Papasakojo, kas Tailande jiems priminė Palangą

Ieva ir Donatas keliavo po Tailandą. Nuotykiai, naudingi patarimai ir įžvalgos apie maistą ar panašumus į kai kuriuose Lietuvos miestus – poros pasakojime.
Ieva ir Donatas Tailande
Ieva ir Donatas Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Ilgos kelionės autobusu jau buvo šiek tiek atsibodusios, taigi iš Kambodžos į Tailandą nusprendėme skristi. Greičiau, patogiau, na ir tik šiek tiek brangiau. Skrydis iš Siem Reap į Bankoką truko tik valandą, tačiau vietoje mūsų tikėtųsi trumpų „visa-on-arrival“ procedūrų, oro uoste užtrukome dar geras porą valandų. O kalti ir vėl tie patys kinų naujieji metai, kuomet šių turistų skaičius stipriai išauga.

Nors daugumos Europos sąjungos valstybių piliečiams jau nebereikia vizų, lietuviams jų vis dar tenka laukti ambasadoje namie arba jau oro uoste. Tiesą sakant, eilėje be mūsų daugiau europietiškų bruožų turistų nesimatė, didžioji dalis keliautojų buvo kinai ar indai, kuriems galioja tokia pati sistema kaip ir mums. Turint omeny, kad atstovėjus eilę vizos išdavimo patvirtinimas trunka tik kelias minutes, o įvairiausių pildytų formų ir dokumentų atspaudavimas trunka žymiai ilgiau, visas procesas atrodo tarsi sukomplikuotas dirbtinai. Na, tikėkimės, kad Lietuvos URM dės daugiau pastangų ir jau greitai galėsime džiaugtis beviziu režimu, kaip ir mūsų kaimynai estai.

Po visų procedūrų jau buvo gerokai po vidurnakčio, taigi vienintelis transporto pasirinkimas iš antrojo Bankoko oro uosto (Don Mueang) buvo tik taksi. Iš kitos pusės, nebuvo taip blogai, naktį eismas gerokai aprimęs ir vietoj mokamų greitkelių taksistas mus vežė paprastomis miesto gatvėmis. Pasiekus už maždaug 30 km esantį mūsų viešbutį šalia žymiosios Khao San Road gatvės, skaitliukas rodė 240 batų (maždaug 6 eurai). Užbėgant už akių, galime paminėti, kad važiuojant tuo pačiu keliu atgal į oro uostą dienos metu ir naudojantis greitkeliais, sumokėjome jau 370 batų (iš jų 120 už du mokamus kelius).

Akimirkos Tailande
Akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Išsimiegoję ir pailsėję, kitą rytą patraukėme nagrinėti Bankoko. Miestas didžiulis ir keliautojai čia užtrunka labai skirtingai. Mes nusprendėme praleisti dvi dienas, kiek mažokai, bet turint omeny, kad visam Tailandui turėjome tik 15, tai ne taip ir blogai.

Senojoje miesto dalyje nėra metro, tik autobusai, taigi tenka arba naudotis jais, arba taksi, kuris čia, beje, labai pigūs, aišku, tik jei įtikinsite taksistą įjungti skaitliuką. Mums tas sekėsi puikiai, nors iš draugų girdėjome visai priešingų atsiliepimų. Didžiąją dalį turistinių objektų galima pasiekti tiesiog pėsčiomis, kaip kad pvz. Karaliaus rūmus, kuriuos mes nusprendėme apžiūrėti tik iš išorės. Taip nusprendėme dėl gausybės kinų turistų ir dėl kainos – 500 batų (12,5 euro žmogui).

Vietoj jų nuėjome į Wat Pho šventyklos rūmus, kuriuose galima pamatyti bene žymiausią gulinčią Budą pasaulyje. Šventyklos komplekse telpa keletas įspūdingų pastatų, kurie skirti įvairiausioms reikmės, pvz. viename iš jų galima pasimėgauti tailandietišku masažu, kuris čia pasirodo yra vienas geriausių visame Bankoke. Mes tai perskaitėme jau po apsilankymo šventykloje, bet jei kada čia būsite, nepraleiskite progos ir išbandykite.

