Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas

Donatas ir Ieva keliauja po Vietnamą ir dalinasi įspūdžiais. Šį kartą – jų pasakojimas apie pietinę jo dalį: paplūdimius, karo muziejų ir tunelius bei plaukiojantį turgų.
Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Apniukęs šiaurinio Vietnamo dangus jau buvo spėjęs atsibosti, taigi nusprendėme iš Hue traukti tiesiai į pietinį Vietnamą, o jei tiksliau – į Nha Trang kurortą. Nieko nelaukę nusipirkome bilietus ir jau kitą rytą sėdėjome traukinyje, kuris važiuoja beveik 12 valandų ir kelionė užtrunka nuo ryto iki vakaro. Tikriausiai galvojate, kodėl nevažiavome naktiniu traukiniu, o pasirinkome praleisti visą dieną jame, priežastis paprasta: maždaug šimtas šio maršruto kilometrų vingūriuoja per palei jūrą išsidėsčiusius kalnus, taigi tiesiog negalėjome praleisti tokio vaizdo pro langą. Ar buvo verta? Taip, tikrai. Aišku, dauguma keliautojų daro kiek kitaip ir šiuo keliu pasigroži pakeliui į Hoi An, na bet mūsų planas buvo ne toks.

Po visos dienos traukinyje, pasiekėme Nha Trang kurortą, kur mus pasitiko viskas, ko tikėjomės – saulė (kitą rytą) bei daugybė rusų turistų, su jiems pritaikyta infrastruktūra – užrašai ir meniu rusų kalba, o ir su mumis visi norėjo bendrauti rusiškai. Iš tikrųjų, tų turistų čia turėtų būti žymiai daugiau, bet atrodo, kad atpigusi nafta ir prasta ekonominė padėtis apribojo tolimas rusų keliones. Iš ryto patraukėme į miesto paplūdimį, kuris mums kažkiek priminė Palangą prieš kelioliką metų ir visai ne dėl smėlio ar jūros (Palangoje yra geriau, tik vanduo šaltesnis), bet kiek dėl bendro vaizdo – rusų turistai kažkodėl sukuria tokią atmosferą. Iš kitos pusės, nėra kuo skųstis – oras šiltas, vanduo irgi, galima tiesiog ramiai poilsiauti.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Nha Trang’e be paplūdimio dar galima rasti įdomią senovinę šventyklą bei visai netoliese esančias karštąsias versmes. Prie jų įsikūrusios kelios SPA galima ne tik pagulėti karštame mineraliniame vandenyje, bet ir pasimėgauti mineralinėmis purvo voniomis. Procedūros užtrunka porą valandų, o po to galima tiesiog atsipūsti prie komplekse esančio baseino su tuo pačiu gydomuoju vandeniu, tik šiek tiek šaltesniu. Visai smagi dienos pramoga, kurią galime rekomenduoti, jei kada būsite Nha Trang‘e.

Šiame kurorte neplanavome ilgai užsibūti, nes norėjome daugiau ramybės ir gamtos, o tai galima pajausti už kelių valandų kelio esantis Mui Ne miestelis. Mažesnis ir jaukesnis, nei Nha Trang, puikiai tiko kelioms nerūpestingoms dienoms prie jūros. Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo beveik tuščias, galėjome ramiai mėgautis saule bei bangomis jūroje.

Smėlio čia pilna ne tik paplūdimyje: aplink miestelį plyti didžiuliai smėlio laukai, kuriuose vėjas pusto didžiules kopas. Smėlis tiek baltas, tiek raudonas, vaizdas tikrai šaunus. Kas įdomiausia, per šiuos smėlio laukus dar teka upė, kuri smėliškose uolienuose išgraužė nedidelį kanjoną. Juo galima pasivaikščioti tiesiog upės dugnu, nes gylis čia daugiausiai iki kelių. Kuo dar garsėja Mui Ne, tai puikiomis sąlygomis kaituoti su jėgos aitvarais, kuriuos mes tiesiog stebėjome nuo kranto.

Miestelyje taip pat daug rusų turistų, nors jau galima dažniau išgirsti žmones kalbančius angliškai ar vokiškai. Čia taip pat atrodome neblogą restoranėlį, įkurtą uzbekų ir siūlantį tiek vietinius, tiek uzbekų patiekalus. Jūros gėrybės buvo skanios, nors plovas, kuris yra uzbekų virtuvės pasididžiavimas, nebuvo toks geras.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Kelios dienos netruko prabėgti ir jau buvo laikas keliauti į Saigoną, oficialiai vadinamą Hošiminu. Tai didžiausias Vietnamo miestas, šurmuliuojantis dieną naktį. Atvykome vakare ir pakliuvome tiesiai į patį naktinio gyvenimo šurmulį – daugybė barų, užkandinių, turistų ir t.t. Nieko, kas mums būtų labai nauja, tačiau po kelių ramių dienų prie jūros, šiek tiek užtruko vėl įsijausti į didmiesčio ritmą.

