Lietuvių nuotykiai Kambodžoje: tai žiaurus elgesys su gyvūnais

 (14)
Pasak Ievos ir Donato, apie Kambodžą vyrauja dviprasmiškos nuomonės. Lietuviai papasakojo, kaip joje jiems sekėsi patiems ir ką verta pamatyti savo akimis.
Lietuvių nuotykiai Kambodžoje: tai žiaurus elgesys su gyvūnais
© Asmeninio albumo nuotr.

Kelionės įspūdžiai – Ievos ir Donato pasakojime:

iš Vietnamo į Kambodžą patekome kiek neįprastai – plaukėme Mekongo upe iki sostinės Pnompenio. Tai buvo pirmasis vandens sienos kirtimas per visą mūsų kelionę, o visus kitus jau buvome išbandę: lėktuvu, autobusu, traukiniu, automobiliu ir pėsčiomis. Vandens siena tarp šių valstybių visai rami, visos procedūros užtruko kiek mažiau nei valandą – maždaug 20 minučių Vietnamo pusėje ir pusvalandį Kambodžoje.

Po to dar laukė porą valandų plaukimo iki sostinės, ta dalis buvo šiek tiek nuobodesnė – kraštovaizdis nelabai keitėsi, viskas atrodė panašu į tai, ką matėme Vietname. Iš kitos pusės, laiko atžvilgiu šis keliavimo būdas pranašesnis už autobusą, juk čia nebūna nei kamščių, nei prastesnių kelių.

Pasiekus sostinę mūsų planas buvo rasti autobusą į Kampot miestelį Kambodžos pietuose, kur planavome kelias dienas ramiai pailsėti gamtos apsuptyje. Autobusą radome labai greitai ir, beje, kas labiausiai nustebino jo beieškant, tai, kad čia žymiai lengviau susišnekėti angliškai, ką Vietname padaryti kartais būdavo sunkoka.

Po 3 valandų kelio pasiekėme Kampot miestą, kuris yra apsuptas kalnų ir įsikūręs prie Preaek Tuek Chhu upės. Čia gyvena visai nemažai išeivių iš Europos, ypač iš Prancūzijos. Jų pasirinkimą galima suprasti: klimatas daug geresnis nei Europoje, viskas pigu, gyventojų nedaug, galima tiesiog mėgautis ramybe ir gamtos apsuptimi.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Įsikūrėme šiek tiek už miestelio, prie pat upės esančiame hostelyje, kur prancūzai šeimininkai nuomuoja keletą nedidelių namelių, vadinamųjų bungalows. Pats namukas labai paprastas, suręstas iš palmių šakų, o viduje galima rasti lovą ir nedidelę spintelę, tačiau ko daugiau čia reikia.

Galima tiesiog gulėti hamake, gerti alų, kuris kainuoja mažiau nei vieną eurą ir mėgautis saulėlydžiu. Na, bet kaip ir per visą kelionę tik mėgautis poilsiu mums nesigauna, taigi išnuomavę motorolerį patraukėme apžvalgyti apylinkių. Pradėjome nuo kelionės link Kep nacionalinio parko, kur pagrindiniai mūsų tikslai buvo žymusis krabų turgus, kur galima paragauti šviežių jūros gėrybių bei visai netoliese esančios dar žymesnės pipirų plantacijos.

Bandėme vengti pagrindinių kelių ir tikslą pasiekti važiuojant vietiniais keliukais, kas puikiai pavyko ir pakeliui pamatėme ne tik įdomią šventyklą, esančią kalno uoloje, bet ir galėjome gyvai pamatyti gaidžių peštynes, kurios Pietryčių Azijoje vis dar labai populiarios. Aišku, tai žiaurus elgesys su gyvūnais ir vaizdas kartais sukrečiantis, bet tuo pačiu tai ir ilgaamžė vietinė tradicija. Kiek supratome, tai jau ne visai legalu, matyt, valdžia bando šią kruviną pramogą po truputį išguiti iš vietinių gyvenimo.