Ievos ir Donato akimirkos Tailande
Ievos ir Donato akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Bankokas garsėja savo gatvės maistu, kurio čia galima rasti ant kiekvieno kampo – įvairiausi iešmeliai, jūros gėrybės, makaronai, sriubos, švieži vaisiai, kokosiniai ledai ir t.t. Viskas nepaprastai skanu ir nebrangu, už 2-3 eurus galima pavalgyti gerus pietus ir dar pasimėgauti desertu. Po pietų apsilankėme dar vienoje šventykloje vadinamoje „auksiniu kalnu“. Į ją, kaip į tikrą kalną, tenka kelioliką minučių kopti, pakeliui skambinant varpus (sako, kad tai neša laimę). Užlipus į patį viršų, visos pastangas greitai atperka nuo viršaus atsiveria puikus vaizdas į visas puses.

Vakarą paskyrėme Khao San kvartalo tyrinėjimams, o pradėjome nuo maisto, kuris čia paliko dviprasmiškus jausmus – Pad Thai makaronai iš gatvės vežimėlio buvo puikūs, tačiau tailandietiška jūros gėrybių sriuba čia pat esančiame restorane nuvylė. Na, bet tai tikriausiai buvo tiesiog išimtis, nes daugiau maistu per visą laiką Tailande nebenusivylėme. Be maisto, čia dar yra daugybė barų ir klubų, kurie visaip konkuruoja dėl lankytojų – vieni siūlo pigesni alų, kiti leidžia kuo garsesnę muziką, visai kaip Palangoje.

Akimirkos Tailande
Akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Kadangi kita diena buvo sekmadienis, Ieva jau seniausiai buvo suplanavusi apsilankymą žymiajame Weekend market (savaitgalio turguje). Anot kelionių gidų, blogų ir visų kitų informacijos šaltinių, tai bene pats didžiausias, geriausias ir autentiškiausias turgus Bankoke ar net Tailande. Na, kaip čia pasakius, tai, kad čia turistų daugiau, nei bet kuriame kitame objekte – taip, bet kad būtų kažkas labai autentiško – ne. Gal prieš keletą metų turgus dar turėjo kažkiek to norimo autentiško žavesio, bet dabar tai tiesiog didžiuliai turistų spąstai.

Dauguma prekių kartojasi visame turguje, kainos didesnės, nei pačiame mieste, taipogi ir maisto, kurio, tiesą sakant, pasirinkimas čia buvo tikrai nemažas. Vietiniai gyventojai čia labiau yra pardavėjai, o apsipirkimui jie, matyt, renkasi jau kitą turgų, kuris jau greitai bus giriamas tais pačiais žodžiais kaip ir šis.

Po turgaus dar turėjome kelias valandas prieš mūsų skrydį į Chiang Mai, kurias praleidome Bankoko downtown’e bei kinų kvartale. Čia jau buvo įsibėgėjęs pasiruošimas kinų naujiesiems metais, visur kilo dekoracijos, prekystaliai, taip pat knibždėte kinbždėjo žmonių. Vėlyviems pietums suvalgėme savo taip mėgstamų dim sum koldūnų, puikiai atsipalaidavome per kojų masažą, kuris čia kainuoja tik kelis eurus ir jau buvo laikas keliauti į oro uostą.

