Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą

 (32)
"Tik atvažiavusi į Prancūziją aš pradėjau su pasididžiavimu sakyti, jog esu slaugytoja, nes ši profesija čia labai gerbiama“, – teigia lietuvaitė Vilija Paplauskaitė–Rose, kartu pripažindama, jog žinių, kurias suteikė slaugos studijos ir darbas Lietuvoje, nepakako, todėl įsitvirtinti toje šalyje nebuvo lengva.
Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© shutterstock

– Kas jus, lietuvaitę, nuvedė į Prancūziją?

– Apie Prancūziją svajojau nuo paauglystės – patiko prancūziški filmai, vyno, sūrių, jūros gėrybių nuostabios gamtos ir literatūros šalis – ką jau kalbėti apie prancūzų kalbą, tiesiog žavėjausi ja. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių, pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus Prancūzų kultūros centre Vilniuje. Taigi gavau puikius šios nelengvos ir Lietuvoje kol kas nepopuliarios kalbos pagrindus. Tuo metu baigiau Vilniaus medicinos mokyklą, pradėjau dirbti, bet prancūzų kalbos neapleidau.

Ir štai pirmą kartą nuvykau į Paryžių. Mane tiesiog pakerėjo šis miestas. Vėliau buvo piligriminė kelionė į Taizė, jau galėjau susikalbėti prancūziškai, ir tuo labai džiaugiausi. Internetu bendravau su keletu prancūzų, tarp jų buvo ir dabartinis mano vyras. Taigi į Prancūziją mane atvedė ne kas kitas kaip meilė šiai šaliai, taip pat vienam jos piliečiui. Galiu tvirtai pasakyti, kad didžioji mano gyvenimo svajonė išsipildė su kaupu.

– Kokia jūsų darbo patirtis Lietuvoje? Kur dirbote, kokioje srityje?

– Baigusi medicinos mokykla, dirbau Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Darbas man buvo įdomus, nors ir nelengvas, ypač psichologiškai. Sunku buvo matyti tuos pačius pacientus, kuriems reikėjo dializių 2-3 kartus per savaitę. Inkstų transplantacijų nebuvo atliekama daug, nes inksto donoro parinkimas – labai sudėtingas dalykas, reikia atlikti daugybe tyrimų, įsitikinti, kad inksto atmetimo reakcijos nebus. Taigi, belaukiant transplantacijos, dializės seansai nualindavo organizmą, nusilpdavo pacientų imuninė sistema. Stebėti pacientų ilgą “nykimą” nebuvo lengva.

Nusprendžiau keisti darbą, įsidarbinau Vilniaus Santariškių ligoninės suaugusiųjų stacionare, Kardiologijos skyriuje. Dirbau dažniausiai naktimis, taigi daug “trinties” su kolegomis nepatyriau.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© shutterstock

– Kokie buvo pirmieji darbo įspūdžiai?

– Abiejuose skyriuose teko dirbti su šauniais gydytojais, su kai kuriais jų iki šiol palaikau draugiškus santykius. Paskutiniais metais tekdavo budėti su gydytojais rezidentais, dauguma buvo tikrai labai malonūs, dažnai klausdavo ir patarimų, kas nebuvo įprasta. Man rodos, kad dabar jauni gydytojai, studentai, padirbėję užsienyje ir pamatę užsienio kolegų santykius, daug perima iš jų teigiamų dalykų, – ypač bendravimo srityje.

Šiek tiek kitokia situacija buvo bendraujant su slaugytojomis, vadinamosiomis slaugos administratorėmis. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažnai tenka matyti vyresnes slaugytojas, “demonstruojančias madas” skyriuje ir ne ką nusimanančias apie konkretų slaugos darbą. Be abejo, apie visas to pasakyti negalėčiau, yra tikrai labai nuostabių žmonių, ypač dėstančių jaunimui, stažuočių vadovių.

– Kokį per tą laiką susidarėte vaizdą apie slaugytojo vietą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?

