Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?

 (29)
Šv. Jokūbo keliu (CaminodeSantiago) leidžiasi tiek jaunas, tiek senas. Vieni į šį kelią išsiruošia dėl religinių paskatų, kiti vedami nuotykių, ar gyvenimo sukrėtimų.
Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Guoda prieš 3 mėnesius grįžo iš šios kelionės. Ir toliau juo „keliauja“ – rengia atvirus susitikimus žmonėms, kuriuos galėtų įkvėpti, padrąsinti šiai kelionei. Sakyčiau, tai savotiškas ir labai gražus „atsidėkojimas“ šiam keliui. Pilnos salės žmonių įrodo kad mus, lietuvius, šis kelias traukia vis labiau. Kodėl?

Apie kelią Guoda sužinojo prieš porą metų iš mėgstančios keliauti draugės. Draugės įspūdžiai nusėdo kažkur į pasąmonę, tačiau iškart nepasėjo Guodai minties leistis į Camino.

„Gyvenime susidėliojo tam tikros aplinkybės ir atėjo toks momentas, kai kažkas galvoje „įsijungė“ – toks ting (suspragsi pirštais), tau laikas išeiti! Tai įvyko po pusantrų metų nuo pokalbio su drauge. Nesu iš žmonių, kuris ruošėsi, galvojo, googlino apie tą kelią. Man buvo laikas tiesiog išeiti“, – nuoširdumu paperka Guoda.

Ilgai negalvojo, tiesiog išėjo

Gegužę nusprendė, vasarą nusipirko bilietus ir rugsėjį išėjo. Pernelyg nesiruošdama, neapsikrovusi daiktais. Tik draugė patarė, kad kuprinė turi sudaryti 10-dalį tavo paties svorio. Taigi, ant pečių – 6 kilogramai. Žinoma, patogūs batai – būtinybė. Ir dar miegmaišis bei vienas kitas drabužis.

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Man atrodo, kad visi taip turi išeiti. Nereikia daug galvoti, apsisunkinti. Turi jaustis patogiai ir laisvai. Sakyčiau, kad kuo daugiau daiktų pasiimi, tuo daugiau baimių savyje nešiesi. Pilnas krepšys vaistų? Daugybė rūbų, higienos priemonių? Galima gyventi be viso to. Nereikia bijoti savęs. Po mėnesio tokios kelionės, minimalistinio gyvenimo būdo, tai labai „pramuša“ mąstymą ir suvokimą, ko gyvenime reikia, o ko tikrai ne. Į gyvenimą ateina lengvumas!“. Apskritai, ėjimas Guodai yra sakralus, meditacinis veiksmas. Tai neatsiejama jos gyvenimo dalis.

Draugiškumas ir žmogiškumas – tavo „palydovai“ kely

Guoda nuskrido į kelionės pradžios tašką su drauge. Tačiau jau buvo seniai sutarusios, kad keliaus atskirai. Taigi paėjo kelias dienas ir išsiskyrė. Mergina žingsniavo prancūziškuoju keliu (Camino Frances) t. y. tradiciniu keliu į apaštalo miestą. Jis labiausiai išvystytas infrastruktūros prasme, todėl jame tikrai rasi kur apsistoti, kur nusipirkti maisto, o jeigu suplyšo batai, marškiniai, rasi ir juos.Todėl gali koncentruotis tik į ėjimą. Arba gali rinktis kitokį keliavimą.

„Mano draugas Jordis, su kuriuo rengiame pasakojimus apie Camino, ėjo šiaurietiškuoju keliu (Camino del Norte). Eini pakrante, stebiesi gamta, kalnais. Kaip kokie amerikietiški kalneliai. Čia infrastruktūros žymiai mažiau. Šis kelias fiziškai labiau alina, piligrimų namai (albergue) išsidėstę tolimesniais atstumais vieni nuo kitų, juose sutinki mažiau žmonių. Tuo tarpu Camino Frances keliu žingsniuoja apie 70 proc. visų piligrimų. Tad keliai labai skiriasi ir kiekvienas gali pasirinkti sau priimtinesnį variantą.“

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Guoda įsitikinusi, kad ėjimas prancuziškuoju keliu neatsiejamas nuo bendravimo su žmonėmis .Todėl, pasirinkti šį kelią kaip galimybę pabūti su savimi, būtų ne kokia mintis. O priimti tylos įžadus ir atsisakyti bendrauti su pakeleiviais šiame kelyje, pasak merginos, yra tas pats kaip ir „neiti“.

