Papasakojo, kas Tailande jiems priminė Palangą

Ieva ir Donatas keliavo po Tailandą. Nuotykiai, naudingi patarimai ir įžvalgos apie maistą ar panašumus į kai kuriuose Lietuvos miestus – poros pasakojime.
Ieva ir Donatas Tailande
Ieva ir Donatas Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Ilgos kelionės autobusu jau buvo šiek tiek atsibodusios, taigi iš Kambodžos į Tailandą nusprendėme skristi. Greičiau, patogiau, na ir tik šiek tiek brangiau. Skrydis iš Siem Reap į Bankoką truko tik valandą, tačiau vietoje mūsų tikėtųsi trumpų „visa-on-arrival“ procedūrų, oro uoste užtrukome dar geras porą valandų. O kalti ir vėl tie patys kinų naujieji metai, kuomet šių turistų skaičius stipriai išauga.

Nors daugumos Europos sąjungos valstybių piliečiams jau nebereikia vizų, lietuviams jų vis dar tenka laukti ambasadoje namie arba jau oro uoste. Tiesą sakant, eilėje be mūsų daugiau europietiškų bruožų turistų nesimatė, didžioji dalis keliautojų buvo kinai ar indai, kuriems galioja tokia pati sistema kaip ir mums. Turint omeny, kad atstovėjus eilę vizos išdavimo patvirtinimas trunka tik kelias minutes, o įvairiausių pildytų formų ir dokumentų atspaudavimas trunka žymiai ilgiau, visas procesas atrodo tarsi sukomplikuotas dirbtinai. Na, tikėkimės, kad Lietuvos URM dės daugiau pastangų ir jau greitai galėsime džiaugtis beviziu režimu, kaip ir mūsų kaimynai estai.

Po visų procedūrų jau buvo gerokai po vidurnakčio, taigi vienintelis transporto pasirinkimas iš antrojo Bankoko oro uosto (Don Mueang) buvo tik taksi. Iš kitos pusės, nebuvo taip blogai, naktį eismas gerokai aprimęs ir vietoj mokamų greitkelių taksistas mus vežė paprastomis miesto gatvėmis. Pasiekus už maždaug 30 km esantį mūsų viešbutį šalia žymiosios Khao San Road gatvės, skaitliukas rodė 240 batų (maždaug 6 eurai). Užbėgant už akių, galime paminėti, kad važiuojant tuo pačiu keliu atgal į oro uostą dienos metu ir naudojantis greitkeliais, sumokėjome jau 370 batų (iš jų 120 už du mokamus kelius).

Akimirkos Tailande
Akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Išsimiegoję ir pailsėję, kitą rytą patraukėme nagrinėti Bankoko. Miestas didžiulis ir keliautojai čia užtrunka labai skirtingai. Mes nusprendėme praleisti dvi dienas, kiek mažokai, bet turint omeny, kad visam Tailandui turėjome tik 15, tai ne taip ir blogai.

Senojoje miesto dalyje nėra metro, tik autobusai, taigi tenka arba naudotis jais, arba taksi, kuris čia, beje, labai pigūs, aišku, tik jei įtikinsite taksistą įjungti skaitliuką. Mums tas sekėsi puikiai, nors iš draugų girdėjome visai priešingų atsiliepimų. Didžiąją dalį turistinių objektų galima pasiekti tiesiog pėsčiomis, kaip kad pvz. Karaliaus rūmus, kuriuos mes nusprendėme apžiūrėti tik iš išorės. Taip nusprendėme dėl gausybės kinų turistų ir dėl kainos – 500 batų (12,5 euro žmogui).

Vietoj jų nuėjome į Wat Pho šventyklos rūmus, kuriuose galima pamatyti bene žymiausią gulinčią Budą pasaulyje. Šventyklos komplekse telpa keletas įspūdingų pastatų, kurie skirti įvairiausioms reikmės, pvz. viename iš jų galima pasimėgauti tailandietišku masažu, kuris čia pasirodo yra vienas geriausių visame Bankoke. Mes tai perskaitėme jau po apsilankymo šventykloje, bet jei kada čia būsite, nepraleiskite progos ir išbandykite.

