Šiaurės Korėja iš arti - nuo ko prasideda kelionė į labiausiai izoliuotą šalį pasaulyje?

Šiaurės Korėja – šalis, kuri per metus priima tik šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. turistų iš Vakarų pasaulio, pastaraisiais metais gana dažnai minima žiniasklaidoje dėl branduolinio karo grėsmių, provokacijų prieš pietų kaimynę ir JAV.
© Reuters/Scanpix

Labiausiai izoliuota šalis pasaulyje daugeliui žmonių nėra pati patraukliausia vieta atostogoms, bet vis dėlto po dvejų metų planavimo ir dėl milžiniško noro mano pase atsirado Šiaurės Korėjos viza, bilietas į Pekiną ir drąsi svajonė po truputį virsta realybe.

Dabar jau sunku prisiminti, kaip 2010 metų pasaulio futbolo čempionato metu, kai Šiaurės Korėja žaidė su Brazilija, išreikšta nedrąsi mintis, kad noriu aplankyti šią šalį, gali virsti realybe. Vis dėlto, ji nėra šiaip sau vadinama labiausiai izoliuota šalimi pasaulyje. Šalis, kuri yra tarsi kita planeta, kur vyrauja visai kita tikrovė ir požiūris į gyvenimą.

Pasiruošimas kelionei truko gana ilgai. Visų pirma dėl to, kad tik keletui tautiečių teko pabuvoti ten, nėra su kuo pasikonsultuoti ir vieninteliai informacijos šaltiniai yra keli filmai internete, reti kelionės aprašymai ir tik kelios knygos apie šią radikalią šalį.

Sigitas Berlinskas
Sigitas Berlinskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Domėtis, kaip gauti vizą ir kokios yra apsilankymo galimybės, pradėjau likus iki kelionės šiek tiek daugiau nei devyniems mėnesiams. Žinoma, Lietuvoje niekas neorganizuoja turų į šią šalį, bet kelionių agentūros, kurių specializacija – egzotinės kelionės, gali pagelbėti. Nes savarankiškai ar keliems asmenims susibūrus šios šalies aplankyti nėra galimybių – reikia šlietis prie turistinių grupių ir kelionės laiką planuoti pagal rengiamus turus.

Pasikonsultavęs su kelionės agentūros darbuotoju, sužinojau, kad palankiausias ir, mūsų manymu, saugiausias kelionės organizatorius yra „Korea Konsult“. Organizatoriai įsikūrę Švedijoje. Švedija – šalis, kuri palaiko neutralitetą ir yra tarpininkas tarp Šiaurės Korėjos ir Vakarų pasaulio.

Švedijoje taip pat yra įsikūrusi Šiaurės Korėjos ambasada. Yra dar keli organizatoriai Vokietijoje, bet kaina ten yra gerokai didesnė, taip pat mažesnis turų pasirinkimas.

Norint gauti vizą, reikia pateikti dvi nuotraukas, užpildyti anketas, atsakančias, kodėl nori apsilankyti šioje šalyje, kur dirbi, nurodyti pareigas, darbo ir įmonės veiklos specifiką. Žurnalistų ši šalis neįsileidžia, gali atvykti tik „neutralių“ režimui profesijų atstovai.

Viza kainuoja 60 eurų ir begales laukimo. Gavęs reikalavimus ir pasirašęs, kad nuotraukas ir visą informaciją naudosiu tik asmeniniais tikslais, nenoromis prisiminiau George’o Orwello parašytą knygą – „1984“. Yra daugybė reikalavimų ir apribojimų turo metu. Visų pirma, privaloma griežtai laikytis gidų, kurie dažniausiai yra saugumo darbuotojai, nurodymų, neišeiti iš viešbučio teritorijos, eiti ir matyti tik tai, ką pasako organizatoriai.

Laukia nuolatinis sekimas, judėjimo suvaržymas, „Didysis brolis visada stebės mus per teleekranus“. Fotografuoti galima tik prieš tai atsiklausus gidų, kariškių, kurių šioje šalyje yra daugiau nei vienas milijonas, reikia atsiklausti asmeniškai ir tik tada fotografuoti.

Supratau, kad kelionė bus tik fasadinis režimo pristatymas, kurioje yra begalės propagandos ir Vakarų pasaulio menkinimo. Žinoma, šalyje negali naudotis mobiliuoju ryšiu ir internetu, taigi laukia aštuonios dienos, per kurias pirmą kartą gyvenime būsiu visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio.

