Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą

 (32)
"Tik atvažiavusi į Prancūziją aš pradėjau su pasididžiavimu sakyti, jog esu slaugytoja, nes ši profesija čia labai gerbiama“, – teigia lietuvaitė Vilija Paplauskaitė–Rose, kartu pripažindama, jog žinių, kurias suteikė slaugos studijos ir darbas Lietuvoje, nepakako, todėl įsitvirtinti toje šalyje nebuvo lengva.
© shutterstock

– Kas jus, lietuvaitę, nuvedė į Prancūziją?

– Apie Prancūziją svajojau nuo paauglystės – patiko prancūziški filmai, vyno, sūrių, jūros gėrybių nuostabios gamtos ir literatūros šalis – ką jau kalbėti apie prancūzų kalbą, tiesiog žavėjausi ja. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių, pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus Prancūzų kultūros centre Vilniuje. Taigi gavau puikius šios nelengvos ir Lietuvoje kol kas nepopuliarios kalbos pagrindus. Tuo metu baigiau Vilniaus medicinos mokyklą, pradėjau dirbti, bet prancūzų kalbos neapleidau.

Ir štai pirmą kartą nuvykau į Paryžių. Mane tiesiog pakerėjo šis miestas. Vėliau buvo piligriminė kelionė į Taizė, jau galėjau susikalbėti prancūziškai, ir tuo labai džiaugiausi. Internetu bendravau su keletu prancūzų, tarp jų buvo ir dabartinis mano vyras. Taigi į Prancūziją mane atvedė ne kas kitas kaip meilė šiai šaliai, taip pat vienam jos piliečiui. Galiu tvirtai pasakyti, kad didžioji mano gyvenimo svajonė išsipildė su kaupu.

– Kokia jūsų darbo patirtis Lietuvoje? Kur dirbote, kokioje srityje?

– Baigusi medicinos mokykla, dirbau Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Darbas man buvo įdomus, nors ir nelengvas, ypač psichologiškai. Sunku buvo matyti tuos pačius pacientus, kuriems reikėjo dializių 2-3 kartus per savaitę. Inkstų transplantacijų nebuvo atliekama daug, nes inksto donoro parinkimas – labai sudėtingas dalykas, reikia atlikti daugybe tyrimų, įsitikinti, kad inksto atmetimo reakcijos nebus. Taigi, belaukiant transplantacijos, dializės seansai nualindavo organizmą, nusilpdavo pacientų imuninė sistema. Stebėti pacientų ilgą “nykimą” nebuvo lengva.

Nusprendžiau keisti darbą, įsidarbinau Vilniaus Santariškių ligoninės suaugusiųjų stacionare, Kardiologijos skyriuje. Dirbau dažniausiai naktimis, taigi daug “trinties” su kolegomis nepatyriau.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© shutterstock

– Kokie buvo pirmieji darbo įspūdžiai?

– Abiejuose skyriuose teko dirbti su šauniais gydytojais, su kai kuriais jų iki šiol palaikau draugiškus santykius. Paskutiniais metais tekdavo budėti su gydytojais rezidentais, dauguma buvo tikrai labai malonūs, dažnai klausdavo ir patarimų, kas nebuvo įprasta. Man rodos, kad dabar jauni gydytojai, studentai, padirbėję užsienyje ir pamatę užsienio kolegų santykius, daug perima iš jų teigiamų dalykų, – ypač bendravimo srityje.

Šiek tiek kitokia situacija buvo bendraujant su slaugytojomis, vadinamosiomis slaugos administratorėmis. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažnai tenka matyti vyresnes slaugytojas, “demonstruojančias madas” skyriuje ir ne ką nusimanančias apie konkretų slaugos darbą. Be abejo, apie visas to pasakyti negalėčiau, yra tikrai labai nuostabių žmonių, ypač dėstančių jaunimui, stažuočių vadovių.

– Kokį per tą laiką susidarėte vaizdą apie slaugytojo vietą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?

