Aplink Lietuvą pėsčiomis: kas buvo baisiausia

 (14)
Mantas Žalkauskas – vaikinas, kuris leidosi į kiek neįprastą kelionę. Lietuvis papasakojo ir parodė, kaip atrodė žygis aplink šalį pėsčiomis.
Mantas
Mantas
© M. Žalkausko nuotr.

Mes, žmonės, esame įdomios būtybės. Trokštame nuotykių, kvapą gniaužiančių patyrimų. Kartais dėl to ryžtamės ir pavojams. Neretai, deja, tai kainuoja gyvybę.

Šių metų pradžioje mirė nuotykių ieškotojas, buvęs karininkas Henry Worsley. Iki Antarktidos jam buvo likę vos 48 kilometrai. Henry būtų tapęs pirmuoju žmogumi, be jokios pagalbos kirtusiu Antarktidą. Jis troško užbaigti prieš 100 metų nepasisekusią Ernesto Shackletono ekspediciją ir simboliškai rinko pinigus karių fondui.

Kai „BBC“ kalbino jo draugą, keliautoją Tim‘ą Jarvis‘ą, žurnalistas pabaigoje uždavė turbūt sunkiausią klausimą – ar verta dėl to mirti? Atsakymas kiek suglumino žurnalistą – verta. Bet tai supras tik tie, kurie yra vieni išėję į gamtą, patyrę jos iššūkius ir sunkumus.

Mantas Žalkauskas suprastų. Nes išėjo pėsčiomis aplink Lietuvą. Žiemą. Iki jo kelionės likus porai savaičių, vieną savaitgalio rytą turėjome pasivaikščiojimo treniruotę Neries regioniniame parke. Klausiau, ką ims į kelionę, kaip susigyvens su vienatve ir gamta. Mantas viską susiplanavo nuo A iki Ž. Ir išėjo.

Sekiau jo kelionės įspūdžius socialiniame tinkle. Sutarėme, kad atkeliausiu į „svečius“, į mišką. Norėjau parą pavaikščioti kartu. Gal tai leistų geriau išjausti jo patirtį.

Likus kelioms dienoms iki susitikimo miške, mane pasiekia jo žinutė: „Sveikas, netikėtai turėjau nutraukti žygį dėl sveikatos sutrikimų, tad... jau esu Vilniuje (ir savaitgalio planas keičiasi )“. Po savaitės, Mantui atgavus jėgas ir jaučiantis šiek tiek geriau, susitinkame.

Mantas
Mantas
© M. Žalkausko nuotr.

Miške kalbėtis būtų „patogiau“. Manto žvilgsnis bėgioja, jam dar nejauku būti miesto triukšme. Nesistebiu. Praėjo tik savaitė, kai jis 38 dienas praleido miškuose, gamtoje. Vienas. Na, neskaitant sutiktų pasieniečių, kurjerių ir vietinių gyventojų. Ir tai, berods, antras jo bandymas vėl prisijaukinti miestą. Pėdiname Sereikiškių parko, Užupio ir Kalnų parko link. Gal bus „patogiau“.

„Prasidėjusi“ pradžia

„Nuo ko viskas prasidėjo?“ Tokį klausimą vaikinas girdi nuolat. Atsakymas, juokauja jis, kito visos kelionės metu. Praleidęs daug laiko gamtoje, norėjo išbandyti save, nueiti daug kilometrų. Galvojo apie Šv. Jokūbo kelią, bet dėl traumos neiškeliavo. Nutarė leistis pėsčiomis per Lietuvą. Vėliau šita mintis išsivystys iki kelionės aplink Lietuvą.

Negąsdino nei žiema, nei šaltis ar didžiausios pusnys. Priešingai – tai puikus metas žygiuoti gamtoje. Nekankina vasaros karštis, uodai, mašalai. O ir šalti nėra kada– juk daugiausiai laiko praleidi judėdamas.

„Manau, kad kiekvienas pozityvus žmogaus veiksmas gali įkvėpti kitus veikti. Ei, juk galima išeiti į gamtą, žygiuoti ir žiemą! Norėjau, kad žmonės, matydami mano patirtį, patys nuspręstų leistųsi į gamtą“, – patirtimi dalijasi keliautojas.

