Anglijos dvaro rūmų sargybinių gyvenimas: slaptas baras ir kiti ritualai

Nuo 1485 metų saugantys Londono Tauerį, dvaro rūmų sargybiniai (angl. Yeoman Warders) kasmet pasitinka tris milijonus lankytojų. Tačiau kai turistai išeina, Taueris neužsidaro, kaip ir jame įsikūręs slaptas baras.
© Vida Press

Viename žinomiausių Anglijos traukos objektų egzistuoja patalpa, apie kurią žino visai nedaug žmonių. Tai slaptas dvaro rūmų sargybinių baras, neskirtas publikai.

Nuo to laiko, kai buvo pastatytas 1078 metais, Londono Taueriui teko pabūti ir karališkaisiais rūmais, ir įspūdinga tvirtove, ir liūdnai pagarsėjusiu kalėjimu, ir pamėgta egzekucijų vieta. Tai taip pat visai nebloga vieta išgėrimui. Jei esi dvaro rūmų sargybinis.

Populiariai žinomi kaip „jautienos valgytojai“ (angl. beefeaters), įmantriomis uniformomis išsiskiriantis dvaro rūmų sargybiniai atsirado 1485 metais, Henrio VII iniciatyva, kad padėtų saugoti Tauerį. Tuo metu tai buvo akmeninis kompleksas, kur gyveno ne tik kaliniai ir kunigaikščiai, bet ir šimtai vietinių gyventojų.

Anglijos dvaro rūmų sargybinių gyvenimas: slaptas baras ir kiti ritualai
© Vida Press

Nuo to laiko dvaro rūmų sargybiniai tapo vieno iš lankomiausių Didžiosios Britanijos objektų ikoniškais, daug fotografuojamais viešais veidais. 2014 metais Londono Taueris pritraukė daugiau nei 3 milijonus lankytojų.

Dabartiniai 37 Tauerio dvaro rūmų sargybiniai lydi turistų grupes ir pasitinka asmenukes gaudančius turistus. Tačiau be ceremoningų pareigų, kurios per amžius nedaug tepasikeitė, labai svarbi yra ir jauki uždara patalpa, kurioje vyksta išgertuvės pasibaigus pamainai.

„XVIII ir XIX amžiais Taueryje veikė dešimtys smuklių ir barų, bet šitas yra likęs paskutinis“, – sako dvaro rūmų sargybinių vadas Alanas Kingshottas. Bare, pavadinimu „Dvaro rūmų sargybinių klubas“ (angl. „Yeoman Warders Club“), yra tokių gėrimų kaip „jautienos valgytojų“ džinas (be abejo) ir „jautienos valgytojų“ kartusis alus, specialiai gaminamas Didžiosios Britanijos alaus daryklos „Marton‘s“. Baras nėra atviras visuomenei. Tačiau kviestiniai svečiai užeiti gali.

Anglijos dvaro rūmų sargybinių gyvenimas: slaptas baras ir kiti ritualai
© Vida Press

Apstatytas raudonais suolais ir tamsaus medžio stalais, baras atrodo kaip kaimo užeiga, kurioje yra tik nariams skirtas baras. Tačiau ši aplinka yra unikali.

Viename kampe kabo kirvis, kitame – nuotraukos čia buvusių svečių, tokių kaip Bruce‘as Willisas ir Tomas Clancy‘is, ir netgi kabo įrėmintas Rudolfo Hesso parašas ant Londono Tauerio laiškinio popieriaus. 1941 metais sugautas nacis laikinai buvo kalinamas Taueryje, ir per savo keturių dienų buvimą ten pasirašė keliems dvaro rūmų sargybiniams, turėjusiems su juo kontaktą.

Tačiau labiausiai intriguoja baro tiesioginis ryšys su pačiais dvaro rūmų sargybiniais. Dešimtys ant sienų kabančių stendų rodo pulkus, iš kurių atėjo kiekvienas jų – naujokai turi turėti bent 22 metų garbingo tarnavimo ginkluotose pajėgose įrašus.

Tuo metu sidabrinių alaus bokalų eilė primena apie „jautienos valgytojų“ ceremoniją, apie kurią žino nedaugelis.

„Kiekvienas turime po tokį bokalą. Organizuojame naujokų priesaiką susėdę aplink didelį dubenį porterio“, - sako Kingshottas. „Jie prisiekia ištikimybę ir mes pasveikiname juos tokiais žodžiais: „kad niekada nemirtum būdamas dvaro rūmų sargybiniu“.

