Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas

Donatas ir Ieva keliauja po Vietnamą ir dalinasi įspūdžiais. Šį kartą – jų pasakojimas apie pietinę jo dalį: paplūdimius, karo muziejų ir tunelius bei plaukiojantį turgų.
Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Apniukęs šiaurinio Vietnamo dangus jau buvo spėjęs atsibosti, taigi nusprendėme iš Hue traukti tiesiai į pietinį Vietnamą, o jei tiksliau – į Nha Trang kurortą. Nieko nelaukę nusipirkome bilietus ir jau kitą rytą sėdėjome traukinyje, kuris važiuoja beveik 12 valandų ir kelionė užtrunka nuo ryto iki vakaro. Tikriausiai galvojate, kodėl nevažiavome naktiniu traukiniu, o pasirinkome praleisti visą dieną jame, priežastis paprasta: maždaug šimtas šio maršruto kilometrų vingūriuoja per palei jūrą išsidėsčiusius kalnus, taigi tiesiog negalėjome praleisti tokio vaizdo pro langą. Ar buvo verta? Taip, tikrai. Aišku, dauguma keliautojų daro kiek kitaip ir šiuo keliu pasigroži pakeliui į Hoi An, na bet mūsų planas buvo ne toks.

Po visos dienos traukinyje, pasiekėme Nha Trang kurortą, kur mus pasitiko viskas, ko tikėjomės – saulė (kitą rytą) bei daugybė rusų turistų, su jiems pritaikyta infrastruktūra – užrašai ir meniu rusų kalba, o ir su mumis visi norėjo bendrauti rusiškai. Iš tikrųjų, tų turistų čia turėtų būti žymiai daugiau, bet atrodo, kad atpigusi nafta ir prasta ekonominė padėtis apribojo tolimas rusų keliones. Iš ryto patraukėme į miesto paplūdimį, kuris mums kažkiek priminė Palangą prieš kelioliką metų ir visai ne dėl smėlio ar jūros (Palangoje yra geriau, tik vanduo šaltesnis), bet kiek dėl bendro vaizdo – rusų turistai kažkodėl sukuria tokią atmosferą. Iš kitos pusės, nėra kuo skųstis – oras šiltas, vanduo irgi, galima tiesiog ramiai poilsiauti.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Nha Trang’e be paplūdimio dar galima rasti įdomią senovinę šventyklą bei visai netoliese esančias karštąsias versmes. Prie jų įsikūrusios kelios SPA galima ne tik pagulėti karštame mineraliniame vandenyje, bet ir pasimėgauti mineralinėmis purvo voniomis. Procedūros užtrunka porą valandų, o po to galima tiesiog atsipūsti prie komplekse esančio baseino su tuo pačiu gydomuoju vandeniu, tik šiek tiek šaltesniu. Visai smagi dienos pramoga, kurią galime rekomenduoti, jei kada būsite Nha Trang‘e.

Šiame kurorte neplanavome ilgai užsibūti, nes norėjome daugiau ramybės ir gamtos, o tai galima pajausti už kelių valandų kelio esantis Mui Ne miestelis. Mažesnis ir jaukesnis, nei Nha Trang, puikiai tiko kelioms nerūpestingoms dienoms prie jūros. Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo beveik tuščias, galėjome ramiai mėgautis saule bei bangomis jūroje.

Smėlio čia pilna ne tik paplūdimyje: aplink miestelį plyti didžiuliai smėlio laukai, kuriuose vėjas pusto didžiules kopas. Smėlis tiek baltas, tiek raudonas, vaizdas tikrai šaunus. Kas įdomiausia, per šiuos smėlio laukus dar teka upė, kuri smėliškose uolienuose išgraužė nedidelį kanjoną. Juo galima pasivaikščioti tiesiog upės dugnu, nes gylis čia daugiausiai iki kelių. Kuo dar garsėja Mui Ne, tai puikiomis sąlygomis kaituoti su jėgos aitvarais, kuriuos mes tiesiog stebėjome nuo kranto.

Miestelyje taip pat daug rusų turistų, nors jau galima dažniau išgirsti žmones kalbančius angliškai ar vokiškai. Čia taip pat atrodome neblogą restoranėlį, įkurtą uzbekų ir siūlantį tiek vietinius, tiek uzbekų patiekalus. Jūros gėrybės buvo skanios, nors plovas, kuris yra uzbekų virtuvės pasididžiavimas, nebuvo toks geras.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Kelios dienos netruko prabėgti ir jau buvo laikas keliauti į Saigoną, oficialiai vadinamą Hošiminu. Tai didžiausias Vietnamo miestas, šurmuliuojantis dieną naktį. Atvykome vakare ir pakliuvome tiesiai į patį naktinio gyvenimo šurmulį – daugybė barų, užkandinių, turistų ir t.t. Nieko, kas mums būtų labai nauja, tačiau po kelių ramių dienų prie jūros, šiek tiek užtruko vėl įsijausti į didmiesčio ritmą.

