Lietuvis Irane: man sakė, kad gyvas negrįšiu

 (33)
Apie Mykolą jau rašėme – vaikinas, pakeleivingais automobiliais išnaršęs beveik visą Europą. Keliautojas Europoje patyrė daug, tačiau netikėjo, kad avantiūra leistis į Iraną, apvers viską aukštyn kojom.
Mykolas (viduryje)  su Irano gyventojais
Mykolas (viduryje) su Irano gyventojais
© M. Juodelės nuotr.

Irane Mykolas buvo 2 kartus – vieną kartą mėnesį keliaudamas su draugu, kitą – kiek ilgiau. Vaikinas nebeprisimena, kodėl nusprendė norįs keliauti į Iraną. Gal tos „rimtos“ priežasties ir nebuvo, tiesiog norėjo keliauti, o Europą jau buvo ištyrinėjęs.

Gąsdino, kad užmuš

Vien žodis „Iranas“ Mykolui skambėjo egzotiškai kaip tam tikras iššūkis – valstybė į kurią dar galima vykti, pernelyg nesibaiminant išpuolių, sprogimų, teroro aktų. Nors priduria – vis tik tai ne Europa, suvoki esantis netoli kraštutinumų ribos. Esti daug legendų, mitų, stereotipų, kaip ten pavojinga, ypač užsieniečiams.

Keliautojo mama, norėdama gero sūnui, atkalbinėjimo „propaganda“ pradėjo užsiimti dar likus pusmečiui iki kelionės. Rodė Vakarų žiniasklaidos pranešimus apie fundamentalistus, bėgiojančius su mačetėmis ir kertančius užsieniečiams galvas. Bet Mykolas užsispyrė ir iškeliavo. Lankydamasis Turkijoje ir kalbėdamasis su vietiniais išgirdo tą patį – nevažiuok į Iraną, bus blogai.

Mykolas Juodelė
Mykolas Juodelė
© M. Juodelės nuotr.

„Daug keliavau, mačiau įvairias šalis. Kiek juokinga, bet išmokau vieną gerą pamoką – dažnai šalys apie savo kaimynes atsiliepia ne pačiais gražiausiais žodžiais. Ypač, kai artėji į Rytų pusę. Gąsdino, kad man, užsieniečiui, į Iraną geriau nekelti kojos. Įspėjo, kad galiu ir negrįžti“, – juokingus ir baugius gąsdinimus prisimena vaikinas.

Iškreiptas požiūris į Iraną

Mykolo teiraujuosi, ar formuojamas Vakarų žiniasklaidos požiūris į Iraną atitinka tikrovę, ar kartais ją ir sutirština? Mykolo balsas pakyla, jis kiek susierzina.

„Stebiuosi, kad požiūris labai neigiamas ir kartais iškreipiamas. Atsiverti Lietuvos žiniasklaidą ir jautiesi lyg skaitydamas apie barbarus ir tebevykstantį karą. Nuvyksti – ramu, visi švariai apsirengę, kviečiasi į svečius. Ką pateikia žiniasklaida, ir kokia realybė – tai 2 skirtingi pasauliai. Net ir tie patys Irano „kaimynai“ – susistabdžiau vieną jauną vairuotoją Omane. Pasakiau, kad vykstu iš Irano. Jo akys „iššoko“ – koks siaubas, tu buvai Irane, kaip tu likai gyvas!“

Kai tik atvyko į Iraną, parašė mamai trumpąją žinutę (sms), kad „viskas gerai, esame sveiki ir gyvi. Dar nematėme jokių bėgiojančių fundamentalistų su mačetėmis ir bombomis. Niekas neverčia į islamą“. Mykolo mama galėjo šiek tiek lengviau atsidusti, o Mykolas pradėjo pažintį su nauja ir labai savita šalimi.

Akimirkos Irane
Akimirkos Irane
© M. Juodelės nuotr.