Anglijos dvaro rūmų sargybinių gyvenimas: slaptas baras ir kiti ritualai
© Shutterstock

Tai gali skambėti keistai, tačiau kaip ir už visko, kas susiję su Taueriu, ir už tokio tosto yra istorija. Istoriškai dvaro rūmų sargybinių darbas, į kurį įėjo apgyvendinimas ir maistas (kalbama, kad „jautienos valgytojų“ pravardė atsirado iš tų laikų, kai už darbą sargybiniams iš dalies buvo mokama jautiena), buvo pardavinėjamas aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Darbuotojai galėjo išeiti iš darbo ir parduoti savo poziciją bet kam. Bet jeigu mirdavo dar tarnaudami, prarasdavo šią puikią galimybę praturtėti. Tai reiškė, kad mirtis, ištikusi dar dirbant dvaro rūmų sargybiniu, buvo laikoma nesėkme.

„Mes vis dar naudojame šį tostą, tačiau čia viskas pasikeitė dar 1826 metais“, – sako Kingshottas. „Tada Velingtono hercogas nusprendė, kad visi dvaro rūmų sargybiniai turi būti buvę kariai, į šį darbą paskirti už jų išskirtinę karo tarnybą. Tada pozicijų pirkimas ir pardavimas buvo sustabdytas“.

Šiandieniniai dvaro rūmų sargybiniai vis dar gali gyventi Taueryje – paprastai tai yra kambariai, esantys tarp senųjų Tauerių sienų (pavyzdžiui, į Kingshotto kambarį pakilti reikia 48 sraigtiniais laiptais), tačiau dabar sargybiniai už juos moka nedidelę nuomą. Ir, pasak Kingshotto, dauguma taip pat turi namus už Tauerio ribų, kur gali atsikvėpti nuo savo „jautienos valgytojų“ darbo.

Anglijos dvaro rūmų sargybinių gyvenimas: slaptas baras ir kiti ritualai
© Shutterstock

Pasikeitė ir sargybinių vaidmuo: vietoj kalėjimo prižiūrėtojų ir karalystės vertybių saugotojų, šiandien „jautienos valgytojai“ yra lankytojus pasitinkantys ir lydintys darbuotojai.

„Nuo Viktorijos eros dauguma mūsų funkcijų – reprezentacinės“, - sako Kingshottas. Kartu su nepriekaištinga tarnyba ir gebėjimu poste laikytis tradicijų ir orumo, šiandien kandidatai taip pat turi mokėti puikiai bendrauti su žmonėmis.

Nepaisant pokyčių, „jautienos valgytojai“ vis dar turi nemažai senų tradicijų. Kai kurios jų yra keistos: senas susitarimas su „Marton‘s“ naudoti „jautienos valgytojų“ atvaizdą lemia, kad sargybiniai per savo gimtadienį gauna „jautienos valgytojų“ džino butelių. Kitos tradicijos rimtesnės, pavyzdžiui, dalyvavimas vadinamojoje „Raktų ceremonijoje“, kuri vyksta, kai Taueris uždaromas kiekvieną naktį. Šis ritualas prasidėjo dar prieš 700 metų.

Egzistuoja dar vienas tradicinis dvaro rūmų sargybinių postas, vadinamasis „Ravenmaster“, t.y. varnų prižiūrėtojas. Šiandien juo dirba Chrisas Skaife. Taueryje gyvenantys juodi varnai yra beveik tokie patys ikoniški kaip ir „jautienos valgytojai“, todėl šis darbas – rimta atsakomybė.

„Niekas nežino, kada varnai čia atskrido“, - sako Skaife. „Tačiau legenda byloja, kad jeigu jie kada nors išskristų, Taueris ir karalystė žlugs. Būtent todėl Čarlzas II paskelbė, kad čia jų visada turi būti bent šeši“. Dabartiniai septyni Tauerio gyventojai turi įdomius vardus, įskaitant Merlino, Rocky‘io ir Jubiliejaus.

Anglijos dvaro rūmų sargybinių gyvenimas: slaptas baras ir kiti ritualai
© Shutterstock

Kaip varnų prižiūrėtojas, Skaife turi valyti jų narvelius, saugoti jų ramų miegą ir užtikrinti, kad jie nebūtų alkani. „Perku žalią mėsą ir duodu paukščiams kiekvieną dieną“, – pasakoja jis. „Kartą per savaitę jie taip pat skanauja žalio kiaušinio, plius kartais triušių mėsos. Duodu jiems visą triušį, nes jų kailiukas paukščiams yra naudingas“.