Saigone planavome pabūti tik porą dienų, o tikrasis mūsų tikslas buvo susiplanuoti kelionę į Mekongo upės deltą. Turėjome tris dienas, kurias planavome praleisti ten, ne tiek ir daug, taigi norėjome jas išnaudoti kiek galima geriau. Iš pradžių galvojome viską planuotis patys, bet pamatę, kad turai kainuoja ne ką brangiau, nusprendėme nusipirkti 3 dienų/2 naktų išvyką kartu su įskaičiuotu kelto bilietu į Kambodžos sostinę Pnompenį. Galvojome, kad bus visai įdomu kirsti sieną laivu, ko dar nebuvome darę.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Saigone spėjome aplankyti kelis žymesnius objektus, o iš jų galėtume išskirti Vietnamo karo muziejų bei Cu Chi tunelius, komunistų naudotus to pačio karo metu. Muziejuje galima ne tik pamatyti ekspozijas apie šio karo baisumus ir abiejų kariavusių pusių milžiniškus nuostolius, bet ir apžiūrėti naudotą karinę techniką. Cu Chi tuneliai – tai didžiulį plotą užimanti tunelių sistema, kurios amerikiečių kariai nesugebėjo nei užimti, nei sunaikinti per visą karą, nors ji buvo visai šalia Saigono, pačioje pietinio Vietnamo širdyje. Tai buvo ir didžiausias pasipriešinimo židinys pietų Vietname ir strateginis amerikiečių taikinys. Iš pradžių buvo sunkoka suprasti, kaip šie tuneliai galėjo atsilaikyti per visą karą, bet apžiūrėjus ir išklausius gido paaiškinimus, pasidarė daug aiškiau.

Tuneliai apėmė didžiulę teritoriją, buvo labai siauri, su daug netikrų įėjimų, spąstų ir t.t. Dabar dalis tunelių, į kurią gali patekti turistai, yra specialiai praplatinti, bet tai tikrai nereiškia, kad juose galima laisvai vaikščioti. Judėti galima arba žąsele, arba kai kur tik keturiomis, kas atima nemažai jėgų, o žmogus su klaustrofobija čia tikrai ilgai neištvertų. Tuneliai karo metu buvo žymiai siauresni, nes vietnamiečiai yra smulkesnio sudėjimo ir didžioje dalyje tunelių amerikiečių kariai net nebūtų galėję pralysti. Tunelių sistema susidėjo iš kelių aukštų ir netgi galingesnės bombos galėdavo prasiskvebti tik iki pirmojo, arba labai retai antrojo aukšto po žeme. O dėl ypač efektyvaus planavimo, visi sugriovimai būdavo gan greitai atstatomi ar sutaisomi.

Na, o po įdomios istorijos pamokos, kitą dieną ryte išvykome tyrinėti Mekongo deltos. Tai tankiausiai gyvenamas regionas Vietname, kuriame užauginama daugiausiai ryžių ir vaisių bei sugaunama daugybė žuvų. Visam tam sąlygos beveik tobulos – geras klimatas visus metus leidžia nuimti derlių 2-3 kartus per metus.

Neatsitiktinai pirmoji mūsų stotelė buvo kokosų ferma, kurioje susipažinome su įdomiu kokosinių saldainių gaminimo procesu. Viskas, ko reikia pagaminti šiems karameliniams saldaniams, yra tiesiog kokosas, jokio papildomo cukraus ar kitų ingridientų. Na, nebent dedama įvairiausių vaisių ar žolelių specifiniam skoniui išgauti. Paskanavus saldanių, mūsų dar laukė pasiplaukiojimas šalia vinguriuojančia upe, o toliau traukėme link Can Tho miesto, kur mūsų laukė tradicinė vietnamietiška vakarienė ir nakvynė pas vietinę šeimą. Angliškai šitas dalykas vadinasi „homestay“, bet lietuviško atitikmens nelabai galim sugalvoti. Iš tikrųjų, „homestay“ nebuvo jau toks autentiškas, kaip mes gan naiviai tikėjomės, bet vakarienė buvo tikrai skani, o prie jos dar gavome paragauti vietinės naminės degtinės. Skonis panašus į lietuviškos, gal tik kiek silpnesnio stiprumo, bet užtat tara buvo neįprasta – paprastas plastikinis maišelis, kuriame kiniška valgymo lazdelė naudojama kaip kamštis ir dozatorius. Kitą rytą laukė ankstyvas kėlimasis į plaukiojantį turgų, taigi labai ilgai neužsisėdėjome ir patraukėme miegoti į „tradicinį“ vietnamietišką namelį.


