Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu

Užsirašiau į vietinį sporto klubą Vietname. Jau ir pats jaučiuosi pakankamai vietinis, o dar neišvengiamai artėja skraidymų oro balionu sezonas tiek Vietname (skraidyti čia ruošiamės pradėti po trijų savaičių), tiek Lietuvoje. Raumenys tikrai pravers, o nugara padėkos už apšilimą prieš sezono skrydžius.
© Shutterstock

Užsirašiau į vietinį sporto klubą, nes, visi žinome, kad sportas pakelia nuotaiką, nors mano nuotaikos kartelė pastaruoju metu ir taip labai jau aukšta. Tačiau sportas tam ir yra: savo galimybių ribų patikrinimui ir peržengimui. Tada jas vėl patikrini ir vėl peržengi naująsias. Žinoma, prieš tai laukia svarbiausias dalykas. Reikia išsirinkti ir nusipirkti gražią sportinę aprangą, nes priešingu atveju viskas nueis šuniui ant uodegos.

Sporto prekių Vietname kaip ir šuns uodegų – nors vagonais vežk. Esu tikras, kad taip ir daroma. Būtent čia didžiausi pasaulio sportinių prekių ženklai gimdo gigantiškus savo produkcijos kiekius. Jau vien todėl, kad aprangai siūti naudojamos sintetinės medžiagos, o dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų jų gamyba Vakarų pasaulyje daugeliu atvejų yra brangesnė nei Azijoje. Turgūs čia lūžta nuo Nike, Adidas, Under Armour ir panašios produkcijos.

Užsirašiau į vietinį sporto klubą, kur aplink mane vienu metu šokinėja du treneriai. Jų paslaugos įskaičiuotos į neribotą trisdešimties dolerių vertės abonentinį mokestį. Ir nei vienas jų nekalba jokia kita kalba, išskyrus vietnamiečių. Todėl kalbame universaliąja – ženklų kalba. Sporto klube tai itin paprasta: parodė, pataisė poziciją, pagaliau, jei ką ne taip darai, užlaužė ranką. Svarbu, kad visa tai palydima šypsenos ir draugiško žvilgsnio. Jei esi susipažinęs su vietnamiečių kalbos gramatika, greitai perpranti, kad „ten - two“ (dešimt - du, mūsiškai) reiškia dvylika.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock

Vienas iš trenerių net mokė mane naudotis sauna. Taip, čia yra ir sauna – viskas kaip priklauso. Jaunuolis nuvedė prie atidarytų saunos durų, įjungė elektrinę krosnelę ir parodė, kaip pilti vandenį ant šaltų akmenų. Žavėjausi be žado, be žado žavėjausi! Temperatūra saunoje – 28 laipsniai šilumos, o santykinis oro drėgnumas – 70%. Kitaip sakant, šitoj saunoj šalčiau ir sausiau nei Saigono gatvėse šiuo metu. Užsidariau saunoje ir iš mandagumo, ir dėl situacijos komiškumo. Pažaidžiau ten smėlio laikrodžiu kokias tris minutes. Buvo nuostabu, nes šios veiklos nepraktikavau nuo penktos klasės!

Prieš išeidamas dar perskaičiau saunos instrukcijas: prašoma be reikalo nedarinėti ir nepalikti saunos durų atvirų, teigiant, jog tai kultūrinis imperatyvas. Rekomenduojama joje nesilankyti dažniau nei du kartus per savaitę ir nebūti ilgiau nei 15 minučių. Su pastaruoju teiginiu nesutikau. Lengvai apsirengus (vietiniams su plonu megztuku ir džinsais), manau, galima nesušalus iškęsti ir ilgiau.

Jaučiu, kad jau pritapau Vietname. Dviračiu ir motoroleriu važinėju kaip vietinis, kartais juo veždamas dar du keleivius, kartais nepritvirtintą didžiulį 30 kg svorio kelioninį lagaminą. Ir ką gi aš galvojau, imdamas jį kelionėn?! Tas daiktas man taip atsibodo, jog vienu metu jį net palikau įmonės ofise Saigone. Tačiau niekšelis vieną dieną mane atsivijo, pasipuošęs biznio klasės lipduku. Biznio klasės! Ė, net pats tokia klase neskraidau!

Pritapau: einu į vietinių restoranus, kur net angliško meniu nėra, nėra ir personalo, kuris kalbėtų šia kalba. Užsisakau iš neryškių meniu paveikslėlių ir nerišlių padavėjo užuominų. Taiklumas – 80%, be baudų, be pražangų.

Jau žinau ne tik kada man pasako per didelę kainą už daiktus ir paslaugas, bet ir kiek maždaug permoku. Nepermokėjimo lygio, deja, kol kas nepasiekiau. Tiesa, nesu tikras, ar baltaodis Vietname tokį lygį išvis gali pasiekti. Konsultavausi šiuo klausimu net su vietiniais, tai jie ir patys stipriai suabejojo. Mano taip nemėgstamos paplūdimio šlepetės ir šortai tapo natūralia ir priimtina kasdienio garderobo dalimi. Tarp mano daiktų man pačiam rekordinis šlepečių ir šortų skaičius: jų ne dešimtys, bet tai rimta pradžia.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock

Pritapau, nes auksinės žvaigždės raudonos spalvos fone ir tokių pat spalvų kūjis su pjautuvu man nebekliūva. Nebekliūva plakatai su darbininkais ir žaviomis kolūkietėmis, su aukštos įtampos stulpais ir Kalašnikovo automatais ginkluotais jūreiviais. Kinų Naujieji metai natūraliai ėmė atrodyti rimtesnė šventė nei mūsiškiai. Ir rimtesni nei Šv. Kalėdos. Teatleidžia man Gvadalupės Šventoji mergelė! Tiesiog čia taip yra ir taškas. Mūsų Naujieji ir Kalėdos Vietname reiškia ne daugiau nei Estijos Nepriklausomybės diena Vilniuje: pakeliame vėliavas iš mandagumo ir tiek.

