Nuotykiai Istrijoje: triufelių medžioklė ir karališka kiaušinienė

 (8)
Pajutę drėgną miško žemę po letenomis du Ivano Karličo šunys skuodžia pirmyn neatsisukdami. Šeimininkas lekia jiems iš paskos, apsiginklavęs nedideliu kastuvėliu. Šunys stabteli tai prie vieno, tai prie kito krūmo, uosto, rausia, aria samanas snukiu. Po akimirkos pasigirsta traškesys, šūksniai ir duslus amtelėjimas. Kol prisikapstome iki įvykio vietos, Ivanas, pražiodęs šunį, traukia iš burnos pirmąjį triufelį. Taip Kroatijai priklausančiame Istrijos pusiasalyje vyksta triufelių medžioklė.
Radmilos rankoje - baltieji triufeliai
© K.Stalnionytės nuotr.

Triufeliai auga nedideliame plote Istrijos pusiasalio centre, kaip tik ten, kur Paladini kaime įsikūrusi Karličų sodyba. Brangiausių pasaulyje grybų zona plyti aplink triufelių miestu vadinamą Buzetą, nuo jo driekiasi į pietus už Pazino, vakaruose apima Motovuną, o rytuose siekia Učkos kalnų papėdę. Labiausiai triufeliams patinka drėgna, pilka dirva prie Mirnos upės. Šie grybai tarpsta po žeme, kai kurių viršūnėlės išlenda į paviršių.

Iš triufelių miesto, kuriame apsistojome, iki Paladini kaimo – vos 12 kilometrų. Pasigrožint apylinkių vaizdais automobiliu čia galima atriedėti per pusvalandį. Kelio vingiai kviečia sustoti kas kilometrą, vienur atverdami kalvomis vilnijančius vynuogynus, kitur - saulės paauksintas alyvmedžių giraites, o šalia Karličų sodybos – mėlynus ežerėlio vandenis.

Ivanas savo miškuose triufelius medžioja beveik kasdien, tęsdamas 1966 m. senelio Ivano Rašpoličaus pradėtą triufelių verslą. Anuomet miškai aplink buvo didesni ir gūdesni, triufelių daugiau... Tačiau triufelių netrūksta ir šiandien. Šiose vietovėse augantys delikatesiniai grybai laikomi geriausiais Istrijoje.

Kristina rodo, kur Istrijoje auga triufeliai
Kristina rodo, kur Istrijoje auga triufeliai
© K.Stalnionytės nuotr.

Triufelių karalystėje gyvenanti Karličų šeima neseniai įkūrė pirmąją Kroatijoje triufelių plantaciją. Atsistojęs prie ją žyminčio ženklo, Ivanas mosteli jaunos ąžuolų giraitės pusėn. Kol kas triufelių gijos driekiasi, tarpsta ir bręsta po žeme, tačiau po keleto metų užderės gausus derlius. Sėkmę jau pranašauja į paviršių išlindęs vienas kitas gumbelis.

Kol Ivanas rodo plantaciją, šunys ir vėl krūmuose. Tenka liautis kalbėjus ir bėgti iš paskos. Jei nespėsi, šuo, suradęs triufelį, jį suės. Sėkmingą medžioklės dieną net ir prižiūrimas šuo suėda puskilogramį triufelių. Du šunys – jau ir kilogramas… Kad taip nenutiktų, Ivanas nuolat veiksme – šunį reikia stebėti, laiku sustabdyti, tikrinti nasrus. Betė ir Kendi nerimsta, inkščia, čiaudi, purto kailį. Už kiekvieną rastą triufelį Ivanas šunims atsilygina sausainiu.

Geriausiai triufelius užuodžia Lagotto Romagnolo veislės šunys, tokie kaip Betė ir Kendi. Be ypatingais triufelių suuodimo genais garsėjančios porelės, Ivano šeima turi dar keturis kitų veislių medžiotojus, tik ir laukiančius savo progos ištrūkti į mišką. Visi šeši šunys medžioja pakaitomis, o laisvalaikiu tupi voljere. Kartais į triufelių medžioklę su jais išsiruošia tėtis Goranas, kartais mama Radmila.

Pasak Ivano, bet kurį šunį galima išmokyti medžioti triufelius, tik pradėti treniruoti reikia anksti, sulaukusį vos trijų mėnesių. Tuo užsiimti turi šuniui artimiausias žmogus, kuris su juo praleis daugiausia laiko ir su kuriuo šuo vėliau ieškos triufelių. Nors šuns mokymas – rimtas dalykas, jam tai turi atrodyti lyg žaidimas: “šuo tau randa triufelį, tu jam iš kišenės ištrauki sausainį – ir mainai įvyko”.

Kol lakstome po mišką paskui Ivaną ir šunis, sužinome įdomių dalykų. Kad ir tai, jog triufelis tinkamas iškasti tik tada, kai šuo jį užuodžia. Nesubrendusių triufelių, nors ir kyšančių virš žemės, šuo neužuodžia. Tikrai – radęs triufelį po medžiu, Ivanas kiša Betės snukį arčiau, kad pauostytų. Šuo į išlindusią juodą viršūnėlę nekreipia dėmesio, jos net nemato. Įsitikinęs, kad dar ne laikas, Ivanas pasižymi triufelio vietą ir pasitraukia.

