Keliautojas ir alpinistas V. Vitkauskas: mes visada turime galimybę rinktis

 (13)
Jaunystėje dėl sveikatos jo neėmė į armiją kaip netinkančio „taikos sąlygomis“, o po 15 metų jis sugebėjo vienas įkopti į aukščiausias pasaulio viršukalnes ir ten iškelti Lietuvos vėliavą.
Vladas Vitkauskas
Vladas Vitkauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Mažai kas žino, jog tai – ne vien romantika ir gražūs vaizdai. Garsus keliautojas ir alpinistas Vladas Vitkauskas pasidalino, kaip kalnai veikia sveikatą, ko išmokė mirtys ir kaip tai išgyventi.

– Pasiekėte aukščiausias pasaulio viršukalnes ir vadinamąją mirties zoną 8 km aukštyje. Kaip jūs tada jautėtės?

– Neįmanoma suvokti, kas vyksta su mūsų organizmu aukštyje. Beveik natūralu, kad tave pykina ar galva plyšta. Didžiuosiuose aukščiuose pats baisiausias dalykas yra deguonies stygius.

Pirmiausia tai smegenys pajunta, gali net edema ištikti. Ir kepenys, ir inkstai, ir raumenys, ir visi kiti organai pajunta. Kai dideliame aukštyje susižeidi pirštą, kraujas net neteka, tik ištrykšta kaip kokia raudona uogelė bruknelė ir kaba. Mat jis gyslose sutirštėja.

Kartą, prieš išvykstant į Pietų Ameriką, žemaičiai man įdėjo savo vėliavą, kad kartu su Lietuvos simboliu iškelčiau Akonkagvos viršūnėje. Prieš mane kopė vokiečių grupė, jiems gana sunkiai sekėsi. Jau smeigiu vėliavas, kad nufotografuočiau, tik, žiūriu, vokietis guli. Ant alkūnių galvą pakėlė ir sako: „Tai kas tau davė Berlyno vėliavą?“ Iš jo kalbos supratau, kad jam negerai, pakviečiau eiti kartu. Bet jis sakė, kad jam gerai ir liksiąs.

O ką tai reiškė? Jei taip kalba, jam jau pradėjo organizmo funkcijos trikti. Su juo likti negalėjau, nes ryte, ko gero, jau abiejų nebūtų. Bet ir palikti negalėjau, nors niekas pretenzijų nebūtų pareiškęs, tik sąžinė. Laimei, jis neatsisakė su manimi bendrauti, nesipriešino ir leido, kad aš jį pastatyčiau. Nors svyravo, pradėjome leistis. Kai gavo deguonies, pradėjo atsigauti, atsirado koordinacija ir taip pasiekėme jo grupę. Ryte sužinojau, kad jis – Kristianas iš Berlyno.

O grįžęs į Lietuvą susiradau Berlyno herbą – išties jame yra meška, tik kitokiame fone, be grandinės ant kaklo ir šiek tiek lieknesnė nei žemaičių.

– Bet ne visiems juk taip laimingai baigiasi?

– Tuo metu buvo sakoma, kad iš trijų įkopusių vienas negrįžta. Kadangi kopdavau vienas, negalėjau būti nei antras, nei trečias. Bet svarbiausia yra ne bet kokia kaina įkopti į kalną, o sugrįžti.

Aš – ne alpinistas, o keliautojas. Prieš tai po kalnus keliavau dešimt metų. Va, iš kur atėjo patyrimas, supratimas. Kad prisitaikytum prie gamtos, turi gyventi pagal gamtos, kosmoso, Dievo dėsnius. Viskas prasideda nuo mūsų minčių.

O nelaimės nutinka ne todėl, kad koja paslydo ar lavina griuvo, blogas oras, vėjas nupūtė nuo keteros. Todėl, kad nėra supratimo, bandai daryti, kas tau nepriklauso. Dabar visi kaip veršeliai, paleisti iš tvarto, lekia į kalnus.

