V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.
© Shutterstock


Fotografuočiau iš šalutinių kelių, kiemelių ar tiesiog pakelėje vis iššokančių motorolerių vairuotojus. Niekada, kaip Vietname ir priklauso, nesivarginančius įsitikinti, ar kam nors neužkirto kelio.

Įamžinčiau pagyvenusias iki kelių į apsemtus jaunų ryžių laukus įbridusias ir nuolat palinkusias moterėles, apsirengusias kelnėmis, megztiniais ir striukėmis, galvas apsidengusias tradicinėmis, jau turbūt trečią tūkstantį metų skaičiuojančio dizaino, šiaudinėmis kepurėmis. Fotografuočiau tingiai tuose pačiuose laukuose gulinčius įspūdingo dydžio vandens buivolus bei buivoles ir jiems grakščiai šokančias sniego baltumo vandens gerves su gervinais. Gal patykočiau ir kokio senuko, sustojusio nusičiurkšti į tuos pačius laukus.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Mano nuotraukų galerija neapsieitų be rudų apkerpėjusių Hojano senamiesčio namų stogų. Tų su po lietaus sezono gerokai nublukusiomis tradicinės geltonos spalvos sienomis. Nuotraukose atsidurtų begalybė kavinių ir parduotuvių darbuotojų, nenuilstamai kviečiančių pas juos užeiti. Fotografuočiau naktines įvairiaspalviais popieriniais žibintais papuoštas gatves, atrodančias lyg iš turistinio lankstinuko.

Nepraleisčiau upių, aplipusių žvejais, valtimis ir žvejybiniais tinklais, neramios Pietų Kinijos (Viename vadinamos Rytų) jūros bangų ir horizonte nenumaldomai artėjančio lietaus paslepiamų salų. Privalėčiau įamžinti moteriškę, paplūdimyje siūlančią nusipirkti dešimtis pigių apyrankių, miniatiūrinių Budos statulėlių, magnetukų su Ho Ši Mino ar kūjo ir pjautuvo atributika. Besiartinančio lietaus fone ji ilgai šypsotųsi, žiūrėdama tiesiai į akis, ir įkalbinėtų, nesutikdama pripažinti fakto, kad tų niekučių jums niekada nereikėjo ir nereikės.

Nuotraukose atsidurtų ir lietus, malšinantis dienos karštį iki vietiniams ir man jau vėsių plius 25 laipsnių šilumos, pirmaisiais lašais jau genantis poilsiautojus atgal į jų viešbučius. Jis neišgąsdina tik vietinių. Trumpam sustoję ir pasislėpę po lietaus apsiaustais, jie toliau tęs savo kelionę motoroleriais. Pasinaudočiau ta akimirka ir nufotografuočiau juos visus, susispietusius į krūvą po suplyšusiu stogeliu.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Užfiksuočiau pakelės kavinukėse, staiga prisigrūstose lietaus išsigandusių turistų, sėdinčių ramių vietinių, tingiai gurkšnojančių be proto stiprią vietnamietišką kavą „kafe den“ ir dėl užklupusio lietaus leidžiančių sau užsisakyti po antrą puodelį kavos, veidus.

Tykočiau portretų gatvėse. Kas, visą laiką aktyviai gestikuliuodamas, kažką aiškina šalia važiuojančiam kaimynui, kas, kalbėdamas telefonu, geba viena ranka mikliai manevruoti nesibaigiančiame eismo sraute.

Pilna kortele suskaitmenintų akimirkų važiuočiau atgal lietuj lyjant ir džiaugčiausi naujai atrastu malonumu minti dviratį pliaupiant šiltiems lašams. Linksmybės ir džiaugsmingas ruošimasis ryžių laukuose tęsiasi net ir per lietų.

Laukia Tet - Naujųjų metų šventė. Jos metu ir dar savaitė po jos Vietname yra šventinės. Šalyje nedirbs beveik niekas. Net dauguma restoranų ir parduotuvių užsidarys, paženklindamos turistams mažiausiai tinkamą metą Vietnamui lankyti. Tai tarsi dešimties dienų ilgumo Kalėdų diena Lietuvoje.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Fotografuočiau pakeles ir gatves, jau puošiamas gausiai parduodamomis gėlėmis ir vidutinio didumo arba visai mažais vazoniniais mandarinų medžiais. Jie čia puošiami vietoje mums įprastų Kalėdų eglučių. Po visą šalį juos transportuoja didžiuliais sunkvežimiais, paskui perkelia ant motorolerių ir jais išvežioja po apylinkes. Dauguma kaimo keliukų tokie siauri, kad jokia kita transporto priemonė juose netilptų, o mandarinų medžiai taip ir nepasiektų jų laukiančių vietinių.

Gatvėse vis garsiau ir ilgiau skamba vietinė muzika, kai kurios įstaigos, parduotuvės ar restoranėliai užsidaro atostogoms nė nelaukdami ateinančio trečiadienio, oficialiosios atostogų pradžios. Vietnamiečiai mane žavi savo ir kitiems azijiečiams būdingu paslaptingumu sugebantys išlaikyti kone idealią pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Daugumai jų priklauso maži individualūs verslai, dažnai įkurti tame name, kur ir gyvenama.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Įamžinčiau šeštadienių ir sekmadienių rytus, mažai besiskiriančius nuo likusių darbo savaitės dienų rytų. Vieną pirmadienį gali sutikti uoliai dirbančius vietnamiečius, kai tuo tarpu kitą aptiksi juos švenčiančius kokią mano vakarietiškai akiai nesuprantamą šventę, kuriai būtina pasidabinti kostiumu, stalus padengti baltomis staltiesėmis ir garsiai klausytis trankios muzikos. Bandyčiau nufotografuoti tą trapią pusiausvyrą, ne retai imančią ir tiesiog subyrančią.

Gaila, nemoku fotografuoti. Imčiau ir užkonservuočiau visą Vietnamą nesuskaičiuojamuose skaitmeninio aparato atminties gigabaituose.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Už ką aš myliu Italiją

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!