Lietuvių nuotykiai Kambodžoje: tai žiaurus elgesys su gyvūnais

 (14)
Pasak Ievos ir Donato, apie Kambodžą vyrauja dviprasmiškos nuomonės. Lietuviai papasakojo, kaip joje jiems sekėsi patiems ir ką verta pamatyti savo akimis.
© Asmeninio albumo nuotr.

Kelionės įspūdžiai – Ievos ir Donato pasakojime:

iš Vietnamo į Kambodžą patekome kiek neįprastai – plaukėme Mekongo upe iki sostinės Pnompenio. Tai buvo pirmasis vandens sienos kirtimas per visą mūsų kelionę, o visus kitus jau buvome išbandę: lėktuvu, autobusu, traukiniu, automobiliu ir pėsčiomis. Vandens siena tarp šių valstybių visai rami, visos procedūros užtruko kiek mažiau nei valandą – maždaug 20 minučių Vietnamo pusėje ir pusvalandį Kambodžoje.

Po to dar laukė porą valandų plaukimo iki sostinės, ta dalis buvo šiek tiek nuobodesnė – kraštovaizdis nelabai keitėsi, viskas atrodė panašu į tai, ką matėme Vietname. Iš kitos pusės, laiko atžvilgiu šis keliavimo būdas pranašesnis už autobusą, juk čia nebūna nei kamščių, nei prastesnių kelių.

Pasiekus sostinę mūsų planas buvo rasti autobusą į Kampot miestelį Kambodžos pietuose, kur planavome kelias dienas ramiai pailsėti gamtos apsuptyje. Autobusą radome labai greitai ir, beje, kas labiausiai nustebino jo beieškant, tai, kad čia žymiai lengviau susišnekėti angliškai, ką Vietname padaryti kartais būdavo sunkoka.

Po 3 valandų kelio pasiekėme Kampot miestą, kuris yra apsuptas kalnų ir įsikūręs prie Preaek Tuek Chhu upės. Čia gyvena visai nemažai išeivių iš Europos, ypač iš Prancūzijos. Jų pasirinkimą galima suprasti: klimatas daug geresnis nei Europoje, viskas pigu, gyventojų nedaug, galima tiesiog mėgautis ramybe ir gamtos apsuptimi.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Įsikūrėme šiek tiek už miestelio, prie pat upės esančiame hostelyje, kur prancūzai šeimininkai nuomuoja keletą nedidelių namelių, vadinamųjų bungalows. Pats namukas labai paprastas, suręstas iš palmių šakų, o viduje galima rasti lovą ir nedidelę spintelę, tačiau ko daugiau čia reikia.

Galima tiesiog gulėti hamake, gerti alų, kuris kainuoja mažiau nei vieną eurą ir mėgautis saulėlydžiu. Na, bet kaip ir per visą kelionę tik mėgautis poilsiu mums nesigauna, taigi išnuomavę motorolerį patraukėme apžvalgyti apylinkių. Pradėjome nuo kelionės link Kep nacionalinio parko, kur pagrindiniai mūsų tikslai buvo žymusis krabų turgus, kur galima paragauti šviežių jūros gėrybių bei visai netoliese esančios dar žymesnės pipirų plantacijos.

Bandėme vengti pagrindinių kelių ir tikslą pasiekti važiuojant vietiniais keliukais, kas puikiai pavyko ir pakeliui pamatėme ne tik įdomią šventyklą, esančią kalno uoloje, bet ir galėjome gyvai pamatyti gaidžių peštynes, kurios Pietryčių Azijoje vis dar labai populiarios. Aišku, tai žiaurus elgesys su gyvūnais ir vaizdas kartais sukrečiantis, bet tuo pačiu tai ir ilgaamžė vietinė tradicija. Kiek supratome, tai jau ne visai legalu, matyt, valdžia bando šią kruviną pramogą po truputį išguiti iš vietinių gyvenimo.

Krabų turgus visiškai atitiko mūsų lūkesčius – daug mažų restoranėlių ant jūros kranto, visuose tas pats meniu, kainos panašios, o jūros gėrybės šviežios ir skanios. Čia tikriausiai susidūrėme su vieninteliu atveju Kambodžoje, kada sunkiai sekėsi susišnekėti angliškai ir vietoje vienos didelės lėkštės krevečių gavome po didelę porciją kiekvienas. Iš pradžių atrodė, kad sunkiai seksis įveikti, bet pavyko puikiai.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Po pietų dar šiek tiek pasivažinėję jūros pakrante, kurioje gausu naujai statomų ar restauruojamų senų prancūziškų vilų. Jų savininkai buvo priversti bėgti nuo raudonųjų kmerų režimo. Iš tiesų, po Antrojo pasaulinio karo Kambodžai švietėsi visai puiki ateitis, stiprėjo vidurinė klasė, kuri čia statėsi vilas, bet viską sunaikino tų pačių raudonųjų kmerų režimas, iš kurio išsivaduoti užtruko kelis dešimtmečius, o padariniai jaučiami iki šiol. Vėliau patraukėme apžiūrėti pipirų plantacijos. Šiame regione jų įsikūrę bent kelios dešimtys, nes sąlygos čia puikios ir užauginami vieni geriausių pipirų pasaulyje, kurie priklausomai nuo apdorojimo tampa juodaisiais (džiovinti žalieji pipirai), raudonaisiais (prinokę žalieji pipirai būna raudoni) arba baltaisiais (kai prieš džiovinant nuo žaliųjų pipirų yra nulupama odelė). Patys pipirų vijokliai neįspūdingi, bet jų priežiūra ne tokia paprasta ir reikalauja daug dėmesio.