Pasiruošimas

Manto galvoje raktažodis „kelionė“ ir viskas, kas su tuo susiję, sukosi jau seniai. Kompiuteryje turėjo susikūręs aplanką, kur rašėsi svarbiausias mintis apie logistiką, daiktus ir pan. Tai atėjo su patirtimi.

„Vaikštau, pavyzdžiui, vasarą miške ir susigalvoju – štai, man reikės to ar ano. Arba galvoji apie visokiausius scenarijus – ateisiu ir bus labai šalta, sušlapsiu. Ko man reikės? Šilto miegmaišio, antklodės, patogios palapinės. Kitą dieną vaikštau kalnuotomis vietovėmis. Suprantu, kad reikės patogių batų. Vieni tiks, kiti ne. Tą pajutau tik per praktiką, išbandydamas pats“.

Žygį pradėjo ne Vilniuje, o Klaipėdoje. Apskaičiavo, kad tai geriausias taškas pradėti kelionę, nes priešingu atveju, pasikeitę ir kintantys orai gali užtvindyti vietoves, per kurias reikės eiti, keliai gali tapti nepraeinami.

„Keliaujantis“ maistas

Keliautojas nesinešė daug maisto, o sugalvojo kelionės žemėlapyje susižymėti vietas, kur jo lauks maisto siuntinys – įvairios kruopos, grikiai, angliavandeniai ir pan. Tą padėjo įgyvendinti kurjerių tarnyba.

Jeigu galvojate, kad pasienio ruože lengvai rasite parduotuvę, nustebsite kaip Mantas. Jų čia labai mažai. Daugiau, vadinamųjų, autolafkių, tik, deja, dažniausiai jų pardavėjai viską jau būna pardavę vietiniams, nes vežtis su savimi daugiau nei nupirks, tiesiog neapsimoka.

Aplink Lietuvą pėsčiomis: kas buvo baisiausia
© M. Žalkausko nuotr.

Pati sistema, kai maisto paketus atsisiunti, ar juos pristato į kažkurį kelionės tašką, pasak keliautojo, pasiteisino. Mat ir ne visada pavyks įsigyti reikalingus maisto produktus vietinėje kaimo parduotuvėje.

Būtis, telpanti kuprinėje ir rogutėse

Ant kupros nešėsi 30 kilogramų. Daug. Kasdien užsidėti tokį svorį gali 3-4 kartus. Vadinasi, tiek kartų gali sustoti pailsėti ir ją nusiimti. Arba ieškai vietų, kur galėtumei patogiai atsiremti, jos nenusiėmus. Su savimi, kol dar buvo sniego, traukė roges. Ant jos buvo sukrovęs daug daiktų.
Miegmaišis – pats svarbiausias ir artimiausias daiktas šioje kelionėje.

„Savotiškas „kokonas“, į kurį susisukdavau vakarais ir užmigdavau. Šilta ir saugu. Turėjau ir benzininę viryklę, žemėlapius, užrašų knygutę, į kurią beveik nieko neužsirašiau! O prieš kelionę galvojau, kad štai bus daugybė naujų idėjų, kurios nuguls į ją. Nugulė „visi“ 3 puslapiai (juokiasi). Žinoma, turėjau šiltą megztinį, termo aprangą. Bet laikui bėgant, daugelis daiktų iškeliavo į namus. Būtiniausi daiktai, kurie liko ištikimi kompanionai – peilis, kompasas, skiltuvas, ugniai įskelti, vaistinėlė“.

Padėjo ir įgyta patirtis gamtoje. Ypač – fiziniai iššūkiai. Pažįsti tam tikras kūno reakcijas – kaip jis reaguoja į patiriamą krūvį. Antrą savaitę, eidamas naktį, slydo ir nukrito ant nugaros. Pradėjo jausti skausmus. Priešpaskutinę savaitę ėjo ir vėl paslydo, krito ant šono. Nugara „atsistatė“, skausmas dingo.

Aplink Lietuvą pėsčiomis: kas buvo baisiausia
© M. Žalkausko nuotr.

