Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas

Donatas ir Ieva keliauja po Vietnamą ir dalinasi įspūdžiais. Šį kartą – jų pasakojimas apie pietinę jo dalį: paplūdimius, karo muziejų ir tunelius bei plaukiojantį turgų.
Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Apniukęs šiaurinio Vietnamo dangus jau buvo spėjęs atsibosti, taigi nusprendėme iš Hue traukti tiesiai į pietinį Vietnamą, o jei tiksliau – į Nha Trang kurortą. Nieko nelaukę nusipirkome bilietus ir jau kitą rytą sėdėjome traukinyje, kuris važiuoja beveik 12 valandų ir kelionė užtrunka nuo ryto iki vakaro. Tikriausiai galvojate, kodėl nevažiavome naktiniu traukiniu, o pasirinkome praleisti visą dieną jame, priežastis paprasta: maždaug šimtas šio maršruto kilometrų vingūriuoja per palei jūrą išsidėsčiusius kalnus, taigi tiesiog negalėjome praleisti tokio vaizdo pro langą. Ar buvo verta? Taip, tikrai. Aišku, dauguma keliautojų daro kiek kitaip ir šiuo keliu pasigroži pakeliui į Hoi An, na bet mūsų planas buvo ne toks.

Po visos dienos traukinyje, pasiekėme Nha Trang kurortą, kur mus pasitiko viskas, ko tikėjomės – saulė (kitą rytą) bei daugybė rusų turistų, su jiems pritaikyta infrastruktūra – užrašai ir meniu rusų kalba, o ir su mumis visi norėjo bendrauti rusiškai. Iš tikrųjų, tų turistų čia turėtų būti žymiai daugiau, bet atrodo, kad atpigusi nafta ir prasta ekonominė padėtis apribojo tolimas rusų keliones. Iš ryto patraukėme į miesto paplūdimį, kuris mums kažkiek priminė Palangą prieš kelioliką metų ir visai ne dėl smėlio ar jūros (Palangoje yra geriau, tik vanduo šaltesnis), bet kiek dėl bendro vaizdo – rusų turistai kažkodėl sukuria tokią atmosferą. Iš kitos pusės, nėra kuo skųstis – oras šiltas, vanduo irgi, galima tiesiog ramiai poilsiauti.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Nha Trang’e be paplūdimio dar galima rasti įdomią senovinę šventyklą bei visai netoliese esančias karštąsias versmes. Prie jų įsikūrusios kelios SPA galima ne tik pagulėti karštame mineraliniame vandenyje, bet ir pasimėgauti mineralinėmis purvo voniomis. Procedūros užtrunka porą valandų, o po to galima tiesiog atsipūsti prie komplekse esančio baseino su tuo pačiu gydomuoju vandeniu, tik šiek tiek šaltesniu. Visai smagi dienos pramoga, kurią galime rekomenduoti, jei kada būsite Nha Trang‘e.

Šiame kurorte neplanavome ilgai užsibūti, nes norėjome daugiau ramybės ir gamtos, o tai galima pajausti už kelių valandų kelio esantis Mui Ne miestelis. Mažesnis ir jaukesnis, nei Nha Trang, puikiai tiko kelioms nerūpestingoms dienoms prie jūros. Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo beveik tuščias, galėjome ramiai mėgautis saule bei bangomis jūroje.

Smėlio čia pilna ne tik paplūdimyje: aplink miestelį plyti didžiuliai smėlio laukai, kuriuose vėjas pusto didžiules kopas. Smėlis tiek baltas, tiek raudonas, vaizdas tikrai šaunus. Kas įdomiausia, per šiuos smėlio laukus dar teka upė, kuri smėliškose uolienuose išgraužė nedidelį kanjoną. Juo galima pasivaikščioti tiesiog upės dugnu, nes gylis čia daugiausiai iki kelių. Kuo dar garsėja Mui Ne, tai puikiomis sąlygomis kaituoti su jėgos aitvarais, kuriuos mes tiesiog stebėjome nuo kranto.

Miestelyje taip pat daug rusų turistų, nors jau galima dažniau išgirsti žmones kalbančius angliškai ar vokiškai. Čia taip pat atrodome neblogą restoranėlį, įkurtą uzbekų ir siūlantį tiek vietinius, tiek uzbekų patiekalus. Jūros gėrybės buvo skanios, nors plovas, kuris yra uzbekų virtuvės pasididžiavimas, nebuvo toks geras.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Kelios dienos netruko prabėgti ir jau buvo laikas keliauti į Saigoną, oficialiai vadinamą Hošiminu. Tai didžiausias Vietnamo miestas, šurmuliuojantis dieną naktį. Atvykome vakare ir pakliuvome tiesiai į patį naktinio gyvenimo šurmulį – daugybė barų, užkandinių, turistų ir t.t. Nieko, kas mums būtų labai nauja, tačiau po kelių ramių dienų prie jūros, šiek tiek užtruko vėl įsijausti į didmiesčio ritmą.