Kitą dieną leidomės tyrinėti Bokor kalno, kuris yra taip pat pavadintame nacionaliniame parke, kur, kas keisčiausia, leidžiamos didžiulės statybos, pvz. ant pačio kalno viršaus jau pastatytas didžiulis kazino ir viešbučio kompleksas, o aplinkui plėtojami panašūs projektai. Užkilus į viršų atsiveria puiki panorama į vandenyno pusę, nieko nuostabaus, kad čia skubiai statomi viešbučiai, kol centrinė valdžia nepersigalvojo. Be naujų pastatų, čia galima rasti ir prancūzų valdymo metais pastatytų tiek karinių, tiek pramoginių pastatų, tokių kaip visai nemažas viešbutis ant pačio kalno šlaito. Be urbanistinių projektų, čia dar galima pamatyti keletą skirtingų krioklių, tiesa, juos reikėtų aplankyti, kai prasideda lietaus sezonas. Šiuo metu čia karaliauja sausasis, tad kriokliai beveik visai išdžiuvę.

Vakarop dar liko laiko ramiam kruizui upe. Galėjome pasigrožėti į kalnus besileidžiančia saule ir išsimaudyti upėje, kur skirtingai nuo Lietuvos, vanduo virš 25 laipsnių ir mirkti galima kad ir visą vakarą. Sutemus laukė dar vienas įdomus reginys – šviečiantys tamsoje jonvabaliai (fireflies). Jie dažniausiai spiečiasi aplink medžius, o tai iš toli atrodo kaip kalėdinė eglutė. Vietiniai teigia, kad jei jonvabalis atskrenda ir nutupia ant žmogaus, tai jo netrukus laukia sėkmė. Deja, prie mūsų nei vienas žibukas neatskrido, nors buvo tikrai arti.

Taip prabėgo beveik pusė savaitės Kambodžoje ir buvo laikas keliauti link žymiojo Ankor Vato, nacionalinio šalies pasididžiavimo. Pakeliui dar stabtelėjome vienai nakčiai sostinėje – Pnompenyje, kur norėjome šiek tiek apsižvalgyti ir apsilankyti Karaliaus rūmuose. Pnompenis yra sąlyginai mažas miestas, palyginus su Bankoku ar Hošiminu, tačiau tikrai turi savo žavesio. Miestas sparčiai keičia savo veidą, daug kur verda statybos, kyla nauji aukšti pastatai, tačiau atpalaiduojanti dvasia dar jaučiama, ypač dalyje prie upės. Čia daug barų, kur galima pasimėgauti nebrangiais ir gerais kokteiliais per happy hour, ramiai pasivaikščioti palei pakrantę ar tiesiog pasigrožėti saulėlydžiu.

Nors sostinėje ar aplink ją yra ir daugiau lankytinų objektų, tačiau mes nusprendėme aplankyti tik Karaliaus rūmus. Pradėjome iš pat ryto, kai dar saulė nėra tokia kaitri ir žmonių bus mažiau. Dėl saulės neklydome, bet žmonių buvo ne tiek ir mažai, aišku, teritorija didelė, taigi vietos užteko visiems. Visas rūmų kompleksas kruopščiai prižiūrimas ir tvarkomas, visur ideali švara, o pastatai atrodo, kaip būtų pastatyti tik vakar. Kompleksas tikrai vertas apsilankymo, kuriam užtenka gerų poros valandų. Čia rasite ne tik gyvenamuosius pastatus, bet ir kelis nedidelius muziejus bei keletą įspūdingų šventyklų.