Pirma diena – keista

Einant keliu, sustojo autobusas, išlipo vairuotojas ir pradėjo Mantui šaukti, kur jis einąs? Miestas visai kitoje pusėje! Pirmą dieną daug įspūdžių: susipažinimas su krūviu. Nežinomybė. Tempiamos rogės. Niekas dar nežino, kad vaikinas išėjo į tokią odisėją. Pradėjo trūkti kuprinės diržai. Dėl per didelio svorio. Naktis dar įdomesnė – vienoje pusėje draustinis, kitoje poligonas, netoliese loja šunys.

„Netikėjau, kad jau išeinu į šią kelionę. Protui buvo sunku tą suvokti. Tik pirmieji žingsniai, pirmosios patirtys ar sunkumai galiausiai grąžino mane į realybę – tikrai išėjau į savo kelionę aplink Lietuvą!”, – džiūgavo vaikinas.

Vilkai ir meškos?

Pirmas žmonių, kurie skambino, arba kuriuos Mantas sutiko kelyje, klausimas – kaip sekasi eiti? Puikia, nuostabu! Antras – ar nebijai, kad tave užpuls? Nors keliautojas dabar juokauja, tada jam visai nebuvo juokinga. Vis tik kitų žmonių abejonės, pasėjo nepasitikėjimo mintį ir jo galvoje. Juk eina vienas, nieko nepažįsta.

O jeigu tikrai, kažkas užpuls? Vėliau, pokalbiuose su žmonėmis, Mantui teko pradėti „bijoti“ – laukinių šunų, lūšių. Galiausiai viską „vainikavo“ – vilkai ir meškos. Bet niekas neužpuolė, nesudraskė. Vieną dieną net pragooglino ar vilkai gali užpulti? Susirinkęs daugybę faktų, įsitikinęs, kad vilkai neužpuls, baimę nuvijo šalin. Prasitaria – ši baimė neracionali, bet labai lengvai „prikimba“. Ypač, kai esi vienas, negali su kažkuo pasitarti.

„Tai pavadinau „vilko baime“. Apskritai, kiekvienas turime daugybę baimių. Didesnių ar mažesnių. Skirtumas tas, kad gyvenant civilizacijoje, pavyzdžiui, Vilniuje, tas baimes pakeičia kitos „baimės“ – skambutis, elektroninis paštas, laiškai, „facebook’as“, darbas ir pan. Bet kai praleidi 10 valandų miške, o sniege regi vilko pėdsakus, sunku galvoti apie kažką kitą. Protas bando su tuo žaisti, manipuliuoti, ištraukia įvairias baimes prieš tave – nusitrauksi Achilo kulną, sudraskys vilkas, nuo medžio nušoks lūšis, už kampo išlįs automobilis su chuliganų banda. Protas bando viską nuspėti ir kartais tą daro neracionaliai. Kitaip išjauti baimę, su ja „susigyveni“, – prasitaria Mantas.

Aplink Lietuvą pėsčiomis: kas buvo baisiausia
© M. Žalkausko nuotr.

„Kailinių baimė“

Dažnai sulaukdavo klausimo – ar nešalta taip keliauti, miegant palapinėje, miegmaišyje. Vis dar daug žmonių mano, kad neįmanoma žiemą miegoti lauke, gamtoje, nes sušalsi ir numirsi. Tačiau šiuolaikinės technologijos, medžiagos leidžia žiemą lauke jaustis beveik taip pat šiltai ir komfortiškai kaip namuose.

Tai Mantas pavadino „kailinių baime“, kai bijoma jaustis nepatogiai, galvojant, kad bus nemalonu. Pradėjo galvoti, o kur jo gyvenime trūksta „kailinių“? Tokių asmeniškų klausimų kils visos kelionės metu.

Pasieniečiai visada pagelbės

Keliautojas daug gražių žodžių pasako ir apie Lietuvos pasienio pareigūnus. Reikėjo gauti leidimus, norint keliauti tam tikrais pasienio ruožais.