Ievos ir Donato akimirkos Tailande
Ievos ir Donato akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Bankokas garsėja savo gatvės maistu, kurio čia galima rasti ant kiekvieno kampo – įvairiausi iešmeliai, jūros gėrybės, makaronai, sriubos, švieži vaisiai, kokosiniai ledai ir t.t. Viskas nepaprastai skanu ir nebrangu, už 2-3 eurus galima pavalgyti gerus pietus ir dar pasimėgauti desertu. Po pietų apsilankėme dar vienoje šventykloje vadinamoje „auksiniu kalnu“. Į ją, kaip į tikrą kalną, tenka kelioliką minučių kopti, pakeliui skambinant varpus (sako, kad tai neša laimę). Užlipus į patį viršų, visos pastangas greitai atperka nuo viršaus atsiveria puikus vaizdas į visas puses.

Vakarą paskyrėme Khao San kvartalo tyrinėjimams, o pradėjome nuo maisto, kuris čia paliko dviprasmiškus jausmus – Pad Thai makaronai iš gatvės vežimėlio buvo puikūs, tačiau tailandietiška jūros gėrybių sriuba čia pat esančiame restorane nuvylė. Na, bet tai tikriausiai buvo tiesiog išimtis, nes daugiau maistu per visą laiką Tailande nebenusivylėme. Be maisto, čia dar yra daugybė barų ir klubų, kurie visaip konkuruoja dėl lankytojų – vieni siūlo pigesni alų, kiti leidžia kuo garsesnę muziką, visai kaip Palangoje.

Akimirkos Tailande
Akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Kadangi kita diena buvo sekmadienis, Ieva jau seniausiai buvo suplanavusi apsilankymą žymiajame Weekend market (savaitgalio turguje). Anot kelionių gidų, blogų ir visų kitų informacijos šaltinių, tai bene pats didžiausias, geriausias ir autentiškiausias turgus Bankoke ar net Tailande. Na, kaip čia pasakius, tai, kad čia turistų daugiau, nei bet kuriame kitame objekte – taip, bet kad būtų kažkas labai autentiško – ne. Gal prieš keletą metų turgus dar turėjo kažkiek to norimo autentiško žavesio, bet dabar tai tiesiog didžiuliai turistų spąstai.

Dauguma prekių kartojasi visame turguje, kainos didesnės, nei pačiame mieste, taipogi ir maisto, kurio, tiesą sakant, pasirinkimas čia buvo tikrai nemažas. Vietiniai gyventojai čia labiau yra pardavėjai, o apsipirkimui jie, matyt, renkasi jau kitą turgų, kuris jau greitai bus giriamas tais pačiais žodžiais kaip ir šis.

Po turgaus dar turėjome kelias valandas prieš mūsų skrydį į Chiang Mai, kurias praleidome Bankoko downtown’e bei kinų kvartale. Čia jau buvo įsibėgėjęs pasiruošimas kinų naujiesiems metais, visur kilo dekoracijos, prekystaliai, taip pat knibždėte kinbždėjo žmonių. Vėlyviems pietums suvalgėme savo taip mėgstamų dim sum koldūnų, puikiai atsipalaidavome per kojų masažą, kuris čia kainuoja tik kelis eurus ir jau buvo laikas keliauti į oro uostą.

Ievos ir Donato akimirkos Tailande
Ievos ir Donato akimirkos Tailande
© Asmeninio albumo nuotr.

