Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu

Užsirašiau į vietinį sporto klubą Vietname. Jau ir pats jaučiuosi pakankamai vietinis, o dar neišvengiamai artėja skraidymų oro balionu sezonas tiek Vietname (skraidyti čia ruošiamės pradėti po trijų savaičių), tiek Lietuvoje. Raumenys tikrai pravers, o nugara padėkos už apšilimą prieš sezono skrydžius.
© Shutterstock

Užsirašiau į vietinį sporto klubą, nes, visi žinome, kad sportas pakelia nuotaiką, nors mano nuotaikos kartelė pastaruoju metu ir taip labai jau aukšta. Tačiau sportas tam ir yra: savo galimybių ribų patikrinimui ir peržengimui. Tada jas vėl patikrini ir vėl peržengi naująsias. Žinoma, prieš tai laukia svarbiausias dalykas. Reikia išsirinkti ir nusipirkti gražią sportinę aprangą, nes priešingu atveju viskas nueis šuniui ant uodegos.

Sporto prekių Vietname kaip ir šuns uodegų – nors vagonais vežk. Esu tikras, kad taip ir daroma. Būtent čia didžiausi pasaulio sportinių prekių ženklai gimdo gigantiškus savo produkcijos kiekius. Jau vien todėl, kad aprangai siūti naudojamos sintetinės medžiagos, o dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų jų gamyba Vakarų pasaulyje daugeliu atvejų yra brangesnė nei Azijoje. Turgūs čia lūžta nuo Nike, Adidas, Under Armour ir panašios produkcijos.

Užsirašiau į vietinį sporto klubą, kur aplink mane vienu metu šokinėja du treneriai. Jų paslaugos įskaičiuotos į neribotą trisdešimties dolerių vertės abonentinį mokestį. Ir nei vienas jų nekalba jokia kita kalba, išskyrus vietnamiečių. Todėl kalbame universaliąja – ženklų kalba. Sporto klube tai itin paprasta: parodė, pataisė poziciją, pagaliau, jei ką ne taip darai, užlaužė ranką. Svarbu, kad visa tai palydima šypsenos ir draugiško žvilgsnio. Jei esi susipažinęs su vietnamiečių kalbos gramatika, greitai perpranti, kad „ten - two“ (dešimt - du, mūsiškai) reiškia dvylika.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock

Vienas iš trenerių net mokė mane naudotis sauna. Taip, čia yra ir sauna – viskas kaip priklauso. Jaunuolis nuvedė prie atidarytų saunos durų, įjungė elektrinę krosnelę ir parodė, kaip pilti vandenį ant šaltų akmenų. Žavėjausi be žado, be žado žavėjausi! Temperatūra saunoje – 28 laipsniai šilumos, o santykinis oro drėgnumas – 70%. Kitaip sakant, šitoj saunoj šalčiau ir sausiau nei Saigono gatvėse šiuo metu. Užsidariau saunoje ir iš mandagumo, ir dėl situacijos komiškumo. Pažaidžiau ten smėlio laikrodžiu kokias tris minutes. Buvo nuostabu, nes šios veiklos nepraktikavau nuo penktos klasės!

Prieš išeidamas dar perskaičiau saunos instrukcijas: prašoma be reikalo nedarinėti ir nepalikti saunos durų atvirų, teigiant, jog tai kultūrinis imperatyvas. Rekomenduojama joje nesilankyti dažniau nei du kartus per savaitę ir nebūti ilgiau nei 15 minučių. Su pastaruoju teiginiu nesutikau. Lengvai apsirengus (vietiniams su plonu megztuku ir džinsais), manau, galima nesušalus iškęsti ir ilgiau.

Jaučiu, kad jau pritapau Vietname. Dviračiu ir motoroleriu važinėju kaip vietinis, kartais juo veždamas dar du keleivius, kartais nepritvirtintą didžiulį 30 kg svorio kelioninį lagaminą. Ir ką gi aš galvojau, imdamas jį kelionėn?! Tas daiktas man taip atsibodo, jog vienu metu jį net palikau įmonės ofise Saigone. Tačiau niekšelis vieną dieną mane atsivijo, pasipuošęs biznio klasės lipduku. Biznio klasės! Ė, net pats tokia klase neskraidau!

Pritapau: einu į vietinių restoranus, kur net angliško meniu nėra, nėra ir personalo, kuris kalbėtų šia kalba. Užsisakau iš neryškių meniu paveikslėlių ir nerišlių padavėjo užuominų. Taiklumas – 80%, be baudų, be pražangų.