Baigiantis medžioklei Ivanas užsimena, kad Buzeto miškuose, kur auga geriausi triufeliai, gyvena nuodingiausia Europos gyvatė vipera ammodytes. Anot jo, triufelių medžioklei čia labiausiai tinka maišyti šunys – jų imunitetas stipriausias, jie atsparūs ligoms, gerai ištveria lietų ir šaltį.

Iš triufelių medžioklės grįžtame į kalvelėje geltonuojančią Karličų sodybą Vila Maslina. Alyvmedžių sodo apsupta vila pastatyta iš mėlynojo Istrijos akmens, joje įrengti penki kambariai svečiams, baseinas ir didžiulė terasa su staliukais. Pastaroji reikalinga tam, kad tilpų visi, norintys paragauti Karličų šeimos gaminamų triufelių produktų. Šiandien terasoje mes tik dviese, bet mūsų laukia triufelių patiekalais nukrautas didelis stalas. Prie jo šeimininkauja Radmila Karlič ir bičiulė Kristina Petohleb.

Kristina vaišina taurele Istrijos vyšnių likerio, Radmila kviečia prie stalo. Čia ragaujame triufelių užtepėlę Tartufata, sumaišytą su švelniu varškės kremu, po jos – karvės ir ožkos sūrį su triufeliais, mirkome duoną triufeliniame aliejuje, užsikandame vytintos dešros su triufelių gabaliukais, šaukštais semiame triufelinį medų... Tai tik pradžia. Radmila kaitina keptuvę pagrindiniam patiekalui – triufelių kiaušinienei – paruošti.

Kol Radmila triūsia, spėju paragauti ir žalių triufelių, plonomis skiautelėmis pjaustomų į keptuvėje maišomus kiaušinius. Vienas, du, trys, keturi triufeliai, mikliai virtę drožlėmis, paskleidžia malonai aitrų aromatą. Pasak Radmilos, triufeliai kiaušinienėje atsiskleidžia geriausiai. Po akimirkos kiaušinienė jau ant stalo. Vietos skrandyje nebėr, tačiau negi triufelių atsisakysi?

Radmila iškepė karališką kiaušinienę
Radmila iškepė karališką kiaušinienę
© K.Stalnionytės nuotr.

Skanėstas maloniai nuteikia gomurį, sode čiulba paukščiai, saulė glosto alyvmedžių šakas. Ko dar trūksta iki laimės aukštumų? Klausiu Radmilos, ar kasdien valgo triufelius ir mėgaujasi tokiais vaizdais pro langus. Radmila šypsosi, neišduoda paslapčių. Sako, kartais ant sviesto pakepintus triufelius beria į makaronus, kartais žalius pjausto ant mėsos. Tam, kad galėtų taip gyventi, tenka daug dirbti, svečiams įtikti, produktus gaminti, triufelių miške ieškoti. Juk viešbutis, baseinas, parduotuvė, šunys, sodas...

Be Karličų, triufelių degustacijas rengia dar trys šeimos, o triufelių rinkimo licencijas turi maždaug tūkstantis žmonių. Be šio dokumento triufelių miške liesti nevalia. Nelegaliems triufelių rinkėjams ir pardavėjams gresia didžiulės baudos. Licencija nepigi – metams kainuoja 250 eurų. Be to, jos taip lengvai nenusipirksi, tenka lankyti dviejų dienų triufelių rinkimo kursus ir laikyti egzaminą. Po dešimties metų kursus reikia pakartoti, o egzaminą perlaikyti iš naujo. Kursai irgi kainuoja - laiko, pastangų, pinigų.

Istrijoje auga juodieji ir baltieji triufeliai. Juodųjų triufelių, skirstomų į vasarinius ir žieminius, sezonas tęsiasi visus metus. Jie pigesni už baltuosius - kilogramas juodųjų triufelių kainuoja maždaug 400 eurų. Rugsėjo mėnesį prasideda ypatingųjų - baltųjų - triufelių sezonas, besitęsiantis iki sausio. Ta proga Buzeto mieste kasmet antrąjį rugsėjo savaitgalį rengiama triufelių šventė. Aikštėje kepama didžiulė triufelių kiaušinienė iš 2000 kiaušinių ir 10 kilogramų triufelių. Ji maišoma toną sveriančioje trijų metrų skersmens plieninėje keptuvėje.

Baltieji triufeliai ne veltui taip sutinkami. Šių kilmingųjų vertė kur kas didesnė nei juodųjų. Į tris klases skirstomų baltųjų triufelių kilogramo kaina siekia nuo 500 iki 5000 eurų. Kuo jie mažesni, tuo pigesni. Daugiau nei 100 gramų sveriantys triufeliai priskiriami ekstra klasei, jų kaina aukščiausia.

Po sočios kiaušinienės traukiame į Karličų parduotuvėlę. Lentynos linksta nuo triufelinių padažų, kremų, užtepėlių, konservų, užpilų, sūrių, dešrų, aliejų, likerių, medaus. Galima net sveikų ar marinuotų triufelių gumbų nusipirkti. Akys raibsta, rankos svyra – visko nei įpirksi, nei išragausi. Čia akis užkliūva už rudo stiklainėlio su užrašu Trufella. Šokoladas su triufeliais!

Perkame šokoladą, tačiau paragausime jo kitą dieną. Po triufelių puotos kažin ar greit išalksime.

Karličų šeimos pagaminti triufelių produktai
Karličų šeimos pagaminti triufelių produktai
© K.Stalnionytės nuotr.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Už ką aš myliu Italiją

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!