Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?

 (29)
Šv. Jokūbo keliu (CaminodeSantiago) leidžiasi tiek jaunas, tiek senas. Vieni į šį kelią išsiruošia dėl religinių paskatų, kiti vedami nuotykių, ar gyvenimo sukrėtimų.
Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Guoda prieš 3 mėnesius grįžo iš šios kelionės. Ir toliau juo „keliauja“ – rengia atvirus susitikimus žmonėms, kuriuos galėtų įkvėpti, padrąsinti šiai kelionei. Sakyčiau, tai savotiškas ir labai gražus „atsidėkojimas“ šiam keliui. Pilnos salės žmonių įrodo kad mus, lietuvius, šis kelias traukia vis labiau. Kodėl?

Apie kelią Guoda sužinojo prieš porą metų iš mėgstančios keliauti draugės. Draugės įspūdžiai nusėdo kažkur į pasąmonę, tačiau iškart nepasėjo Guodai minties leistis į Camino.

„Gyvenime susidėliojo tam tikros aplinkybės ir atėjo toks momentas, kai kažkas galvoje „įsijungė“ – toks ting (suspragsi pirštais), tau laikas išeiti! Tai įvyko po pusantrų metų nuo pokalbio su drauge. Nesu iš žmonių, kuris ruošėsi, galvojo, googlino apie tą kelią. Man buvo laikas tiesiog išeiti“, – nuoširdumu paperka Guoda.

Ilgai negalvojo, tiesiog išėjo

Gegužę nusprendė, vasarą nusipirko bilietus ir rugsėjį išėjo. Pernelyg nesiruošdama, neapsikrovusi daiktais. Tik draugė patarė, kad kuprinė turi sudaryti 10-dalį tavo paties svorio. Taigi, ant pečių – 6 kilogramai. Žinoma, patogūs batai – būtinybė. Ir dar miegmaišis bei vienas kitas drabužis.

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Man atrodo, kad visi taip turi išeiti. Nereikia daug galvoti, apsisunkinti. Turi jaustis patogiai ir laisvai. Sakyčiau, kad kuo daugiau daiktų pasiimi, tuo daugiau baimių savyje nešiesi. Pilnas krepšys vaistų? Daugybė rūbų, higienos priemonių? Galima gyventi be viso to. Nereikia bijoti savęs. Po mėnesio tokios kelionės, minimalistinio gyvenimo būdo, tai labai „pramuša“ mąstymą ir suvokimą, ko gyvenime reikia, o ko tikrai ne. Į gyvenimą ateina lengvumas!“. Apskritai, ėjimas Guodai yra sakralus, meditacinis veiksmas. Tai neatsiejama jos gyvenimo dalis.

Draugiškumas ir žmogiškumas – tavo „palydovai“ kely

Guoda nuskrido į kelionės pradžios tašką su drauge. Tačiau jau buvo seniai sutarusios, kad keliaus atskirai. Taigi paėjo kelias dienas ir išsiskyrė. Mergina žingsniavo prancūziškuoju keliu (Camino Frances) t. y. tradiciniu keliu į apaštalo miestą. Jis labiausiai išvystytas infrastruktūros prasme, todėl jame tikrai rasi kur apsistoti, kur nusipirkti maisto, o jeigu suplyšo batai, marškiniai, rasi ir juos.Todėl gali koncentruotis tik į ėjimą. Arba gali rinktis kitokį keliavimą.

„Mano draugas Jordis, su kuriuo rengiame pasakojimus apie Camino, ėjo šiaurietiškuoju keliu (Camino del Norte). Eini pakrante, stebiesi gamta, kalnais. Kaip kokie amerikietiški kalneliai. Čia infrastruktūros žymiai mažiau. Šis kelias fiziškai labiau alina, piligrimų namai (albergue) išsidėstę tolimesniais atstumais vieni nuo kitų, juose sutinki mažiau žmonių. Tuo tarpu Camino Frances keliu žingsniuoja apie 70 proc. visų piligrimų. Tad keliai labai skiriasi ir kiekvienas gali pasirinkti sau priimtinesnį variantą.“

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Guoda įsitikinusi, kad ėjimas prancuziškuoju keliu neatsiejamas nuo bendravimo su žmonėmis .Todėl, pasirinkti šį kelią kaip galimybę pabūti su savimi, būtų ne kokia mintis. O priimti tylos įžadus ir atsisakyti bendrauti su pakeleiviais šiame kelyje, pasak merginos, yra tas pats kaip ir „neiti“.