Kitą dieną mūsų pagaliau laukė ilgai laukta pramoga – apsilankymas dramblių parke. Prieš važiuodami nemažai laiko praleidome domėdamiesi, kur su drambliais elgiasi geriausiai, kur jiems sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos ir po ilgų svarstymų išsirinkome Elephant Retirement Park. Žodis retirement pavadinime yra todėl, kad čia gyvena drambliai, kurie buvo rasti sužeisti ar tiesiog išgelbėti iš nelaisvės. Nors mums buvo žadėta nedidelė grupė, su mumis dar buvo koks 20 žmonių, na ne tiek ir daug. Smagiausia dalis buvo tai, kad čia gyvena ir mažas drambliukas, kuriam dar tik keletas mėnesių. Jis labai judrus ir pasidaryti asmenukę su juo buvo ne taip ir lengva. Kiti drambliai didesni ir vyresni, taigi ir labiau pripratę prie žmonių. Turėjome progą tiek dramblius pamaitinti, išmokti keletą skirtingų komandų ir netgi nuprausti dramblį.

Mums tai buvo nauja ir smagi pramoga, o gyvūnams tiesiog kasdienybė, kurią nežinia ar jie labai mėgsta, tačiau bet kokiu atveju, tikrai smagiau ėsti bananus iš lankytojų rankų, nei pvz. tampyti sunkius rąstus miško kirtimuose.

Rytojaus dieną sėdome į autobusiuką ir patraukėme link Pai miestelio kalnuose. Beje, su mumis kartu keliavo keli jauni backpacker’iai iš Velso. Jie paklausė iš kur mes, atsakėme, kad iš Lietuvos, mums paklausus iš kur jie, išgirdome „We’re from Wales. You know it? It’s next to England“. Jie buvo visai nustebę, kad mes puikiai žinome Velsą ir kur jis yra, nors tikriausiai jie jau ne kartą kažkam turėjo aiškinti kur yra tas Velsas, kaip mums labai dažnai tenka tą patį aiškinti apie Lietuvą.

Kelionė į Pai trūko maždaug tris valandas ir didžiąją dalį jos važiuojama, nors ir gan plačiu keliu, bet labai vingiuotu, taigi patartina sėdėti autobusiuko priekyje, na arba tiesiog visą kelią bandyti miegoti, jei nenorite, kad užkluptų jūros liga. Prieš važiuojant čia girdėjome daug kalbų, kad bus labai šalta ir tam pasiruoštume. Išvažiuojant iš Chiang Mai temperatūra buvo arti 30 laipsnių šilumos, o atvykus į Pai jau buvo nusileidusi saulė, taigi tikėjomės išlipti į tikrą šaltį. Vis dėlto, nebuvo jau taip blogai, žemiausia temperatūra čia būna apie 10 laipsnių ir tai tik paryčiais, vakarais iki pat vidurnakčio laikosi pakankamai normali šiluma. O pagrindinis tokios temperatūros privalumas tai, kad pagaliau buvo galima išsimiegoti be kondicionieriaus, miegas iš tikrųjų tapo kur kas geresnis ir gilesnis.

Pai praleidome tris dienas ir visai nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Miestelis visai nedidelis, nieks niekur neskuba, aplinkui nuostabūs kalnai, galima čia ramiai ilsėtis nors ir kelias savaites. Kaip ir anksčiau čia buvome išsinuomavę motorolerį ir važinėjomės po apylinkes. O pamatyti ir nuveikti tikrai yra ką – galima užvažiuoti ant kalno ir pasigrožėti vaizdu iš viršaus, aplankyti krioklius (tiesa, geriau tą daryti lietaus sezono metu), aplankyti nuo seno čia įsikūrusį kinų miestelį, pasimėgauti karštosiomis versmėmis (geriausia vakare, kai oras atšąla) ar nuvažiuoti į vieną iš čia esančių dramblių parkų. Jų čia taip pat nemažai, kaip ir aplink Chiang Mai, bet čia viskas vyksta daug ramiau ir su mažiau žmonių. Nereikia registruotis iš anksto, galima tiesiog atvykti ir nusipirkus bananų pamaitinti dramblį. Norintys gali dalyvauti savanorystės programose ir čia pasilikti kelioms savaitės prižiūrėti dramblių. Taigi, jei kada norėsite aplankyti dramblių parką, geriau rinkitės vieną iš esančių aplink Pai, o ne Chiang Mai.