„Nuo Turkijos situacija prastėja. Jeigu Stambulas dar toks europietiškas miestas, tai kuo arčiau Irano, tuo daugiau netvarkos ir įvairių nesusipratimų. Bent jau taip atrodo iš pradžių, kai keliauji iš Europos, kur daugiau mažiau viskas tvarkinga ir aišku. Prie Irano sienos jautiesi kaip Afrikoje – miesteliai, sukiužę namai, vaikai mėto į tave akmenis. Mintys dviprasmiškos, galvoje daug abejonių. Jeigu čia matome tokius vaizdus, tai Irane dar blogiau bus, nuogąstavome mes? Tačiau baimės ir abejonės greitai išsisklaidė atvykus į Iraną – daugelis tvarkingai ir gražiai apsirengusių žmonių, vyrai vaikšto su baltais, išlygintais marškiniais, gatvės neapšniaukštos, visi paslaugūs ir mandagūs, matydami mus, užsieniečius“, – pirmąjį susidūrimą su Iranu prisimena Mykolas.

Iraniečiai kaip gruzinai – reikalaus užeiti į svečius

Vietiniai noriai kviečiasi į svečius pavaišinti arbata, pabendrauti. Keliautojas juokiasi, sakydamas, kad dažnai tekdavo pasijausti „nemaloniai“ – rinktis tarp kelių vietinių, kviečiančių pasisvečiuoti. Tai jam priminė Gruziją. Dažnai tokie susipažinimai baigiasi kitų kontaktų suradimu – viename kaime susipažino su iraniečiu, dirbusiu vienoje žymesnių kavinių. Jis pasiūlė ten nuvykti ir perduoti jo draugui, kavinės savininkui, linkėjimus. O kalbant atvirai – gauti galimybę pernakvoti namuose.

„Iraniečiai draugiški ir dažniausiai pagelbės, patars. Nuvykome į tą kavinę. Susipažinome su vadovu, ten praleidome gal kokias 3 dienas. Kavinė, turinti savo „statusą“ – atkeliauja aukštuomenė, intelektualai. Gali laisviau pabūti, pabendrauti, parūkyti, išgerti, nors tai ir oficialiai yra draudžiama, bet nelegaliai galima įsigyti alkoholio“.

Akimikos Irane
Akimikos Irane
© M. Juodelės nuotr.

Padovanojo narkotikų

Iraniečiai buvo tokie dosnūs, kad lietuviams įbruko „žolės“ gabalą. Vietiniai sakė, kad jos kaina siektų 100 svarų. Atsisakyti dovanos būtų nepriimtina. Tačiau vėliau, kai artėjo prie tikrinimo punktų, „žolės“ atsikratė, kad neprisidarytų bėdų su pareigūnais. Užsienietis ir narkotikai – prastas derinys Irane.

Dažniausiai lietuviai apsistodavo pas vietinius, tačiau kartas nuo karto „nepasisekdavo“, todėl įsikurdavo kur nors parke. Ir būdavo tokie ne vieni. Irano gyventojai, šeimos stovyklauja parkuose – pasistato palapinę, verda arbatą, užkandžiauja, rūko kaljanus. Stovyklauti miesto parkuose – normali, saugi ir dažna iraniečių laisvalaikio forma.

Smalsūs ir kultūringi

Mykolui paliko įspūdį, kad iraniečiai, apskritai musulmonai klausia, domisi. Europoje žmonėms ne visada įdomu, ką tu veiki, kur keliauji, kodėl tą darai, o iraniečiai tiesiog „užberdavo“ lietuvius savo klausimais.

„Viskas jiems įdomu – ar vedęs, ar turi vaikų. Kiek turi brolių, sesių, ką studijuoji, kur dirbi, ką veikia tėvai. Toks malonus tardymas. Jautiesi jiems įdomus“, – priduria keliautojas.

Kai išvyksti iš Europos ribų, kultūriniai skirtumai dažnai prasilenkia su mums žinomais ar įprastais, todėl neretai kyla tam tikrų juokingų, o kartais ir nemalonių situacijų. Lietuviams kažkokių nesusipratimų vietinė kultūra „nepakišo“, bet kartais iraniečiai pašnairuodavo, matydami lietuvių elgesį. Vienas tokių kartų buvo ir Ramadano metu. Minint šį šventą musulmonų pasninko mėnesį dienos metu negalima valgyti, gerti, rūkyti, mylėtis, meluoti ir vogti, pykti, pavydėti, ko nors gailėti kitiems, apkalbinėti, pasiduoti geismui.