Saigone planavome pabūti tik porą dienų, o tikrasis mūsų tikslas buvo susiplanuoti kelionę į Mekongo upės deltą. Turėjome tris dienas, kurias planavome praleisti ten, ne tiek ir daug, taigi norėjome jas išnaudoti kiek galima geriau. Iš pradžių galvojome viską planuotis patys, bet pamatę, kad turai kainuoja ne ką brangiau, nusprendėme nusipirkti 3 dienų/2 naktų išvyką kartu su įskaičiuotu kelto bilietu į Kambodžos sostinę Pnompenį. Galvojome, kad bus visai įdomu kirsti sieną laivu, ko dar nebuvome darę.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Saigone spėjome aplankyti kelis žymesnius objektus, o iš jų galėtume išskirti Vietnamo karo muziejų bei Cu Chi tunelius, komunistų naudotus to pačio karo metu. Muziejuje galima ne tik pamatyti ekspozijas apie šio karo baisumus ir abiejų kariavusių pusių milžiniškus nuostolius, bet ir apžiūrėti naudotą karinę techniką. Cu Chi tuneliai – tai didžiulį plotą užimanti tunelių sistema, kurios amerikiečių kariai nesugebėjo nei užimti, nei sunaikinti per visą karą, nors ji buvo visai šalia Saigono, pačioje pietinio Vietnamo širdyje. Tai buvo ir didžiausias pasipriešinimo židinys pietų Vietname ir strateginis amerikiečių taikinys. Iš pradžių buvo sunkoka suprasti, kaip šie tuneliai galėjo atsilaikyti per visą karą, bet apžiūrėjus ir išklausius gido paaiškinimus, pasidarė daug aiškiau.

Tuneliai apėmė didžiulę teritoriją, buvo labai siauri, su daug netikrų įėjimų, spąstų ir t.t. Dabar dalis tunelių, į kurią gali patekti turistai, yra specialiai praplatinti, bet tai tikrai nereiškia, kad juose galima laisvai vaikščioti. Judėti galima arba žąsele, arba kai kur tik keturiomis, kas atima nemažai jėgų, o žmogus su klaustrofobija čia tikrai ilgai neištvertų. Tuneliai karo metu buvo žymiai siauresni, nes vietnamiečiai yra smulkesnio sudėjimo ir didžioje dalyje tunelių amerikiečių kariai net nebūtų galėję pralysti. Tunelių sistema susidėjo iš kelių aukštų ir netgi galingesnės bombos galėdavo prasiskvebti tik iki pirmojo, arba labai retai antrojo aukšto po žeme. O dėl ypač efektyvaus planavimo, visi sugriovimai būdavo gan greitai atstatomi ar sutaisomi.

Na, o po įdomios istorijos pamokos, kitą dieną ryte išvykome tyrinėti Mekongo deltos. Tai tankiausiai gyvenamas regionas Vietname, kuriame užauginama daugiausiai ryžių ir vaisių bei sugaunama daugybė žuvų. Visam tam sąlygos beveik tobulos – geras klimatas visus metus leidžia nuimti derlių 2-3 kartus per metus.

Neatsitiktinai pirmoji mūsų stotelė buvo kokosų ferma, kurioje susipažinome su įdomiu kokosinių saldainių gaminimo procesu. Viskas, ko reikia pagaminti šiems karameliniams saldaniams, yra tiesiog kokosas, jokio papildomo cukraus ar kitų ingridientų. Na, nebent dedama įvairiausių vaisių ar žolelių specifiniam skoniui išgauti. Paskanavus saldanių, mūsų dar laukė pasiplaukiojimas šalia vinguriuojančia upe, o toliau traukėme link Can Tho miesto, kur mūsų laukė tradicinė vietnamietiška vakarienė ir nakvynė pas vietinę šeimą. Angliškai šitas dalykas vadinasi „homestay“, bet lietuviško atitikmens nelabai galim sugalvoti. Iš tikrųjų, „homestay“ nebuvo jau toks autentiškas, kaip mes gan naiviai tikėjomės, bet vakarienė buvo tikrai skani, o prie jos dar gavome paragauti vietinės naminės degtinės. Skonis panašus į lietuviškos, gal tik kiek silpnesnio stiprumo, bet užtat tara buvo neįprasta – paprastas plastikinis maišelis, kuriame kiniška valgymo lazdelė naudojama kaip kamštis ir dozatorius. Kitą rytą laukė ankstyvas kėlimasis į plaukiojantį turgų, taigi labai ilgai neužsisėdėjome ir patraukėme miegoti į „tradicinį“ vietnamietišką namelį.