Motorolerio priekaboje vežami mandarinmedžiai manęs nebestebina. Vietiniai pastaruoju metu masiškai veža mandarinmedžius su visais vaisiais savo motorolerių priekabose. Taip, kaip mes vežiojame Kalėdų eglutes ant automobilių stogų prieš pat šventes. Tik čia protingiau ir praktiškiau: šventinė eglutė su žaisliukais ir šventiniai mandarinai yra viename.

Pritapau čia, nes kasdien iškylančios vis naujos aplinkybės ir reikalavimai išduoti skrydžių oro balionu leidimams nebestebina. Nebestebina ir sudėtinga partinė biurokratija, ir iš niekur atsirandanti kariškių ranka (plaukuota?) bet kurioje kiek svarbesnėje šalies ūkio srityje. Susigyvenau su vietnamietišku „taip“ ir tuo, kad vietnamietiškas „ne“ praktiškai neegzistuoja. Net ir mūsų griežtas lietuviškas „ne“, čia vadinasi „taip“. Painu? Tik jums, man daugiau nei aišku!

Šunys, vištos, kiaulės ir buivolai laukuose man tapo lygiaverčiais žmogaus draugais. Ta proga, dar labiau džiaugiuosi, prieš kurį laiką atsikratęs įpročio valgyti visų šių prietelių mėsą. Žiurkės dabar man tiesiog mieli padarėliai, sutemus mėgstantys pasisukioti ten, kur maitinasi žmonės. Jos neaplenkia nei vienos lauko kavinės ir prabangaus restorano!

Jau ieškome namo nuomai, nes, pasijutus arčiau vietinių, nebesinori gyventi viešbučiuose ar svečių namuose. Nors pastarieji ir turi savo privalumų: čia kasdien tvarkomi kambariai, tiekiami pusryčiai ir yra nemokami dviračiai vietinėms kelionėms. Supratau, kad pasiilgsiu Vietnamo išvykęs atgal. Iš pradžių parašiau „išvykęs namo“, bet kur tie mano namai? Greičiausiai, jie visada su mumis, kad ir kur bekeliautume.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu
© Shutterstock
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (75)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Už ką aš myliu Italiją

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Šalis, į kurią norėsiu sugrįžti ne kartą (3)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Lietuvio avantiūra: per 5 dienas apkeliavo 5 šalis trijuose žemynuose (22)

Nenuilstantis keliautojas Jokūbas Laukaitis šį kartą ryžosi tikrai avantiūrai – per 5 dienas aplankyti 5 šalis trijuose skirtinguose žemynuose. Bankokas, Egiptas, Kipras, Dubajus, Idonezija. Kaip jam tai pavyko?

Amalfio pakrantė: bent kartą gyvenime aplankyti būtina (3)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Pavargęs nuo darbo biure dviem mėnesiams leidosi į piligriminę kelionę

Keliautojas Silvestras Dikčius, pavargęs nuo darbo biure, ir užsimanęs ilgų atostogų, dviem mėnesiams išvyko piligrimų keliais į Santjago de Kompostelą.

Po Lotynų Ameriką keliaujanti lietuvių pora: tai mūsų svajonė, kurioje gyvename taip, kaip norime (78)

Lietuvių pora Paulius ir Vilma neatsispyrė savo svajonei ir iškeliavo į Lotynų Ameriką. Tranzuodami jie kerta vieną po kitos šalių sienas, pažindami vis naujas kultūras ir sutikdami vis kitokius žmones. Kaip jiems sekasi kelionėje, kokius įspūdžius patiria, keliautojai noriai dalinasi su DELFI skaitytojais.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu

Užsirašiau į vietinį sporto klubą Vietname. Jau ir pats jaučiuosi pakankamai vietinis, o dar neišvengiamai artėja skraidymų oro balionu sezonas tiek Vietname (skraidyti čia ruošiamės pradėti po trijų savaičių), tiek Lietuvoje. Raumenys tikrai pravers, o nugara padėkos už apšilimą prieš sezono skrydžius.

10 Įspūdingiausių mano lankytų vietų Indonezijoje 2016 metais (5)

Keliaujant ir dalinantis patirtimis, neretai sulaukdavau klausimų, o kas man paliko didžiausią įspūdį, kas patiko labiausiai. Patirtys natūraliai susidėliojo į apvalų skaičių – dešimt. Sąrašo eiliškumas nėra nuo geriausio iki prasčiausio, nes vietos skirtingos, tarpusavyje nepalyginamos, bet kiekviena savaip unikali ir įspūdinga. Dalinuosi:

Saulės nutvieksta sala su beprotiškai skaniais ledais

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Pasakoti apie Italiją – tai tas pats, kaip rašyti knygą apie begalybę...

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!