Akimirkos Irane
Akimirkos Irane
© M. Juodelės nuotr.

„Kartais tiesiog užmiršdavome taisyklę, kad dienos metu negalima viešai valgyti, rūkyti. Geriau tą daryti kur nors pasislėpus. Sulaukdavome pabaksnojimų pirštu ir sudraudimų, kad eitume, kur niekas mūsų blogybių nematytų. Nejaukiai pasijusdavome ir susigėsdavome, gerbėme vietinius papročius, tad pasislinkdavome kur nors, kur mažiau akių.

Kitas įdomus dalykas – santykis su vietinėmis moterimis. Kartais jausdavomės labai keistai, nes galbūt vyrauja stereotipai, kad jos yra labai konservatyvios, šaltos, abejingos. Visai priešingai! Jos į tave žiūri, kartais net dėbso. Nevengia flirtuoti, šypsosi, kikena. Dėmesio yra per akis“, – apie kultūrų skirtumus ir merginas prasitaria Mykolas.

Narkotikai, alkoholis, „metalas“ ir laisvė

Irano sostinė Teheranas vietinio jaunimo juokais vadinamas rytietišku Las Vegasu. Čia gali ir pašėlti, ir parūkyti žolės, išgerti, o jeigu turi pažįstamų, nukeliauti į „nelegalius“ „metalo“ muzikos vakarėlius. Šis muzikos žanras iškrinta iš Irano kultūros, netgi draudžiamas. Tačiau jaunimui tai nė motais. Keliauja automobiliu ir klausosi Nirvana – Smells Like Teen Spirit ar Metallica. Kai už kampo, prie sankryžos pamato policininką, pritildo kasetinę automagnetolą. Vos nutolsta – vėl visu garsu per kolonėles užgroja Nirvana. Pasak Mykolo, jaunimas gyvena rokenrolo ritmu.

Jau minėjome, kad alkoholio vartojimas Irane draudžiamas. Lietuvoje turime „načnykus“ (naktines parduotuves, kuriose galima įsigyti alkoholio po 22 valandos vakaro, taip iš esmės „apeinant“ įstatymus), o štai iraniečiai alkoholio prekybos srityje žengė dar toliau.

Jaunimas šią svaigalų problemą sprendžia kūrybiškai – veikia „pogrindinės“ grupės, kurios tiekia alkoholį. Principas panašus į maisto pristatymą – užsisakai reikalingą alkoholio kiekį į namus, jį tau pristato vairuotojas su motoroleriu, susimoki ir gali sau švęsti.

Akimirkos Irane
Akimirkos Irane
© M. Juodelės nuotr.

Pasak Mykolo, sklinda daug legendų, kad vietinis Teherano jaunimas „apsivartoję“, narkotikų gali rasti už kiekvieno kampo. Jeigu ieškosi narkotikų, Teherane tikrai rasi. Rytietiškas požiūris, tradicijos, susijusios su opiumu, ar „žole“, narkotinėmis medžiagomis kiek kitokios nei Vakaruose. Tačiau šios legendos kartais stipriai hiperbolizuojamos. Visgi jaunimas nevaikšto „apsipūtęs“ ar apkvaitęs gatvėmis.

Iranas paskutinį dešimtmetį ženkliai patobulėjo. Ypač tai susiję su socialinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Anot Mykolo, patys iraniečiai tikina, kad prieš 15-10 metų autobuse nebūtum matęs moters ir vyro, besilaikančio už rankų. Stabdytų policijos pareigūnai, reikalautų dokumentų, ar jie vedę ir pan. Dabar tokių porų autobuse, apskritai, viešumoje, daugybė. Iranas laisvėja.