Varnų prižiūrėtojo darbas nėra vienintelis, kuris vyksta „užkulisiuose“ ir yra nematomas. Dvaro rūmų sargybinių klerkas Philipas Wilsonas dirba Taueryje jau 18 metų, todėl yra laikomas ilgiausiai dirbančiu dabartinu „jautienos valgytoju“. Kadangi jis oficialiai yra atsakingas už „Raktų ceremonijos“ administravimą, jis taip pat užtikrina, kad kiekvienas sargybinis būtų tinkamai apsirengęs. „Tai nėra tradicinė klerko pozicijos darbo dalis, tačiau tai yra vaidmuo, kurio ėmiausi, nes anksčiau buvau Koldstrymo miesto apsaugos siuvėjas“, - sako Wilsonas.

„Tiudorų epochos apranga – „raudona ir paauksuota“ uniforma, kurią vilkime nuo 1549 metų, pasikeitė labai nedaug. Tačiau mėlyna ir raudona uniforma, kuri yra mūsų kasdienė apranga, atsirado tik 1858 metais“, – pasakoja Wilsonas. Šiandien Tiudorų epochos uniforma yra vilkima tik kai dvaro rūmų sargybiniai dalyvauja valstybiniuose renginiuose, ar kai Tauerį aplanko monarchas.

Kai pagalvoji, labiausiai stebinantis dvaro rūmų sargybinių darbas greičiausiai yra barmeno. Pietinėje Tauerio dalyje įsikūręs privatus baras, maždaug teniso korto dydžio, dirba nuo pirmadienio 20:30 val. iki šeštadienio.

Tiksli data, kada atsirado „Dvaro rūmų sargybinių klubas“ nėra žinoma. Jis buvo įsikūręs keliose skirtingose Tauerio vietose, o dabartinėje vietoje yra daugiau nei 60 metų. Sargybiniai dirba barmenais pasikeisdami. Ir taip, jie turi susimokėti už savo gėrimus. Kainos nėra lengvatinės.

Nors suderinti darbą ir privatų gyvenimą daugumai „jautienos valgytojų“ yra iššūkis, dėl to, kad jie nuolat yra tarnyboje (ar dėl to, kad ne tarnybai skirtu laiku jie gyvena ten, kur ir dirba), 63 metų Kingshottui viską kompensuoja darbo unikalumas.

„Tikrai nėra daugiau nieko panašaus į tokį darbą, ir turėti jį yra absoliuti privilegija. Bet užsisėdėti per ilgai nenorėčiau“, – sako jis.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujienos

Patagonija: Čilei padovanotas išskirtinės gamtos kraštas

Pietų Amerikos regionas žemyno pietuose, įsispraudęs tarp dviejų vandenynų, žavi nepaprasta gamta. Ją apsaugoti prieš tris dešimtmečius ėmėsi amerikiečių milijardierių pora, supirkinėjusi žemes ir norėjusi kurti parkus. O dabar nusprendė milžiniškus plotus padovanoti valstybei.

Kelionių planavimo metas – ką reikėtų žinoti iškilus netikėtumams?

Už lango dažniau pasirodant saulei ir šiltėjant orams dažnas vis rimčiau pasvarsto apie atostogas, o neretai nieko nelaukęs iš karto imasi planuoti būsimas keliones. Ieškodami galimybių keliauti pigiau gyventojai dažnai stengiasi lėktuvo bilietus į svajonių kraštus įsigyti ir kelionę susiorganizuoti kuo anksčiau. Vis dėlto keliaujant visuomet išlieka nemalonių netikėtumų rizika, o planai neretai ima griūti dėl visai nenuspėjamų priežasčių.

Atostogos pavasarį: išsiilgusiems saulės, bet vengiantiems kaitros

Žiemai traukiantis jau ir iš tolimiausių pašalių imame svarstyti, kada geriau atostogauti – dabar, t. y. pavasarį, sulig pirmaisiais saulės spinduliais, o gal verčiau atidėti poilsį iki kalendorinės vasaros? Ir nors abu metų laikai turi savų privalumų, vis dėlto nemėgstantiems alinančio karščio pietinius kurortus rekomenduojama rinktis būtent dabar, pavasarį, kuomet jau šilta ir galima maudytis, tačiau vis dar pakankamai gaivu.