Taip prabėgo pirmoji mūsų savaitė Tailande ir dabar jau buvo laikas keliauti į pietus. Pradėjome nuo Patajos, kodėl ten važiavome ir kaip ten „šventėme“ Valentino dieną, jau netrukus.

Šaltinis: www.smalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Miestas, kuriame draudžiama nusikalsti

Publikuojame naujausios Dalios Smagurauskaitės knygos „Saulės sala Sicilija“, kurią išleido leidykla „Aukso pieva“, ištrauką.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai (5)

„Žmogus pasensta tada, kai nustoja stebėtis“, – mano neuronų sistemoje vis sukasi ir sukasi ši kažkokio šiuolaikinio apaštalo citata. Ta proga pirmosios mano viešnagės Saigone dienomis beveik ištiko isterija. Ne ta Isterija, kuri ištinka vargšes Vietnamo moteris, dirbančias Iliuminatų mega gamyklose-miestuose, kur dešimtys tūkstančių jų, pavergtos pasaulinio kapitalizmo, pluša nuo ryto iki sutemų. Pluša, nesutikdamos nei vieno vyro ištisas savaites ar net mėnesius ir to pasekoje susiduria su rimtais psichiniais sutrikimais. Ne, ne tokia.

Rojaus salos – Galapagai (4)

Ramiojo vandenyno apsuptos Galapagų salos gerokai nutolusios nuo Lietuvos, bet tai ne kliūtis užkietėjusiems keliautojams. Galapagai – ypatinga gamtos buveinė pasaulio žemėlapyje. Salose patirti įspūdžiai sugriauna visą ankstesnį supratimą apie laukinę gyvūniją.

Važiuojam pas kaimynus: iš Kauno per Kuldygą į Ventspilį

Latvijos mieste Ventspilyje, lietuviams tapusiame mėgiamu savaitgalių maršrutu, pasitinka spalvotos karvių skulptūros ir tarp medžių geltonuojanti Livonijos Ordino pilis, vasarą linksmai nuteikia žydinčios gėlių klombos, trykštantys fontanai ir daugiau nei dešimties kilometrų ilgio paplūdimys. Romantikus ir menininkus vilioja ilgas molas, o technikos mėgėjus - vienintelis Latvijoje pakeliamasis tiltas.

10 dienų Havajuose: teko permąstyti daug dalykų gyvenime

Apie ką pagalvojame išgirdus žodį Havajai? Turbūt paplūdimiai, muzika, gėlių karoliai ir palmės. Taip, šito ten pilna, bet man rūpėjo pamatyti kitą šios salos gyvenimo pusę.

Kulinarinė kelionė: 3 Italijos regionai per 9 dienas (15)

Lombardija – Emilija-Romanija – Venetas – trys regionai, kurie garsėja vynais bei turbūt visam pasauly žinomu sūriu, actu bei kumpiu. Na, čia kalbant tik apie maistą, visos kitos gerybės, kaip šimtamečiai miestai, išskirtiniai Unesco paveldai, Ferrari tėvynė, gali būti randamos vartant įvairiausias brošiūras apie Šiaurinę Italiją ar naršant po įvairiausiaus straipsnius “must see in Italy”.

Korsika – rojus tarp jūros ir kalnų (2)

Lėtai, koja už kojos, kopiu į nežmoniško statumo kalno šlaitą. Kojos kaip švino pripiltos, nugara šlapia nuo prakaito, iš po batų slysta ir ritasi žemyn smulkūs akmenukai, o galvoje sukasi viena mintis: koks velnias nešė mane į šią galerą???