Naktinė avantiūra oazės link

Visada smagu pasiteirauti keliaujančiųjų, kas jiems paliko didžiausią įspūdį, ką galėtų nupasakoti detaliai lyg tai būtų įvykę vakar. Tokius žmones būtų galima skirstyti į dvi kategorijas: vienus, kuriems tiesiog „patiko“ vienas ar kitas objektas, nuotykis, vieta, bet nieko detalesnio nesužinosi. Ir antroji keliautojų grupė – su menkiausiomis detalėmis pasakojantys, kaip stipriai lijo lietus, skausmas traukė sąnarius, kaip vos nenuriedėjo nuo stataus kalno. Įspūdis ir patyrimas šių žmonių viduje tikrai įvyko. Smagu, kad Mykolą galima priskirti prie antrųjų.

„Autostopu keliavome į dykumą. Pakeliui susipažinome su iraniečiais, pasiūliusiais vidury nakties leistis į nuotykį – senais motociklais oazės link. Net nesudvejojome! Lėkėm per smėlį, kalnus ir dykynes pučiant vėjui. Ir taip 60 kilometrų, kol pasiekėme oazę. Joje mažas kaimelis. Net nežinau ar tai būtų galima pavadinti kaimeliu, nes jame gyvena... 3 žmonės! Ką jie veikia? Oazėje susirenka per 100 kupranugarių, geriančių vandenį, kuriuos šie žmonės prižiūri. Taip ir verčiasi.“

Akimirkos Irane
Akimirkos Irane
© M. Juodelės nuotr.

Iraniečiai „pavydi“ Lietuvos miškų

Europoje dažnai vairuotojai duoda vieną kitą eurą. Keliauti Irane autostopu nemokamai sunku. Čia galioja nerašyta taisyklė, kad kažkiek pinigų, jeigu tave paveža pakeleivingas automobilis, vairuotojui į saują privalai įbrukti. Mykolas buvo užsispyręs ir norėjo keliauti nemokamai, todėl vairuotojo paieškos užtrukdavo ilgiau.

„Kartais sustodavo tiek daug automobilių, kad susidarydavo eilės. Nespėdavau prie kiekvieno prieiti, pasikalbėti! Pirmą dieną keliaujant autostopu Irane, stebėdavomės, kad sustodavo beveik kiekvienas automobilis! Vakare supratome – beveik visi paveš už pinigus.“


Keliautoją žavėjo gamta: dykumos, dykynės, kalnai. Iraniečiai jau to nepastebi ir nesureikšmina. Turbūt kaip ir mes, lietuviai, gyvenantys žalumoje, galintys didžiuotis savo miškais. Kai viską turi, nelabai ir susimąstai. O iraniečiams atvėpsta žandikaulis, kai Mykolas papasakoja, kaip atrodo Lietuva. Jie smalsūs. Ir sunkiai gali patikėti, kad mes turime tiek daug miškų, o mūsų Vilnius – miškinga sostinė.

Fotografija ir pažintis su Indija

Mykolui nusišypsojo laimė surengti 3 savo fotografijų parodas Irane. Tuo jis labai džiaugiasi. Rodo atspausdintas savo nuotraukas. Apie bet kurią galėtų papasakoti istoriją. Autostopu keliaudamas po Europą fotografuodavo tik norėdamas įamžinti kelionės momentus, mėgėjiškai. Visgi po kelių metų fotografija jį įtraukė.

Tą galima akivaizdžiai pastebėti, kai palyginu šias nuotraukas – Europai dar neretai trūksta žvilgsnio ir autoriaus pajautos, estetikos, o žvelgiant į Irano fotografijas – jaučiama ateinanti branda.
Fotografija tapo pagrindiniu Mykolo darbu. Tai atsiskleis dar stipriau, kai jis po Irano atsidurs Indijoje. Čia susidraugaus su žavia inde. Kartu jie pažins vienas kitą. Pažins ir Indiją. Bet apie tai jau kitoje istorijoje.

www.perpasauli.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kelionių blogas

TOP 11 vietų Paryžiuje vaikams

Pasak šeimos laisvalaikio specialistės Godos Leo, Paryžius yra geriausias miestas vaikams. Šį kartą ji dalinasi idėjomis ir patarimais, ką jame nuveikti su mažaisiais.

M. Starkaus ir V. Radzevičiaus kelionės nuotykiai: Tik dėl sveiko užsispyrimo gavome puikų kapitoną Nindzę

Populiariausi pastarojo dešimtmečio Lietuvos keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius grįžo iš paskutiniųjų nuotykių Centrinėje Amerikoje.

