Keliautojas ir alpinistas V. Vitkauskas: mes visada turime galimybę rinktis

 (13)
Jaunystėje dėl sveikatos jo neėmė į armiją kaip netinkančio „taikos sąlygomis“, o po 15 metų jis sugebėjo vienas įkopti į aukščiausias pasaulio viršukalnes ir ten iškelti Lietuvos vėliavą.
Vladas Vitkauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Mažai kas žino, jog tai – ne vien romantika ir gražūs vaizdai. Garsus keliautojas ir alpinistas Vladas Vitkauskas pasidalino, kaip kalnai veikia sveikatą, ko išmokė mirtys ir kaip tai išgyventi.

– Pasiekėte aukščiausias pasaulio viršukalnes ir vadinamąją mirties zoną 8 km aukštyje. Kaip jūs tada jautėtės?

– Neįmanoma suvokti, kas vyksta su mūsų organizmu aukštyje. Beveik natūralu, kad tave pykina ar galva plyšta. Didžiuosiuose aukščiuose pats baisiausias dalykas yra deguonies stygius.

Pirmiausia tai smegenys pajunta, gali net edema ištikti. Ir kepenys, ir inkstai, ir raumenys, ir visi kiti organai pajunta. Kai dideliame aukštyje susižeidi pirštą, kraujas net neteka, tik ištrykšta kaip kokia raudona uogelė bruknelė ir kaba. Mat jis gyslose sutirštėja.

Kartą, prieš išvykstant į Pietų Ameriką, žemaičiai man įdėjo savo vėliavą, kad kartu su Lietuvos simboliu iškelčiau Akonkagvos viršūnėje. Prieš mane kopė vokiečių grupė, jiems gana sunkiai sekėsi. Jau smeigiu vėliavas, kad nufotografuočiau, tik, žiūriu, vokietis guli. Ant alkūnių galvą pakėlė ir sako: „Tai kas tau davė Berlyno vėliavą?“ Iš jo kalbos supratau, kad jam negerai, pakviečiau eiti kartu. Bet jis sakė, kad jam gerai ir liksiąs.

O ką tai reiškė? Jei taip kalba, jam jau pradėjo organizmo funkcijos trikti. Su juo likti negalėjau, nes ryte, ko gero, jau abiejų nebūtų. Bet ir palikti negalėjau, nors niekas pretenzijų nebūtų pareiškęs, tik sąžinė. Laimei, jis neatsisakė su manimi bendrauti, nesipriešino ir leido, kad aš jį pastatyčiau. Nors svyravo, pradėjome leistis. Kai gavo deguonies, pradėjo atsigauti, atsirado koordinacija ir taip pasiekėme jo grupę. Ryte sužinojau, kad jis – Kristianas iš Berlyno.

O grįžęs į Lietuvą susiradau Berlyno herbą – išties jame yra meška, tik kitokiame fone, be grandinės ant kaklo ir šiek tiek lieknesnė nei žemaičių.

– Bet ne visiems juk taip laimingai baigiasi?

– Tuo metu buvo sakoma, kad iš trijų įkopusių vienas negrįžta. Kadangi kopdavau vienas, negalėjau būti nei antras, nei trečias. Bet svarbiausia yra ne bet kokia kaina įkopti į kalną, o sugrįžti.

Aš – ne alpinistas, o keliautojas. Prieš tai po kalnus keliavau dešimt metų. Va, iš kur atėjo patyrimas, supratimas. Kad prisitaikytum prie gamtos, turi gyventi pagal gamtos, kosmoso, Dievo dėsnius. Viskas prasideda nuo mūsų minčių.

O nelaimės nutinka ne todėl, kad koja paslydo ar lavina griuvo, blogas oras, vėjas nupūtė nuo keteros. Todėl, kad nėra supratimo, bandai daryti, kas tau nepriklauso. Dabar visi kaip veršeliai, paleisti iš tvarto, lekia į kalnus.

Kartą keliavau su Nepalo ekspedicija. Ten buvo moteris, kuri ketvirti metai bandė įkopti. Pasiekė Everesto viršūnę, bet ji ir vadovas nebenusileido. Nepale surengtos iškilmingos laidotuvės, juk ji buvo pirmoji įkopusi moteris, gražiausias paminklas vėliau pastatytas, pavadinta gatvė jos vardu. Kas iš to? 32 metų trijų vaikų motina. Kas svarbiau? Būtų ir be jos atsiradusi pirmoji moteris.

