Uždirba vos 130 eurų per mėnesį ir šypsosi

 (34)
Vilniuje gimusi ir augusi Kamilė Klevinskaitė (25) save vadina tikru miesto žmogumi. Kiek ironiška, tačiau kaip sako ji pati, jos gyvenimas visiškai apsivertė, kai didžiulę sostinę palikusi ji išvažiavo į vieną egzotiškiausių kraštų – Balį.
© Asmeninio albumo nuotr.

K. Klevinskaitė sutiko papasakoti apie tai, kuo Balis toks ypatingas ir ko čia gali tikėtis atvykęs turistas.

– Kaip kilo mintis atvykti gyventi į šią šalį? Kodėl būtent Balis?

– Po mokyklos baigimo iš karto išvažiavau studijuoti interjero dizaino į Angliją, bet po studijų grįžau atgal į Vilnių. Pagyvenusi ir padirbusi apie 3–4 metus pajaučiau, kad vėl laikas kažką keisti, pasižvalgyti po pasaulį, pabandyti kažką naujo. Turbūt pirma mintis aplankyti Balį atsirado pažiūrėjus „Eat.Love.Pray“ filmą. Užburianti gamta, lėtas gyvenimo tempas, nuoširdūs žmonės. Vis pasvajodavau, kad kada nors nuvažiuosiu aplankyti šią šalį, tačiau niekada negalvojau, kad Balis gali virsti mano naujais namais. Iš tikrųjų tai viskas gavosi labai netikėtai.

Praeitais metais pradėjau regzti mintį metams keliauti į Australiją ir pasižiūrėti, ką dar gyvenimas man įdomaus yra sugalvojęs. Susitvarkiau turistinę vizą ir pradėjau ruoštis kelionei. Balis buvo pakeliui, todėl nusprendžiau įgyvendinti svajonę ir pirmiausia užsukti čia bent porai mėnesių, tuomet keliauti į Australiją. Visiems artimiesiems buvo labai netikėta... ką aš čia vėl sugalvojau. Vienu metu net ir aš buvau pradėjus abejoti, tačiau visi draugai labai palaikė ir skatino laikytis sugalvoto plano.

Taip ir išskridau. Pabuvus mėnesį susipažinau su Balyje gyvenančiu australu. Pradėjo megztis stiprus ryšys, todėl į Australiją iškeliavome kartu. Jis kaip tik pradėjo viešbučio statybas Gili Air saloje, todėl mėnesį pakeliavus po Australiją nusprendėme grįžti į Balį, nes statybų be priežiūros Indonezijoje palikti nevalia. Jau keturis mėnesius gyvenu Balyje.

Uždirba vos 130 eurų per mėnesį ir šypsosi
© Asmeninio albumo nuotr.

– Tai išties labai egzotiškas kraštas. Ar sunku „prisijaukinti“ šią šalį?

– Laiko priprasti tikrai reikia. Pirmiausia, tai prie labai drėgno klimato, didelių liūčių ir prie anksti besileidžiančios saulės. Čia 19 valandą jau būna taip tamsu, jog atrodo lyg kokia 22 valanda ir laikas miegoti. Reikia šiek tiek laiko, kol organizmas pripranta prie naujos aplinkos.

Anksčiau ar vėliau ateina laikas išsinuomoti motorolerį ir išmokti juo važiuoti Balio gatvėse, kur visi iš pirmo žvilgsnio važiuoja be taisyklių, šviesoforai pastatyti tik keliose sankryžose. Reikia būti labai atsargiam, nes įvykus nelaimei vietiniai visada bus teisūs.

Taip pat reikia išmokti tokių elementarių dalykų: kur nusipirkti geriamojo vandens, kaip „pasipildyti“ elektros skaitliuką, telefono sąskaitą, kur apsipirkti vietinių kainomis.
Reikia priprasti ir prie Balio gyvūnijos. Namuose su tavimi kartu gyvena įvairaus dydžio driežai, bet kaip mano draugė pasakė: „Geriau driežas kambaryje, nei uodas lovoje“, skruzdės, svirpliai, prabėga vienas kitas tarakonas. Iš pradžių viską norėjosi sutvarkyti, bet laikui bėgant pripranti ir nebekreipi į tai dėmesio.