Ievos ir Donato akimirkos Tailande
Ievos ir Donato akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Kitą dieną mūsų pagaliau laukė ilgai laukta pramoga – apsilankymas dramblių parke. Prieš važiuodami nemažai laiko praleidome domėdamiesi, kur su drambliais elgiasi geriausiai, kur jiems sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos ir po ilgų svarstymų išsirinkome Elephant Retirement Park. Žodis retirement pavadinime yra todėl, kad čia gyvena drambliai, kurie buvo rasti sužeisti ar tiesiog išgelbėti iš nelaisvės. Nors mums buvo žadėta nedidelė grupė, su mumis dar buvo koks 20 žmonių, na ne tiek ir daug. Smagiausia dalis buvo tai, kad čia gyvena ir mažas drambliukas, kuriam dar tik keletas mėnesių. Jis labai judrus ir pasidaryti asmenukę su juo buvo ne taip ir lengva. Kiti drambliai didesni ir vyresni, taigi ir labiau pripratę prie žmonių. Turėjome progą tiek dramblius pamaitinti, išmokti keletą skirtingų komandų ir netgi nuprausti dramblį.

Mums tai buvo nauja ir smagi pramoga, o gyvūnams tiesiog kasdienybė, kurią nežinia ar jie labai mėgsta, tačiau bet kokiu atveju, tikrai smagiau ėsti bananus iš lankytojų rankų, nei pvz. tampyti sunkius rąstus miško kirtimuose.

Rytojaus dieną sėdome į autobusiuką ir patraukėme link Pai miestelio kalnuose. Beje, su mumis kartu keliavo keli jauni backpacker’iai iš Velso. Jie paklausė iš kur mes, atsakėme, kad iš Lietuvos, mums paklausus iš kur jie, išgirdome „We’re from Wales. You know it? It’s next to England“. Jie buvo visai nustebę, kad mes puikiai žinome Velsą ir kur jis yra, nors tikriausiai jie jau ne kartą kažkam turėjo aiškinti kur yra tas Velsas, kaip mums labai dažnai tenka tą patį aiškinti apie Lietuvą.

Kelionė į Pai trūko maždaug tris valandas ir didžiąją dalį jos važiuojama, nors ir gan plačiu keliu, bet labai vingiuotu, taigi patartina sėdėti autobusiuko priekyje, na arba tiesiog visą kelią bandyti miegoti, jei nenorite, kad užkluptų jūros liga. Prieš važiuojant čia girdėjome daug kalbų, kad bus labai šalta ir tam pasiruoštume. Išvažiuojant iš Chiang Mai temperatūra buvo arti 30 laipsnių šilumos, o atvykus į Pai jau buvo nusileidusi saulė, taigi tikėjomės išlipti į tikrą šaltį. Vis dėlto, nebuvo jau taip blogai, žemiausia temperatūra čia būna apie 10 laipsnių ir tai tik paryčiais, vakarais iki pat vidurnakčio laikosi pakankamai normali šiluma. O pagrindinis tokios temperatūros privalumas tai, kad pagaliau buvo galima išsimiegoti be kondicionieriaus, miegas iš tikrųjų tapo kur kas geresnis ir gilesnis.

Pai praleidome tris dienas ir visai nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Miestelis visai nedidelis, nieks niekur neskuba, aplinkui nuostabūs kalnai, galima čia ramiai ilsėtis nors ir kelias savaites. Kaip ir anksčiau čia buvome išsinuomavę motorolerį ir važinėjomės po apylinkes. O pamatyti ir nuveikti tikrai yra ką – galima užvažiuoti ant kalno ir pasigrožėti vaizdu iš viršaus, aplankyti krioklius (tiesa, geriau tą daryti lietaus sezono metu), aplankyti nuo seno čia įsikūrusį kinų miestelį, pasimėgauti karštosiomis versmėmis (geriausia vakare, kai oras atšąla) ar nuvažiuoti į vieną iš čia esančių dramblių parkų. Jų čia taip pat nemažai, kaip ir aplink Chiang Mai, bet čia viskas vyksta daug ramiau ir su mažiau žmonių. Nereikia registruotis iš anksto, galima tiesiog atvykti ir nusipirkus bananų pamaitinti dramblį. Norintys gali dalyvauti savanorystės programose ir čia pasilikti kelioms savaitės prižiūrėti dramblių. Taigi, jei kada norėsite aplankyti dramblių parką, geriau rinkitės vieną iš esančių aplink Pai, o ne Chiang Mai.

