausių santykių išbandymų. Valentino diena – puiki proga pasiryžti tokiam iššūkiui ir pasidovanoti sau kelionę į geresnę antrosios pusės pažintį.

Filipinai: tūkstančių salų rojus, kuriame stebina gamta ir kabantys karstai

LRT žurnalistė Aistė Plaipaitė, metų pradžioje tris savaites praleidusi egzotiškuose Filipinuose, tikina, kad į šį kraštą, turintį daugiau nei 7 tūkst. salų, visų pirma verta vykti dėl gamtos.

Atostogaujantiesiems pietuose: kaip nesusirgti sugrįžus į žiemą? (3)

Viena populiariausių kelionių tendencijų – šaltuoju metų laiku poilsiautojai noriai vyksta į šiltus kraštus, kur galima bent trumpam nusimesti žieminius drabužius ir išsitiesti paplūdimyje, maloniai kaitinant jau taip išsiilgtai saulutei.

Lietuvių išbandymas – 1000 km dviračiais Mongolijoje (1)

Mongolija – rečiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje, kurioje vidutiniškai gyvena 2 gyventojai kvadratiniame kilometre. Tai gana atšiauri šalis, kurios didžiulį plotą daugiausia sudaro stepės bei pusdykumės.