Vladas Vitkauskas
Vladas Vitkauskas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

– Tad visos tos žūtys kalnuose – beprasmiškos?

– Net ir čia galima atrasti prasmę ir kai ką suprasti. Turėjau draugą Aivarą Boirą, 33 metų gydytoją iš Rygos. Su juo rengėmės įkopti į Everestą. Prieš tai Elbruse bandėme aklimatizuotis. Aivaras su jaunesniais draugais išėjo ankstų žvarbų ir saulėtą rytą anksčiau. Aš prisidėjau vėliau. 5 km aukštyje pamačiau jį gulintį prie gūbrio, prie kurio vėrėsi šaltos žalios žiotys. Pravira kaukolė galvoje ir kiti požymiai rodė, kad jis jau negyvas. Didžiulį polėkį aptemdė juodžiausia neviltis, aptemo pasaulis.

Staiga mane aplankė mintys: kaip jis gyveno? Kaip jis jautėsi? Kaip jautėsi šalia gyvenę žmonės? Jis buvo sėkmingas gydytojas. Domėjosi ir Rytų medicina. Net kartą stebėjau, kaip kalnuose adatomis išgelbėjo vienos ekspedicijos vadovą, kuris buvo priešinfarktinės būsenos. Jis daug keliavo, daug kuo domėjosi, atstatė tėvų namą prie Rygos, vadovavo vaikų būreliui. Visada džiugus. Bet ar svarbu, kad jam tik 33-eji? Tos mintys man tarsi Gordijaus mazgą išrišo.

Iš karto grįžo ramybė, pasitikėjimas. Pirmiausia padariau, ką privalėjau padaryti. Per devynias paras pavyko mums nuleisti nuo ledyno jo kūną. Stovėdamas prie jo kapo supratau, kad turiu padaryti, ką mes planavome kartu – įkopti į Everestą. Ir nesvarbu sveikata, pinigai. Supratau, kad man gal ir trijų šimtų metų būtų mažai, jog gyvenimas būtų toks prasmingas kaip Aivaro. Reikėjo tokios aukos, kad tai suprasčiau.

– Atrodo, kalnuose tos romantikos – ne tiek jau ir daug. Daug laiko užima buitis?

– Taip, buičiai tenka daug laiko skirti. Kai kurie dalykai atsibosta. Štai buvome Antarktidoje, kur yra vėjų bei šalčių rekordai, bet nėra skysto vandens, išskyrus pakrantę, kuri atšyla vasarą. Vandens reikia, jo gali gauti tik ištirpinęs arbatinuke arba burnoje sniegą ar ledą.

Tąkart su bičiuliu basku Ramonu buvome daugiau negu pusantros savaitės nesiprausę. Kadangi amunicijos daug ir našta sunki, o saulė šviečia virš galvos, tenka paprakaituoti. Nelabai smagu. Nusileidome į ledo lauką, iš kur mus turėjo paimti lėktuvas, dėl oro sąlygų jo laukėme keturias paras.

Buvo apie 35 laipsnius šalčio. Nelabai malonu gulėti ledinėje lovoje, tad atsikėliau ir tylutėliai išslinkau iš palapinės. Nusprendžiau nors kiek sniegu apsitrinti, kad jau nusiprausti negaliu. O sniegas girgžda, bet sustoti negaliu, lakstau – arba prišalsiu, arba padus nusvilsiu. Ir trinuosi sniegu pusnuogis. Stengiausi tyliai, nenorėjau tokiais vaizdais traumuoti palapinėse miegojusių užsieniečių. Bet vis tiek išgirdo toks Styvas iš Londono, išlindo iš palapinės ir klausia: „Vladai, jūs esate gyvulys?“. O aš jam sakau: „Styvai, gal jūs gyvulys, kad antra savaitė nesiprausiate, aš švarinuosi“. Vėliau su juo draugais tapome.