Šiaurės Graikija vilioja žydrais paplūdimiais ir istorijos lobiais (1)

Vargu ar galima nepamilti Graikijos iš pirmo žvilgsnio – jos krantus skalaujančių smaragdinių vandenų, purių alyvmedžių giraičių, viliokliškai savo vaisius nokinančių granatų ir šypsena bei neskubumu paperkančių graikų. O pasiklausius mitais apipintos šalies istorijos supranti, kad kiekviena žemės pėda Graikijoje turi savo legendą.

Dviračiu po Hanzos miestą Kuldygą

Kol Kuldygos aikštėje kremtu pusryčių bandelę, saulė senų namų sienomis nuo stogų lipa žemyn. Pasiekusi pamatus, aukso juosta atslenka akmeniniu grindiniu, užlieja mano pėdas ir šalia staliuko lūkuriuojantį dviratį. Netoli dviračius nuomojančio Rekreacijos centro įsikūrusį restoraną „Goldingen Room“ išsirinkau ne šiaip sau – jo pavadinime įamžintas senasis Kuldygos vardas, nuo kurio ir dera pradėti pažintį su šiuo Hanzos miestu.

Netikėtumai, kurie laukia Tailande: nuo viešbučio be elektros iki iš lovos verčiančių dramblių

Didžiausias Tailando kurortas Pataja – rojus žemėje tiems, kas per atostogas nori suderinti paplūdimius, aktyvias pramogas ir pažintines ekskursijas bei ryškias naktinio gyvenimo šviesas. Parankiausias laikas atostogauti Siamo įlankoje, kuri dar vadinama Tailando Rivjera, prasideda jau dabar, kai sulig lapkričiu šalyje baigiasi lietingasis periodas ir įsivyrauja švelnus bei saulėtas klimatas, kuris idealiai tinka ir paplūdimio malonumams, ir pažinimui. Tad kaip dėlioti atostogų scenarijų, jei jūsų lėktuvo bilietas žada, kad skrendate į Patają Tailande?

Patarimai, kaip sutaupyti keliaujant

Žmonės vis dažniau ir dažniau keliauja. Vienas tą lėmusių faktorių yra pigūs skrydžiai. Kai kelionė Europoje pirmyn ir atgal kainuoja iki 100 eurų, susigundo vos ne kiekvienas. Ypač studentai ar neseniai studijas pabaigęs jaunimas.

5 dalykai, kuriuos reikia žinoti prieš keliaujant į Aziją (2)

Šiandien visas pasaulis yra ranka pasiekiamas. Kelionių agentūros ir internetiniai puslapiai siūlo keliones ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį.

Reikalingiausi daiktai tikram keliautojui, kurie turi tilpti į kuprinę

Kiekviena kelionė gali būti tikras galvos skausmas. Ypač kai ateina laikas pakuoti daiktus. Bijai, kad kažkas netilps, kažką pamirši ar tiesiog nežinosi, ką pravartu būtų turėti keliaujant į tam tikrą žemyną ar regioną.

„Beprotis drąsuolis“ - taip iššūkį sau metusį Roką vadino kelyje sutikti žmonės (50)

Palangiškis kurčias 19-metis vaikinas Rokas Koveckis šią vasarą nuo liepos 12 d. iki rugsėjo 12 d. keliaudamas po Europą pėsčiomis nuėjo 500 km, o autostopu nukeliavo 5000 km. Kelyje sutikti žmonės jį vadino tiesiog bepročiu drąsuoliu.

Ar ne svajonė: išradingas lietuvis keliauja po pasaulį pragyvendamas iš savo pomėgių (46)

Mokykla, universitetas, darbas – toks gyvenimo scenarijus Lietuvoje įsigalėjęs nuo neatmenamų laikų. Tačiau kelionių entuziastas ir pradedantysis fotografas Vytautas Jankulskas (24) nenorėjo paklusti šiai sistemai ir išdrįso savo talentų ieškoti keliaudamas, o ne nuobodžiai sėdėdamas paskaitose.