„Jie visada padėdavo kelyje. Eini visą dieną, šali, „kosai“ plaučius, lūpos apledėjusios. Susitinki juos – pavaišina šilta arbata. Pataria kuriuo keliu nebeverta eiti, nes ką tik buvo nuvažiavę su visureigiu ir vos neužklimpo. Pasiūlo daugybę alternatyvų. Atrodė, kad visos kelionės metu, jie geriausiai suprato mane kaip keliautoją. Žinodavai, kad jeigu prireiks pagalbos, pakliūsi į bėdą, jie kažkur netoliese.

Turbūt nereikėtų stebėtis – pasienio pareigūnai praleidžia daugybę laiko gamtoje, patruliuoja miškuose. Rengia įvairias kontrabandos operacijas. Žiniasklaidoje matoma tik gražioji pusė – sulaikyta stambi kontrabandos siunta. Bet mažai kas žino, kad ta operacija gali trukti pusmetį. Pusmetį, pasikeisdami, pamainomis pasienio ruožą „zonduos“ pareigūnai, gavę informacijos, kad čia gali būti gabenama kontrabanda. Jie kovos ne tik su nusikaltėliais, bet ir su šalčiu, vėju, drėgme. Jie puikiai suvokia, kokia yra gamta ir pavojai, sunkumai joje“, – apie pareigūnų darbą kalba Mantas.

Mantas
Mantas
© M. Žalkausko nuotr.

Nesivadovaukite grafiku ir „susidraugaukite“ su rutina

Buvo nuodugniai susižymėjęs laiką, atstumus, kiek kilometrų nukeliaus kasdien. Iš pradžių laikytis grafiko ir disciplinos sekėsi. Tačiau ilgainiui pajuto, kad toks ėjimas, vardan grafiko, neteikia džiaugsmo.

Negali ilgiau pabūti su sutiktais žmonėmis, pasikalbėti, nes... atsilieki nuo grafiko. Tai susiję ir su fiziniu skausmu. Nieko kito nenori, tik kad jis greičiau baigtųsi. Su juo Mantas „susitaikė“ po gerų 2 savaičių.

Tuomet „susitaikė“ ir su nustatytu grafiku. Paleido jį. Daugiau šnekučiuodavosi su žmonėmis, užtrukdavo gražioje, vaizdingoje vietovėje, lėtai slinkdavo pro negyvenamą kaimą.

Rutina. Eini dieną. Eini dvi. Eini dvyliktą. Dvidešimtą... Iš pradžių džiaugiesi visais Lietuvos miškais, kalnais, kaimais. Viskuo. Viską fotografuoji. Mantas pasakoja, kad atrodo viską įamžinsi! Bet kažkada tai pabosta. Ir rutina vis taikosi tave pasiglemžti. Bet kartu ji ir disciplinuoja. Įpranti kiekvieną dieną daryti tuos pačius dalykus – atsikeli, susisuki miegmaišį, užsikuri ugnį, išsiverdi košę, išsiardai palapinę, susipakuoji jos kuoliukus. Išeini. Ir taip kasdien.

Šios pamokos, pasak Manto, leidžia išmokti kantrybės, susitelkimo į save. Mažiau mėtymosi ir „išsitaškymo“. Taip ir su fizine rutina. Vieną savaitę skauda kojas. Skaudės ir antrą, trečią. Susitaikai ir bandai negalvoti apie tai.

Mantas (kairėje)
Mantas (kairėje)
© M. Žalkausko nuotr.

„Sunku, kai protas tave sugrąžina į prisiminimus, praeitį. Kažkodėl dažnai tai susiję su neigiama patirtimi. Kaip kažko nepadarei, suklydai. Tave vis „bado“ šios mintys. Sunku su jomis kovoti, kai esi vienas, neaišku kur. Galvoji, kokio velnio aš čia, o ne šiltai guliu namuose? Tokių akimirkų tikrai būdavo. Tada arba pasiduodi šioms proto žabangoms, arba bandai kažkaip jį nugalėti. Tas „nugalėjimas“ ateina po truputį, lėtai. Skausmą, blogybes, turi išjausti savyje, patirti“, – atvirai kalba Mantas.

Nykstantys Lietuvos kaimai atgis?