Taigi, šiaip ne taip atsikėlę sėdome į valtį ir patraukėme į plaukiojantį turgų, kuris vyksta tik anksti ryte. Turgus kaip turgus, tik, kad ant vandens – prekės daugiausiai tie patys vaisiai ir daržovės, o pardavėjai nuo didmenininkų su didelėmis valtimis, iki iš mažų valtelių turistams kokakolą siūlančių vaikų. Iš tiesų, nelabai suprantame, kodėl turistai turėtų taip norėti tos kokakolos anksti ryte, o ne pvz. šviežių vaisių, na bet jei yra pasiūla, matyt, yra ir paklausa. Šiek tiek pasisukinėję aplink, toliau plaukėme į vieną iš vietinių vaisių sodų, kur auginami įvairiausi vaisiai – mangai, durianai, pomelai, apelsinai ir t.t.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Po pietų dar spėjome apsilankyti paukščių rezervate, kur apie valandą ramiai plaukiojome mažais kanalais ir grožėjomės saulėlydžiu bei karts nuo karto pasirodančiais paukščiais, o dieną užbaigėme šviežių jūros ir upės gėrybių vakariene Chau Doc miestelyje, kur paskanavome tiek jau savo mėgstamų krevečių ar kalmarų bei įvairiausių geldelių, kurių pavadinimų net nelabai žinojome.

Kitą rytą dar spėjome apsilankyti žuvų fermoje, kur daugiausiai auginami šamai (catfish). Tokių fermų čia daugybė, o žuvys eksportuojamos į visą pasaulį. Konstrukcija gana paprasta: ant plaukiojančios platformos statomas namas, o po juo įrengiami konteineriai, kur auginamos žuvys. Čia jos auga upėje, taigi, anot gido, yra žymiai vertingesnės, nei žuvys iš fermų įrengtų dirbtiniuose tvenkiniuose. Apsilankymas šioje fermoje buvo paskutinis punktas mūsų Mekongo deltos ture ir tiesiai iš jos mus paėmė keltas į Kambodžą, laukė trys geros valandos plaukimo iki jos sostinės Pnompenio. Kaip mums sekėsi Kambodžoje, jau visai netrukus.

Šaltinis: www.oursmalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Šešios dienos Austrijoje: pilys, ledo urvai ir nepakartojamas Zalcburgas

Austrija. Iš tikrųjų tik Zalcburgo žemė ir jos apylinkės.

Foralbergo kalnų sakmės, Alpių sūris ir karvių šypsenos

Žvilgsnis bėgioja žaliais Alpių šlaitais, užkliūdamas už viršūnių, kai kur net ir vasarą pasipuošusių sniego lopinėliais. Kojos nespėja lėkti iš paskos. Debesėliai glosto skruostus, palikdami drėgnus bučinius veide ir rasą plaukuose. Saulės pakutenti žolynai skleidžia virš slėnių tūkstantį ir vieną aromatą. Abipus tako mūkia karvės, o snukiai tokie draugiški, kad praeinant norisi sveikintis, glostyti, pakasyti paausį.

„Baltoscandia 2016“: kodėl skandinavai vis dar tiki troliais

Norėčiau pratęsti trijų savaičių „Baltoscandia 2016” ekspedicijos apžvalgą. Kuomet kelionė jau praeityje ir namie į dienoraštį sugulė paskutinės mintys, prieš akis šmėsteli daug, tuo metu rodos, nesvarbių dalykų.

Dviračiais Slovakiją apvažiavę lietuviai džiaugiasi, kad nesutiko meškų (2)

Lietuvis keliautojas Aurimas Valujavičius, pernai vasarą dviračiu apvažiavęs Norvegiją ir Švediją, šiemet su draugu Mindaugu patraukė į Slovakiją ir apvažiavo Karpatų kalnyną.

Baltijos rivjera Jūrmaloje (11)

Atėjus vasaros atostogoms norėjau išsirinkti gražią vietą, šalį ar kurortą, kuris būtų ir įdomus, ir netoliese. Ieškojau ramesnio kampelio, kur galėčiau atgauti jėgas ir nepavargti keliaujant nežinia kur ir toli bei jokiu būdu nenorėjau grūstis minioje nuotykių trokštančių turistų. Į Lietuvos pajūrį važiuoti netraukė, lietuvių atsiliepimai nuteikė pesimistiškai, be to, norėjosi kažko naujo ir nematyto.