– Slaugytojo vieta medicinoje Lietuvoje nelabai nusakoma, nes jis dažniausiai yra labai siauros specializacijos, atlieka tik tam tikras procedūras ir dažniausiai net nesidomi, kas vyksta slaugos moksle šalyje ar pasaulyje. Jie pervargę, nes dirbti reikia daug, dažnai už pusantro etato, kad gautų bent kiek normalesnę algą.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kur ir kuo dirbate dabar? Ar sunku surasti slaugytojo darbą Prancūzijoje?

Šiuo metu pradėjau dirbti slaugytoja mažoje (60 lovų) privačioje funkcinės reabilitacijos klinikoje. Tai antras mano darbas šioje šalyje. Darbas naktimis. Iš tikrųjų čia sunku pasirinkti dirbti tai, ką nori, kur nori ir t. t. Pačios geriausios, įdomiausios vietos dažnai būna jau užimtos, Prancūzijoje beveik prie kiekvienos didelės universitetinės ligoninės yra šis institutas, vadinama slaugytojų mokykla.

Taigi kiekvienais metais, baigę studijas, slaugytojai ieško įsidarbinimo galimybių tiek valstybinėse, tiek privačiose klinikose. Bet, nepaisant to, darbo vietų beveik visada atsiranda, nes čia visur yra didelė darbuotojų kaita: žmonės labai mobilūs, nesėdi vienoje vietoje, jaunimas nori keliauti po visą šalį, todėl dažnai keičia gyvenimo ir darbo vietas.

Be to, yra didelis profesinis suinteresuotumas: slaugytojai nori padirbėti įvairaus profilio skyriuose, kuo daugiau išmokti, sužinoti, tapti universaliais specialistais, nes dauguma, įgiję patirties ligoninėse, pradeda savarankišką darbą, turi savo kabinetą, juose priima pacientus, lanko juos namuose, atlieka reikiamas procedūras namų sąlygomis. Tam reikia turėti daug žinių ir praktinės patirties, nes juk nei kolegos, nei gydytojo šalia nėra. Ne paslaptis, jog mūsų regiono slaugytojai mielai renkasi ir darbą kaimyninėje Šveicarijoje dėl daug didesnių atlyginimų.

Emigrantė Vilija: Lietuvoje mačiau slaugytojas, ne itin nusimanančias apie konkretų savo darbą
© shutterstock

Taigi darbą susirasti nėra labai sunku. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių, bet svarbiausias dalykas, ieškant slaugytojo darbo – prancūzų kalba, ją reikia mokėti tobulai. Tai svarbiausia kliūtis, ir šiuo metu čia bemaž nėra slaugytojų užsieniečių, ir apskritai užsieniečiais jie nepasitiki. Pradžioje tai nervindavo, nes tokios šalies kaip Lietuva jie nežino. Buvo juokinga žiūrėti, kaip darbdavys įtartinai žiūri į tavo pasą, tikrina, ar tai tikrai originalas, klausia, ar moki leisti vaistus į paodį, durti į veną, nes jie neįsivaizduoja, ką slaugytojai veikia tose “Rytų šalyse”.

Pradžioje labai džiaugiausi, kai vienas senelių namų direktorius pasiūlė padirbėti slaugytojo padėjėja, kad “pramokčiau kalbą”, nes, nepaisant mano kalbos kursų Lietuvoje, čia jaučiausi visiška debiutantė. Padirbau mėnesį, ir man to užteko, nes darbas senelių namuose, kur labai trūksta personalo, sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Niekada nesu domėjusis geriatrija, todėl tas darbas man “varė depresiją”. Na, bet tai man jau užtikrino socialinį saugumą, gavau vadinamąjį “carte vitale”. Tai valstybinis sveikatos draudimas, jį gauni metams laiko, jeigu išdirbi 60 valandų. Taigi, svarbiausia, jau buvau apdrausta, o tai labai svarbu, nes medicinos paslaugų kainos kosminės, jeigu jas reikėtų mokėti iš savo kišenės.