Žmonės draugiški, nebijo pakalbinti, susipažinti. Nuolatos klausinėja, kur gyveni, iš kur esi, ką veiki, ar turi partnerį ir pan. Mums šie klausimai atrodo per daug asmeniški, kad kalbėtume apie tai su visais sutiktais, tačiau baliečiams tai taip pat kasdieniška kaip mums paklausti: „Kaip gyveni?“

– Papasakok apie šalies kultūrą bei papročius. Ar tiesa, kad per šventes bei apeigas baliečio neįkalbėsi dirbti?

– Balyje dominuoja hindu religija. Kartais atrodo, kad jie nuolatos kažką švenčia. Šventės ir apeigos yra šventas reikalas baliečiams, todėl dauguma jų bus šventyklose, dėkos dievams ir tikrai nedirbs.
Dar įdomu tai, kad Balyje žmonės gyvena pagal kitokį kalendorių nei mes: savaitę sudaro 5 dienos, todėl sunku susigaudyti, kada jie dirba ar kada jie švenčia. Beje, kalendorių galima rasti tik vietiniuose laikraščiuose, tai užtruko, kol jį pamatėme savo akimis ir įsitikinome, kad jis tikrai egzistuoja.

Viena įdomiausių, mano manymu, šventė – Nyepi, kitaip „tylos diena“. Šiemet ji vyks kovo 9 d., kurios metu visa šalis tarsi sustoja. Niekas neišeina į gatves, niekas nedirba, nejungia šviesų, neklauso muzikos, nežiūri televizoriaus, kai kurie net nekalba ir nevalgo. Šią dieną net oro uostas būna uždarytas! Užsieniečiams – ne išimtis. Jiems galioja tos pačios taisyklės kaip ir vietiniams.

Vieninteliai žmonės gatvėse – tai vietiniai sargai, prižiūrintys, kad būtų laikomasi šventės tradicijų. Kitą dieną po šios Nyepi dienos švenčiami Naujieji metai. Jei neklystu, tai tebus 1938-ieji metai.

Kiekvieną dieną moterys nešioja po gatves krepšelius, pagamintus iš bananų lapų, pripildytus gėlėmis, smulkiais pinigėliais, smilkalais, nuo kurių visos gatvės kvepia. Taip jie kasdien dėkoja, aukoja dievams. Rytais atsikėlus randi prie durų tai aukų krepšelį, tai papuoštą motociklą gėlėmis. Man tai yra tikrasis Balio veidas.

Taip skrudinama kava
Taip skrudinama kava
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kokie, Jūsų manymu, didžiausi kultūriniai skirtumai lyginant su Lietuva? Ar kada teko patirti nemalonumų?

– Mano akimis, Lietuvoje vienas didžiausių prioritetų yra darbas – kuo daugiau uždirbti, kuo geresnes pareigas užimti, pasiimti paskolą, pasistatyti namą, nusipirkti mašiną ir t.t. Žmonės užstrigę šiame rate, pastoviame bėgime. Žmonės labiau susikoncentravę į save, į savo pasiekimus ir sėkmę. Sunkiau priima kritiką, nori būti pripažinti kitų– dažnai svetimų nuomonė yra svarbesnė nei savo pačio. Manau žmonės Lietuvoje yra emociškai pažeidžiamesni.

Balyje žmonės mažiau pasiturintys, sunkiai lenkia nugaras ryžių laukuose. Balietis uždirba vos apie 130 eurų per mėnesį. Įdomu tai, kad viename name gyvena net kelios kartos: seneliai, tėvai, vaikai ir vaikų vaikai. Jų veiduose visada matosi šypsena, dėkingumas. Jie visada yra dėkingi už tai ką turi čia ir dabar.

Pabuvus tokioje aplinkoje ir pats nusiramini, atsipalaiduoji, nustoji skubėti, bėgti, pradedi vertinti žmogiškumą, ieškoti stiprybės ne kitų pripažinime, o savyje. Balyje net laikas teka kitaip. Sunku susigaudyti kokia šiandien valanda, diena ar savaitė. Jei kas nors paklausia, kokia diena ar valanda–atsakymas paprastas – tiesiog mėnesio pavadinimas. Pavyzdžiui: „Kokia šiandien diena?“- Vasaris. Kartais net koks mėnesis tenka dar pagalvoti.