„Kažkas eina priekyje, kažkas už nugaros, kažkas šalia. Kažkas užkalbina. Čia sužinai daugybę istorijų, ryšys tarp žmonių tampa labai stiprus ir artimas. Draugai, kuriuos įgyjau kelyje, man yra didžiausia dovana, kurią parsivežiau. Ryšys su jais nenutrūko iki šiol. Kelyje Išsitrina visos ribos, dingsta gyvenimo uždėtos kaukės, statusai – ar tu būsi profesorius, medikas, santechnikas, bedarbis ar studentas... Visi lygūs ir svarbiausia, visų pirma, esame žmonės“, – prisiminimais į kelią sugrįžta mergina.

Kiekvienas turi savo priežastį eiti Camino

Dažniausiai pirmas klausimas, kurio klausia nepažįstamieji kelio žmonės – koks tavo vardas? Antrasis – iš kur tu? Ir trečiasis, kulminacinis – kodėl tu eini?

Pasižiūrėjus į Guodą, junti savitą ramumą. Ji pasakoja apie kelią, žmones, potyrius. Jautiesi kaip meditacijoje. Pastebiu, kad „prigaunu“ ir save – pokalbis tikrai ramina. Priežasčių, kodėl žmonės pasirenka eiti šimtus kilometrų, ištrūkti iš savo patogumų, technologijų, daugybė. Kartais jos kelia šypseną, kartais pagarbą, o kartais ir užjaučiantį liūdesį. Kiekvienas turi savo priežastį eiti Camino. Šis klausimas labai intymus.

Guodai smagu kalbėti ne apie patį kelią, jo įveikimą, o kaip ji vadina, „šalutinius jo efektus“ – ką jis davė, suteikė, atvėrė. Leidosi į šią kelionę visiškai nieko nesitikėdama. Juk prieš tai buvo Tailande, Laose. „Stogo, deja, nenurovė“, – tarsteli. Tačiau Camino daug ką apvertė aukštyn kojom. Iki tol buvusios kelionės tiesiog nublanko.

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Žymiai daugiau vaikštau, nebesijaudinu dėl problemų, mažiau stresuoju. Pasikeitė požiūris į daiktus, daiktiškumą. Grįžusi daugybę rūbų atidaviau į Caritą, išdovanojau daug daiktų, ryžausi palikti jaukų būstą, darbą ir leistis į naujas keliones. Per savo prezentacijas pasakoju daugiau ne apie patį kelią, jo įveikimą, o ką jis man kaip žmogui davė. Žmones tai įkvepia. O man gera tuo dalintis ir vėl prisiminti kelią. Jaučiuosi tarsi atiduodama duoklę už tai, ką pati gavau. “, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Artimi ir dar artimesni žmonės

Mergina kely sutiko daugybę žmonių. Vienus prisimena puikiai ir net nepaklausus, pradeda apie juos pasakoti. Kiti jau seniai išnykę iš atminties. Bet taip būna šiame kely, kai kiekvieną dieną sutinki dešimtis skirtingų personažų.

Pradeda pasakoti apie pačią pirmąją dieną sutiktą piligrimą - 80 metų senučiuką iš Kanados. Jis į kelią leidosi su sunkia kuprine. Neapsikentęs suprato, kad ilgai su tokiu svoriu ir savo sveikata nepakovos, todėl rado sprendimą – kelyje veikia savotiškas taksi „servisas“, kuris kasdien nuveža tavo kuprinę į tau reikiamą tašką. Besinaudodamas šia paslauga, žvitrus senukas nužygiavo iki pat Santjago. Antrą kartą jį sutikusi kelionės pabaigoje ir paklausus, kaip sekėsi, Guoda gavo atsakymą: „Niekada savo gyvenime nesu buvęs laimingas tokį ilgą laiko tarpą“.

