Ekspedicija dviračiais Londonas-Rio de Ženeiras, arba penkis mėnesius truksiantis nuotykis prasideda

 (2)
Sigitas Kučas, sutikdamas trečiąjį tūkstantmetį, su bendražygiais per pusantrų metų apkeliavęs visą pasaulį, nerimsta. Didįjį Taikos žygį pratęsia jo organizuojamos olimpinės kelionės – iš miesto, kur vyko olimpiada į kitos olimpiados atidarymą kad ir kitame pasaulio krašte. Šios ekspedicijos puoselėja antikinę sporto varžybų idėją, kultūrinio bendravimo ir tarpusavio supratimo tarp tautų idėjas, padeda pažinti pasaulį.
© N.Marcinkėnienės nuotr.

2004 m. iš šiauriausio Europos taško Nordkapo tarptautinė dviratininkų grupė numynė į olimpinius Atėnus - tai ir buvo pirmoji tarptautinė olimpinė „BaltiCCycle“ ekspedicija. Žygis nebuvo lengvas - dviratininkai pradėjo minti sniegu padengtais Norvegijos keliais, o ir toliau orai nelepino, nebuvo nė dienos be lietaus, rūbai džiūdavo tik ant kūno, bet dviratininkų nuotaika nepriklauso nuo oro – jie kuria ją patys.

Antrojoje olimpinėje ekspedicijoje 2008 metais teko dalyvauti ir man. Ji truko pusę metų. Mynėme nuo olimpinio stadiono Olimpijos mieste Graikijoje, kur dar antikos laikais vyko pirmosios olimpinės varžybos, iki naujosios olimpinės sostinės Pekino Didžiuoju Šilko keliu.

Ekspedicija dviračiais Londonas-Rio de Ženeiras, arba penkis mėnesius truksiantis nuotykis prasideda
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Visą maršrutą numynė 13 žmonių, iš jų du lietuviai – mes su Sigitu (trečiasis lietuvis Valentinas Kinijoje atsiskyrė ir baigė maršrutą savarankiškai). Įdomu buvo išvysti pirmąjį olimpinį stadioną, apsuptą antikos griuvėsių. Beje, jis pasirodė mažesnis už dabartinį mokyklos stadioną.

Per Peloponeso kalnus, Turkiją, Gruziją, Uzbekistaną, Kirgistaną vežėme pavasarį ir olimpinę ugnį širdyse į Pekiną, netgi išdžiūvusi Uzbekistano stepė po lietaus pražydo. Teko patirti ir šalčio – Gruzijos ir Kirgiztano kalnuose pabusdavome apšalusiose palapinėse, ir karščio – Kašgare termometro stulpelis saulėje kildavo iki keturiasdešimties laipsnių.

Ekspedicija dviračiais Londonas-Rio de Ženeiras, arba penkis mėnesius truksiantis nuotykis prasideda
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Pamyro-Tian Šanio sandūroje įveikėme 3700 m perėjas, o Taklamakano dykumoje siautė smėlio audros. Pamatėme daug: mynėme per baltuosius Atėnus ir spalvingąjį Stambulą, Marmuro ir Viduržemio jūros pakrantėmis, aplankėme Tbilisį ir senąją Gruzijos sostinę Mcchetą, pasiekėme ir Uzbekistano perlą Samarkandą.

Labai įdomu buvo keliauti per Kiniją – po rūstaus Kirgiztano perėjų ji pritrenkė mus: spalvingos vėliavėlių girliandos, triukšmas, karštis, senamiesčio gatvėse amatininkai su metalo, odos, porceliano, juvelyrų dirbiniais, turtingas Kašgaro turgus... Aplankėme Šaolini vienuolyną, uolų miestus, terakototos požeminę kariuomenę, kopėme į penkis šventus kalnus su nuostabiomis šventyklomis...

Kinija
Kinija
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Pabuvojome prie Didžiosios kinų sienos, vaikščiojome imperatoriškuose vasaros soduose su rožinių lotosų pilnais ežerais ir Uždraustajame mieste. Tik olimpiados atidarymą teko per televiziją kavinėje stebėti, kol padavėjai neišjungė mums televizoriaus, nes per ilgai ten užsisėdėjome. Deja, bilietų į atidarymo ceremoniją nusipirkti neįstengėme, nors pusę metų iki jos mynėme...