Keliaujančius po Ameriką lietuvius vienas dalykas sukrėtė iki sielos gelmių (8)

Rašydamas mūsų kelionės įspūdžius nesistengiau susikoncentruoti į visiems žinomus lankytinus objektus, bet norėjau parodyti viską mūsų akimis, tai kas tuo metu atrodė svarbiausia, tai kas labiausiai sukrėtė ar sužavėjo.

Kinija. Drakono šalies keliais (7)

Lėktuvas nusileido didžiausiame, 20 mln. gyventojų talpinančiame Kinijos mieste – Šanchajuje. Žydro dangaus čia pamatyti beveik neįmanoma – tvyro smogas. Dėmesį kreipia aukšti pastatai, elektros laidų raizgalynė, prie daugiabučių namų palangių pritvirtintos grotelės skalbiniams džiovinti.

Gran Kanarija: gamtos grožis užgniaužė kvapą (17)

Maždaug prieš mėnesį įsigijome bilietus į Gran Kanariją, trečią pagal dydį Kanarų salą. Mūsų bendraminčių buvo net šeši. Vienas kito gerai nepažinojome, todėl nežinia, kas galėjo laukti viešnagės metu.

Amerikoje ieškojo laisvės, o ją pajuto tik sutikę kitą lietuvį (13)

Pirmi žodžiai atsibudus ryte Čikagoje buvo: „Niekur aš šiandien neisiu“. Prieš tai, vakar vakare, vos tik atvykę į Čikagą, buvom nuvažiavę į miesto centrą.

Varanasis – šventas Indijos purvynas, kur ateinama numirti (24)

„Pas jus yra eismo taisyklės, bet juk tiek daug avarijų! O pas mus – totalus chaosas, jokių taisyklių, visiška absurdo demokratija keliuose, bet avarijų, tai nėra!“, - sako rusiškai mokantis indas, prisistatantis kaip Šaša (dauguma indų neištaria raidės s, sako kaip š) Ir žinote kodėl? Nes visi indai užsiiminėja joga!

Mano gyvenimo kelionė: Nepalas ir Himalajai užbūrė didybe ir grožiu (3)

Dar rodos visai neseniai išsiruošiau į savo išsvajotą, tiek kartų susapnuotą ir taip lauktą kelionę į Nepalą. Nežinau kodėl, bet mane traukte traukė į šią stebuklingąją Himalajų buveinę, pasaulio stogo tvirtovę, šventųjų Sidhų namus, tūkstančių šventyklų, margųjų maldos vėliavėlių šalį.

Lietuvio kelionė pavojingiausiai keliais: ant plauko kabančios gyvybės, kalnų grožis ir Dalai Lama (8)

„Kai jėgos išsenka, bet nėra pasirinkimo, mūsų kūnai gali žymiai daugiau nei mes manome. Svarbiausia – nusiteikimas ir tinkamos mintys. Kai įvykiai dėliojasi savaime ir ekspromtu pamatai Dalai Lama. Kai kontrastus tarp skurdo ir prabangos išgyveni vieną šalia kito. Kai gamta dovanoja pasakišką grožį, tačiau išgyvenimui neduoda net menkiausios augalijos“, – sako pavojingus Himalajų kelius įveikęs Linas Čeikus.

Ekspedicija Lofotenų salose: pakerėjo kvapą gniaužiantys vaizdai

Lofotenų salų pavadinimas reiškia lūšies pėdą, tai Norvegijos žemės už poliarinio rato, garsėjančios neįprastai patraukliu savo kraštovaizdžiu.

Lietuvių sutikti amerikiečiai: jaučiamės taip, lyg reikėtų rinktis, kokios lytiškai plintančios ligos norėtumėm (10)

Iš Kolorado valstijos važiuojame Čikagos link. Šioje dalyje nieko nesame suplanavę ir tiesiog važiuojame link kito lankytino objekto Čikagoje neįsivaizduodami, ką rasime pakeliui. Tik pajudėjus iš viešbučio Kolorado valstijoje suprantame, kad nebus nuobodu.

Ekspedicija „Baltoscandia 2016“: Švedijoje aptikti legendinio keliautojo A. Poškos pėdsakai

Ekspedicijos dalyviai, susipažinę su Švedijos sostine Stokholmu, dalyvavo konferencijoje, skirtoje paminėti prof. Kazio Pakšto idėją, suvienyti Baltijos ir Skandinavijos šalis į vieną Baltoskandijos regioną.