Visgi daugiausia nesusipratimų teko turėti vos atvykus. Kaip sako: susimokėti kvailumo mokestį. Kavinėse, restoranuose, parduotuvėse darbuotojai dažnai bando apgauti išmušdami ne tokį čekį, grąžindami neteisingą grąžą arba parduoti už dvigubą kainą. Čia reikia nepatingėti viską tikrinti, derėtis. Jei pamatai klaidą ir jiems parodai, jie tik nusišypso, pasijuokia, kad čia netyčia klaida įsivėlė. Ir tai įvyksta kartą, ir dar kartą, ir dar kol pradedi gaudytis kainose ir jau pamato, kad nesi ką tik atvykęs turistas. Iš pradžių toks elgesys laba erzina, bet laikui bėgant išmoksti su jais kalbėti, derėtis ir tai pasidaro gyvenimo Balyje dalimi.

Gili sala
Gili sala
© Asmeninio albumo nuotr.

– Į Balio salą plūsta daug ramybės ieškotojų. Ar meditacija, joga bei sveikas maistas čia kasdienybė?

– Galėčiau išskirti dvi žmonių rūšis. Vieni – tie, kurie atkeliauja čia ieškodami ramybės ir savęs, „pasineria“ į jogą, meditaciją, sveiką gyvenimo būdą, lepinasi masažais, grožisi gamta. Tokių užsiėmimų pasirinkimas tikrai labai didelis. Sveiko maisto kavinės, spa, jogos pamokos. Švieži vaisiai, kokoso vanduo, prieskonių gausa.

O kiti – tie, kurie čia atvažiuoja „pasiausti“. Dieną miega arba banglentėmis plaukioja, o po to prasideda ėjimas per barus, vakarėliai. Ir taip kas dieną.

Čia gyvenantiems užsieniečiams labai svarbu turėti veiklos ir kažkokį tikslą. Nes jei pradedi nieko neveikti apima beprasmybė. Kai kurie, pavyzdžiui, neturi darbų, pinigų, bet sėdi baruose jau nuo pat ryto ir degraduoja. Praranda norą ko nors siekti, tobulėti.

Krepšelių pynimas iš bananų
Krepšelių pynimas iš bananų
© Asmeninio albumo nuotr.

– Šiek tiek apie Balio virtuvę. Kokie patiekalai gaminami kiekvieną dieną? Teko girdėti, kad galima paragauti net kobros kraujo. Gal teko?

– Pagrindinis tradicinių patiekalų ingredientas yra ryžiai. Ryžiai su daržovėmis, vištiena, kiauliena, kiaušiniu, grilyje kepti kukurūzai. Vienas iš populiariausių patiekalų – Nasi Goreng, ryžiai su kiaušiniu, vištiena ar jūros gėrybėmis bei prieskonių gausa. Didelis žuvies ir jūros gėrybių pasirinkimas, tačiau tai jau labiau turistų, o ne vietinių maistas.

Kobros kraujo ragauti neteko, tačiau esu girdėjusi, kad jis turi stiprių gydomųjų savybių. Dažniau jį renkasi gerti vyrai, norėdami įgauti daugiau stiprybės ir seksualinės energijos.

– Ar tiesa, kad Balio moterys yra tikros bitutės, o vyrai šiek tiek aptingę ir pratę, kad visus darbus dirba moteris?

– Moterys ne tik Balyje, bet ir visur kitur bitutės, tačiau iš mano patirties, žmonių, kuriuos matau aplinkui ir kuriuos pažįstu, to pasakyti negalėčiau. Taip, namų ruoša, maisto gaminimu, aukojimais daugiau užsiima moterys nei vyrai, bet kas susiję su darbu ir pinigų uždirbimu – dirba ir stengiasi tiek vyrai, tiek moterys.

– Jei paprašyčiau apibūdinti tikrą Balio gyventoją, koks jis būtų?

– Tikrieji Balio gyventojai man tie, kurie dirba ryžių laukuose. Liesi, apsirengę paprastais rūbais ar apsivynioję sarong‘ą (skarą) ar pusnuogės moterys, dar ir dabar gali pamatyti moteris, klubus apsirišusias skaromis ir vaikščiojančiomis nuoga krūtine. Taip pat tie, kurie dėvi kūgio formos skrybėles.