Domiuosi toliau, kokius dar žmones, galbūt kažką ypatingo, sutiko kely? Guoda nušvinta plačia šypsena pasikeičia net ir jos balso intonacija. Jaučiu, kad tuoj išgirsiu pasakojimą ne apie dar vieną sutiktą žmogų.

„Kelyje atrandi savo greitį, savo laiką. Kartais atrandi žmones, kurie eina tavo greičiu. Toks buvo tapytojas Eduardas iš Urugvajaus. Vieną dieną mūsų greičiai susilygino ir ėjome kartu, juokėmės, kalbėjomės. Bet aš sau dar kelionės pradžioje sakiau – noriu keliauti viena. Tad kitą dieną anksti pabudau ir nieko nesakiusi išrūkau savarankiškai. Bac! Po 3 dienų jį vėl susitinku. Eduardas pradeda mosikuoti rankomis ir rėkti, kad atsibudo ir nerado manęs! Kaip tu galėjai mane palikti? Juokiamės. Galiausiai vėl išsiskyrėme, nes man skaudėjo kojas, tad turėjau sumažinti tempą. Išsiskyrus buvo gaila. Savaitę eidama galvojau, kad būtų smagu jį prisivyti. Todėl vis patikrindavau piligrimų namų užrašus, į kuriuos užklysdavau. Ir vieną vakarą jį sutikau! Tai buvo pusiaukelė. Toliau ėjome kartu. Beeidami Išsiaiškinome, kad tarp mūsų 12 metų skirtumas! Krykštavom, kad jau kelintą dieną randu apie ką kalbėtis su 18-mečiu. Kaip ir sakiau, kelyje dingsta visi standartai. Praminiau jį mažuoju savo kelio broliu.“

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kelyje gali pasijusti kaip šeimoje. Nieko nebestebina, kai kažkas tampa kelio broliu, sese, tėčiu, močiute ir pan. Kitą žmogų Guoda vadina savo „tėčiu“. Tai Polas, kurį ji savo dienoraštyje apibūdino taip:
„Jis aukštas, plačia skrybėle iš kengūros odos ir malonaus, nenusakomos rasės veido. Dar jis turi ilgas kojas ir nuolat visus lenkia, pėdindamas ramiu, vienodu, užtikrintu žingsniu. Ispaniškai nešneka, nors visi jį bando prašnekinti dėl išvaizdos. Pasirodo, ne veltui. Jo gyslomis teka ispaniškas, portugališkas ir netgi ketvirtadalis kiniško kraujo, nors gimęs ir gyvena jis Kanadoje. Polas – matematikos mokytojas, dirbęs visokiose egzotiškose vietose, pavyzdžiui, Nigerijoje ir Šanchajuje. Dar jis turi gražuolę italę žmoną ir 3 dar labiau gražuoles (bet nebe visai itales) dukteris.

Polas yra labai malonus pakeleivis. Pirma, dėl to, kad sunkiais momentais mėgsta traukti iš kišenių keksiukus bei bananus kaip koks fokusininkas. Antra, todėl, kad mūsų vidutinis ėjimo greitis sutampa (5.5 km/h)“.

O taip ji apibūdina Filipą, kuris kelyje Guodai kelyje priminė neseniai mirusį senelį:
„Kaip jis pirmą kartą praskriejo pro mane vėjo greičiu, palinkęs į priekį, baltais plaukais ir baltais drabužiais, su piligrimo ženklu – kriaukle, tabaluojančia ant kuprinės, pamaniau, kad turbūt koks šventasis, keliaujantis Keliu mažiausiai 10-tą kartą gyvenime. Bet ne. Filipas yra bebaigiantis savo karjerą architektas iš Stokholmo. Greitas architektas. Kelyje nepraleidžia nei vienos bažnyčios. Patikusias detales dokumentuoja savo eskizų bloknote“.