Pietų Prancūzija lietuvės akimis: vienos klaidos ten geriau nedaryti (21)

Dažnam pietinė Prancūzijos dalis atrodo ideali: nepakartojama gamta, puikus klimatas ir tas užburiantis Provanso žavesys. Ar tikrai tai yra rojaus kampelis, kur viskas iš tiesų pasakiškai gražu bei dvelkia prabanga?

Pramoga, kuri ne juokais išgąsdins klaustrofobus (2)

Keliautojas Justas neatsispyrė pagundai ir išbandė kiek neįprastą pramogą. Viešėdamas Kosta Rikoje vaikinas užkopė į fikuso medžio viršūnę.

Gniaužia kvapą nuo to, ką savo akimis išvydo lietuvis (11)

Vienas iš svarbiausių keliautojo Justo Rėkašiaus tikslų – aplankyti vulkanus. Šį kartą – vaikino pasakojimas apie Panamos aukščiausią Baru vulkaną.

Neįtikėtina, ką išdarinėja šis senukas (4)

Jeigu esate girdėję apie Vilių Orvidą arba Orvidų sodybą, prašome, susipažinkite su Viliaus sielos broliu iš Nikaragvos – Alberto Gutierrez, kurį kiti vadina „akmens žmogumi“.

Kodėl pravartu šypsotis pasieniečiams (4)

Didžiausia kliūtis keliauti taip plačiai, kaip norisi, – ne pinigai ar skrydžių trūkumas, o vizos.

Žygis Kapadokijoje: žinokite, kokių klaidų ten nedaryti (5)

Kapadokija – įspūdingas Turkijos vidurio regionas, stebinantis turistus unikaliu kraštovaizdžiu ir istorine patirtimi.

Lietuvė Augustė: kas galėtų pamanyti, jog čia išvysi kažką panašaus? (1)

Vertėtų pakeisti įsisenėjusį mitą, jog Turkija tėra poilsinių kelionių šalis, skirta tik saule pasilepinti šalia skaisčiai žydros pakrantės.

Lietuvė Vaida: tai viena populiariausių atrakcijų šiame regione (1)

Šveicarijoje gyvenanti Vaida stengiasi nors kartą per savaitę leistis į mažą kelionę. Naujausia vieta, kurią ji aplankė – Thun ežeras ir jį supantys maži miesteliai.

10 etiketo taisyklių, kurias reikėtų įsidėmėti prieš skrendant lėktuvu (21)

Jei skrendate ne pirma klase, skrydis neretai būna varginantis, patiriate nemažai streso. Kad įtampos būtų kuo mažiau, patartina laikytis etiketo taisyklių.

Sužinokite, kuriuose Tailando paplūdimiuose atrasite ne tokį vaizdą Vietoj balto smėlio – šiukšlės ir žiurkės

Lietuviai Ieva ir Donatas keliavo po Tailando pietus, kelionę pradėdami nuo Patajos. Įspūdžiai ir patarimai – poros pasakojime.

Keliautoja Vaida: čia asmenukes teks pamiršti (7)

Pasak keliautojos Vaidos, kas galvoja, kad atrakcionų parkai skirti tik vaikams, smarkiai klysta, nes ir trečiojoje savo gyvenimo dešimty esantis žmogus ten gali kuo puikiausiai praleisti laiką.

Papasakojo, kas Tailande jiems priminė Palangą

Ieva ir Donatas keliavo po Tailandą. Nuotykiai, naudingi patarimai ir įžvalgos apie maistą ar panašumus į kai kuriuose Lietuvos miestus – poros pasakojime.

Ką verta žinoti vykstant į Didžiuosius karališkuosius rūmus Bankoke

Jeigu Europoje visi keliai veda į Romą, tai Pietryčių Azijoje – į Bankoką. Turbūt daugelis keliautojų, savarankiškai vykstančių į Pietryčius, ir ieškančių pigesnių lėktuvo bilietų, pastebės, kad pigiausi jie būna būtent į Bankoką.