V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.
© Shutterstock


Fotografuočiau iš šalutinių kelių, kiemelių ar tiesiog pakelėje vis iššokančių motorolerių vairuotojus. Niekada, kaip Vietname ir priklauso, nesivarginančius įsitikinti, ar kam nors neužkirto kelio.

Įamžinčiau pagyvenusias iki kelių į apsemtus jaunų ryžių laukus įbridusias ir nuolat palinkusias moterėles, apsirengusias kelnėmis, megztiniais ir striukėmis, galvas apsidengusias tradicinėmis, jau turbūt trečią tūkstantį metų skaičiuojančio dizaino, šiaudinėmis kepurėmis. Fotografuočiau tingiai tuose pačiuose laukuose gulinčius įspūdingo dydžio vandens buivolus bei buivoles ir jiems grakščiai šokančias sniego baltumo vandens gerves su gervinais. Gal patykočiau ir kokio senuko, sustojusio nusičiurkšti į tuos pačius laukus.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Mano nuotraukų galerija neapsieitų be rudų apkerpėjusių Hojano senamiesčio namų stogų. Tų su po lietaus sezono gerokai nublukusiomis tradicinės geltonos spalvos sienomis. Nuotraukose atsidurtų begalybė kavinių ir parduotuvių darbuotojų, nenuilstamai kviečiančių pas juos užeiti. Fotografuočiau naktines įvairiaspalviais popieriniais žibintais papuoštas gatves, atrodančias lyg iš turistinio lankstinuko.

Nepraleisčiau upių, aplipusių žvejais, valtimis ir žvejybiniais tinklais, neramios Pietų Kinijos (Viename vadinamos Rytų) jūros bangų ir horizonte nenumaldomai artėjančio lietaus paslepiamų salų. Privalėčiau įamžinti moteriškę, paplūdimyje siūlančią nusipirkti dešimtis pigių apyrankių, miniatiūrinių Budos statulėlių, magnetukų su Ho Ši Mino ar kūjo ir pjautuvo atributika. Besiartinančio lietaus fone ji ilgai šypsotųsi, žiūrėdama tiesiai į akis, ir įkalbinėtų, nesutikdama pripažinti fakto, kad tų niekučių jums niekada nereikėjo ir nereikės.

Nuotraukose atsidurtų ir lietus, malšinantis dienos karštį iki vietiniams ir man jau vėsių plius 25 laipsnių šilumos, pirmaisiais lašais jau genantis poilsiautojus atgal į jų viešbučius. Jis neišgąsdina tik vietinių. Trumpam sustoję ir pasislėpę po lietaus apsiaustais, jie toliau tęs savo kelionę motoroleriais. Pasinaudočiau ta akimirka ir nufotografuočiau juos visus, susispietusius į krūvą po suplyšusiu stogeliu.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Užfiksuočiau pakelės kavinukėse, staiga prisigrūstose lietaus išsigandusių turistų, sėdinčių ramių vietinių, tingiai gurkšnojančių be proto stiprią vietnamietišką kavą „kafe den“ ir dėl užklupusio lietaus leidžiančių sau užsisakyti po antrą puodelį kavos, veidus.

Tykočiau portretų gatvėse. Kas, visą laiką aktyviai gestikuliuodamas, kažką aiškina šalia važiuojančiam kaimynui, kas, kalbėdamas telefonu, geba viena ranka mikliai manevruoti nesibaigiančiame eismo sraute.

Pilna kortele suskaitmenintų akimirkų važiuočiau atgal lietuj lyjant ir džiaugčiausi naujai atrastu malonumu minti dviratį pliaupiant šiltiems lašams. Linksmybės ir džiaugsmingas ruošimasis ryžių laukuose tęsiasi net ir per lietų.

Laukia Tet - Naujųjų metų šventė. Jos metu ir dar savaitė po jos Vietname yra šventinės. Šalyje nedirbs beveik niekas. Net dauguma restoranų ir parduotuvių užsidarys, paženklindamos turistams mažiausiai tinkamą metą Vietnamui lankyti. Tai tarsi dešimties dienų ilgumo Kalėdų diena Lietuvoje.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Fotografuočiau pakeles ir gatves, jau puošiamas gausiai parduodamomis gėlėmis ir vidutinio didumo arba visai mažais vazoniniais mandarinų medžiais. Jie čia puošiami vietoje mums įprastų Kalėdų eglučių. Po visą šalį juos transportuoja didžiuliais sunkvežimiais, paskui perkelia ant motorolerių ir jais išvežioja po apylinkes. Dauguma kaimo keliukų tokie siauri, kad jokia kita transporto priemonė juose netilptų, o mandarinų medžiai taip ir nepasiektų jų laukiančių vietinių.

Gatvėse vis garsiau ir ilgiau skamba vietinė muzika, kai kurios įstaigos, parduotuvės ar restoranėliai užsidaro atostogoms nė nelaukdami ateinančio trečiadienio, oficialiosios atostogų pradžios. Vietnamiečiai mane žavi savo ir kitiems azijiečiams būdingu paslaptingumu sugebantys išlaikyti kone idealią pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Daugumai jų priklauso maži individualūs verslai, dažnai įkurti tame name, kur ir gyvenama.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Įamžinčiau šeštadienių ir sekmadienių rytus, mažai besiskiriančius nuo likusių darbo savaitės dienų rytų. Vieną pirmadienį gali sutikti uoliai dirbančius vietnamiečius, kai tuo tarpu kitą aptiksi juos švenčiančius kokią mano vakarietiškai akiai nesuprantamą šventę, kuriai būtina pasidabinti kostiumu, stalus padengti baltomis staltiesėmis ir garsiai klausytis trankios muzikos. Bandyčiau nufotografuoti tą trapią pusiausvyrą, ne retai imančią ir tiesiog subyrančią.