Trečioji olimpinė ekspedicija vyko 2012 metais. 9 žmonės numynė visą kelią iš Pekino į Londoną, trumpesnėms atkarpoms prisijungdavo ir daugiau dalyvių. Žygis prasidėjo vasario mėnesį Pekine – tad teko ir pašalti. Pietų Korėjoje prie pirčių kompleksų įrengtos nakvynės vietos, kur žmonės atvyksta pailsėti šeimomis, labai tiko žygeivių poilsiui.

Laivu pasiekę Japoniją dviratininkai ją aplankė būtent sakurų žydėjimo metu ir galėjo drauge su japonais gėrėtis šia švente. Nors buvo dar ne turizmo sezonas, bet jie savarankiškai užkopė į Fudzijamos viršūnę. Iš Japonijos žygeiviai nuskrido į Šiaurės Amerikos žemyną ir mynė nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno žymiuoju 66 keliu per Mirties slėnį, Didįjį kanjoną, Monumentų nacionalinį parką.

Iš Vašingtono dviratininkai nuskrido į Airiją, kur nuolatinis mūsų žygių dalyvis Džonas aprodė nuostabius Airijos gamtos kampelius ir vienuolynus. Keltu persikėlę į Velsą žygeiviai pro Stounheindžą tęsė žygį olimpinio Londono link. Prie Vindzoro rūmų aš juos ir sutikau savarankiškai viena per šešias savaites atmynusi iš Vilniaus – per Lenkiją, Vokietiją Baltijos pajūriu, tada dviračių taku kirtau Olandiją, Šiaurės jūros pakrante per Belgiją, štai ir Prancūzija, Kalė, iš kur keltu nuplaukiau į Angliją. Nesiryžau dėl tos viliojančios pusmetinės kelionės mesti darbo, nors ir kaip magėjo, tad pasinaudojau netrumpomis mokytojos atostogomis ir sutikau draugus Londone.

Kadangi dabar esu jau pensijoje ir laisva kaip vėjas, tad ryžausi naujam iššūkiui – dalyvauti ketvirtoje olimpinėje „BaltiCCycle“ ekspedicijoje Londonas-Rio deŽeneiras, kuri truks 171 dieną, dviračiais planuojama numinti daugiau negu devynis tūkstančius kilometrų per Tobagą ir Trinidadą, Venesuelą, Gajaną, Surinamą, Prancūzų Gvianą ir Braziliją. Nors klaustukų buvo daugiau negu atsakymų (svarbiausi klausimai - ar pakaks sveikatos ir pinigų) vis tik ryžausi šiam žygiui ir iškart pasijutau linksma ir atgijusi iš vidaus.

Žygio startas Londone

Vasario 16-ąją švenčiame namuose, kugelis su artimaisiais, po to dar ištuštinu spintas, nes kambarys išnuomotas, į maišą susikemšu žygio daiktus, vis neapsispręsdama imti ar neimti šiltų rūbų pamainą, nes labai sunku išvažiuojant vasario vidury iš namų įsivaizduoti, kad jų nebereiks – vis dėlto nugali sveikas protas, o ne bobiškas atsargumas - nunešu juos į sandėliuką, ir štai jau ketvirta ryto, nespėjus nė prigulti taksi po langais. Oro uoste susitinkame su Raimonda, Tomu ir Sigitu – štai ir ketvertukas drauge, lietuvių komanda, pasiryžusi įveikti visą kelią iki Rio de Ženeiro. Įdomu, kaip seksis įgyvendinti taikos ir savitarpio supratimo programą artimame kolektyve, juk nuo to reikia pradėti...

Ekspedicija dviračiais Londonas-Rio de Ženeiras, arba penkis mėnesius truksiantis nuotykis prasideda
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Liutono oro uoste išlipame tekant saulei. Prasideda nauja diena ir naujas puslapis mano gyvenime. Koks jis bus? Diena buvo giedra, nors vėjuota. Londone dirbantis „BaltiCCycle“ bendražygis lenkas pasitiko mus su mašina oro uoste, sukrovė bagažą ir mus su Raimonda nuvežė į hostelį miesto centre prie šv. Pauliaus katedros. Vyrai atvažiavo metro, nors ir be kamščių užtruko tiek pat laiko.

Viešbutyje pasitinka malonus juodbruvas administratorius Kęstas: „Labas rytas, mokytoja“. Pasirodo, mokytoja ir Londone mokytoja, net ir čia su lietuvių kalba galima prasisukti. Kadangi nenorėjome išpakuoti savo dviračių prieš skrydį per Atlantą, naudojamės miesto dviračių sistema – užmokėję po du svarus už dviratį žaidėme orientacinį žaidimą – surask dviračių keitimo vietą per pusvalandį ir dar reikiama kryptimi – tada nereikia už juos mokėti papildomai.