„Eini per kaimus. Daugelis jų tušti. Eini naktį ir beveik visur matai mėlynai apšviestus langus. Atrodo, kad kiekvienam namui, televizijų savininkai įteikė televizorius! Tiek daug žmonių žiūri televiziją. Lietuvos kaimai labai įvairūs – vienur jau nieko nėra, tik griuvėsiai ir pamatai. Kitur pavieniai namai, tikrai įspūdingai sutvarkytų sodybos, ištisi kaimai! Visgi, bendras vaizdas niūrus. Nyksta kaimai.

Jaunimas išvažiuoja, vyresni nebelabai dirba, sėdi namuose, žiūri televiziją. Viskas apmiršta. Tačiau nesinorėtų visko piešti tik negatyviomis spalvomis. Atsiranda vis daugiau žmonių, ieškančių gamtos.

Kuriasi savotiškos bendruomenės, kurios keliasi į gamtą, statosi namukus. Juk ko dabar reikia darbui? Kompiuterio ir interneto ryšio. Manau, kad po keliasdešimt metų Lietuvos kaimai išgyvens savotišką renesansą – daugės jaunų šeimų, žmonių, pasirenkančių gamtos teikiamą grožį, o ne miesto šurmulį“, – optimistiškos ateities viziją pateikia Mantas.

Gamta pasiglemžia istoriją

Lietuva tikrai turininga ir nenuobodi, pasak Manto. Be to, slepianti daugybę istorijos. Kai kurią jau pasiglemžė gamta – suvešėjo žolė, medžių šaknys išgriovė senus trobų pamatus. Gamta „susigrąžina“ savo teritoriją. Ko nepamatėte prieš 10 metų, galbūt jau nebepamatysite.

„Eini, susitinki žmones. Pasikalbi. Kažkas papasakoja, kad netoliese buvo dvaras. Prieini nupasakotą vietovę ir matai senų medžių alėją. Ir beveik nepraeinamą kelią pro juos. O kažkada čia buvo dvaro kelias. Dabar tai išduoda tik alėja ir dar gyvų žmonių prisiminimai. Norisi pačiupinėti, paliesti Lietuvos istoriją, vietas, kurios kažką „slepia“. Lietuva – labai turininga šiuo požiūriu“.

Kelionės žemėlapis

Kelionę vaikinas pradėjo iš Klaipėdos. Leidosi Šilutės link, tada „žemyn“ Panemunės pusėn. Aplankė Kybartus, Jurbarką, K. Naumiestį. Vištytį. Dar sykį kirto Nemuną - šįsyk Druskininkuose, svečiavosi Čepkelių raiste. Pro Purvėnus pasiekė Šalčininkus, o iš ten - Medininkų link. Galiausiai, prieš akis Švenčionys. Nuo jų, į Šiaurę, pro Tverečių link Pūškų kaimo.

Artėja Visagino link, pasiekia Zarasus ir toliau keliauja link Obelių.Jis jau buvo nuėjęs 900 kilometrų. Prieš akis dar beveik 400 kilometrų pėsčiomis. Šį atstumą vaikinas nuėjo per 38 dienas. Pirminis, viso maršruto, daugiau nei 1300 kilometrų ėjimo planas – 44 dienos, o dar geriau – 37!

Kai turi sau pasakyti, kad nebegali tęsti kelionės

Ir prie pat Latvijos pasienio, netoli Tilvikų k., miške kelionė nutrūksta.. Keliautoją palaužia kūnas. Sušlubuoja sveikata. Kai tiek nueini, pasakyti, kad reikia sustoti, sunku. Galvoje daug dilemų, susierzinimo ir klausimų, ką daryti? Jeigu būtų nutaręs siekti savo tikslo ir veržtis pirmyn, neaišku, ar dabar kalbėtumės. Bent jau taip prasitarė jo gydytojai.

„Kūno išsekimas buvo keista ir nauja patirtis. Nenujaučiau, kaip toli esu iki ribos, kai viskas gali baigtis blogai. Tai gąsdinančiai nauja patirtis, kai vis dar „egzistuoji“, bet nebežinai – nueisi miegoti, bet neaišku ar atsikelsi ryte.