Krabų turgus visiškai atitiko mūsų lūkesčius – daug mažų restoranėlių ant jūros kranto, visuose tas pats meniu, kainos panašios, o jūros gėrybės šviežios ir skanios. Čia tikriausiai susidūrėme su vieninteliu atveju Kambodžoje, kada sunkiai sekėsi susišnekėti angliškai ir vietoje vienos didelės lėkštės krevečių gavome po didelę porciją kiekvienas. Iš pradžių atrodė, kad sunkiai seksis įveikti, bet pavyko puikiai.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Po pietų dar šiek tiek pasivažinėję jūros pakrante, kurioje gausu naujai statomų ar restauruojamų senų prancūziškų vilų. Jų savininkai buvo priversti bėgti nuo raudonųjų kmerų režimo. Iš tiesų, po Antrojo pasaulinio karo Kambodžai švietėsi visai puiki ateitis, stiprėjo vidurinė klasė, kuri čia statėsi vilas, bet viską sunaikino tų pačių raudonųjų kmerų režimas, iš kurio išsivaduoti užtruko kelis dešimtmečius, o padariniai jaučiami iki šiol. Vėliau patraukėme apžiūrėti pipirų plantacijos. Šiame regione jų įsikūrę bent kelios dešimtys, nes sąlygos čia puikios ir užauginami vieni geriausių pipirų pasaulyje, kurie priklausomai nuo apdorojimo tampa juodaisiais (džiovinti žalieji pipirai), raudonaisiais (prinokę žalieji pipirai būna raudoni) arba baltaisiais (kai prieš džiovinant nuo žaliųjų pipirų yra nulupama odelė). Patys pipirų vijokliai neįspūdingi, bet jų priežiūra ne tokia paprasta ir reikalauja daug dėmesio.

Kitą dieną leidomės tyrinėti Bokor kalno, kuris yra taip pat pavadintame nacionaliniame parke, kur, kas keisčiausia, leidžiamos didžiulės statybos, pvz. ant pačio kalno viršaus jau pastatytas didžiulis kazino ir viešbučio kompleksas, o aplinkui plėtojami panašūs projektai. Užkilus į viršų atsiveria puiki panorama į vandenyno pusę, nieko nuostabaus, kad čia skubiai statomi viešbučiai, kol centrinė valdžia nepersigalvojo. Be naujų pastatų, čia galima rasti ir prancūzų valdymo metais pastatytų tiek karinių, tiek pramoginių pastatų, tokių kaip visai nemažas viešbutis ant pačio kalno šlaito. Be urbanistinių projektų, čia dar galima pamatyti keletą skirtingų krioklių, tiesa, juos reikėtų aplankyti, kai prasideda lietaus sezonas. Šiuo metu čia karaliauja sausasis, tad kriokliai beveik visai išdžiuvę.

Vakarop dar liko laiko ramiam kruizui upe. Galėjome pasigrožėti į kalnus besileidžiančia saule ir išsimaudyti upėje, kur skirtingai nuo Lietuvos, vanduo virš 25 laipsnių ir mirkti galima kad ir visą vakarą. Sutemus laukė dar vienas įdomus reginys – šviečiantys tamsoje jonvabaliai (fireflies). Jie dažniausiai spiečiasi aplink medžius, o tai iš toli atrodo kaip kalėdinė eglutė. Vietiniai teigia, kad jei jonvabalis atskrenda ir nutupia ant žmogaus, tai jo netrukus laukia sėkmė. Deja, prie mūsų nei vienas žibukas neatskrido, nors buvo tikrai arti.

Taip prabėgo beveik pusė savaitės Kambodžoje ir buvo laikas keliauti link žymiojo Ankor Vato, nacionalinio šalies pasididžiavimo. Pakeliui dar stabtelėjome vienai nakčiai sostinėje – Pnompenyje, kur norėjome šiek tiek apsižvalgyti ir apsilankyti Karaliaus rūmuose. Pnompenis yra sąlyginai mažas miestas, palyginus su Bankoku ar Hošiminu, tačiau tikrai turi savo žavesio. Miestas sparčiai keičia savo veidą, daug kur verda statybos, kyla nauji aukšti pastatai, tačiau atpalaiduojanti dvasia dar jaučiama, ypač dalyje prie upės. Čia daug barų, kur galima pasimėgauti nebrangiais ir gerais kokteiliais per happy hour, ramiai pasivaikščioti palei pakrantę ar tiesiog pasigrožėti saulėlydžiu.