– Slaugytojo vieta medicinoje Lietuvoje nelabai nusakoma, nes jis dažniausiai yra labai siauros specializacijos, atlieka tik tam tikras procedūras ir dažniausiai net nesidomi, kas vyksta slaugos moksle šalyje ar pasaulyje. Jie pervargę, nes dirbti reikia daug, dažnai už pusantro etato, kad gautų bent kiek normalesnę algą.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kur ir kuo dirbate dabar? Ar sunku surasti slaugytojo darbą Prancūzijoje?

Šiuo metu pradėjau dirbti slaugytoja mažoje (60 lovų) privačioje funkcinės reabilitacijos klinikoje. Tai antras mano darbas šioje šalyje. Darbas naktimis. Iš tikrųjų čia sunku pasirinkti dirbti tai, ką nori, kur nori ir t. t. Pačios geriausios, įdomiausios vietos dažnai būna jau užimtos, Prancūzijoje beveik prie kiekvienos didelės universitetinės ligoninės yra šis institutas, vadinama slaugytojų mokykla.

Taigi kiekvienais metais, baigę studijas, slaugytojai ieško įsidarbinimo galimybių tiek valstybinėse, tiek privačiose klinikose. Bet, nepaisant to, darbo vietų beveik visada atsiranda, nes čia visur yra didelė darbuotojų kaita: žmonės labai mobilūs, nesėdi vienoje vietoje, jaunimas nori keliauti po visą šalį, todėl dažnai keičia gyvenimo ir darbo vietas.

Be to, yra didelis profesinis suinteresuotumas: slaugytojai nori padirbėti įvairaus profilio skyriuose, kuo daugiau išmokti, sužinoti, tapti universaliais specialistais, nes dauguma, įgiję patirties ligoninėse, pradeda savarankišką darbą, turi savo kabinetą, juose priima pacientus, lanko juos namuose, atlieka reikiamas procedūras namų sąlygomis. Tam reikia turėti daug žinių ir praktinės patirties, nes juk nei kolegos, nei gydytojo šalia nėra. Ne paslaptis, jog mūsų regiono slaugytojai mielai renkasi ir darbą kaimyninėje Šveicarijoje dėl daug didesnių atlyginimų.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© shutterstock

Taigi darbą susirasti nėra labai sunku. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių, bet svarbiausias dalykas, ieškant slaugytojo darbo – prancūzų kalba, ją reikia mokėti tobulai. Tai svarbiausia kliūtis, ir šiuo metu čia bemaž nėra slaugytojų užsieniečių, ir apskritai užsieniečiais jie nepasitiki. Pradžioje tai nervindavo, nes tokios šalies kaip Lietuva jie nežino. Buvo juokinga žiūrėti, kaip darbdavys įtartinai žiūri į tavo pasą, tikrina, ar tai tikrai originalas, klausia, ar moki leisti vaistus į paodį, durti į veną, nes jie neįsivaizduoja, ką slaugytojai veikia tose “Rytų šalyse”.

Pradžioje labai džiaugiausi, kai vienas senelių namų direktorius pasiūlė padirbėti slaugytojo padėjėja, kad “pramokčiau kalbą”, nes, nepaisant mano kalbos kursų Lietuvoje, čia jaučiausi visiška debiutantė. Padirbau mėnesį, ir man to užteko, nes darbas senelių namuose, kur labai trūksta personalo, sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Niekada nesu domėjusis geriatrija, todėl tas darbas man “varė depresiją”. Na, bet tai man jau užtikrino socialinį saugumą, gavau vadinamąjį “carte vitale”. Tai valstybinis sveikatos draudimas, jį gauni metams laiko, jeigu išdirbi 60 valandų. Taigi, svarbiausia, jau buvau apdrausta, o tai labai svarbu, nes medicinos paslaugų kainos kosminės, jeigu jas reikėtų mokėti iš savo kišenės.