Taigi, šiaip ne taip atsikėlę sėdome į valtį ir patraukėme į plaukiojantį turgų, kuris vyksta tik anksti ryte. Turgus kaip turgus, tik, kad ant vandens – prekės daugiausiai tie patys vaisiai ir daržovės, o pardavėjai nuo didmenininkų su didelėmis valtimis, iki iš mažų valtelių turistams kokakolą siūlančių vaikų. Iš tiesų, nelabai suprantame, kodėl turistai turėtų taip norėti tos kokakolos anksti ryte, o ne pvz. šviežių vaisių, na bet jei yra pasiūla, matyt, yra ir paklausa. Šiek tiek pasisukinėję aplink, toliau plaukėme į vieną iš vietinių vaisių sodų, kur auginami įvairiausi vaisiai – mangai, durianai, pomelai, apelsinai ir t.t.

Papasakojo, kodėl komunistų naudotuose tuneliuose išbūtų ne kiekvienas
© Asmeninio albumo nuotr.

Po pietų dar spėjome apsilankyti paukščių rezervate, kur apie valandą ramiai plaukiojome mažais kanalais ir grožėjomės saulėlydžiu bei karts nuo karto pasirodančiais paukščiais, o dieną užbaigėme šviežių jūros ir upės gėrybių vakariene Chau Doc miestelyje, kur paskanavome tiek jau savo mėgstamų krevečių ar kalmarų bei įvairiausių geldelių, kurių pavadinimų net nelabai žinojome.

Kitą rytą dar spėjome apsilankyti žuvų fermoje, kur daugiausiai auginami šamai (catfish). Tokių fermų čia daugybė, o žuvys eksportuojamos į visą pasaulį. Konstrukcija gana paprasta: ant plaukiojančios platformos statomas namas, o po juo įrengiami konteineriai, kur auginamos žuvys. Čia jos auga upėje, taigi, anot gido, yra žymiai vertingesnės, nei žuvys iš fermų įrengtų dirbtiniuose tvenkiniuose. Apsilankymas šioje fermoje buvo paskutinis punktas mūsų Mekongo deltos ture ir tiesiai iš jos mus paėmė keltas į Kambodžą, laukė trys geros valandos plaukimo iki jos sostinės Pnompenio. Kaip mums sekėsi Kambodžoje, jau visai netrukus.

Šaltinis: www.oursmalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kelionių blogas

Pusę pasaulio išmaišęs Linas pasiryžo ekstremaliems nuotykiams Himalajuose (10)

„Kai būdamas dvylikos tėčio paprašiau nupirkti motorolerį, jis man nupirko variklį, du ratus, kuro baką ir vairą. Akivaizdu, kad važiuoti buvo neįmanoma dar daug metų.

Motociklu per Ameriką: laimingas lietuvis ir svilinantis karštis (5)

Lietuva eina miegoti, o mes dar tik pradedam dieną. Išsikraustom iš savo būsto Los Andžele, bandom viską ką turim sutalpinti ant motociklo ir važiuojam susitikti su vietiniu lietuviu Jonu, kuris žadėjo mums motociklu aprodyti apylinkes.

Savaitgalis Lydoje: Gedimino pilis, Jogailos bažnyčia, Leninas ir ožkos (30)

Šalčininkuose kirtus Lietuvos ir Baltarusijos sieną peizažas nepasikeičia – tas pats žydras dangus, tos pačios pievos, tie patys žali beržynėliai, į tolį lekia smagus siauras keliukas. Nieko nuostabaus, kad jausmas lyg namie – nuo Vilniaus iki sienos vos pusšimtis kilometrų.

Motociklu per Ameriką: nauja šukuosena ir kalnuose sutiktas didžiaragis (3)

Welcome to fabulous Las Vegas. Vietą, kur žmonės elgiasi lyg pinigai nebūtų tikri, o išvažiuoja visiškai bankrutavę. Prie lošimų automatų sėdi senučiukai su cigarete rankoje dieną naktį, o mes išbandom visko po truputį: pokerio turnyrą (manau, gan neblogai atsilaikiau, kol mano porą įveikė paskutine korta gauta eilė), baseiną, gėrimus, lošimo automatus.