Saigone planavome pabūti tik porą dienų, o tikrasis mūsų tikslas buvo susiplanuoti kelionę į Mekongo upės deltą. Turėjome tris dienas, kurias planavome praleisti ten, ne tiek ir daug, taigi norėjome jas išnaudoti kiek galima geriau. Iš pradžių galvojome viską planuotis patys, bet pamatę, kad turai kainuoja ne ką brangiau, nusprendėme nusipirkti 3 dienų/2 naktų išvyką kartu su įskaičiuotu kelto bilietu į Kambodžos sostinę Pnompenį. Galvojome, kad bus visai įdomu kirsti sieną laivu, ko dar nebuvome darę.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Saigone spėjome aplankyti kelis žymesnius objektus, o iš jų galėtume išskirti Vietnamo karo muziejų bei Cu Chi tunelius, komunistų naudotus to pačio karo metu. Muziejuje galima ne tik pamatyti ekspozijas apie šio karo baisumus ir abiejų kariavusių pusių milžiniškus nuostolius, bet ir apžiūrėti naudotą karinę techniką. Cu Chi tuneliai – tai didžiulį plotą užimanti tunelių sistema, kurios amerikiečių kariai nesugebėjo nei užimti, nei sunaikinti per visą karą, nors ji buvo visai šalia Saigono, pačioje pietinio Vietnamo širdyje. Tai buvo ir didžiausias pasipriešinimo židinys pietų Vietname ir strateginis amerikiečių taikinys. Iš pradžių buvo sunkoka suprasti, kaip šie tuneliai galėjo atsilaikyti per visą karą, bet apžiūrėjus ir išklausius gido paaiškinimus, pasidarė daug aiškiau.

Tuneliai apėmė didžiulę teritoriją, buvo labai siauri, su daug netikrų įėjimų, spąstų ir t.t. Dabar dalis tunelių, į kurią gali patekti turistai, yra specialiai praplatinti, bet tai tikrai nereiškia, kad juose galima laisvai vaikščioti. Judėti galima arba žąsele, arba kai kur tik keturiomis, kas atima nemažai jėgų, o žmogus su klaustrofobija čia tikrai ilgai neištvertų. Tuneliai karo metu buvo žymiai siauresni, nes vietnamiečiai yra smulkesnio sudėjimo ir didžioje dalyje tunelių amerikiečių kariai net nebūtų galėję pralysti. Tunelių sistema susidėjo iš kelių aukštų ir netgi galingesnės bombos galėdavo prasiskvebti tik iki pirmojo, arba labai retai antrojo aukšto po žeme. O dėl ypač efektyvaus planavimo, visi sugriovimai būdavo gan greitai atstatomi ar sutaisomi.

Na, o po įdomios istorijos pamokos, kitą dieną ryte išvykome tyrinėti Mekongo deltos. Tai tankiausiai gyvenamas regionas Vietname, kuriame užauginama daugiausiai ryžių ir vaisių bei sugaunama daugybė žuvų. Visam tam sąlygos beveik tobulos – geras klimatas visus metus leidžia nuimti derlių 2-3 kartus per metus.

Neatsitiktinai pirmoji mūsų stotelė buvo kokosų ferma, kurioje susipažinome su įdomiu kokosinių saldainių gaminimo procesu. Viskas, ko reikia pagaminti šiems karameliniams saldaniams, yra tiesiog kokosas, jokio papildomo cukraus ar kitų ingridientų. Na, nebent dedama įvairiausių vaisių ar žolelių specifiniam skoniui išgauti. Paskanavus saldanių, mūsų dar laukė pasiplaukiojimas šalia vinguriuojančia upe, o toliau traukėme link Can Tho miesto, kur mūsų laukė tradicinė vietnamietiška vakarienė ir nakvynė pas vietinę šeimą. Angliškai šitas dalykas vadinasi „homestay“, bet lietuviško atitikmens nelabai galim sugalvoti. Iš tikrųjų, „homestay“ nebuvo jau toks autentiškas, kaip mes gan naiviai tikėjomės, bet vakarienė buvo tikrai skani, o prie jos dar gavome paragauti vietinės naminės degtinės. Skonis panašus į lietuviškos, gal tik kiek silpnesnio stiprumo, bet užtat tara buvo neįprasta – paprastas plastikinis maišelis, kuriame kiniška valgymo lazdelė naudojama kaip kamštis ir dozatorius. Kitą rytą laukė ankstyvas kėlimasis į plaukiojantį turgų, taigi labai ilgai neužsisėdėjome ir patraukėme miegoti į „tradicinį“ vietnamietišką namelį.