Beje, kai vykome į Antarktidą, sutartyje buvo įrašytas vienas įdomus punktas: ji privalo likti tokia, kokia buvo. Ir iš tiesų, ten nė pingvino pūko nerasite. Rinkdavome šiukšles į maišus. Net didžiuosius gamtinius reikalus atlikdavome į juos, paskui viską nešdavome į ledo lauką. Palikome tokią pat baltą ir švarią, kokią radome. Principas toks buvo. Nereikia jokių pinigų šiukšlėms surinkti. Paprasčiausiai nešiukšlinkime. Šie dalykai galioja ne tik Antarktidoje, bet ir mūsų gyvenime.

– Paaiškinkite plačiau.

– Tikrieji kalnai yra ne tie, akmens ir ledo, o gyvenimas. Man jis labai gražus pasidarė ir labai žmoniškai jame jaučiuosi, kai supratau, kad viskas priklauso nuo mano pasirinkimų. Ir jei viduje yra šiukšlių, kaltas tik aš pats.

Va, sakome, apmovė mane nenaudėlis. Pala, bet gal su juo susidėjęs tikėjausi kažkokios naudos, arba kitaip sakant, norėjau pabūti gudručiu? Atėjo laikas ir jis mane apmovė. Nes aš priėmiau jo vertybes.

Arba iš nosies varva, gerklė skauda ir pan. Žinau, kad persivalgiau, persidirbau arba kažką kita ne taip dariau. Kai suprantu priežastį, tada tereikia laiko iškentėti tai, o paskui – nebedaryti. Viskas, taip pat ir sveikata, priklauso nuo mūsų pasirinkimų.

Kažkur skaičiau, kad mes net prieš krematoriumo dureles dar turime pasirinkimą, kaip priimti tą savo lemtį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Siūlomas neįprastas darbas – pusmetis negyvenamoje saloje ir galimybė pailsėti nuo civilizacijos (69)

Negyvenama sala gali tapti ne tik jūsų namais, bet ir pragyvenimo šaltiniu.

Kiniją apkeliavusią lietuvę sužavėjo regionas, kuriame – net 23 etninės grupės

Trejus metus gyvenusi Kinijoje gyvenusi Lina Čiapaitė pasakoja, jos ši per 1,3 milijardo gyventojų turinti šalis sudomino savo nefasadine puse. Ypač įdomi, anot jos, yra ta Kinijos dalis, kurioje galima sutikti net 23 etninių mažumų grupių žmones.

Gurmaniškoji Airija: skaniausių didkepsnių paslaptis

Airija – didžiausia jautienos eksportuotoja tarp Europos Sąjungos šalių. Į šią valstybę, ieškodama geriausio pasaulyje jautienos didkepsnio, „Euromaxx“ kūrybinė grupė vyko su maisto ekspertu, daug metų paskyrusiu šiai sričiai. Tai Vijay Sapre, milijonus užsidirbęs gurmanams skirto žurnalo „Effilee“ įkūrėjas.

Izraelio gastronomijos žvaigždė: kelionėse maistas yra viskas!

„Agurkai su medumi yra nuostabu! Savo šalyje turime ir agurkų ir medaus, bet tokio derinio nesu ragavęs“, – Lietuvoje stebėjosi Izraelyje labiausiai žinomas maisto kritikas, televizijos laidų vedėjas, kulinarinių knygų autorius, verslininkas ir lektorius Gilas Hovavas.

Parfumeris Aistis Mickevičius pristatė „Kelionių kvapą“ (12)

Kuo Jums kvepia kelionės? Kava Paryžiaus kavinukėse, smilkalais Jeruzalės senamiesčio skersgatviuose, o gal prieskoniais dvelkiantis Stambulo turgus? Turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“ žinomas radijo ir renginių vedėjas, parfumeris Aistis Mickevičius pristatė „Kelionių kvapą“, sakoma pranešime spaudai.

Ką veikti, jei ilgam laikui įstrigote oro uoste? (3)

Jūsų skrydis atidėtas, tad oro uoste turite praleisti ilgas valandas? Jau išnaršėte visą feisbuką, visiems artimiesiems išsiuntėte apie savo išvykimą primenančias žinutes... ir galiausiai nebežinote, ką veikti?