8 patarimai, kaip nepamesti bagažo keliaujant

Vienas didžiausių keliautojų košmarų – likti paskutiniam prie bagažo atvykimo skyriaus besisukančios tuščios karuselės. Tai gali būti nekokia atostogų pabaiga, tačiau dar blogiau, kai tai – jų pradžia.

Laosas – laukinė kryptis neįprastų kelionių gurmanams (1)

Laosas – valstybė pietryčių Azijoje, kurią renkasi neįprastų kelionių gurmanai, besistengiantys išvengti didelių turistų srautų. Pasak keliautojos Vilijos Kulienės, nors Tailandas ir Laosas yra kaimyninės šalys, atvykus iš Tailando į Laosą patenkama tarsi į kitą pasaulį.

5 patarimai planuojantiems medaus mėnesį

​Sulaukus svarbiausio gyvenime klausimo dažnos būsimos nuotakos galvoje pradeda suktis ne tik vestuvių ceremonijos planai, bet ir mintys apie romantišką povestuvinę kelionę. Niekas nesiginčys – po ilgo vestuvių planavimo, menkiausių detalių derinimo ir streso antplūdžio tiek nuotaka, tiek jaunikis nusipelno pailsėti nuo rūpesčių ir pažinti vienas kitą iš naujo – tik dviese. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip suplanuoti pačią svarbiausią kelionę, kad ji būtų tobula?

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį (4)

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Turizmo tendencijos: asmeninis kelionių konsultantas taps svarbus kaip šeimos gydytojas (1)

Atsispirdami nuo turizmo sektoriui gana sudėtingų 2016-ųjų, kuomet neramumai iš populiariausių Egipto, Turkijos kurortų persikėlė į Europos didmiesčius ir sukėlė ekonominių, psichologinių padarinių, 2017–uosius rinkos ekspertai vertina optimistiškiau ir išskiria naujas kelionių tendencijas bei kryptis.

Baltarusijoje – lietuviškos Gudijos takais (10)

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Bolonijos ypatumai: nuo seniausio Europos universiteto iki Bolonijos padažo

Italijos miestas Bolonija – prie Reno upės įsikūrusi Emilijos–Romanijos regiono sostinė. Bolonija garsi ne tik Bolonijos padažu, bet ir seniausiu Europoje universitetu.

Alpinistas S. Damulevičius: labai daug išmokau iš kalnų

Kalnai, sniegas ir šaltis – tokia nuolatinė alpinisto Sauliaus Damulevičiaus atostogų kryptis. 2015 m. alpinisto iššūkiu tapo Tian Šanio kalnai, praėjusiais metais – Manaslu viršūnė Himalajuose.

Bėgimo savaitė Kipre: ar įmanoma pažinti šalį bėgte? (1)

Savaitė kovo pradžioje saulėtame Kipre. Iki ir virš 200 kilometrų bėgte kalnais, lygumomis, uolomis, kalvomis tarp vėjo jėgainių, vaizdingomis salos pakrantėmis, išdžiūvusiomis upių vagomis, smėliu ir sniegu, miestų senamiesčiais, gynybinėmis sienomis, viduramžių pilies tuneliais ar antikinio miesto griuvėsiuose.

Trys priežastys, kodėl Europos miestus verta aplankyti ankstyvą pavasarį (2)

Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad keliauti geriausia tik tada, kai labai šilta, kelionių ekspertai įsitikinę, kad gražiausių Europos miestų ankstyvąjį pavasarį tikrai nereikėtų nuvertinti tiems, kurie nori tiesiog trumpam pakeisti aplinką ir prasiblaškyti.

Lietuvės praktika Australijoje: ten žmonės atsipalaidavę ir mėgaujasi akimirkomis (7)

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) absolventė, Gintarė Frišmantaitė, atlikusi praktiką Adelaidės lietuvių mokykloje tolimojoje Australijoje teigia, kad galimybė atlikti tarptautinę praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse yra nuostabi nauja patirtis, o tokios galimybės leidžia visapusiškai augti, įvertinti save, suprasti, kur reikia tobulėti, pažinti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusius lietuvius.

Nerimą kelianti tendencija: daugėja apleistų bažnyčių, jos perdaromos į viešbučius (82)

Gal dar prisimenate, kad Šventojo Kazimiero bažnyčioje kadaise buvo ateizmo muziejus, Vilniaus katedroje – paveikslų galerija, o ne viena bažnyčia buvo paversta paprasčiausiu sandėliu? Mums tai atrodė šventvagystė, bet laikai keičiasi.