Tiesa, galima parašyti vieną elektroninį laišką iš viešbučio kompiuterio, kuris, žinoma, prieš išsiunčiant bus perskaitytas. Už šį malonumą teks pakloti kelis eurus, taigi, pirmą kartą gyvenime teks mokėti už elektroninį laišką.

Supratau, kad laukia daug pirmų kartų: važinėtis tuščiomis gatvėmis, nes šalyje mažai automobilių, klausytis begalės kalbų, kurios šloviną didįjį vadą, važinėtis metro, kuriame aplinkiniai žmonės vilki vienodais drabužiais ir visada yra nuleidę akis.

Šalis, kuri persmelkta priespaudos ir visuotinio sekimo, kurioje praktiškai nėra medicininės pagalbos, nekalbant apie socialinę rūpybą. Kasdienis žmonių racionas susideda iš kukurūzų košės ir daržovių. Mėsos, ryžių, žmonės gauna tik tai valstybinių švenčių metu ir vadų gimtadienio progomis.

XXI amžiuje šalyje taip pat dažni bado proveržiai ir kanibalizmo atvejai – visa tai yra dėl to, kad šalis yra totaliai izoliuota nuo išorinio pasaulio. Šalies metinės pajamos vienam piliečiui yra bene mažiausios visame pasaulyje, o didelė dalis biudžeto skiriama milžiniškai kariuomenei, absurdiškoms karinėms programoms ir žmonių gąsdinimui.

Būtent taip aš galvojau prieš kelionę į Šiaurės Korėją. Įspūdžius apie šalį skaitykite kitame pasakojime apie Š. Korėją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (75)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Už ką aš myliu Italiją

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Šalis, į kurią norėsiu sugrįžti ne kartą (3)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Lietuvio avantiūra: per 5 dienas apkeliavo 5 šalis trijuose žemynuose (22)

Nenuilstantis keliautojas Jokūbas Laukaitis šį kartą ryžosi tikrai avantiūrai – per 5 dienas aplankyti 5 šalis trijuose skirtinguose žemynuose. Bankokas, Egiptas, Kipras, Dubajus, Idonezija. Kaip jam tai pavyko?

Amalfio pakrantė: bent kartą gyvenime aplankyti būtina (3)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Pavargęs nuo darbo biure dviem mėnesiams leidosi į piligriminę kelionę

Keliautojas Silvestras Dikčius, pavargęs nuo darbo biure, ir užsimanęs ilgų atostogų, dviem mėnesiams išvyko piligrimų keliais į Santjago de Kompostelą.

Po Lotynų Ameriką keliaujanti lietuvių pora: tai mūsų svajonė, kurioje gyvename taip, kaip norime (78)

Lietuvių pora Paulius ir Vilma neatsispyrė savo svajonei ir iškeliavo į Lotynų Ameriką. Tranzuodami jie kerta vieną po kitos šalių sienas, pažindami vis naujas kultūras ir sutikdami vis kitokius žmones. Kaip jiems sekasi kelionėje, kokius įspūdžius patiria, keliautojai noriai dalinasi su DELFI skaitytojais.

Vytauto nuotykiai Vietname: ko reikia, kad pasijustum vietiniu

Užsirašiau į vietinį sporto klubą Vietname. Jau ir pats jaučiuosi pakankamai vietinis, o dar neišvengiamai artėja skraidymų oro balionu sezonas tiek Vietname (skraidyti čia ruošiamės pradėti po trijų savaičių), tiek Lietuvoje. Raumenys tikrai pravers, o nugara padėkos už apšilimą prieš sezono skrydžius.

10 Įspūdingiausių mano lankytų vietų Indonezijoje 2016 metais (5)

Keliaujant ir dalinantis patirtimis, neretai sulaukdavau klausimų, o kas man paliko didžiausią įspūdį, kas patiko labiausiai. Patirtys natūraliai susidėliojo į apvalų skaičių – dešimt. Sąrašo eiliškumas nėra nuo geriausio iki prasčiausio, nes vietos skirtingos, tarpusavyje nepalyginamos, bet kiekviena savaip unikali ir įspūdinga. Dalinuosi:

Saulės nutvieksta sala su beprotiškai skaniais ledais

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Pasakoti apie Italiją – tai tas pats, kaip rašyti knygą apie begalybę...

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!