„Kažkas eina priekyje, kažkas už nugaros, kažkas šalia. Kažkas užkalbina. Čia sužinai daugybę istorijų, ryšys tarp žmonių tampa labai stiprus ir artimas. Draugai, kuriuos įgyjau kelyje, man yra didžiausia dovana, kurią parsivežiau. Ryšys su jais nenutrūko iki šiol. Kelyje Išsitrina visos ribos, dingsta gyvenimo uždėtos kaukės, statusai – ar tu būsi profesorius, medikas, santechnikas, bedarbis ar studentas... Visi lygūs ir svarbiausia, visų pirma, esame žmonės“, – prisiminimais į kelią sugrįžta mergina.

Kiekvienas turi savo priežastį eiti Camino

Dažniausiai pirmas klausimas, kurio klausia nepažįstamieji kelio žmonės – koks tavo vardas? Antrasis – iš kur tu? Ir trečiasis, kulminacinis – kodėl tu eini?

Pasižiūrėjus į Guodą, junti savitą ramumą. Ji pasakoja apie kelią, žmones, potyrius. Jautiesi kaip meditacijoje. Pastebiu, kad „prigaunu“ ir save – pokalbis tikrai ramina. Priežasčių, kodėl žmonės pasirenka eiti šimtus kilometrų, ištrūkti iš savo patogumų, technologijų, daugybė. Kartais jos kelia šypseną, kartais pagarbą, o kartais ir užjaučiantį liūdesį. Kiekvienas turi savo priežastį eiti Camino. Šis klausimas labai intymus.

Guodai smagu kalbėti ne apie patį kelią, jo įveikimą, o kaip ji vadina, „šalutinius jo efektus“ – ką jis davė, suteikė, atvėrė. Leidosi į šią kelionę visiškai nieko nesitikėdama. Juk prieš tai buvo Tailande, Laose. „Stogo, deja, nenurovė“, – tarsteli. Tačiau Camino daug ką apvertė aukštyn kojom. Iki tol buvusios kelionės tiesiog nublanko.

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Žymiai daugiau vaikštau, nebesijaudinu dėl problemų, mažiau stresuoju. Pasikeitė požiūris į daiktus, daiktiškumą. Grįžusi daugybę rūbų atidaviau į Caritą, išdovanojau daug daiktų, ryžausi palikti jaukų būstą, darbą ir leistis į naujas keliones. Per savo prezentacijas pasakoju daugiau ne apie patį kelią, jo įveikimą, o ką jis man kaip žmogui davė. Žmones tai įkvepia. O man gera tuo dalintis ir vėl prisiminti kelią. Jaučiuosi tarsi atiduodama duoklę už tai, ką pati gavau. “, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Artimi ir dar artimesni žmonės

Mergina kely sutiko daugybę žmonių. Vienus prisimena puikiai ir net nepaklausus, pradeda apie juos pasakoti. Kiti jau seniai išnykę iš atminties. Bet taip būna šiame kely, kai kiekvieną dieną sutinki dešimtis skirtingų personažų.

Pradeda pasakoti apie pačią pirmąją dieną sutiktą piligrimą - 80 metų senučiuką iš Kanados. Jis į kelią leidosi su sunkia kuprine. Neapsikentęs suprato, kad ilgai su tokiu svoriu ir savo sveikata nepakovos, todėl rado sprendimą – kelyje veikia savotiškas taksi „servisas“, kuris kasdien nuveža tavo kuprinę į tau reikiamą tašką. Besinaudodamas šia paslauga, žvitrus senukas nužygiavo iki pat Santjago. Antrą kartą jį sutikusi kelionės pabaigoje ir paklausus, kaip sekėsi, Guoda gavo atsakymą: „Niekada savo gyvenime nesu buvęs laimingas tokį ilgą laiko tarpą“.