Reikia pasakyti, kad kol neturi slaugytojo patirties Prancūzijoje, su tavim praktiškai net nekalbama. Tavo patirtis kažkur Lietuvoje jų visiškai nedomina. Beje, jau vėliau, pradėjusi dirbti funkcinės reabilitacijos centre mažame Alpių kalnų miestelyje, 20 km nuo Chamonix, supratau kodėl. Slaugytojų darbas, slaugos procedūros, priemonės, tvarsčiai – viskas labai skiriasi nuo to, ką mes turime Lietuvoje. Pradžioje jaučiausi kaip nukritusi iš Mėnulio, atvirai kalbant, buvo gėda sakyti, kad Lietuvoje dirbau slaugytoja, ir dar didžiausioje šalies ligoninėje!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Išskirtinių kelionių organizatorei pasaulis kvepia akacijomis, cinamonu ir jūra

„Visada žinojau, kad kelionės – mano kelias. Štai kodėl juo einu“, – sako išskirtinių kelionių organizatorė Aja Rutkauskienė. Dviejų vienodų išvykų ji neorganizuoja. Ir nemano, kad penkių žvaigždučių viešbutis kelionę daro išskirtinę. Ają bus galima sutikti „Boutique Travel“ stende tarptautinėje turizmo, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“, kuri penktadienį prasidės Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“. Ne tik sutikti, bet ir paklausti, ar ji suruoštų jus, pavyzdžiui, į Mėnulį?

5 mitai apie Afriką. Kas tiesa, o kas melas? (4)

Tikriausiai daugumai mūsų, vos tik išgirdus žodį „Afrika“, kyla aiškios asociacijos: įprastai ji siejama su neaprėpiamo dydžio dykumomis, egzotiškais gyvūnais, skurdu ir net pavojumi. Iš tiesų šis milžiniškas kraštas yra daug įvairesnis bei spalvingesnis, o tai, ką mes apie jį žinome, – tik keletas plačiausiai paplitusių stereotipų, kuriuos sugriovus, galima išvysti visiškai naują Afrikos veidą, sakoma pranešime spaudai.

1200 km iki šiauriausio Europos taško lietuviai numynė dviračiais

Keliautojas Paulius Kemėšis su draugu dviračiais nukeliavo už poliarino rato, iki pat šiauriausios Europos vietos – norvegų pasididžiavimo Nordkapo.

Kad atostogos nesibaigtų ašaromis: 3 patarimai vykstantiems slidinėti (1)

Kad ir kaip daugelis iš mūsų piktinamės žiemos orais, vis tik dabar yra taip ilgai lauktas žiemos sporto mėgėjų laikas! Šiuo metu vienos populiariausių atostogų krypčių yra slidinėjimo kurortai. Tačiau ne paslaptis, kad tai gana pavojingas ir fizinio pasiruošimo reikalaujantis sportas, neretai pasibaigiantis traumomis. Tad ką daryti, kad taip lauktos žiemos atostogos nesibaigtų ašaromis?

Pasaulio skonis prasideda... virtuvėje pas Kacę (3)

Jei nevažiavote Duonos keliu, jei Pieno kelyje neįlipote į pieno vonią, jei Medaus kelyje jo neprisilaižėte iki soties ir neklaidžiojote Alaus kelyje, vadinasi, dar nepatyrėte tikrojo Lietuvos skonio.

Žemėlapis kitaip: kuo garsėja skirtingos pasaulio šalys? (2)

Pasaulis kartais gali atrodyti kaip liūdna vieta, o kitas šalis tampa lengva kritikuoti, kai jos padaro kažką ne taip. Tačiau, pasirodo, visos šalys kažką sugeba geriausiai pasaulyje.

Nutukusiems lėktuvų keleiviams - papildomi bagažo apribojimai? (11)

Beveik 40 proc. lėktuvais keliaujančių britų mano, jog skrydžių bendrovės turėtų atsižvelgti į keleivių svorį, nustatant leistiną bagažo svorį, o 18 proc. keleivių piktinasi, jog nutukusiems ir antsvorio turintiems keleiviams taikomi tokie patys bagažo apribojimai kaip ir antsvorio neturintiems keleiviams.