Apie būdo savybes sunku būtų ką ir pasakyti, nes juos matai pravažiuojant dirbančius laukuose ar einant kur keliu pro šalį. Žinai, kad su jais net nesusikalbėtum, nes angliškai jie nešnekės. Tačiau žvilgsnis, kurį sutinki viską pasako – jie visada nusišypsos, palinksės galva ir toliau sau nueis. Man jie pilni ramybės, kantrybės ir ištvermės. Mums atrodytų,kad jie vargšai, labai liesi, kas dieną lenkia nugarą kamuojami karščio, rūbus skalbia vandens kanaluose prie gatvių, tačiau tai, ką pamatai jų akyse – mums belieka tik pavydėti. Jose matyti ta tikra ramybė, kurios mes taip visi ieškome.

– Ar yra dalykų, kurių čia atvykęs turistas geriau jokiu būdu nedarytų, arba atvirkščiai, kažką, ko neaplankęs gailėtųsi visą gyvenimą?

– Turistas, išsinuomavęs motorolerį geriau jokiu būdu nevažiuotų be šalmo. Balio keliuose yra tikras chaosas, tad, kad ir kaip gerai moki važiuoti, nežinai, kada ir kas gali nutikti. Vietiniai laksto dideliais greičiais, netikėtai išlenda nepristabdę iš aplinkinių gatvelių, taip pat gatvėse pilną šunų, tad reikia būti labai atidžiam. Taip pat patarčiau nesipykti su vietiniais, nes nežinai, kada gali susidurti su vietinės mafijos grupuotėmis, o tada bėdų maža nebus.

Turistų čia vis daugėja, taip pat ir užpuolimų, vagysčių. Pagrindinės aukos kaip visada – moteriškos lyties atstovės. Vietiniai tyko mažai judriose gatvėse, kur mažai apšvietimo ir laukia, kada pasitaikys auka, nuo kurios galės nuplėšti rankinę ar nustumti nuo motorolerio. Pačiai su tuo susidurti neteko, bet feisbuko grupėse dažnai merginos parašo apie tokius nutikimus. Patarčiau nevažinėti naktimis vienoms ir rankinę laikyti pasidėjus tarp kojų, o ne pasikabinus ant pečių.

Balyje yra tikrai daug ką nuveikti ir pamatyti: aplankyti gražius paplūdimius, šventyklas, papietauti ryžių laukuose, paklausyti tradicinės vietinės muzikos ir pasižiūrėti vietinius šokius. Dar labai rekomenduočiau išmokti plaukioti banglentėmis. Tam čia yra daug gerų vietų, o ir vanduo labai šiltas.

Kavos mylėtojai turėtų nepraleisti progos paragauti brangiausios pasaulyje kavos – luwak coffee. Tai toks žvėrelis, kuris gyvena kavos plantacijose ir minta kavos pupelėmis. Vietiniai darbuotojai renka jų ekskrementus ir iš jų gamina kavą. Labai gurmaniška.

Verta aplankyti ir Gili salas. Jos visai arti Balio, ten rojus, visai kaip iš atviruko. Balto smėlio paplūdimiai, krištolinio skaidrumo vanduo, daug koralų ir rifų.

Iš tiesų apie gyvenimą šioje šalyje galima kalbėti ir kalbėti. Su draugu pradėjome net knygą rašyti apie gyvenimo Balyje subtilybes. Tiek daug šaunių istorijų apie pirmus įspūdžius atvažiavus, pirmus susitikimus su vietiniais, gyvūniją, skęstančius nuo lietaus namus, verslo kūrimo subtilybes ir kasdienius nesusipratimus.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Indijoje padirbėjusi lietuvė namo nebenori – įkūrė čia kelionių agentūrą ir mėgaujasi atradimais (11)

Magistrantūros studijos Prancūzijoje, ekologinio turizmo ir teritorijų plėtros projektai Vakarų Afrikoje, darbas logistikos įmonėje Europoje ir galiausiai - rinkodaros ir pardavimų patirtis Indijoje. Visi šie keliai, Šarūnę Baubaitę atvedę į Indiją, čia kol kas ir sustojo - moteris Naujajame Delyje įkūrė turizmo įmonę ir jaučiasi neapsakomai laiminga. Kodėl Indija? „Nes Indijos atmosfera leidžia jaustis laisvam, spalvingi žmonės supa su džiaugsmu akyse ir svarbiausia - kiekviena nauja diena yra išskirtinė“,- šypsodamasi taria jau septintus metus čia gyvenanti Šarūnė.

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!