Domiuosi toliau, kokius dar žmones, galbūt kažką ypatingo, sutiko kely? Guoda nušvinta plačia šypsena pasikeičia net ir jos balso intonacija. Jaučiu, kad tuoj išgirsiu pasakojimą ne apie dar vieną sutiktą žmogų.

„Kelyje atrandi savo greitį, savo laiką. Kartais atrandi žmones, kurie eina tavo greičiu. Toks buvo tapytojas Eduardas iš Urugvajaus. Vieną dieną mūsų greičiai susilygino ir ėjome kartu, juokėmės, kalbėjomės. Bet aš sau dar kelionės pradžioje sakiau – noriu keliauti viena. Tad kitą dieną anksti pabudau ir nieko nesakiusi išrūkau savarankiškai. Bac! Po 3 dienų jį vėl susitinku. Eduardas pradeda mosikuoti rankomis ir rėkti, kad atsibudo ir nerado manęs! Kaip tu galėjai mane palikti? Juokiamės. Galiausiai vėl išsiskyrėme, nes man skaudėjo kojas, tad turėjau sumažinti tempą. Išsiskyrus buvo gaila. Savaitę eidama galvojau, kad būtų smagu jį prisivyti. Todėl vis patikrindavau piligrimų namų užrašus, į kuriuos užklysdavau. Ir vieną vakarą jį sutikau! Tai buvo pusiaukelė. Toliau ėjome kartu. Beeidami Išsiaiškinome, kad tarp mūsų 12 metų skirtumas! Krykštavom, kad jau kelintą dieną randu apie ką kalbėtis su 18-mečiu. Kaip ir sakiau, kelyje dingsta visi standartai. Praminiau jį mažuoju savo kelio broliu.“

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kelyje gali pasijusti kaip šeimoje. Nieko nebestebina, kai kažkas tampa kelio broliu, sese, tėčiu, močiute ir pan. Kitą žmogų Guoda vadina savo „tėčiu“. Tai Polas, kurį ji savo dienoraštyje apibūdino taip:
„Jis aukštas, plačia skrybėle iš kengūros odos ir malonaus, nenusakomos rasės veido. Dar jis turi ilgas kojas ir nuolat visus lenkia, pėdindamas ramiu, vienodu, užtikrintu žingsniu. Ispaniškai nešneka, nors visi jį bando prašnekinti dėl išvaizdos. Pasirodo, ne veltui. Jo gyslomis teka ispaniškas, portugališkas ir netgi ketvirtadalis kiniško kraujo, nors gimęs ir gyvena jis Kanadoje. Polas – matematikos mokytojas, dirbęs visokiose egzotiškose vietose, pavyzdžiui, Nigerijoje ir Šanchajuje. Dar jis turi gražuolę italę žmoną ir 3 dar labiau gražuoles (bet nebe visai itales) dukteris.

Polas yra labai malonus pakeleivis. Pirma, dėl to, kad sunkiais momentais mėgsta traukti iš kišenių keksiukus bei bananus kaip koks fokusininkas. Antra, todėl, kad mūsų vidutinis ėjimo greitis sutampa (5.5 km/h)“.

O taip ji apibūdina Filipą, kuris kelyje Guodai kelyje priminė neseniai mirusį senelį:
„Kaip jis pirmą kartą praskriejo pro mane vėjo greičiu, palinkęs į priekį, baltais plaukais ir baltais drabužiais, su piligrimo ženklu – kriaukle, tabaluojančia ant kuprinės, pamaniau, kad turbūt koks šventasis, keliaujantis Keliu mažiausiai 10-tą kartą gyvenime. Bet ne. Filipas yra bebaigiantis savo karjerą architektas iš Stokholmo. Greitas architektas. Kelyje nepraleidžia nei vienos bažnyčios. Patikusias detales dokumentuoja savo eskizų bloknote“.

Šv. Jokūbo kelias: kas pasikeičia įveikus šį kelią?
© Asmeninio archyvo nuotr.

Dienoraštis sau ir kitiems

Turbūt dažnas, pasirinkęs keliauti šiuo keliu, į kuprinę įsimeta dienoraštį. Guoda irgi. Deja, dienoraštis liko nepanaudotas. Merginos mintys pradėjo gulti visai kitur – į trumpus įrašus sau feisbuke. Tačiau jau po dienos kitos, įrašai ilgėjo. Susidomėjimas jais - irgi.