Reikia pasakyti, kad kol neturi slaugytojo patirties Prancūzijoje, su tavim praktiškai net nekalbama. Tavo patirtis kažkur Lietuvoje jų visiškai nedomina. Beje, jau vėliau, pradėjusi dirbti funkcinės reabilitacijos centre mažame Alpių kalnų miestelyje, 20 km nuo Chamonix, supratau kodėl. Slaugytojų darbas, slaugos procedūros, priemonės, tvarsčiai – viskas labai skiriasi nuo to, ką mes turime Lietuvoje. Pradžioje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio, atvirai kalbant, buvo gėda sakyti, kad Lietuvoje dirbau slaugytoja, ir dar didžiausioje šalies ligoninėje!

vlmedicina.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Patyrusio keliautojo patarimai: kaip visą gyvenimą sutalpinti į vieną kuprinę? (6)

Patyręs keliautojas Jokūbas Laukaitis – nuolat kelyje. Taip jis gyvena jau trejus metus, per kuriuos aplankė daugiau kaip 50 šalių.

Slidinėjimo malonumai: ką daryti, kad pirmas kartas kalnuose nebūtų ir paskutinis

Sulig pirmu sniegu žiemos sporto aistruoliams pasidaro neramu. Su kokia kompanija reiks slidinėti šiemet? Austrijoje ar vis dėlto – Italijoje? Ir ar pavyks „susižvejoti“ ne per brangiausią, tačiau pakankamai gerą kelionės pasiūlymą? Ko gero, didžiausioje nežinioje ir sykiu toliausiai nešančiose fantazijose skendi tie, kuriems 2017-ieji bus pirmieji slidinėjimo metai, sakoma pranešime spaudai.

Pasaulio įdomybės: šokoladas iš asilių pieno ir suomių gudrybės (1)

Suomijos kompanija Kalėdų vakarienės likučius planuoja paversti į atsinaujinančią energiją. „Kinkkutempu“, jau kurį laiką kovojanti prieš maisto švaistymą, skelbia surinksianti kalėdinių kepsnių riebalų likučius, kuriuos pavers į dyzelinį kurą.

Naujoji D. Smagurauskaitės knyga - apie meilę Sicilijai iš pirmo žvilgsnio (4)

Rašytoja, keliautoja ir žurnalistė Dalia Smagurauskaitė skaitytojams jau pažįstama iš populiarios knygos „Toskana. Florencija. Magiška žemė“. Šiemet ji išleido naują knygą − „Saulės sala Sicilija“. Supažindinusi su idiliškuoju Italijos regionu, autorė šį kartą siūlo persikelti į pietus, į Saulės salą Siciliją, tautų ir kultūrų kryžkelę.

Renkamės viešbutį: ar 5 žvaigždutės dar kažką reiškia? (3)

Žvaigždutėmis žmonės įpratę ženklinti įvairiausius dalykus – jomis prieš gerą šimtmetį buvo pradėti reitinguoti Amerikos filmai, „Michelin“ žvaigždutes renka geriausi pasaulio restoranai, tačiau dažniausiai jomis apibūdiname viešbučius ir jų kategoriją. Po šia visiems įprasta žvaigždučių sistema patenka dauguma viso pasaulio viešbučių. Žvaigždutės dažniausiai parodo kiekybinius viešbučio parametrus, kaip kad kambario dydis, recepcijos darbo laikas, papildoma techninė įranga ir kiti lengvai identifikuojami parametrai, sakoma pranešime spaudai.

Dangoraižiais ir prabanga garsėjanti šalis atsiveria ir lietuviams (9)

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) turi tiek gamtos ir kultūros lobių, jog skauda vien nuo minties, jog ten nuvykę visą savaitę praleisite tik viename iš kurortų? Jau nuo šių metų gruodžio yra galimybė rinktis jungtinius turus po JAE, kuomet suderinamas poilsis ir pažinimas: apsigyvenama viename iš paties keliautojo išsirinktų emyratų – Adžmane, Šardžoje, Fudžeiroje arba Ras Al Haime, o dvi dienos praleidžiamos rekordais, prekybos centrais ir visa kita objektų bei reiškinių galybe svaiginančiame Dubajuje.