Taip prabėgo pirmoji mūsų savaitė Tailande ir dabar jau buvo laikas keliauti į pietus. Pradėjome nuo Patajos, kodėl ten važiavome ir kaip ten „šventėme“ Valentino dieną, jau netrukus.

Šaltinis: www.smalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kelionių blogas

Kinija. Drakono šalies keliais (3)

Lėktuvas nusileido didžiausiame, 20 mln. gyventojų talpinančiame Kinijos mieste – Šanchajuje. Žydro dangaus čia pamatyti beveik neįmanoma – tvyro smogas. Dėmesį kreipia aukšti pastatai, elektros laidų raizgalynė, prie daugiabučių namų palangių pritvirtintos grotelės skalbiniams džiovinti.

Gran Kanarija: gamtos grožis užgniaužė kvapą (17)

Maždaug prieš mėnesį įsigijome bilietus į Gran Kanariją, trečią pagal dydį Kanarų salą. Mūsų bendraminčių buvo net šeši. Vienas kito gerai nepažinojome, todėl nežinia, kas galėjo laukti viešnagės metu.

Amerikoje ieškojo laisvės, o ją pajuto tik sutikę kitą lietuvį (13)

Pirmi žodžiai atsibudus ryte Čikagoje buvo: „Niekur aš šiandien neisiu“. Prieš tai, vakar vakare, vos tik atvykę į Čikagą, buvom nuvažiavę į miesto centrą.

Varanasis – šventas Indijos purvynas, kur ateinama numirti (24)

„Pas jus yra eismo taisyklės, bet juk tiek daug avarijų! O pas mus – totalus chaosas, jokių taisyklių, visiška absurdo demokratija keliuose, bet avarijų, tai nėra!“, - sako rusiškai mokantis indas, prisistatantis kaip Šaša (dauguma indų neištaria raidės s, sako kaip š) Ir žinote kodėl? Nes visi indai užsiiminėja joga!

Mano gyvenimo kelionė: Nepalas ir Himalajai užbūrė didybe ir grožiu (3)

Dar rodos visai neseniai išsiruošiau į savo išsvajotą, tiek kartų susapnuotą ir taip lauktą kelionę į Nepalą. Nežinau kodėl, bet mane traukte traukė į šią stebuklingąją Himalajų buveinę, pasaulio stogo tvirtovę, šventųjų Sidhų namus, tūkstančių šventyklų, margųjų maldos vėliavėlių šalį.

Lietuvio kelionė pavojingiausiai keliais: ant plauko kabančios gyvybės, kalnų grožis ir Dalai Lama (7)

„Kai jėgos išsenka, bet nėra pasirinkimo, mūsų kūnai gali žymiai daugiau nei mes manome. Svarbiausia – nusiteikimas ir tinkamos mintys. Kai įvykiai dėliojasi savaime ir ekspromtu pamatai Dalai Lama. Kai kontrastus tarp skurdo ir prabangos išgyveni vieną šalia kito. Kai gamta dovanoja pasakišką grožį, tačiau išgyvenimui neduoda net menkiausios augalijos“, – sako pavojingus Himalajų kelius įveikęs Linas Čeikus.

Ekspedicija Lofotenų salose: pakerėjo kvapą gniaužiantys vaizdai

Lofotenų salų pavadinimas reiškia lūšies pėdą, tai Norvegijos žemės už poliarinio rato, garsėjančios neįprastai patraukliu savo kraštovaizdžiu.

Lietuvių sutikti amerikiečiai: jaučiamės taip, lyg reikėtų rinktis, kokios lytiškai plintančios ligos norėtumėm (10)

Iš Kolorado valstijos važiuojame Čikagos link. Šioje dalyje nieko nesame suplanavę ir tiesiog važiuojame link kito lankytino objekto Čikagoje neįsivaizduodami, ką rasime pakeliui. Tik pajudėjus iš viešbučio Kolorado valstijoje suprantame, kad nebus nuobodu.