Nors sostinėje ar aplink ją yra ir daugiau lankytinų objektų, tačiau mes nusprendėme aplankyti tik Karaliaus rūmus. Pradėjome iš pat ryto, kai dar saulė nėra tokia kaitri ir žmonių bus mažiau. Dėl saulės neklydome, bet žmonių buvo ne tiek ir mažai, aišku, teritorija didelė, taigi vietos užteko visiems. Visas rūmų kompleksas kruopščiai prižiūrimas ir tvarkomas, visur ideali švara, o pastatai atrodo, kaip būtų pastatyti tik vakar. Kompleksas tikrai vertas apsilankymo, kuriam užtenka gerų poros valandų. Čia rasite ne tik gyvenamuosius pastatus, bet ir kelis nedidelius muziejus bei keletą įspūdingų šventyklų.

Po apsilankymo rūmuose, sėdome į autobusą, kuris per 6 valandas mus turėjo pristatyti į Siem Reap. Tai miestas, esantis arčiausiai Ankor Vato ir pritraukiantis milijonus turistų kiekvienais metais, kurie nori pasigrožėti šiuo architektūros stebuklu. Kadangi artėjo Kinų Naujieji metai, šiek tiek baiminomės minios kinų turistų, bet paaiškėjo, kad jų čia pilna visada, taigi teko su tuo tiesiog susitaikyti. Ankor Vatas – didžiulis induistų šventyklos kompleksas, pastatytas khmerų karalių iniciatyva IX–XV amžiuje. Ankor Vatas drauge su kitomis Ankoro šventyklomis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, šventykla taip pat vaizduojama ant Kambodžos vėliavos ir yra pagrindinis šalies simbolis.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Siem Reap’e taip pat susitikom su keliais draugais – Sima ir Jevgeni, kurie jau porą mėnesių keliauja po Pietryčių Aziją bei Rasa ir Ed’u, kuriems čia buvo viena iš daugelio jų intensyvių atostogų stotelių. Visada smagu, kai prie mūsų prisijungia daugiau keliautojų, o dar geriau, kai jie turi konkrečius planus, ką nori pamatyti ir mums nereikia niekuo rūpintis. Taip buvo ir šį kartą, Sima su Jevgeni pasiūlė nuomotis automobilį ir visiems kartu traukti aplankyti šiek tiek toliau esančių, ne tokių populiarių – Koh Ker bei Beng Mealea šventyklų. Iš tiesų, žmonių čia buvo tik keletas, taigi galėjome ramiai pasigrožėti įspūdingai atrodančiais statiniais, kuriuos gamta po truputį pasiima atgal. Medžiai, kuriais apaugo šventyklos, ne tik prideda papildomo žavesio, bet ir sustiprina visą konstrukciją, kas leido šiems pastatams išlikti tokį ilgą laiką. Jei kada būsite Siem Reap, nepatingėkite čia atvažiuoti.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Kitą dieną mūsų ir draugų keliai išsiskyrė, vieni patraukė gylyn į Kambodžą, kiti – į Tailandą, o mes kėlėmės penktą ryto, kad galėtume pamatyti saulėtekį virš Ankor Vato. Žmonių čia jau buvo gerokai daugiau, bet kompleksas didelis, taigi vietos užteko visiems. Nors buvo minčių taip anksti nesikelti tik dėl saulėtekio, bet jį išvydę, supratome, kad buvo verta. Spalvą keičiantis dangus, o po to virš šventyklų išnyranti saulė – vaizdas nepakartojamas ir sunkiai perteikiamas netgi geriausiose nuotraukose. Ankor Vatas žavi ne tik savo išore, bet ir vidumi, kuriam nepaprasto grožio prideda ta pati kylanti saulė. Ši šventykla yra tik dalis viso didžiulio komplekso, išsidėsčiusio apylinkėse, kurį pėsčiomis apeiti būtų sunkoka.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Mes tam turėjome dviračius, su kuriais galima gan patogiai keliauti, nors vis aukščiau kylanti saulė privertė kelis kartus galvoti, kad gal reikėjo pasirinkti motorinę transporto priemonę. Taip keliauti galima žymiai lanksčiau ir aplankyti visus objektus savo tempu bei kokia tik nori tvarka. Kita šventykla, kuri mums taip pat paliko neišdildomų prisiminimų – Bayon, čia galima pamatyti net 216 besišypsančių veidų, suformuotų ant šventyklos sienų. Likusį laiką praleidome besivažinėdami po kompleksą ir nagrinėdami šventyklas, kurių čia daug ir visos kažkuo savitos, kaip pvz. vadinamoji Tomb Raider šventykla, kur buvo filmuojamas filmas, tad čia netgi reikia laukti eilėje, jei nori pasidaryti nuotrauką prie įžymiojo įėjimo, ant kurio auga didelis medis.