Šis žaidimas mums sekėsi neblogai, tik antrą dieną, kai jau mūsų grupė išaugo prisijungus lenkams Ričardui su Marylia (jie irgi ruošiasi važiuoti visą kelią) ir dar keturiems bendražygiams airiams Džonui ir Eidenui bei dviem simpatiškoms lenkaitėms, atvykusiems mūsų išlydėti į didžiąją kelionę, dviračių keitimo procedūra užtrukdavo.

Aplankėme olimpinį stadioną – prieš ketverius metus mes jį tik atstovėję ilgiausią eilę ir užsimokėję bilietą galėjome pro prekybos centro langą išvysti, dabar jau nemokamai prie jo priėjome. Gal kai trečią kartą atvažiuosime, jau ir į vidų pateksime.

Antrą viešnagės Londone dieną įvyksta oficialus žygio atidarymas – fotografuojamės su žygio ir dalyvių šalių vėliavomis ant tilto per Temzę, ten pat, kur prieš ketverius metus baigėme žygį. Širdyje kažkas krusteli, nurieda ašara, didysis nuotykis prasideda.

Ekspedicija dviračiais Londonas-Rio de Ženeiras, arba penkis mėnesius truksiantis nuotykis prasideda
© N.Marcinkėnienės nuotr.

Žygio atidarymo vakarėlį alinėje su draugais vos atlaikiau, nes buvau atsikėlusi trečią ryto, po to nemiegota naktis, valandėlės snustelėjimas lėktuve ir dviem valandom ilgesnė diena. Kitą dieną iš viešbučio pasiskolinę spintą su ratukais bagažui gabenti nusitempiame krepšius ir supakuotus dviračius į traukinių stotį - kraustomės miegoti į viešbutį šalia Getviko oro uosto, iš kur skrisime į Tobagą.

Išlydime Marylia, Ričardą ir Raimondą, kurie turi bilietus skrydžiui per Niujorką, o mes skrisime ryte tiesioginiu reisu. Paskutinį kartą europietiškai pavakarieniaujame su stiklu vyno ir miegučio. Rytoj - didysis skrydis.

Iš ryto oro uoste gerokai paprakaituojame, bandydami sukišti BRITSH AIRWAY leidžiamus du 23 kg rankinio bagažo vienetus į reikiamus gabaritus, grūdame iš vieno krepšio į kitą, galop pagudraujame sukišdami į dviračio futliarą ir šiaip taip prasprūstame pro griežtus britų tarnautojus, nesinori mokėti dar 60 svarų už papildomą bagažą, vieną dviem jau ir taip pasiėmėme.

Lėktuve mūsų kompanija dar padidėjo – prisijungia Jolita ir Eugenijus, Vaidas ir Rolandas, tad maloniai pasišnekėdami, besivaišindami nemokamu vynu bei alumi ir užkandžiaudami pasiekėme Crown Point Tobage.

Nuoširdžiai dėkoju draugams ir artimiesiems, palaikiusiems mane, ir rėmėjams, padėjusiems man išsiruošti į kelionę: LUKLA už puikias kelnes, HAMAKŲ SALA už hamaką ir MONTIS MAGIA už palapinę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Laosas – laukinė kryptis neįprastų kelionių gurmanams (1)

Laosas – valstybė pietryčių Azijoje, kurią renkasi neįprastų kelionių gurmanai, besistengiantys išvengti didelių turistų srautų. Pasak keliautojos Vilijos Kulienės, nors Tailandas ir Laosas yra kaimyninės šalys, atvykus iš Tailando į Laosą patenkama tarsi į kitą pasaulį.

5 patarimai planuojantiems medaus mėnesį

​Sulaukus svarbiausio gyvenime klausimo dažnos būsimos nuotakos galvoje pradeda suktis ne tik vestuvių ceremonijos planai, bet ir mintys apie romantišką povestuvinę kelionę. Niekas nesiginčys – po ilgo vestuvių planavimo, menkiausių detalių derinimo ir streso antplūdžio tiek nuotaka, tiek jaunikis nusipelno pailsėti nuo rūpesčių ir pažinti vienas kitą iš naujo – tik dviese. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip suplanuoti pačią svarbiausią kelionę, kad ji būtų tobula?