Nuvijau mintis, kad neįveikiau kelio, palūžau, pralaimėjau. Okey, įveikiau, kiek galėjau, sustojau. Grįšiu čia vėl. Svarbiausia sau atsakyti, dėl ko ryžausi šia kelionei.

Dėl feisbuko garbės, kad neva stebi pusė Lietuvos, aptarinėja, kaip keliauju. Juk pirštais užbadys, jeigu neapkeliausiu visos Lietuvos! Tikrai ne. Išėjau, kad suvokčiau, kaip toli galiu eiti savo kojomis ir, visu kūnu. Ar dabar liūdėti ir verkšlenti, kad nenuėjau likusių 400 km? Toks nusistatymas nieko gero neatneš. Nuėjau 900 km. Išgyvenau didžiulę patirtį ir žinau, ko reikia likusiems 400-tams.

Ir sustojimo nelaikau pralaimėjimu. Sveikata yra svarbiau už visus kilometrus. Be to, visada galėsiu pakartoti šią kelionę. Didesnis iššūkis, susidūrus su šia riba, buvo sau pasakyti – Mantai, tai jau yra taškas, kai tau reikia sustoti. Džiaugiuosi savimi, kad sugebėjau įsiklausyti į save ir tą padaryti“, – apibendrina keliautojas.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Kalėdos ir Naujieji svetur: kas laukia susiruošusiųjų švęsti užsienyje?

Kol Europą „merkia“ žiema, kitoje žemyno pusėje karaliauja vasara. Todėl tikram šiltmėgiui kelionė šventiniu laikotarpiu – geriausia dovana, kurią galima padovanoti ir pačiam sau.

Europos miestai, kuriuose gyventi brangiausia (37)

Europa – tai skirtingų šalių ir miestų puokštė, kuriose gyvenimo standartai vieni aukščiausių visame pasaulyje. Tiesa, už viską tenka mokėti.

Kad kelionė nevirstų nuostoliais: už ką atsako draudimas, o kas – tik keliautojo atsakomybė

Kelionėse dažnai pasitaiko nenumatytų atvejų, kai sustreikuoja sveikata. Šiltuosiuose kraštuose dažniausi sveikatos negalavimai: apsinuodijimai mums neįprastu maistu ar traumos, pasitaikančios užsiimant aktyviomis pramogomis, sakoma pranešime spaudai.

Specialistų patarimai per Kalėdas planuojantiems dovanoti kelionę (1)

Esate įsitikinę, jog geriausia dovana – kelionė, todėl mielai tokią ir pats gautumėte, ir įteiktumėte artimui savo? Planuojančius po Kalėdų eglute padėti kelionės bilietus psichologė Aistė Mažeikienė įspėja, jog tai nebus taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jai antrina ir kelionių agentūros darbuotojas Andrius Paulionis.

Tarp naujų vasaros krypčių – Sicilija ir Italijos kurortų klasika tituluojamas Riminis (2)

Nors į turistinius gidus galima įtraukti praktiškai visą Italiją, vis dėlto yra tokių vietų, kurias ir turistai, ir patys italai ypatingai vertina. Vienas didžiausių šalies kelionių organizatorių jau nuo ateinančios vasaros rengia keliones į geriausiais Italijos kurortais garsėjantį Riminį, kur ilsisi ir patys italai.

Kulinarija ir kelionės: dvi geriausiai derančios aistros (3)

Kulinarija ir kelionės. Štai pačios didžiausios mano viena kitą papildančios aistros. Pernai drąsiai mečiau sau iššūkį ir savo ištisų metų kelionių maršrutą susidėliojau pagal visiškai neįprastą trajektoriją: norėjau aplankyti tas šalis, kurių virtuvėse ypatingą vietą užima... žuvis.

Gurmaniška kelionė: La Riochos vynuogių derliaus nuėmimo šventė

La Riochos regione vynas gaminamas jau tūkstantį metų. Vien šiame regione per metus pagaminama apie 278 mln. litrų vyno. Nors kiekis milžiniškas, paklausa vis tiek viršija pasiūlą.