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Dienoraštis sau ir kitiems

Turbūt dažnas, pasirinkęs keliauti šiuo keliu, į kuprinę įsimeta dienoraštį. Guoda irgi. Deja, dienoraštis liko nepanaudotas. Merginos mintys pradėjo gulti visai kitur – į trumpus įrašus sau feisbuke. Tačiau jau po dienos kitos, įrašai ilgėjo. Susidomėjimas jais - irgi.

„Buvau maloniai nustebinta, kad mano mintys kažkam dar, be mano mamos, įdomios! Kiekvieną dieną tokių žmonių vis daugėjo. Daugėjo komentuojančių, drąsinančių. Vienas smagiausių dalykų – žmonės pradėjo dėkoti už tai, kad duodu galimybę eiti drauge! Net jeigu tik virtualiai. Kai kurios merginos rašė privačius sveikinimus, sakydamos, kad esu labai drąsi, pridurdamos, kad norėtų keliauti, bet turbūt niekada tam nesiryš. Šis žmonių gerumas mane skatino rašyti ir bandyti įkvėpti kitus, kad nėra viskas taip jau sunku. Šį kelią gali įveikti kiekvienas, tai tik pasiryžimo ir laiko klausimas“, – kitus, nesiryžtančius drąsina Guoda.

Šis skaitytojų susidomėjimas buvo ir paskatinimas pačiai Guodai, kai ji pasiekė Santjago de Kompostelos katedrą ir nutarė ten pabaigti savo kelionę. Žinodama, jog daug piligrimų renkasi pratęsti kelią iki Finisterra miestelo, esančio Atlanto vandenyno pakrantėje ir iki Amerikos atradimo laikyto „Pasaulio pabaiga“, ji buvo nutarusi toliau nebekeliauti.

„Įrodžiau sau viską, ką norėjau, tad nebeturėjau noro apkrauti kūno papildomais 90 kilometrų. Be to, bendra savijauta, nuovargis darė savo. Tačiau parašius dienoraštyje, kad viskas, sustoju, mano skaitytojai tiesiog „užpuolė“! Ėmė rašyti, raginti, kad keliaučiau toliau. Ką tu sau galvoji? Rask, kur auga tikros kriauklytės, o ne tos, kurias parduoda suvenyrų parduotuvėse. Keliautojai, nuėję iki tos vietos, rašė, kad verta nueiti vien dėl psichologinio efekto, nes jis gali būti žymiai stipresnis nei oficialus galutinis tikslas – Santjago de Kompostelos katedra. Ryžausi nueiti!”, – apie sunkias akimirkas atviravo mergina.

Šitaip paskatinta, po trijų dienų Guoda priėjo Atlanto vandenyną. Nors iki tol nieko pernelyg nesitikėjo, pamačius mėlyną lopinėlį horizonte, "prasimušė" visos emocijos, kurios nepasirodė Santjago katedroje. Norėjosi ir juoktis, ir verkti, ir klykti iš džiaugsmo vienu metu. Leido sau ir iš visos gerklės sušukti "ačiū" keliui ir vandenynui - aplinkui nebuvo jokių žmonių.

Atsisveikinti su kelio broliu Eduardu ir išlydėti jį atgal į Pietų Ameriką Guodai teko likus dar 100 km iki Santjago. Simboliška, bet galiausiai jis taip pat pasiekė Finisterre švyturį. Tiksliau, jo sportbačiai. Išsiskyrusi su draugu, mergina juos įsimetė į kuprinę ir ėjo tol, kol galiausiai pasiekė tikslą – juos įamžino ant paskutinio kelrodžio stulpo.

Užbaigi kelią, pradedi gyvenimą

Nerašyta kelio taisyklė, pasak jau nuėjusių Camino, galiojanti visiems – pradedi tą kelią kaip turistas, baigi kaip piligrimas.

Guoda suskaičiavo, kiek nuėjo: 876 kilometrai ir 500 metrų. Toks jos Camino. Tačiau viduje jis žymiai ilgesnis, platesnis ir spalvingesnis. Išjaustas ir patirtas labai asmeniškai.
Susiradau Guodos dienoraštį. Ir paskutinįjį jo įrašą, kuri ji pradeda tokiais žodžiais:
„Išmokti ispanų kalbą;
Išmokti skraidyti parasparniu;
Išeiti į kalnus;
Apkeliauti aplink pasaulį.