Po apsilankymo rūmuose, sėdome į autobusą, kuris per 6 valandas mus turėjo pristatyti į Siem Reap. Tai miestas, esantis arčiausiai Ankor Vato ir pritraukiantis milijonus turistų kiekvienais metais, kurie nori pasigrožėti šiuo architektūros stebuklu. Kadangi artėjo Kinų Naujieji metai, šiek tiek baiminomės minios kinų turistų, bet paaiškėjo, kad jų čia pilna visada, taigi teko su tuo tiesiog susitaikyti. Ankor Vatas – didžiulis induistų šventyklos kompleksas, pastatytas khmerų karalių iniciatyva IX–XV amžiuje. Ankor Vatas drauge su kitomis Ankoro šventyklomis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, šventykla taip pat vaizduojama ant Kambodžos vėliavos ir yra pagrindinis šalies simbolis.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Siem Reap’e taip pat susitikom su keliais draugais – Sima ir Jevgeni, kurie jau porą mėnesių keliauja po Pietryčių Aziją bei Rasa ir Ed’u, kuriems čia buvo viena iš daugelio jų intensyvių atostogų stotelių. Visada smagu, kai prie mūsų prisijungia daugiau keliautojų, o dar geriau, kai jie turi konkrečius planus, ką nori pamatyti ir mums nereikia niekuo rūpintis. Taip buvo ir šį kartą, Sima su Jevgeni pasiūlė nuomotis automobilį ir visiems kartu traukti aplankyti šiek tiek toliau esančių, ne tokių populiarių – Koh Ker bei Beng Mealea šventyklų. Iš tiesų, žmonių čia buvo tik keletas, taigi galėjome ramiai pasigrožėti įspūdingai atrodančiais statiniais, kuriuos gamta po truputį pasiima atgal. Medžiai, kuriais apaugo šventyklos, ne tik prideda papildomo žavesio, bet ir sustiprina visą konstrukciją, kas leido šiems pastatams išlikti tokį ilgą laiką. Jei kada būsite Siem Reap, nepatingėkite čia atvažiuoti.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Kitą dieną mūsų ir draugų keliai išsiskyrė, vieni patraukė gylyn į Kambodžą, kiti – į Tailandą, o mes kėlėmės penktą ryto, kad galėtume pamatyti saulėtekį virš Ankor Vato. Žmonių čia jau buvo gerokai daugiau, bet kompleksas didelis, taigi vietos užteko visiems. Nors buvo minčių taip anksti nesikelti tik dėl saulėtekio, bet jį išvydę, supratome, kad buvo verta. Spalvą keičiantis dangus, o po to virš šventyklų išnyranti saulė – vaizdas nepakartojamas ir sunkiai perteikiamas netgi geriausiose nuotraukose. Ankor Vatas žavi ne tik savo išore, bet ir vidumi, kuriam nepaprasto grožio prideda ta pati kylanti saulė. Ši šventykla yra tik dalis viso didžiulio komplekso, išsidėsčiusio apylinkėse, kurį pėsčiomis apeiti būtų sunkoka.

Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
Ievos ir Donato kelionė Kombodžoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Mes tam turėjome dviračius, su kuriais galima gan patogiai keliauti, nors vis aukščiau kylanti saulė privertė kelis kartus galvoti, kad gal reikėjo pasirinkti motorinę transporto priemonę. Taip keliauti galima žymiai lanksčiau ir aplankyti visus objektus savo tempu bei kokia tik nori tvarka. Kita šventykla, kuri mums taip pat paliko neišdildomų prisiminimų – Bayon, čia galima pamatyti net 216 besišypsančių veidų, suformuotų ant šventyklos sienų. Likusį laiką praleidome besivažinėdami po kompleksą ir nagrinėdami šventyklas, kurių čia daug ir visos kažkuo savitos, kaip pvz. vadinamoji Tomb Raider šventykla, kur buvo filmuojamas filmas, tad čia netgi reikia laukti eilėje, jei nori pasidaryti nuotrauką prie įžymiojo įėjimo, ant kurio auga didelis medis.

Apsilankymas Ankor Vate buvo mūsų savaitės Kambodžoje kulminacija. Nors apie šią šalį buvome girdėję dviprasmiškų nuomonių, mes iš čia išsivežame tik gerus prisiminimus – nepakartojama gamta, draugiški žmonės, o ir turistų dar vis mažiau, nei kaimyniniuose Vietname ar Tailande. Aišku, Ankor Vatui tai negalioja, čia turistų netrūksta ir tikriausiai tik daugės.

Iš Siem Reap skridome tiesiai į Tailandą, kur mūsų laukė jau beveik paskutinė kelionės dalis. Įspūdžiai iš ten jau netrukus!

Šaltinis: www.oursmalladventure.com

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Indijoje padirbėjusi lietuvė namo nebenori – įkūrė čia kelionių agentūrą ir mėgaujasi atradimais (11)

Magistrantūros studijos Prancūzijoje, ekologinio turizmo ir teritorijų plėtros projektai Vakarų Afrikoje, darbas logistikos įmonėje Europoje ir galiausiai - rinkodaros ir pardavimų patirtis Indijoje. Visi šie keliai, Šarūnę Baubaitę atvedę į Indiją, čia kol kas ir sustojo - moteris Naujajame Delyje įkūrė turizmo įmonę ir jaučiasi neapsakomai laiminga. Kodėl Indija? „Nes Indijos atmosfera leidžia jaustis laisvam, spalvingi žmonės supa su džiaugsmu akyse ir svarbiausia - kiekviena nauja diena yra išskirtinė“,- šypsodamasi taria jau septintus metus čia gyvenanti Šarūnė.

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!