Kartą keliavau su Nepalo ekspedicija. Ten buvo moteris, kuri ketvirti metai bandė įkopti. Pasiekė Everesto viršūnę, bet ji ir vadovas nebenusileido. Nepale surengtos iškilmingos laidotuvės, juk ji buvo pirmoji įkopusi moteris, gražiausias paminklas vėliau pastatytas, pavadinta gatvė jos vardu. Kas iš to? 32 metų trijų vaikų motina. Kas svarbiau? Būtų ir be jos atsiradusi pirmoji moteris.

Vladas Vitkauskas
Vladas Vitkauskas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

– Tad visos tos žūtys kalnuose – beprasmiškos?

– Net ir čia galima atrasti prasmę ir kai ką suprasti. Turėjau draugą Aivarą Boirą, 33 metų gydytoją iš Rygos. Su juo rengėmės įkopti į Everestą. Prieš tai Elbruse bandėme aklimatizuotis. Aivaras su jaunesniais draugais išėjo ankstų žvarbų ir saulėtą rytą anksčiau. Aš prisidėjau vėliau. 5 km aukštyje pamačiau jį gulintį prie gūbrio, prie kurio vėrėsi šaltos žalios žiotys. Pravira kaukolė galvoje ir kiti požymiai rodė, kad jis jau negyvas. Didžiulį polėkį aptemdė juodžiausia neviltis, aptemo pasaulis.

Staiga mane aplankė mintys: kaip jis gyveno? Kaip jis jautėsi? Kaip jautėsi šalia gyvenę žmonės? Jis buvo sėkmingas gydytojas. Domėjosi ir Rytų medicina. Net kartą stebėjau, kaip kalnuose adatomis išgelbėjo vienos ekspedicijos vadovą, kuris buvo priešinfarktinės būsenos. Jis daug keliavo, daug kuo domėjosi, atstatė tėvų namą prie Rygos, vadovavo vaikų būreliui. Visada džiugus. Bet ar svarbu, kad jam tik 33-eji? Tos mintys man tarsi Gordijaus mazgą išrišo.

Iš karto grįžo ramybė, pasitikėjimas. Pirmiausia padariau, ką privalėjau padaryti. Per devynias paras pavyko mums nuleisti nuo ledyno jo kūną. Stovėdamas prie jo kapo supratau, kad turiu padaryti, ką mes planavome kartu – įkopti į Everestą. Ir nesvarbu sveikata, pinigai. Supratau, kad man gal ir trijų šimtų metų būtų mažai, jog gyvenimas būtų toks prasmingas kaip Aivaro. Reikėjo tokios aukos, kad tai suprasčiau.

– Atrodo, kalnuose tos romantikos – ne tiek jau ir daug. Daug laiko užima buitis?

– Taip, buičiai tenka daug laiko skirti. Kai kurie dalykai atsibosta. Štai buvome Antarktidoje, kur yra vėjų bei šalčių rekordai, bet nėra skysto vandens, išskyrus pakrantę, kuri atšyla vasarą. Vandens reikia, jo gali gauti tik ištirpinęs arbatinuke arba burnoje sniegą ar ledą.

Tąkart su bičiuliu basku Ramonu buvome daugiau negu pusantros savaitės nesiprausę. Kadangi amunicijos daug ir našta sunki, o saulė šviečia virš galvos, tenka paprakaituoti. Nelabai smagu. Nusileidome į ledo lauką, iš kur mus turėjo paimti lėktuvas, dėl oro sąlygų jo laukėme keturias paras.

Buvo apie 35 laipsnius šalčio. Nelabai malonu gulėti ledinėje lovoje, tad atsikėliau ir tylutėliai išslinkau iš palapinės. Nusprendžiau nors kiek sniegu apsitrinti, kad jau nusiprausti negaliu. O sniegas girgžda, bet sustoti negaliu, lakstau – arba prišalsiu, arba padus nusvilsiu. Ir trinuosi sniegu pusnuogis. Stengiausi tyliai, nenorėjau tokiais vaizdais traumuoti palapinėse miegojusių užsieniečių. Bet vis tiek išgirdo toks Styvas iš Londono, išlindo iš palapinės ir klausia: „Vladai, jūs esate gyvulys?“. O aš jam sakau: „Styvai, gal jūs gyvulys, kad antra savaitė nesiprausiate, aš švarinuosi“. Vėliau su juo draugais tapome.