„Mano norų sąrašas pasipildė šiais ir daugybe kitų punktų. Ne, iš tiesų ne pasipildė, o atsinaujino – Kelio dėka prisiminiau viską, apie ką esu kada nors svajojusi nuo pat vaikystės. Visi sluoksniai, per kuriuos jau kurį laiką nebemačiau, kaip iš tiesų noriu gyventi, švariai nusivalė“.

Geresnės kelionės pabaigos ir gyvenimo pradžios nebesugalvoju.

Aplankykite Guodos dienoraštį feisbuke, kuris bus dar viena atskira ir labai asmeniškai papasakota istorija. Rekomenduoju. Ir, žinoma, susipažinkite su Guoda gyvai, kai ji pasakos apie savo Camino:

Vasario 9 d. 18:30 Kaune, bare „DžemPub“ (reikalinga registracija)

Vasario 11 d. 19:00 Kaune, Karininkų Ramovės Didžiojoje salėje

Vasario 17 d. 19:00 Vilniuje, bare „Fidel Bar

Vasario 18 d. 19:00 Klaipėdoje, bare „Raketa“.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Miestas, kuriame draudžiama nusikalsti

Publikuojame naujausios Dalios Smagurauskaitės knygos „Saulės sala Sicilija“, kurią išleido leidykla „Aukso pieva“, ištrauką.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai (5)

„Žmogus pasensta tada, kai nustoja stebėtis“, – mano neuronų sistemoje vis sukasi ir sukasi ši kažkokio šiuolaikinio apaštalo citata. Ta proga pirmosios mano viešnagės Saigone dienomis beveik ištiko isterija. Ne ta Isterija, kuri ištinka vargšes Vietnamo moteris, dirbančias Iliuminatų mega gamyklose-miestuose, kur dešimtys tūkstančių jų, pavergtos pasaulinio kapitalizmo, pluša nuo ryto iki sutemų. Pluša, nesutikdamos nei vieno vyro ištisas savaites ar net mėnesius ir to pasekoje susiduria su rimtais psichiniais sutrikimais. Ne, ne tokia.

Rojaus salos – Galapagai (4)

Ramiojo vandenyno apsuptos Galapagų salos gerokai nutolusios nuo Lietuvos, bet tai ne kliūtis užkietėjusiems keliautojams. Galapagai – ypatinga gamtos buveinė pasaulio žemėlapyje. Salose patirti įspūdžiai sugriauna visą ankstesnį supratimą apie laukinę gyvūniją.

10 dienų Havajuose: teko permąstyti daug dalykų gyvenime

Apie ką pagalvojame išgirdus žodį Havajai? Turbūt paplūdimiai, muzika, gėlių karoliai ir palmės. Taip, šito ten pilna, bet man rūpėjo pamatyti kitą šios salos gyvenimo pusę.

Kulinarinė kelionė: 3 Italijos regionai per 9 dienas (14)

Lombardija – Emilija-Romanija – Venetas – trys regionai, kurie garsėja vynais bei turbūt visam pasauly žinomu sūriu, actu bei kumpiu. Na, čia kalbant tik apie maistą, visos kitos gerybės, kaip šimtamečiai miestai, išskirtiniai Unesco paveldai, Ferrari tėvynė, gali būti randamos vartant įvairiausias brošiūras apie Šiaurinę Italiją ar naršant po įvairiausiaus straipsnius “must see in Italy”.

Korsika – rojus tarp jūros ir kalnų (2)

Lėtai, koja už kojos, kopiu į nežmoniško statumo kalno šlaitą. Kojos kaip švino pripiltos, nugara šlapia nuo prakaito, iš po batų slysta ir ritasi žemyn smulkūs akmenukai, o galvoje sukasi viena mintis: koks velnias nešė mane į šią galerą???