Apsilankymas Ankor Vate buvo mūsų savaitės Kambodžoje kulminacija. Nors apie šią šalį buvome girdėję dviprasmiškų nuomonių, mes iš čia išsivežame tik gerus prisiminimus – nepakartojama gamta, draugiški žmonės, o ir turistų dar vis mažiau, nei kaimyniniuose Vietname ar Tailande. Aišku, Ankor Vatui tai negalioja, čia turistų netrūksta ir tikriausiai tik daugės.

Iš Siem Reap skridome tiesiai į Tailandą, kur mūsų laukė jau beveik paskutinė kelionės dalis. Įspūdžiai iš ten jau netrukus!

Šaltinis: www.oursmalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kelionių blogas

Motociklu per Ameriką: pažintis su indėnais ir paslaptingas Didysis kanjonas (22)

Šioje kelionėje jau apsistojome tiek viešbučių, privačių namų ir kempingų, kad jau sunku visus ir prisiminti. Atmintyje išlieka tik patys maloniausi žmonės, gražiausi vaizdai arba baisiausi rajonai. Viena paskutiniųjų viešnagių tikrai pateks į kelionės top 5.

Pusę pasaulio išmaišęs Linas pasiryžo ekstremaliems nuotykiams Himalajuose (9)

„Kai būdamas dvylikos tėčio paprašiau nupirkti motorolerį, jis man nupirko variklį, du ratus, kuro baką ir vairą. Akivaizdu, kad važiuoti buvo neįmanoma dar daug metų.

Motociklu per Ameriką: laimingas lietuvis ir svilinantis karštis (5)

Lietuva eina miegoti, o mes dar tik pradedam dieną. Išsikraustom iš savo būsto Los Andžele, bandom viską ką turim sutalpinti ant motociklo ir važiuojam susitikti su vietiniu lietuviu Jonu, kuris žadėjo mums motociklu aprodyti apylinkes.

Savaitgalis Lydoje: Gedimino pilis, Jogailos bažnyčia, Leninas ir ožkos (30)

Šalčininkuose kirtus Lietuvos ir Baltarusijos sieną peizažas nepasikeičia – tas pats žydras dangus, tos pačios pievos, tie patys žali beržynėliai, į tolį lekia smagus siauras keliukas. Nieko nuostabaus, kad jausmas lyg namie – nuo Vilniaus iki sienos vos pusšimtis kilometrų.

Motociklu per Ameriką: nauja šukuosena ir kalnuose sutiktas didžiaragis (3)

Welcome to fabulous Las Vegas. Vietą, kur žmonės elgiasi lyg pinigai nebūtų tikri, o išvažiuoja visiškai bankrutavę. Prie lošimų automatų sėdi senučiukai su cigarete rankoje dieną naktį, o mes išbandom visko po truputį: pokerio turnyrą (manau, gan neblogai atsilaikiau, kol mano porą įveikė paskutine korta gauta eilė), baseiną, gėrimus, lošimo automatus.

Italas pasakė, ką galvoja apie Lietuvą (325)

Lietuvoje gyvenantis Federico nori pasidalinti savo įspūdžiais apie Lietuvą, taip pat sugriauti mitus apie italus. Taigi pasiruoškite negailestingos kritikos dozei - juk ir jums nepatiktų, jei visas sriubas italai vadintų šaltibarščiais? Tai kodėl tuomet mes pastą vadiname makaronais?