Miestas Ukrainoje, vadinamas antrąja Viena, Budapeštu ir Praha

Užkarpatės srities miestas Užhorodas traukia turistus savo multikultūrine aplinka. Kaip sako vietinis gidas Viktoras Opalenykas, jo istorija traukia ukrainiečius, vengrus, slovakus, žydus.

6 gardžiausi Gruzijos patiekalai - jūsų šventiniam stalui (8)

Kulinarinis projektas „Borjomi Kalėdų stalai“ šiandien pristato Gruzijos tradicinius patiekalus. Savo šalies kalėdinius patiekalus restorane „La Storia“ pristačiusi dainininkė Šorena Džaniašvili džiaugėsi galimybe lietuviams išsamiau pristatyti savo tėvynės tradicijas.

Knygos apie saulėtąją Siciliją autorė: pavadinčiau ją chaoso sostine (5)

Dalia Smagurauskaitė šiemet pristatė naują savo knygą, skirtą saulėtajai Italijos salai Sicilijai. „Saulės sala Sicilija“ autorė pasakoja, kad šiame netoli Afrikos krantų esančiame krašte smarkiai jaučiamas daugiakultūriškumas. Taip pat, anot jos, netrūksta chaoso.

Ji taps pirmąja moterimi, kuri aplankė visas pasaulio šalis (7)

Skamba įspūdingai, jeigu žmogus apkeliauja pusšimtį šalių. Jeigu apkeliavo šimtą – skamba dar įspūdingiau. O ką pasakytumėte sužinoję, kad ji taps pirmąja moterimi, kuri apkeliaus visas pasaulio šalis?

Vynuogynų keliais po rudenėjančią Burgundiją (5)

Aukso šlaitais upių pakrantės Burgundijoje vadinamos ne veltui. Iš tolo geltonuoja rudeniškai nugeltę vynuogių lapai, auksu nudažydami visą vietovę. Tik labai akylas pastebės, kad kai kur lapeliai turi rausvos spalvos, vadinasi, ten auga jau kita vynuogių rūšis.

Eksportuotojo iššūkis: Prancūzija – kaip tapti savu?

„Eksportas: Prancūzija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalysimės kalbinėmis įžvalgomis apie produktų etiketes, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Požiūriai ir vertybės yra kiekvienos šalies kultūros pamatas ir statybinės plytos plėtoti verslo kultūrą. Prancūzija – viena populiariausių krypčių Europoje žvelgiant iš Lietuvos rinkos perspektyvos. Nemaža dalis Lietuvos verslininkų siekia rasti verslo partnerių Prancūzijoje ir į šią šalį eksportuoti savo prekes ar kartu su prancūzų verslininkais vystyti bendrus projektus.

Miestas, kuriame būsto nuoma kelia didžiulį galvos skausmą (3)

Danija daug metų įvairiose apklausose išrenkama laimingiausia šalimi pasaulyje, liaupsinama už aukštą gyvenimo lygį, palankias sąlygas pradėti verslą ir sveiką darbo bei gyvenimo balansą. Tačiau dabar Danijos sostinė Kopenhaga turi vieną minusą – didžiulės būsto nuomos kainos.

Ką būtina žinoti renkantis kelionę į Tailandą (7)

Egzotiška Tailando karalystė, esanti pietryčių Azijoje, kurios vakarinius krantus skalauja Andamanų jūra, o rytinius – Siamo įlanka, vilioja tūkstančius keliautojų savo kerinčia gamta ir kultūra. Daugeliui mūsų tai išties pasakiška šalis, kur dėl skirtingo klimato, derlius nuimamas net keletą kartų per metus, o turizmo sezonas niekada nesibaigia.

Kalėdinis laikotarpis Čekijoje masina mugėmis ir skanėstais (1)

Gatvėse girdimos Kalėdų giesmės, aikštėse spindi Betliejaus žvaigždės, o po kojomis girgžda šviežias sniegas. Visur jaučiamas eglučių ir karšto vyno kvapas. Tai Kalėdos Čekijoje. Kalėdinės mugės su originaliais suvenyrais rasime miestuose, pilyse bei rūmuose.