Jau žinau ne tik kada man pasako per didelę kainą už daiktus ir paslaugas, bet ir kiek maždaug permoku. Nepermokėjimo lygio, deja, kol kas nepasiekiau. Tiesa, nesu tikras, ar baltaodis Vietname tokį lygį išvis gali pasiekti. Konsultavausi šiuo klausimu net su vietiniais, tai jie ir patys stipriai suabejojo. Mano taip nemėgstamos paplūdimio šlepetės ir šortai tapo natūralia ir priimtina kasdienio garderobo dalimi. Tarp mano daiktų man pačiam rekordinis šlepečių ir šortų skaičius: jų ne dešimtys, bet tai rimta pradžia.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock

Pritapau, nes auksinės žvaigždės raudonos spalvos fone ir tokių pat spalvų kūjis su pjautuvu man nebekliūva. Nebekliūva plakatai su darbininkais ir žaviomis kolūkietėmis, su aukštos įtampos stulpais ir Kalašnikovo automatais ginkluotais jūreiviais. Kinų Naujieji metai natūraliai ėmė atrodyti rimtesnė šventė nei mūsiškiai. Ir rimtesni nei Šv. Kalėdos. Teatleidžia man Gvadalupės Šventoji mergelė! Tiesiog čia taip yra ir taškas. Mūsų Naujieji ir Kalėdos Vietname reiškia ne daugiau nei Estijos Nepriklausomybės diena Vilniuje: pakeliame vėliavas iš mandagumo ir tiek.

Motorolerio priekaboje vežami mandarinmedžiai manęs nebestebina. Vietiniai pastaruoju metu masiškai veža mandarinmedžius su visais vaisiais savo motorolerių priekabose. Taip, kaip mes vežiojame Kalėdų eglutes ant automobilių stogų prieš pat šventes. Tik čia protingiau ir praktiškiau: šventinė eglutė su žaisliukais ir šventiniai mandarinai yra viename.

Pritapau čia, nes kasdien iškylančios vis naujos aplinkybės ir reikalavimai išduoti skrydžių oro balionu leidimams nebestebina. Nebestebina ir sudėtinga partinė biurokratija, ir iš niekur atsirandanti kariškių ranka (plaukuota?) bet kurioje kiek svarbesnėje šalies ūkio srityje. Susigyvenau su vietnamietišku „taip“ ir tuo, kad vietnamietiškas „ne“ praktiškai neegzistuoja. Net ir mūsų griežtas lietuviškas „ne“, čia vadinasi „taip“. Painu? Tik jums, man daugiau nei aišku!

Šunys, vištos, kiaulės ir buivolai laukuose man tapo lygiaverčiais žmogaus draugais. Ta proga, dar labiau džiaugiuosi, prieš kurį laiką atsikratęs įpročio valgyti visų šių prietelių mėsą. Žiurkės dabar man tiesiog mieli padarėliai, sutemus mėgstantys pasisukioti ten, kur maitinasi žmonės. Jos neaplenkia nei vienos lauko kavinės ir prabangaus restorano!

Jau ieškome namo nuomai, nes, pasijutus arčiau vietinių, nebesinori gyventi viešbučiuose ar svečių namuose. Nors pastarieji ir turi savo privalumų: čia kasdien tvarkomi kambariai, tiekiami pusryčiai ir yra nemokami dviračiai vietinėms kelionėms. Supratau, kad pasiilgsiu Vietnamo išvykęs atgal. Iš pradžių parašiau „išvykęs namo“, bet kur tie mano namai? Greičiausiai, jie visada su mumis, kad ir kur bekeliautume.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Indijoje padirbėjusi lietuvė namo nebenori – įkūrė čia kelionių agentūrą ir mėgaujasi atradimais (11)

Magistrantūros studijos Prancūzijoje, ekologinio turizmo ir teritorijų plėtros projektai Vakarų Afrikoje, darbas logistikos įmonėje Europoje ir galiausiai - rinkodaros ir pardavimų patirtis Indijoje. Visi šie keliai, Šarūnę Baubaitę atvedę į Indiją, čia kol kas ir sustojo - moteris Naujajame Delyje įkūrė turizmo įmonę ir jaučiasi neapsakomai laiminga. Kodėl Indija? „Nes Indijos atmosfera leidžia jaustis laisvam, spalvingi žmonės supa su džiaugsmu akyse ir svarbiausia - kiekviena nauja diena yra išskirtinė“,- šypsodamasi taria jau septintus metus čia gyvenanti Šarūnė.

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!