Šiaurės Graikija vilioja žydrais paplūdimiais ir istorijos lobiais (1)

Vargu ar galima nepamilti Graikijos iš pirmo žvilgsnio – jos krantus skalaujančių smaragdinių vandenų, purių alyvmedžių giraičių, viliokliškai savo vaisius nokinančių granatų ir šypsena bei neskubumu paperkančių graikų. O pasiklausius mitais apipintos šalies istorijos supranti, kad kiekviena žemės pėda Graikijoje turi savo legendą.

Dviračiu po Hanzos miestą Kuldygą

Kol Kuldygos aikštėje kremtu pusryčių bandelę, saulė senų namų sienomis nuo stogų lipa žemyn. Pasiekusi pamatus, aukso juosta atslenka akmeniniu grindiniu, užlieja mano pėdas ir šalia staliuko lūkuriuojantį dviratį. Netoli dviračius nuomojančio Rekreacijos centro įsikūrusį restoraną „Goldingen Room“ išsirinkau ne šiaip sau – jo pavadinime įamžintas senasis Kuldygos vardas, nuo kurio ir dera pradėti pažintį su šiuo Hanzos miestu.

Netikėtumai, kurie laukia Tailande: nuo viešbučio be elektros iki iš lovos verčiančių dramblių

Didžiausias Tailando kurortas Pataja – rojus žemėje tiems, kas per atostogas nori suderinti paplūdimius, aktyvias pramogas ir pažintines ekskursijas bei ryškias naktinio gyvenimo šviesas. Parankiausias laikas atostogauti Siamo įlankoje, kuri dar vadinama Tailando Rivjera, prasideda jau dabar, kai sulig lapkričiu šalyje baigiasi lietingasis periodas ir įsivyrauja švelnus bei saulėtas klimatas, kuris idealiai tinka ir paplūdimio malonumams, ir pažinimui. Tad kaip dėlioti atostogų scenarijų, jei jūsų lėktuvo bilietas žada, kad skrendate į Patają Tailande?

Patarimai, kaip sutaupyti keliaujant

Žmonės vis dažniau ir dažniau keliauja. Vienas tą lėmusių faktorių yra pigūs skrydžiai. Kai kelionė Europoje pirmyn ir atgal kainuoja iki 100 eurų, susigundo vos ne kiekvienas. Ypač studentai ar neseniai studijas pabaigęs jaunimas.

5 dalykai, kuriuos reikia žinoti prieš keliaujant į Aziją (2)

Šiandien visas pasaulis yra ranka pasiekiamas. Kelionių agentūros ir internetiniai puslapiai siūlo keliones ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį.

„Beprotis drąsuolis“ - taip iššūkį sau metusį Roką vadino kelyje sutikti žmonės (50)

Palangiškis kurčias 19-metis vaikinas Rokas Koveckis šią vasarą nuo liepos 12 d. iki rugsėjo 12 d. keliaudamas po Europą pėsčiomis nuėjo 500 km, o autostopu nukeliavo 5000 km. Kelyje sutikti žmonės jį vadino tiesiog bepročiu drąsuoliu.

Ar ne svajonė: išradingas lietuvis keliauja po pasaulį pragyvendamas iš savo pomėgių (46)

Mokykla, universitetas, darbas – toks gyvenimo scenarijus Lietuvoje įsigalėjęs nuo neatmenamų laikų. Tačiau kelionių entuziastas ir pradedantysis fotografas Vytautas Jankulskas (24) nenorėjo paklusti šiai sistemai ir išdrįso savo talentų ieškoti keliaudamas, o ne nuobodžiai sėdėdamas paskaitose.

Penkios nepamirštamos dienos tropikų rojuje (5)

Zanzibaras - nuo vaikystės šis žodis man siejosi su šiltomis jūromis, balto smėlio paplūdimiais, burlaiviais ir piratais. Paskui diskotekose suskambo naivoka, bet smagi Arabesque grupės daina - "Zanzibar is not far!" (Zanzibaras netoli), entuziastingai skandavo grupės merginos.

Vietnamo keistenybės: „Išprotėjęs namas“, dykuma ir naktinis turgus

Keliautojas ir verslininkas Jokūbas Laukaitis išsiruošė į kelionę po Vietnamą. Čia rasite jo pirmų dienų nuotykius.