„Buvau maloniai nustebinta, kad mano mintys kažkam dar, be mano mamos, įdomios! Kiekvieną dieną tokių žmonių vis daugėjo. Daugėjo komentuojančių, drąsinančių. Vienas smagiausių dalykų – žmonės pradėjo dėkoti už tai, kad duodu galimybę eiti drauge! Net jeigu tik virtualiai. Kai kurios merginos rašė privačius sveikinimus, sakydamos, kad esu labai drąsi, pridurdamos, kad norėtų keliauti, bet turbūt niekada tam nesiryš. Šis žmonių gerumas mane skatino rašyti ir bandyti įkvėpti kitus, kad nėra viskas taip jau sunku. Šį kelią gali įveikti kiekvienas, tai tik pasiryžimo ir laiko klausimas“, – kitus, nesiryžtančius drąsina Guoda.

Šis skaitytojų susidomėjimas buvo ir paskatinimas pačiai Guodai, kai ji pasiekė Santjago de Kompostelos katedrą ir nutarė ten pabaigti savo kelionę. Žinodama, jog daug piligrimų renkasi pratęsti kelią iki Finisterra miestelo, esančio Atlanto vandenyno pakrantėje ir iki Amerikos atradimo laikyto „Pasaulio pabaiga“, ji buvo nutarusi toliau nebekeliauti.

„Įrodžiau sau viską, ką norėjau, tad nebeturėjau noro apkrauti kūno papildomais 90 kilometrų. Be to, bendra savijauta, nuovargis darė savo. Tačiau parašius dienoraštyje, kad viskas, sustoju, mano skaitytojai tiesiog „užpuolė“! Ėmė rašyti, raginti, kad keliaučiau toliau. Ką tu sau galvoji? Rask, kur auga tikros kriauklytės, o ne tos, kurias parduoda suvenyrų parduotuvėse. Keliautojai, nuėję iki tos vietos, rašė, kad verta nueiti vien dėl psichologinio efekto, nes jis gali būti žymiai stipresnis nei oficialus galutinis tikslas – Santjago de Kompostelos katedra. Ryžausi nueiti!”, – apie sunkias akimirkas atviravo mergina.

Šitaip paskatinta, po trijų dienų Guoda priėjo Atlanto vandenyną. Nors iki tol nieko pernelyg nesitikėjo, pamačius mėlyną lopinėlį horizonte, "prasimušė" visos emocijos, kurios nepasirodė Santjago katedroje. Norėjosi ir juoktis, ir verkti, ir klykti iš džiaugsmo vienu metu. Leido sau ir iš visos gerklės sušukti "ačiū" keliui ir vandenynui - aplinkui nebuvo jokių žmonių.

Atsisveikinti su kelio broliu Eduardu ir išlydėti jį atgal į Pietų Ameriką Guodai teko likus dar 100 km iki Santjago. Simboliška, bet galiausiai jis taip pat pasiekė Finisterre švyturį. Tiksliau, jo sportbačiai. Išsiskyrusi su draugu, mergina juos įsimetė į kuprinę ir ėjo tol, kol galiausiai pasiekė tikslą – juos įamžino ant paskutinio kelrodžio stulpo.

Užbaigi kelią, pradedi gyvenimą

Nerašyta kelio taisyklė, pasak jau nuėjusių Camino, galiojanti visiems – pradedi tą kelią kaip turistas, baigi kaip piligrimas.

Guoda suskaičiavo, kiek nuėjo: 876 kilometrai ir 500 metrų. Toks jos Camino. Tačiau viduje jis žymiai ilgesnis, platesnis ir spalvingesnis. Išjaustas ir patirtas labai asmeniškai.
Susiradau Guodos dienoraštį. Ir paskutinįjį jo įrašą, kuri ji pradeda tokiais žodžiais:
„Išmokti ispanų kalbą;
Išmokti skraidyti parasparniu;
Išeiti į kalnus;
Apkeliauti aplink pasaulį.