Beje, kai vykome į Antarktidą, sutartyje buvo įrašytas vienas įdomus punktas: ji privalo likti tokia, kokia buvo. Ir iš tiesų, ten nė pingvino pūko nerasite. Rinkdavome šiukšles į maišus. Net didžiuosius gamtinius reikalus atlikdavome į juos, paskui viską nešdavome į ledo lauką. Palikome tokią pat baltą ir švarią, kokią radome. Principas toks buvo. Nereikia jokių pinigų šiukšlėms surinkti. Paprasčiausiai nešiukšlinkime. Šie dalykai galioja ne tik Antarktidoje, bet ir mūsų gyvenime.

– Paaiškinkite plačiau.

– Tikrieji kalnai yra ne tie, akmens ir ledo, o gyvenimas. Man jis labai gražus pasidarė ir labai žmoniškai jame jaučiuosi, kai supratau, kad viskas priklauso nuo mano pasirinkimų. Ir jei viduje yra šiukšlių, kaltas tik aš pats.

Va, sakome, apmovė mane nenaudėlis. Pala, bet gal su juo susidėjęs tikėjausi kažkokios naudos, arba kitaip sakant, norėjau pabūti gudručiu? Atėjo laikas ir jis mane apmovė. Nes aš priėmiau jo vertybes.

Arba iš nosies varva, gerklė skauda ir pan. Žinau, kad persivalgiau, persidirbau arba kažką kita ne taip dariau. Kai suprantu priežastį, tada tereikia laiko iškentėti tai, o paskui – nebedaryti. Viskas, taip pat ir sveikata, priklauso nuo mūsų pasirinkimų.

Kažkur skaičiau, kad mes net prieš krematoriumo dureles dar turime pasirinkimą, kaip priimti tą savo lemtį.

vlmedicina.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Top 5: prabangiausi Las Vegaso restoranai

Turbūt pirmas žodis, šaunantis į galvą pagalvojus apie Las Vegasą, yra prabanga. Čia jos iš tiesų daug – tiek tikros, tiek visiškai kičinės. Žinoma, neapsieinama ir be elitinių kazino (kai tuo tarpu Lietuvoje žmonės dažniausiai renkasi lošimą internetu) ar beprotiškai daug kainuojančių automobilių. Tačiau net ir lošimų rojuje žmonės vakarieniauja, ir ne bet kur, o žadą atimančiuose restoranuose, kuriuose dažnai galima sutikti ir pasaulinio lygio garsenybių.

7 keisti škotų įpročiai

Šiame straipsnyje pateikiame 7 škotų įpročius, kurie svetimšaliams gali pasirodyti keistoki.

Kur nuvykti ir ką nuveikti savaitgalį: 4 dėmesio vertos kryptys šį rudenį (1)

Dar nesuplanuoti savaitgaliai ir daugumoje Europos miestų rudenį vis dar vyraujantys malonūs orai perša tik vieną mintį – nedvejodami galime leistis į kelių dienų nuotykius svetur. Štai didieji kaimyninių šalių miestai lietuviams – trumpai savaitgalio išvykai laiko ir piniginės atžvilgiu itin palankus pasirinkimas.

Ar žinote, kodėl neturėtumėte viešinti socialiniuose tinkluose savo kelionės bilieto? (6)

Socialinių tinklų mėgėjai turėtų būti atsargūs dėl to, ką viešina savo paskyrose, besiruošdami kelionei.