Įspūdžiai iš tolimojo Urugvajaus: tango, arbata ir šypsenos

Daugiau nei tris mėnesius Urugvajuje praleidusi LRT televizijos žurnalistė Ieva Balsiūnaitė pasakoja, kad ši nedidelė Pietų Amerikos valstybė tikrai gali sudominti keliautojus, ypač tuos, kurie mėgsta tango šokius ir arbatos kultūrą.

Netikėtai atrastas slidinėjimo malonumas gali tapti karjera (7)

Pasak dvidešimtmečio Roko Zavecko, šiuo metu Lietuvoje tapti profesionaliu slidininku vis dar pakankamai sudėtinga, tačiau bendros tendencijos džiugina – šalies gyventojai vis dažniau laisvalaikį leidžia slidinėdami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Keliautojas R. Šalna: per pastaruosius dešimtmečius geografijos turinys pasikeitė

„Geografijos žinios šiandien įgauna didesnę prasmę nei kada nors anksčiau. Žemėje šuoliais vyksta globalūs pokyčiai, žiniasklaida kasdien trimituoja apie įvykius, vis daugiau žmonių keliauja, o juk pasaulį geriausiai pažįsta tas, kuris išmano geografiją“, – įsitikinęs Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas, garsus keliautojas Rytas Šalna.

Patarimai: ką daryti, jei bagažas apgadintas ar pradingo? (2)

Kiekvienam, skraidančiam lėktuvu gali atsitikti, kad atskridus į oro uostą ir atėjus prie bagažo išdavimo juostos, laukiate... o jūsų bagažas taip ir nepasirodo. Deja, taip kartais atsitinka. Bagažas gali vėluoti ar net visai dingti. Kaip nuo to apsisaugoti ir ką daryti, jeigu vis dėlto bagažas dingo, vėluoja ar gaunamas apgadintas?

Jubiliejinė kelionių paroda „Adventur“ kvies ragauti pasaulio ir Lietuvos

Pradėti kelionių metus sausį tapo tradicija. Tarptautinė turizmo, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio paroda „Adventur“ šiais metais skaičiuoja jubiliejinius, penktuosius metus, sakoma pranešime spaudai.

Portugalija – šalis, kurią 2017 m. norės aplankyti visi (116)

Praėjusiais 2016-aisiais neįtikėtinu populiarumu mėgavosi žvarbioji Islandija, dar prieš metus turistus lyg magnetas traukė Tailandas. Vis tik prieš kelias dienas prasidėjusiais 2017-aisiais šiuos kraštus kėsinasi vienareikšmiškai nustelbti šalis, galinti pasigirti neįtikėtino grožio paplūdimiais, istorija alsuojančiais miesteliais, gyvybingais dideliais miestais ir ilgam į atmintį įsirėžiančiomis salomis.

Lietuviai Laoso džiunglėse: ten gali įgyvendinti visas vaikiškas svajones (1)

Laosas – kalnuota, sausumų apsupta šalis Pietryčių Azijoje, į kurią lietuviai keliauja itin retai. Neseniai ten viešėję tautiečiai pasakoja, kad į šį kraštą verta keliauti, jei esate pasiruošęs nedideliam diskomfortui, mėgstate nuotykius ir išbandymai džiunglėse jums įdomesni už gulėjimą gražiame paplūdimyje.

Naudinga žinoti keliaujantiems: keičiasi rankinio bagažo reikalavimai (4)

Nuo šiol išskristi besiruošiantys keleiviai rankiniame bagaže nebegalės gabenti medicininio termometro, kuriame yra gyvsidabrio. Šis reikalavimas, įvestas vadovaujantis pasikeitusiomis Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) Pavojingų krovinių taisyklėmis, pasaulio, įskaitant ir Lietuvos, oro uostuose įsigalioja nuo 2017 m. sausio 1 d., sakoma pranešime spaudai