„Mano norų sąrašas pasipildė šiais ir daugybe kitų punktų. Ne, iš tiesų ne pasipildė, o atsinaujino – Kelio dėka prisiminiau viską, apie ką esu kada nors svajojusi nuo pat vaikystės. Visi sluoksniai, per kuriuos jau kurį laiką nebemačiau, kaip iš tiesų noriu gyventi, švariai nusivalė“.

Geresnės kelionės pabaigos ir gyvenimo pradžios nebesugalvoju.

Aplankykite Guodos dienoraštį feisbuke, kuris bus dar viena atskira ir labai asmeniškai papasakota istorija. Rekomenduoju. Ir, žinoma, susipažinkite su Guoda gyvai, kai ji pasakos apie savo Camino:

Vasario 9 d. 18:30 Kaune, bare „DžemPub“ (reikalinga registracija)

Vasario 11 d. 19:00 Kaune, Karininkų Ramovės Didžiojoje salėje

Vasario 17 d. 19:00 Vilniuje, bare „Fidel Bar

Vasario 18 d. 19:00 Klaipėdoje, bare „Raketa“.

www.perpasauli.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kelionių blogas

Amerikoje ieškojo laisvės, o ją pajuto tik sutikę kitą lietuvį (9)

Pirmi žodžiai atsibudus ryte Čikagoje buvo: „Niekur aš šiandien neisiu“. Prieš tai, vakar vakare, vos tik atvykę į Čikagą, buvom nuvažiavę į miesto centrą.

Varanasis – šventas Indijos purvynas, kur ateinama numirti (2)

„Pas jus yra eismo taisyklės, bet juk tiek daug avarijų! O pas mus – totalus chaosas, jokių taisyklių, visiška absurdo demokratija keliuose, bet avarijų, tai nėra!“, - sako rusiškai mokantis indas, prisistatantis kaip Šaša (dauguma indų neištaria raidės s, sako kaip š) Ir žinote kodėl? Nes visi indai užsiiminėja joga!

Mano gyvenimo kelionė: Nepalas ir Himalajai užbūrė didybe ir grožiu (3)

Dar rodos visai neseniai išsiruošiau į savo išsvajotą, tiek kartų susapnuotą ir taip lauktą kelionę į Nepalą. Nežinau kodėl, bet mane traukte traukė į šią stebuklingąją Himalajų buveinę, pasaulio stogo tvirtovę, šventųjų Sidhų namus, tūkstančių šventyklų, margųjų maldos vėliavėlių šalį.

Lietuvio kelionė pavojingiausiai keliais: ant plauko kabančios gyvybės, kalnų grožis ir Dalai Lama (6)

„Kai jėgos išsenka, bet nėra pasirinkimo, mūsų kūnai gali žymiai daugiau nei mes manome. Svarbiausia – nusiteikimas ir tinkamos mintys. Kai įvykiai dėliojasi savaime ir ekspromtu pamatai Dalai Lama. Kai kontrastus tarp skurdo ir prabangos išgyveni vieną šalia kito. Kai gamta dovanoja pasakišką grožį, tačiau išgyvenimui neduoda net menkiausios augalijos“, – sako pavojingus Himalajų kelius įveikęs Linas Čeikus.

Ekspedicija Lofotenų salose: pakerėjo kvapą gniaužiantys vaizdai

Lofotenų salų pavadinimas reiškia lūšies pėdą, tai Norvegijos žemės už poliarinio rato, garsėjančios neįprastai patraukliu savo kraštovaizdžiu.

Lietuvių sutikti amerikiečiai: jaučiamės taip, lyg reikėtų rinktis, kokios lytiškai plintančios ligos norėtumėm (10)

Iš Kolorado valstijos važiuojame Čikagos link. Šioje dalyje nieko nesame suplanavę ir tiesiog važiuojame link kito lankytino objekto Čikagoje neįsivaizduodami, ką rasime pakeliui. Tik pajudėjus iš viešbučio Kolorado valstijoje suprantame, kad nebus nuobodu.

Ekspedicija „Baltoscandia 2016“: Švedijoje aptikti legendinio keliautojo A. Poškos pėdsakai

Ekspedicijos dalyviai, susipažinę su Švedijos sostine Stokholmu, dalyvavo konferencijoje, skirtoje paminėti prof. Kazio Pakšto idėją, suvienyti Baltijos ir Skandinavijos šalis į vieną Baltoskandijos regioną.