Mėgstantys keliauti kviečiami į turizmo dienos renginius

Kelionės įkvepia nugalėti save. Tai rodo stulbinantys Lietuvos keliautojų, apkeliavusių Lietuvą neįgaliojo vežimėliu, paspirtuku ar kitaip, pavyzdžiai. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija kaip tik paskelbė, jog šių metų Pasaulinės turizmo dienos šūkis yra „Turizmas visiems!“

11 geriausių miestų gyventi pasaulyje (70)

Pasibaigus vasaros linksmybėms, prasidėjus rudeniui ir kasdienybei, nebesidairome, kur išsprukti pailsėti ir papramogauti – norime gyventi ir dirbti miestuose, kuriuose realizuotume savo profesinius gebėjimus ir užsidirbtume būsimoms kelionėms.

Mokslininkai: atostogos padeda nugalėti stresą ir stiprina imunitetą

Buvo atliktas tyrimas, kurio metu dalis atostogaujančių šiaip ilsėjosi, dalis toje pačioje vietoje meditavo. Abu variantai pasirodė naudingi sveikatai – žmonės tapo atsparesni stresui, sustiprėjo imunitetas, pastebėti pozityvūs ląstelių pokyčiai.

J. Bitinaitė apie gyvenimą Indijoje: tie patyrimai išliks ilgam (8)

Sakoma, kad norint pažinti Indiją, neužtektų ir 10 kelionių. Visgi, dalis turistų būtent čia vyksta kitokio pažinimo tikslais – pažinti save, atrasti vidinę ramybę ir pusiausvyrą, sakoma pranešime spaudai.

Dainiaus Kinderio kelionių kompasas: nuo Filipinų iki Jordanijos

Artėjant šaltajam sezonui prisiekę keliautojai pradeda dairytis į žemėlapio vietas, esančias žemiau pietų pusrutulio, kur šiluma glosto odą ištisus metus, o potyriai nekasdieniški ir nepamirštami. Šį kartą apžvelgsime penkias kryptis, kurios ypač tinka keliauti žiemą ir pavasarį.

Oktoberfest - alaus mėgėjų meka (3)

Bet kuris rugsėjo pabaigoje Miunchene vykstančioje alaus mugėje Octoberfest apsilankęs gerbėjas patvirtins - taip, tai vieta, kurioje norėčiau atsidurti po mirties. Daugiau nei du šimtus metų gyvuojanti alaus mėgėjų šventė įtraukta į Gineso rekordų knygą, kaip daugiausiai lankytojų sulaukianti šventė pasaulyje, sakoma pranešime spaudai.

7 priežastys apsilankyti Edinburge (2)

Edinburgas, Škotijos sostinė, jau senai yra turistų mėgstama vieta, tačiau pastaruoju metu jų ypač padaugėjo.

JAV studijavusi lietuvė: sužavėjo žmonių gerumas (3)

Marija Labokaitė (25 m.), Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Anglų filologijos 4 kurso studentė, baigusi vidurinę mokyklą ilgai ieškojo savęs. Išmėgino medicinos, teologijos studijų programas, tačiau galiausiai nusprendė studijuoti anglų filologiją.

Kelionės pagal horoskopus, arba Kaip jūsų atostogų prioritetus lemia žvaigždės? (5)

Manote, žvaigždės niekuo dėtos, kad vienus traukia į Indiją, o kitus - į Tailandą? Klystate.

Pamirškite įprastus keliavimo būdus: siūlo šalis pažinti motoroleriais, dviračiais ar net riedžiais

Kelionių ekspertai teigia, jog turistai kasmet tampa vis drąsesni ir įnoringesni, todėl neretai ieško būdų pasinerti į didesnius potyrius ar netgi ekstremalius išgyvenimus. Kad galėtų pasimėgauti pačių atrastomis autentiškomis bei turistų aplenkiamomis vietomis, keliautojai nevengia išbandyti netradicinių transporto priemonių: dviračių, motorolerių, riedžių, tuk tuk‘ų ir net viešojo transporto.

Kur keliauti, norint pamaloninti skonio receptorius?

Ilgametės gurmaniško maisto tradicijos Europoje puoselėjamos daugelyje regionų, tačiau bene garsiausios ir labiausiai pamėgtos yra Italijos ir Prancūzijos šalių virtuvės.