Taigi, šiaip ne taip atsikėlę sėdome į valtį ir patraukėme į plaukiojantį turgų, kuris vyksta tik anksti ryte. Turgus kaip turgus, tik, kad ant vandens – prekės daugiausiai tie patys vaisiai ir daržovės, o pardavėjai nuo didmenininkų su didelėmis valtimis, iki iš mažų valtelių turistams kokakolą siūlančių vaikų. Iš tiesų, nelabai suprantame, kodėl turistai turėtų taip norėti tos kokakolos anksti ryte, o ne pvz. šviežių vaisių, na bet jei yra pasiūla, matyt, yra ir paklausa. Šiek tiek pasisukinėję aplink, toliau plaukėme į vieną iš vietinių vaisių sodų, kur auginami įvairiausi vaisiai – mangai, durianai, pomelai, apelsinai ir t.t.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Po pietų dar spėjome apsilankyti paukščių rezervate, kur apie valandą ramiai plaukiojome mažais kanalais ir grožėjomės saulėlydžiu bei karts nuo karto pasirodančiais paukščiais, o dieną užbaigėme šviežių jūros ir upės gėrybių vakariene Chau Doc miestelyje, kur paskanavome tiek jau savo mėgstamų krevečių ar kalmarų bei įvairiausių geldelių, kurių pavadinimų net nelabai žinojome.

Kitą rytą dar spėjome apsilankyti žuvų fermoje, kur daugiausiai auginami šamai (catfish). Tokių fermų čia daugybė, o žuvys eksportuojamos į visą pasaulį. Konstrukcija gana paprasta: ant plaukiojančios platformos statomas namas, o po juo įrengiami konteineriai, kur auginamos žuvys. Čia jos auga upėje, taigi, anot gido, yra žymiai vertingesnės, nei žuvys iš fermų įrengtų dirbtiniuose tvenkiniuose. Apsilankymas šioje fermoje buvo paskutinis punktas mūsų Mekongo deltos ture ir tiesiai iš jos mus paėmė keltas į Kambodžą, laukė trys geros valandos plaukimo iki jos sostinės Pnompenio. Kaip mums sekėsi Kambodžoje, jau visai netrukus.

Šaltinis: www.oursmalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Miestas, kuriame draudžiama nusikalsti

Publikuojame naujausios Dalios Smagurauskaitės knygos „Saulės sala Sicilija“, kurią išleido leidykla „Aukso pieva“, ištrauką.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai (5)

„Žmogus pasensta tada, kai nustoja stebėtis“, – mano neuronų sistemoje vis sukasi ir sukasi ši kažkokio šiuolaikinio apaštalo citata. Ta proga pirmosios mano viešnagės Saigone dienomis beveik ištiko isterija. Ne ta Isterija, kuri ištinka vargšes Vietnamo moteris, dirbančias Iliuminatų mega gamyklose-miestuose, kur dešimtys tūkstančių jų, pavergtos pasaulinio kapitalizmo, pluša nuo ryto iki sutemų. Pluša, nesutikdamos nei vieno vyro ištisas savaites ar net mėnesius ir to pasekoje susiduria su rimtais psichiniais sutrikimais. Ne, ne tokia.

Rojaus salos – Galapagai (4)

Ramiojo vandenyno apsuptos Galapagų salos gerokai nutolusios nuo Lietuvos, bet tai ne kliūtis užkietėjusiems keliautojams. Galapagai – ypatinga gamtos buveinė pasaulio žemėlapyje. Salose patirti įspūdžiai sugriauna visą ankstesnį supratimą apie laukinę gyvūniją.

Važiuojam pas kaimynus: iš Kauno per Kuldygą į Ventspilį

Latvijos mieste Ventspilyje, lietuviams tapusiame mėgiamu savaitgalių maršrutu, pasitinka spalvotos karvių skulptūros ir tarp medžių geltonuojanti Livonijos Ordino pilis, vasarą linksmai nuteikia žydinčios gėlių klombos, trykštantys fontanai ir daugiau nei dešimties kilometrų ilgio paplūdimys. Romantikus ir menininkus vilioja ilgas molas, o technikos mėgėjus - vienintelis Latvijoje pakeliamasis tiltas.

10 dienų Havajuose: teko permąstyti daug dalykų gyvenime

Apie ką pagalvojame išgirdus žodį Havajai? Turbūt paplūdimiai, muzika, gėlių karoliai ir palmės. Taip, šito ten pilna, bet man rūpėjo pamatyti kitą šios salos gyvenimo pusę.