Kaip lietuviai skraidė prieš 25-erius metus: bilietų kainos dabar tik stebina (4)

1992 m. sausio 21 d., lygiai prieš 25-erius metus, įvyko vienas pirmųjų užsienio oro transporto bendrovės skrydis į Vilnių po Nepriklausomybės paskelbimo. Tą dieną Skandinavijos skrydžių bendrovės SAS lėktuvas pakilo iš Kopenhagos oro uosto ir po valandos ratais palietė Tarptautinio Vilniaus oro uosto nusileidimo tako dangą. Istorinio skrydžio keleiviai pasakoja, kaip lietuviai skraidė prieš 25-erius metus, kai komerciniai skrydžiai buvo retenybė, sakoma pranešime spaudai.

Jubiliejinė kelionių paroda „Adventur“ kvies ragauti pasaulio ir Lietuvos (1)

Vilniuje, parodų ir kongresų centre „Litexpo“, sausio 20-22 dienomis vyks tarptautinė turizmo, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio paroda „Adventur“, šiais metais skaičiuojanti penktuosius metus.

Garsenybės svetimas šalis pažįsta ir per maistą (1)

„Turiu romaną su lėktuvais“, – prisipažįsta žurnalistas, gurmanas, kelionių mėgėjas ir organizatorius Saugirdas Vaitulionis. „Kodėl Tailande visi valgo tas straksinčias ir šliaužiančias nesąmones? Jos nei skanios, nei sexy?“ – stebisi renginių vedėjas Giedrius Masalskis, pametęs galvą dėl buriavimo.

Mokslininkė paskui gulbes nuskrido iš Rusijos į D. Britaniją

Britų mokslininkė Sacha Dench motorizuotu parasparniu skrido paskui migruojančias mažąsias gulbes iš Rusijos šiaurės iki pat Anglijos. Pakeliui ji buvo sustojusi ir Lietuvoje. Mokslininkės tikslas – išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių nyksta šie paukščiai.

Tarptautinė turizmo paroda „Adventur“: prie kokių naujų tendencijų taikosi kelionių organizatoriai? (1)

Sausio 20–22 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, Vilniuje, kelionių entuziastus sukvies jau tradicija tapusi 5-oji tarptautinė turizmo ir aktyvaus laisvalaikio paroda – „Adventur“. Tris dienas truksiančiame renginyje lankytojai turės galimybę praplėsti atostogų žemėlapį naujomis kryptimis Lietuvoje ir už jos ribų, susipažinti su karščiausiomis 2017-ųjų turizmo sektoriaus tendencijomis bei pasiklausyti vertingų patarimų tiesiai iš ekspertų lūpų, sakoma pranešime spaudai.

Pamatyti Londoną kitaip: kelionė keltu ir pažintis su Anglijos istorija (1)

Manote, kad jau išbandėte visas pramogas Londone? O ar kada plaukiojote keltu tarp istorinių Londono namų?

Slidinėjimo kurortuose gydymas gali kainuoti ir 10 tūkst. eurų: kuriose šalyse brangiausia? (5)

Vienas populiariausių, bet ir pavojingiausių užsiėmimų žiemos kelionių metu – slidinėjimas kalnuose. Šis pomėgis gali atnešti didelių nuostolių nelaimės atveju, jeigu tam nebuvo pasiruošta iš anksto. Vieni iš dažniausiai užduodamų klausimų – kokios traumos dažniausios ir kiek gali kainuoti gydymas skirtingose šalyse įsikūrusiuose žiemos kurortuose?

Japonijos sostinė Tokijas – tarsi feniksas iš pelenų (1)

Dangoraižių džiunglės, neaprėpiami parkai, milžiniški prekybos centrai, dirbtinės salos – viskas harmoningai dera viename iš sėkmingiausių ir dinamiškiausių miestų pasaulyje.

Išskirtinių kelionių organizatorei pasaulis kvepia akacijomis, cinamonu ir jūra

„Visada žinojau, kad kelionės – mano kelias. Štai kodėl juo einu“, – sako išskirtinių kelionių organizatorė Aja Rutkauskienė. Dviejų vienodų išvykų ji neorganizuoja. Ir nemano, kad penkių žvaigždučių viešbutis kelionę daro išskirtinę. Ają bus galima sutikti „Boutique Travel“ stende tarptautinėje turizmo, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“, kuri penktadienį prasidės Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“. Ne tik sutikti, bet ir paklausti, ar ji suruoštų jus, pavyzdžiui, į Mėnulį?