Ekspedicija “Baltoscandia 2016” - po pilis ir dvarus, kuriuose viešėjo mūsų karaliai ir didikai (1)

Su trijų Lietuvos garsiausių tarpukario keliautojų – Kazio Pakšto, Mato Šalčiaus ir Antano Poškos vardais į ekspediciją aplink Baltijos jūrą išvyko Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas.

Atostogos su motociklu – būdas atitrūkti nuo elektroninio pavadžio

Ar pa­ly­di­te žvilgs­niu Aly­taus gat­vė­se mo­to­cik­li­nin­kų ko­lo­nas, ku­rių daik­tais ap­krau­ti plie­ni­niai žir­gai iš­duo­da, kad jie lei­do­si į to­li­mą ke­lią? Spren­džiant pa­gal mo­to­cik­lų nu­me­rius, daž­niau­siai to­kį ke­lio­nės bū­dą ren­ka­si už­sie­nie­čiai, mū­sų mies­te pa­lie­kan­tys dū­mų de­be­sį ir sve­čių kraš­tų bei atos­to­gų, ku­rios vi­suo­met bū­na per trum­pos, il­ge­sį.

Nuotykiai Istrijoje: triufelių medžioklė ir karališka kiaušinienė (8)

Pajutę drėgną miško žemę po letenomis du Ivano Karličo šunys skuodžia pirmyn neatsisukdami. Šeimininkas lekia jiems iš paskos, apsiginklavęs nedideliu kastuvėliu. Šunys stabteli tai prie vieno, tai prie kito krūmo, uosto, rausia, aria samanas snukiu. Po akimirkos pasigirsta traškesys, šūksniai ir duslus amtelėjimas. Kol prisikapstome iki įvykio vietos, Ivanas, pražiodęs šunį, traukia iš burnos pirmąjį triufelį. Taip Kroatijai priklausančiame Istrijos pusiasalyje vyksta triufelių medžioklė.

Vardan gražaus tikslo kauniečiai pasišovė apvažiuoti Italiją dviračiais (10)

Du iniciatyvūs kauniečiai dviratininkai inžinierius Vladas Žotkevičius ir kardiologas Gediminas Brazaitis šiais metais leisis į ypatingą kelionę – Italiją, kuri garsėja antromis pagal svarbą etapinėmis dviratininkų lenktynėmis, sniegu padengtomis kalnų viršūnėmis, begale kultūros paminklų ir aišku savo virtuve.

Amerikos grožybės: kelias ties bedugne, raudonos arkos ir seniausias „Fordas“ (2)

Po dienos praleistos vaikščiojantis po Didįjį kanjoną sėdamės ant motociklo ir jau vakarėjant važiuojame link nakvynės vietos, kuri dar už gerų 200 mylių. Pakeliui ieškome degalinės, kur galėtume prisipildyti baką ir pasiimti užkandžių vakarienei.

Kelionė aplink Kiprą motociklais: 1100 eurų ir 1100 nepakartojamų kilometrų (3)

Ši sala atsirado mūsų planuose iškart po 2015m. kelionės aplink Korsiką. Kadangi Kipras po 1974 m. karinio konflikto yra padalintas į dvi puses (turkiškoji ir graikiškoji arba šiaurės ir pietų) – tai sudarė nemažai sunkumų planuojant kelionę.

Ekstremali kelionė motociklu Himalajuose: galva svaigo nuo grožio ir nuo indiškų siurprizų (17)

Per 4 dienas įveikti 550 km motociklu neatrodo sudėtinga užduotis. Tačiau jei žinote, jog kelias driekiasi Himalajų kalnuose ir yra laikomas vienu pavojingiausių kelių pasaulyje, užduotis pasunkėja.

Motociklu per Ameriką: pažintis su indėnais ir paslaptingas Didysis kanjonas (26)

Šioje kelionėje jau apsistojome tiek viešbučių, privačių namų ir kempingų, kad jau sunku visus ir prisiminti. Atmintyje išlieka tik patys maloniausi žmonės, gražiausi vaizdai arba baisiausi rajonai. Viena paskutiniųjų viešnagių tikrai pateks į kelionės top 5.