Kulinarinė kelionė: 3 Italijos regionai per 9 dienas (15)

Lombardija – Emilija-Romanija – Venetas – trys regionai, kurie garsėja vynais bei turbūt visam pasauly žinomu sūriu, actu bei kumpiu. Na, čia kalbant tik apie maistą, visos kitos gerybės, kaip šimtamečiai miestai, išskirtiniai Unesco paveldai, Ferrari tėvynė, gali būti randamos vartant įvairiausias brošiūras apie Šiaurinę Italiją ar naršant po įvairiausiaus straipsnius “must see in Italy”.

Korsika – rojus tarp jūros ir kalnų (2)

Lėtai, koja už kojos, kopiu į nežmoniško statumo kalno šlaitą. Kojos kaip švino pripiltos, nugara šlapia nuo prakaito, iš po batų slysta ir ritasi žemyn smulkūs akmenukai, o galvoje sukasi viena mintis: koks velnias nešė mane į šią galerą???

Šiaurės Graikija vilioja žydrais paplūdimiais ir istorijos lobiais (1)

Vargu ar galima nepamilti Graikijos iš pirmo žvilgsnio – jos krantus skalaujančių smaragdinių vandenų, purių alyvmedžių giraičių, viliokliškai savo vaisius nokinančių granatų ir šypsena bei neskubumu paperkančių graikų. O pasiklausius mitais apipintos šalies istorijos supranti, kad kiekviena žemės pėda Graikijoje turi savo legendą.

Dviračiu po Hanzos miestą Kuldygą

Kol Kuldygos aikštėje kremtu pusryčių bandelę, saulė senų namų sienomis nuo stogų lipa žemyn. Pasiekusi pamatus, aukso juosta atslenka akmeniniu grindiniu, užlieja mano pėdas ir šalia staliuko lūkuriuojantį dviratį. Netoli dviračius nuomojančio Rekreacijos centro įsikūrusį restoraną „Goldingen Room“ išsirinkau ne šiaip sau – jo pavadinime įamžintas senasis Kuldygos vardas, nuo kurio ir dera pradėti pažintį su šiuo Hanzos miestu.

Netikėtumai, kurie laukia Tailande: nuo viešbučio be elektros iki iš lovos verčiančių dramblių

Didžiausias Tailando kurortas Pataja – rojus žemėje tiems, kas per atostogas nori suderinti paplūdimius, aktyvias pramogas ir pažintines ekskursijas bei ryškias naktinio gyvenimo šviesas. Parankiausias laikas atostogauti Siamo įlankoje, kuri dar vadinama Tailando Rivjera, prasideda jau dabar, kai sulig lapkričiu šalyje baigiasi lietingasis periodas ir įsivyrauja švelnus bei saulėtas klimatas, kuris idealiai tinka ir paplūdimio malonumams, ir pažinimui. Tad kaip dėlioti atostogų scenarijų, jei jūsų lėktuvo bilietas žada, kad skrendate į Patają Tailande?

Patarimai, kaip sutaupyti keliaujant

Žmonės vis dažniau ir dažniau keliauja. Vienas tą lėmusių faktorių yra pigūs skrydžiai. Kai kelionė Europoje pirmyn ir atgal kainuoja iki 100 eurų, susigundo vos ne kiekvienas. Ypač studentai ar neseniai studijas pabaigęs jaunimas.

5 dalykai, kuriuos reikia žinoti prieš keliaujant į Aziją (2)

Šiandien visas pasaulis yra ranka pasiekiamas. Kelionių agentūros ir internetiniai puslapiai siūlo keliones ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį.

Reikalingiausi daiktai tikram keliautojui, kurie turi tilpti į kuprinę

Kiekviena kelionė gali būti tikras galvos skausmas. Ypač kai ateina laikas pakuoti daiktus. Bijai, kad kažkas netilps, kažką pamirši ar tiesiog nežinosi, ką pravartu būtų turėti keliaujant į tam tikrą žemyną ar regioną.

„Beprotis drąsuolis“ - taip iššūkį sau metusį Roką vadino kelyje sutikti žmonės (50)

Palangiškis kurčias 19-metis vaikinas Rokas Koveckis šią vasarą nuo liepos 12 d. iki rugsėjo 12 d. keliaudamas po Europą pėsčiomis nuėjo 500 km, o autostopu nukeliavo 5000 km. Kelyje sutikti žmonės jį vadino tiesiog bepročiu drąsuoliu.

Ar ne svajonė: išradingas lietuvis keliauja po pasaulį pragyvendamas iš savo pomėgių (46)

Mokykla, universitetas, darbas – toks gyvenimo scenarijus Lietuvoje įsigalėjęs nuo neatmenamų laikų. Tačiau kelionių entuziastas ir pradedantysis fotografas Vytautas Jankulskas (24) nenorėjo paklusti šiai sistemai ir išdrįso savo talentų ieškoti keliaudamas, o ne nuobodžiai sėdėdamas paskaitose.