Italas pasakė, ką galvoja apie Lietuvą (325)

Lietuvoje gyvenantis Federico nori pasidalinti savo įspūdžiais apie Lietuvą, taip pat sugriauti mitus apie italus. Taigi pasiruoškite negailestingos kritikos dozei - juk ir jums nepatiktų, jei visas sriubas italai vadintų šaltibarščiais? Tai kodėl tuomet mes pastą vadiname makaronais?

Keliones lėktuvu išmainė į dviratį ir nesigaili (6)

Bent po 1000 kilometrų dviračiu Algirdas Gurevičius įveikė Kinijoje, Indijoje, Altajuje, Islandijoje, kiek mažiau – Kirgizijoje, Gruzijoje, Kroatijoje. Ne greitkeliais, o keliukais, serpantinais, takais, kartais bekele, stumdamas dviratį į kalną ar nešdamas jį per upę. Į tolimus kraštus programuotojas važiuoja pamatyti daugiau, nei pamato važiuojantys automobiliu. Kartą per metus A. Gurevičius išvyksta patirti vėją, pajusti klimatą, pabūti kiek įmanoma arčiau krašto, kuriame keliauja.

Kodėl verta aplankyti Balio salos seserį – Lombok (11)

Lombok - vos 30 min. lėktuvu, 1,5 val. greituoju kateriu, 5 val. viešuoju keltu nuo Balio esanti Indonezijos sala. Vieni šią salą vadina Balio salos seserimi, kiti „1000 mečečių sala“. Bet daugelis apie ją girdėjo dėl populiariųjų 3 Gili salų: Air, Meno ir Trawangan, esančių šiaurės vakarų Lombok dalyje.

Nekasdieniais keliais: kelionė į Elzasą ir Normandiją (21)

Kitokių atostogų nei kelionė automobiliu nelabai įsivaizduoju – toks poilsis atrodo pats patraukliausias, kadangi gali atitrūkti nuo darbų rutinos, nenuobodžiauti tysodamas kurorto pakrantėje ir patenkinti savo smalsumą susipažindamas su naujomis šalimis, jų žmonėmis ir papročiais. Na, ir taip, turiu prisipažinti – man labai patinka vairuoti.

Motociklu per Ameriką: išgirdę planus visi mus vadino bepročiais (8)

Kelionė prasideda. Paskubom susipakuojam būtiniausius daiktus ir traukiam iš Lietuvos sekinančio karščio. Varšuvoj 22 val. jau kur kas vėsiau. Apsistojam puikiam Varšuvos viešbuty už juokingą kainą, kaip vėliau supratom, lygindami su Los Andželu.

Brazilijos kasdienybė: alinantis karštis, šiukšlynai ir šūviai gatvėse (9)

Vieną dieną pailsėję Makapoje, pasivaikščioję Amazonės krantine iš ryto išminame į uostą – parą plauksime laivu iki Belemo. 23 km numiname nesustoję, skubame. Džiaugiuosi, kad spėju minti su grupe. Sunkiau sekasi Marekui, jis po traumos kopiant į Roraimą nemažai laiko praleido ligoninėse ir mašinoje. Bet laikosi jis tvirtai – nepanikuoja ir mina. Pabaigė žygį, kaip ir planavo, Beleme.

Lietuvis pristatė idėją, kuri sužavėjo ne vieną (3)

Lietuvis Kęstutis išsiruošė į kelionę po Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Įdomu tai, kad joje jis keliaus motociklu.

Skaniausių burgerių nominuotame mieste gali tekti nusivilti

Kelionė į kitą pasaulio pusę - Naująją Zelandiją - tikras iššūkis. Lietuvių kompanija, norėjusi pamatyti ypatingą šalies gamtą, ten praleido mėnesį.

Lietuvio kelionė dviračiu aplink Baltijos jūrą: kas buvo sunkiausia (2)

„Keista, net kojos dreba, nesitiki, kad jau esu savoje žemėje“, – šypsojosi kelionę aplink Baltijos jūrą dviračiu pabaigęs vėžaitiškis Valdas Dumašius.

5 gražiausi pasaulio miestai, pastatyti ant vandens kanalų (1)

Ne tik žymioji Venecija pastatyta ant vandens kanalų. Kadaise tokia padėtis miestui turėjo itin svarbios strateginės reikšmės – klestėjo prekyba.

4 Ispanijos vietos, kuriose atvimpa žandikaulis (13)

Pasak šeimos laisvalaikio specialistės Godos Leo, jeigu nuvyksite ilsėtis į lietuvių pamėgtą Malagą ar Alikantę – raskite laiko ir kitoms rekomenduojamoms vietoms.