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį (4)

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Turizmo tendencijos: asmeninis kelionių konsultantas taps svarbus kaip šeimos gydytojas (1)

Atsispirdami nuo turizmo sektoriui gana sudėtingų 2016-ųjų, kuomet neramumai iš populiariausių Egipto, Turkijos kurortų persikėlė į Europos didmiesčius ir sukėlė ekonominių, psichologinių padarinių, 2017–uosius rinkos ekspertai vertina optimistiškiau ir išskiria naujas kelionių tendencijas bei kryptis.

Baltarusijoje – lietuviškos Gudijos takais (10)

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Bolonijos ypatumai: nuo seniausio Europos universiteto iki Bolonijos padažo

Italijos miestas Bolonija – prie Reno upės įsikūrusi Emilijos–Romanijos regiono sostinė. Bolonija garsi ne tik Bolonijos padažu, bet ir seniausiu Europoje universitetu.

Alpinistas S. Damulevičius: labai daug išmokau iš kalnų

Kalnai, sniegas ir šaltis – tokia nuolatinė alpinisto Sauliaus Damulevičiaus atostogų kryptis. 2015 m. alpinisto iššūkiu tapo Tian Šanio kalnai, praėjusiais metais – Manaslu viršūnė Himalajuose.

Bėgimo savaitė Kipre: ar įmanoma pažinti šalį bėgte? (1)

Savaitė kovo pradžioje saulėtame Kipre. Iki ir virš 200 kilometrų bėgte kalnais, lygumomis, uolomis, kalvomis tarp vėjo jėgainių, vaizdingomis salos pakrantėmis, išdžiūvusiomis upių vagomis, smėliu ir sniegu, miestų senamiesčiais, gynybinėmis sienomis, viduramžių pilies tuneliais ar antikinio miesto griuvėsiuose.

Trys priežastys, kodėl Europos miestus verta aplankyti ankstyvą pavasarį (2)

Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad keliauti geriausia tik tada, kai labai šilta, kelionių ekspertai įsitikinę, kad gražiausių Europos miestų ankstyvąjį pavasarį tikrai nereikėtų nuvertinti tiems, kurie nori tiesiog trumpam pakeisti aplinką ir prasiblaškyti.

Lietuvės praktika Australijoje: ten žmonės atsipalaidavę ir mėgaujasi akimirkomis (7)

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) absolventė, Gintarė Frišmantaitė, atlikusi praktiką Adelaidės lietuvių mokykloje tolimojoje Australijoje teigia, kad galimybė atlikti tarptautinę praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse yra nuostabi nauja patirtis, o tokios galimybės leidžia visapusiškai augti, įvertinti save, suprasti, kur reikia tobulėti, pažinti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusius lietuvius.

Nerimą kelianti tendencija: daugėja apleistų bažnyčių, jos perdaromos į viešbučius (82)

Gal dar prisimenate, kad Šventojo Kazimiero bažnyčioje kadaise buvo ateizmo muziejus, Vilniaus katedroje – paveikslų galerija, o ne viena bažnyčia buvo paversta paprasčiausiu sandėliu? Mums tai atrodė šventvagystė, bet laikai keičiasi.

Kipras – ko poilsiautojai šioje saloje dažniausiai nepamato? (2)

Nors tarp poilsiautojų iš Lietuvos Kipras jau tapo populiaria ankstyvo pavasario ir rudens atostogų kryptimi, retas kuris gali pasigirti matęs šiaurinę salos dalį, kuri ilgą laiką buvo savaip izoliuota. Pavyzdžiui, į Famagustos miestą bent kelis dešimtmečius niekas, išskyrus teritoriją saugojusius karius, apskritai negalėjo patekti. Laimei, pastaruoju metu kirsti Jungtinių Tautų saugomą sieną tarp pietinės ir šiaurinės salos dalies vis paprasčiau – tereikia su savimi turėti pasą.

Švedija pasiūlė turistams neįprastą pramogą (2)

Švedų turizmo startuolis sugalvojo aštrių pojūčių mėgėjams pramogų pačiame šiauriniame Baltijos jūros taške.

Turistus viliojusios įspūdingos arkos neliko nė ženklo: kaip sala atrodo dabar? (5)

Praėjusią savaitę siautėjusi jūra pasiglemžė vieną iš gamtos stebulų – Azure Window (liet. – Žydrasis langas), esantį Maltai priklausančioje saloje Gozo.

„Wizz Air“ plečia kelionių draudimo galimybes

Oro linijų bendrovė „Wizz Air“, siekdama savo keleiviams suteikti kelionių ir skrydžių draudimą, pradėjo bendradarbiauti su visame pasaulyje žinoma turto ir nelaimingų atsitikimų draudimo kompanija „Chubb“.