Gaila, nemoku fotografuoti. Imčiau ir užkonservuočiau visą Vietnamą nesuskaičiuojamuose skaitmeninio aparato atminties gigabaituose.

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse
© Shutterstock

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Vietos Rygoje, kuriose nepasijausite apiplėšti (4)

Rodos, Rygoje būta ne kartą – Brėmeno muzikantai užfiksuoti, Rygos pilis ar Juodagalvių riterių rūmai jau pabodę, ką bekalbėti apie kitus turistinius „taškus“...

Ar galiu Jus pabučiuoti, gražuole?

Yra žmonės, kurie bijo keliauti vieni ir yra žmonės, kurie to nori. Nepriklausau nei vieniems, bet kartais gera pabūti tik su savo mintimis. Ypač, jei tai – komandiruotė Italijoje.

10 piligrimystės dienų ir klaidos, kurių nesinori kartoti (1)

Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Laurai ir kviečiame dalyvauti ir jus!

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai

Niekada nemaniau, kad dykuma gali būti tokia nuostabi. Ypač tose vietose, kur lygius lyg stalas žvyruotus jos plotus netikėtai pakeičia nedidelės, banguotos ir įvairiaspalvės ryto žaroje degančios kopos!

Šlapia ir snieguota kelionė išmokė: svarbiausia kelyje - bendrystė

Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Aistei ir Slavomirui Janovič bei kviečiame dalyvauti ir jus!

Į kelionę pėsčiomis išėjusi Eglė: gavau atsakymų, klausimų naujų – taip pat (3)

Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Eglei Stankūnei ir kviečiame dalyvauti ir jus!

Skausmo kelią įveikęs Aurimas: kai kažko norime labiau nei kvėpuoti, tuomet nieko nėra neįmanomo (31)

Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Aurimui Mockui ir kviečiame dalyvauti ir jus!

Konkursas „Mano piligrimystės istorija“ (1)

Piligrimystės kelias - nelengvas, tačiau padedantis atrasti. Į jį išsiruošiame tada, kai pametame save ar žinojimą, kas esame, kuria kryptimi turime eiti. Piligrymystė gali būti visokia - tai ne tik tie šimtai kilometrų, kuriuos einame pūslėtomis kojomis, iš naujo išmokę patirti alkio, troškulio bei beprotiško nuovargio jausmą. Tai ir tas dvasinis alkis, kurį malšiname ieškojimu to, kas tikra.

Mokslo stebuklai Dubajuje: dirbtinai sukeltas lietus čia jau nieko nestebina (8)

Spėju, kad taip atrodys ateities pasaulis. Plačiomis ir nesibaigiančiomis gelžbetonio greitkelių venomis lekiantys visų įmanomų pasaulio gamintojų automobiliai, virš kurių dieną ir naktį nepailsdami vienas po kito leidžiasi šimtai, atvykstančiais ir pravažiuojančiais turistais sausakimšų, lėktuvų.

Tinklaraštininkė patarė, kaip keliauti po Kopenhagą (1)

Šiaurės Europos stilius, žavingas gyvenimo būdas, paprastumas, atsipalaidavimas ir laimingi žmonės. Šie dalykai Kopenhagoje, Danijoje, labiausiai sužavėjo tinklaraštininkę Godą Vancevičiūtę. Į šį miestą ji sako keliausianti dar ne kartą ir rekomenduojanti tai padaryti kitiems.

Indijoje padirbėjusi lietuvė namo nebenori – įkūrė čia kelionių agentūrą ir mėgaujasi atradimais (15)

Magistrantūros studijos Prancūzijoje, ekologinio turizmo ir teritorijų plėtros projektai Vakarų Afrikoje, darbas logistikos įmonėje Europoje ir galiausiai - rinkodaros ir pardavimų patirtis Indijoje. Visi šie keliai, Šarūnę Baubaitę atvedę į Indiją, čia kol kas ir sustojo - moteris Naujajame Delyje įkūrė turizmo įmonę ir jaučiasi neapsakomai laiminga. Kodėl Indija? „Nes Indijos atmosfera leidžia jaustis laisvam, spalvingi žmonės supa su džiaugsmu akyse ir svarbiausia - kiekviena nauja diena yra išskirtinė“,- šypsodamasi taria jau septintus metus čia gyvenanti Šarūnė.

Vietnamietiški opusai: kaip organizmą veikia delno dydžio krevetės ir kitos jūros gėrybės

Rytas į mano dieną pasibeldė oreiviškai anksti, gerokai prieš saulėtekį. Šiaip jau, esant tinkamai draugijai, slapčia dievinu ilgus rytinius pasivartymus minkštoje lovoje. Tačiau tiek minkštai lovai, tiek kompanijai neesant, apgavau save pareigos ir dar kažkokiais, kaip ir viskas aplink penktą ryto iš miegų pakirdus, miglotais argumentais.

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.