Keliones lėktuvu išmainė į dviratį ir nesigaili (6)

Bent po 1000 kilometrų dviračiu Algirdas Gurevičius įveikė Kinijoje, Indijoje, Altajuje, Islandijoje, kiek mažiau – Kirgizijoje, Gruzijoje, Kroatijoje. Ne greitkeliais, o keliukais, serpantinais, takais, kartais bekele, stumdamas dviratį į kalną ar nešdamas jį per upę. Į tolimus kraštus programuotojas važiuoja pamatyti daugiau, nei pamato važiuojantys automobiliu. Kartą per metus A. Gurevičius išvyksta patirti vėją, pajusti klimatą, pabūti kiek įmanoma arčiau krašto, kuriame keliauja.

Kodėl verta aplankyti Balio salos seserį – Lombok (11)

Lombok - vos 30 min. lėktuvu, 1,5 val. greituoju kateriu, 5 val. viešuoju keltu nuo Balio esanti Indonezijos sala. Vieni šią salą vadina Balio salos seserimi, kiti „1000 mečečių sala“. Bet daugelis apie ją girdėjo dėl populiariųjų 3 Gili salų: Air, Meno ir Trawangan, esančių šiaurės vakarų Lombok dalyje.

Nekasdieniais keliais: kelionė į Elzasą ir Normandiją (21)

Kitokių atostogų nei kelionė automobiliu nelabai įsivaizduoju – toks poilsis atrodo pats patraukliausias, kadangi gali atitrūkti nuo darbų rutinos, nenuobodžiauti tysodamas kurorto pakrantėje ir patenkinti savo smalsumą susipažindamas su naujomis šalimis, jų žmonėmis ir papročiais. Na, ir taip, turiu prisipažinti – man labai patinka vairuoti.

Motociklu per Ameriką: išgirdę planus visi mus vadino bepročiais (8)

Kelionė prasideda. Paskubom susipakuojam būtiniausius daiktus ir traukiam iš Lietuvos sekinančio karščio. Varšuvoj 22 val. jau kur kas vėsiau. Apsistojam puikiam Varšuvos viešbuty už juokingą kainą, kaip vėliau supratom, lygindami su Los Andželu.

Brazilijos kasdienybė: alinantis karštis, šiukšlynai ir šūviai gatvėse (9)

Vieną dieną pailsėję Makapoje, pasivaikščioję Amazonės krantine iš ryto išminame į uostą – parą plauksime laivu iki Belemo. 23 km numiname nesustoję, skubame. Džiaugiuosi, kad spėju minti su grupe. Sunkiau sekasi Marekui, jis po traumos kopiant į Roraimą nemažai laiko praleido ligoninėse ir mašinoje. Bet laikosi jis tvirtai – nepanikuoja ir mina. Pabaigė žygį, kaip ir planavo, Beleme.

Lietuvis pristatė idėją, kuri sužavėjo ne vieną (3)

Lietuvis Kęstutis išsiruošė į kelionę po Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Įdomu tai, kad joje jis keliaus motociklu.

Skaniausių burgerių nominuotame mieste gali tekti nusivilti

Kelionė į kitą pasaulio pusę - Naująją Zelandiją - tikras iššūkis. Lietuvių kompanija, norėjusi pamatyti ypatingą šalies gamtą, ten praleido mėnesį.

Lietuvio kelionė dviračiu aplink Baltijos jūrą: kas buvo sunkiausia (2)

„Keista, net kojos dreba, nesitiki, kad jau esu savoje žemėje“, – šypsojosi kelionę aplink Baltijos jūrą dviračiu pabaigęs vėžaitiškis Valdas Dumašius.

5 gražiausi pasaulio miestai, pastatyti ant vandens kanalų (1)

Ne tik žymioji Venecija pastatyta ant vandens kanalų. Kadaise tokia padėtis miestui turėjo itin svarbios strateginės reikšmės – klestėjo prekyba.