Ieškantiems nuotykių – 3 egzotinių kelionių kryptys

Lietuviams keliaujant dažniau ir mažėjant kelionių sezoniškumui, vis daugiau mūsiškių poilsiui renkasi egzotinių kelionių kryptis. Drąsiausi ir nuotykių išsiilgę keliautojai yra linkę tradicines atostogas saulėtuose kurortuose išmainyti į galimybę pasivaikščioti po džiungles, pamatyti civilizacijos nepaliestas gentis ar atrasti laukinius paplūdimius.

Neatrasta Skandinavija: 5 priežastys aplankyti Farerų salas (2)

Lietuviai gan neblogai pažįsta Skandinaviją – Švedija ir Norvegija yra tarp populiariausių turistų iš Lietuvos poilsio krypčių. Tačiau yra kitokia, dar neatrasta ir mažai žmonių paliesta Šiaurė – tai Farerų salos, kurių kraštovaizdis yra vienas unikaliausių pasaulyje.

Patyrusio keliautojo patarimai: kaip visą gyvenimą sutalpinti į vieną kuprinę? (6)

Patyręs keliautojas Jokūbas Laukaitis – nuolat kelyje. Taip jis gyvena jau trejus metus, per kuriuos aplankė daugiau kaip 50 šalių.

Slidinėjimo malonumai: ką daryti, kad pirmas kartas kalnuose nebūtų ir paskutinis (1)

Sulig pirmu sniegu žiemos sporto aistruoliams pasidaro neramu. Su kokia kompanija reiks slidinėti šiemet? Austrijoje ar vis dėlto – Italijoje? Ir ar pavyks „susižvejoti“ ne per brangiausią, tačiau pakankamai gerą kelionės pasiūlymą? Ko gero, didžiausioje nežinioje ir sykiu toliausiai nešančiose fantazijose skendi tie, kuriems 2017-ieji bus pirmieji slidinėjimo metai, sakoma pranešime spaudai.

Pasaulio įdomybės: šokoladas iš asilių pieno ir suomių gudrybės (1)

Suomijos kompanija Kalėdų vakarienės likučius planuoja paversti į atsinaujinančią energiją. „Kinkkutempu“, jau kurį laiką kovojanti prieš maisto švaistymą, skelbia surinksianti kalėdinių kepsnių riebalų likučius, kuriuos pavers į dyzelinį kurą.

Naujoji D. Smagurauskaitės knyga - apie meilę Sicilijai iš pirmo žvilgsnio (4)

Rašytoja, keliautoja ir žurnalistė Dalia Smagurauskaitė skaitytojams jau pažįstama iš populiarios knygos „Toskana. Florencija. Magiška žemė“. Šiemet ji išleido naują knygą − „Saulės sala Sicilija“. Supažindinusi su idiliškuoju Italijos regionu, autorė šį kartą siūlo persikelti į pietus, į Saulės salą Siciliją, tautų ir kultūrų kryžkelę.

Renkamės viešbutį: ar 5 žvaigždutės dar kažką reiškia? (3)

Žvaigždutėmis žmonės įpratę ženklinti įvairiausius dalykus – jomis prieš gerą šimtmetį buvo pradėti reitinguoti Amerikos filmai, „Michelin“ žvaigždutes renka geriausi pasaulio restoranai, tačiau dažniausiai jomis apibūdiname viešbučius ir jų kategoriją. Po šia visiems įprasta žvaigždučių sistema patenka dauguma viso pasaulio viešbučių. Žvaigždutės dažniausiai parodo kiekybinius viešbučio parametrus, kaip kad kambario dydis, recepcijos darbo laikas, papildoma techninė įranga ir kiti lengvai identifikuojami parametrai, sakoma pranešime spaudai.

Septyni Europos miestai, kuriuose gyventi pigiausia (65)

Milžiniškos Europos didmiesčių kainos verčia žmones ieškotis pigesnių vietų gyvenimui. Jeigu norite rasti kažką nebrangaus, tačiau su geromis darbo perspektyvomis, štai septyni Europos miestai su padoriais gyvenimo standartais, rašo independent.co.uk.