Ekspedicija „Baltoscandia 2016“: Švedijoje aptikti legendinio keliautojo A. Poškos pėdsakai

Ekspedicijos dalyviai, susipažinę su Švedijos sostine Stokholmu, dalyvavo konferencijoje, skirtoje paminėti prof. Kazio Pakšto idėją, suvienyti Baltijos ir Skandinavijos šalis į vieną Baltoskandijos regioną.

Ekspedicija “Baltoscandia 2016” - po pilis ir dvarus, kuriuose viešėjo mūsų karaliai ir didikai (1)

Su trijų Lietuvos garsiausių tarpukario keliautojų – Kazio Pakšto, Mato Šalčiaus ir Antano Poškos vardais į ekspediciją aplink Baltijos jūrą išvyko Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas.

Atostogos su motociklu – būdas atitrūkti nuo elektroninio pavadžio

Ar pa­ly­di­te žvilgs­niu Aly­taus gat­vė­se mo­to­cik­li­nin­kų ko­lo­nas, ku­rių daik­tais ap­krau­ti plie­ni­niai žir­gai iš­duo­da, kad jie lei­do­si į to­li­mą ke­lią? Spren­džiant pa­gal mo­to­cik­lų nu­me­rius, daž­niau­siai to­kį ke­lio­nės bū­dą ren­ka­si už­sie­nie­čiai, mū­sų mies­te pa­lie­kan­tys dū­mų de­be­sį ir sve­čių kraš­tų bei atos­to­gų, ku­rios vi­suo­met bū­na per trum­pos, il­ge­sį.

Nuotykiai Istrijoje: triufelių medžioklė ir karališka kiaušinienė (8)

Pajutę drėgną miško žemę po letenomis du Ivano Karličo šunys skuodžia pirmyn neatsisukdami. Šeimininkas lekia jiems iš paskos, apsiginklavęs nedideliu kastuvėliu. Šunys stabteli tai prie vieno, tai prie kito krūmo, uosto, rausia, aria samanas snukiu. Po akimirkos pasigirsta traškesys, šūksniai ir duslus amtelėjimas. Kol prisikapstome iki įvykio vietos, Ivanas, pražiodęs šunį, traukia iš burnos pirmąjį triufelį. Taip Kroatijai priklausančiame Istrijos pusiasalyje vyksta triufelių medžioklė.

Vardan gražaus tikslo kauniečiai pasišovė apvažiuoti Italiją dviračiais (10)

Du iniciatyvūs kauniečiai dviratininkai inžinierius Vladas Žotkevičius ir kardiologas Gediminas Brazaitis šiais metais leisis į ypatingą kelionę – Italiją, kuri garsėja antromis pagal svarbą etapinėmis dviratininkų lenktynėmis, sniegu padengtomis kalnų viršūnėmis, begale kultūros paminklų ir aišku savo virtuve.

Amerikos grožybės: kelias ties bedugne, raudonos arkos ir seniausias „Fordas“ (2)

Po dienos praleistos vaikščiojantis po Didįjį kanjoną sėdamės ant motociklo ir jau vakarėjant važiuojame link nakvynės vietos, kuri dar už gerų 200 mylių. Pakeliui ieškome degalinės, kur galėtume prisipildyti baką ir pasiimti užkandžių vakarienei.

Kelionė aplink Kiprą motociklais: 1100 eurų ir 1100 nepakartojamų kilometrų (3)

Ši sala atsirado mūsų planuose iškart po 2015m. kelionės aplink Korsiką. Kadangi Kipras po 1974 m. karinio konflikto yra padalintas į dvi puses (turkiškoji ir graikiškoji arba šiaurės ir pietų) – tai sudarė nemažai sunkumų planuojant kelionę.