Lietuvė Viktorija: gydytojo darbas Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties

 (13)
Švedijoje gyvenančios ir dirbančios Viktorijos Matulevičienės teigimu, svetimoje šalyje skubiosios pagalbos gydytojo darbo pobūdis ir atsakomybė yra visiškai kitoks negu Lietuvoje.
© Shutterstock nuotr.

Aukščiausios kokybės medicinos studijos ir visavertį gyvenimą medikams garantuojančios socialinės sąlygos kelia ne mažesnį „baltą“ pavydą gyvenančiajam mūsų šalyje.

– Kodėl išvažiavote iš Lietuvos?

– Didžiausią sprendimo dalį lėmė ekonominė situacija. Norėdama užtikrinti savo šeimai norimas gyvenimo sąlygas, dirbau trijuose darbuose, auginau du vaikus ir laiko trūko viskam.

Be to, man buvo nepriimtina tam tikra medicininė situacija. Pavyzdžiui tai, kad turi ligoniui rašyti receptą ir sakyti: „Jums šitas vaistas reikalingas, bet mes jo neturime, deja. Ar galite įsigyti pats?“.

Arba, dirbant mažesnėse ligoninėse, buvo labai ribota galimybė suteikti ligoniui tinkamą kvalifikuotą pagalbą. Po ilgų kelerių metų svarstymų išvažiavau. Pradžioje galvojau apie kitą Europos šalį, bet pasiūlymas Švedijoje pasirodė patrauklesnis.

– Kur ir kokį darbą dirbate Švedijoje?

– Gyvenu vakarų pakrantėje esančiame Trollhattan mieste. Dirbu penktoje pagal dydį Švedijos Skubios pagalbos klinikoje, esu skubios pagalbos gydytoja. Dirbu keliuose klinikos skyriuose – priėmimo, skubios medicininės pagalbos ir širdies konsultacinėje poliklinikoje. Po savaitę kiekviename. Čia gydytojas retai kada dirba visą laiką vienoje vietoje, viskas veikia rotacijos principu.

– Kaip patekote į Švediją ir kodėl būtent į šią šalį?

– Patekau per įstaigą, kuri užsiima gydytojų įdarbinimu Skandinavijos šalyse. Dėl visų sąlygų sudaroma trišalė sutartis tarp įmonės, gydytojo ir ligoninės, įmonė apmoko gydytojus kalbos. Po trijų mėnesių atvykau į ligoninę ir pradėjau dirbti.

Lietuvė Viktorija: gydytojo darbas Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kokios ten darbo sąlygos ir kuo jos skiriasi nuo buvusių Lietuvoje?

Tai tikrai intensyvus darbas. Lietuvoje yra mitas, kad dirbantieji Švedijoje per dieną gauna tris ligonius ir tai visas darbas. Švedijoje dirbama nepalyginamai didesniu krūviu nei Lietuvoje.

Kad tai žmogui būtų įmanoma, matyt, ir darbo organizavimas turi būti kitoks?

Taip, čia viskas kur kas labiau struktūrizuota – kiekvienas komandos narys tiksliai žino, už ką jis atsakingas. Medicininės pagalbos sistemos Skandinavijos šalyse ir Lietuvoje visiškai skirtingos. Kad suprasčiau, kaip tai veikia, reikėjo laiko. Darbo sąlygos yra kitokios nei Lietuvoje. Pradedame darbą 7.45 ir baigiame 16.30 val., pietų pertrauka – 45 min.

Dirbant aukščiausios kategorijos gydytoju, „overlekare“, tau padeda jaunesnieji kolegos. Šie, beje, turi labai didelę praktinio darbo patirtį, lyginant su mūsų rezidentais ir internais. Būtent jie atlieka tiesioginį darbą, o vyresnysis gydytojas tik organizuoja jį ir atsako į sudėtingus klausimus. Be jokios abejonės, jeigu į ligoninę vežamas nestabilios būklės ligonis, privalai būti vietoje ir, esant poreikiui, visus reikiamus veiksmus atlikti pats.

Jei yra naktiniai budėjimai, tai dirbama tris naktis per savaitę, kas antrą naktį. Po naktinio budėjimo gydytojas turi laisvą dieną ir dar vieną laisvą dieną prieš kitą budėjimą. Be to, skiriamas laisvų valandų skaičius, jos kaupiasi ir galima pasiimti, kada tau reikia, kaip priedą prie atostogų.

Švedijoje yra įstatymu apibrėžta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę turėti atostogas būtent vasarą. Kokios trukmės – priklauso nuo tam tikrų sąlygų, bet paprastai tai būna ne mažiau nei 4 savaitės. Aš šią vasarą turėjau 6 savaites atostogų.

Lietuvė Viktorija: gydytojo darbas Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties
© Asmeninio albumo nuotr.

Jei turi vaikų ir vaikas serga, irgi nėra jokių problemų. Paskambini ir sakai: „Mano vaikas serga ir aš šiandien neateisiu į darbą“. Per metus dėl vaiko ligos gali neateiti 60 darbo dienų. Niekas nieko nepasakys. Aišku, tuo metu dirbantieji atlieka daug didesnę darbo dalį.

Ar sunku buvo pritapti ir kaip jautiesi dabar? Ar tapai „sava“?

Pritapimas labai priklauso nuo asmens savybių. Aišku, iš pradžių yra tam tikras laikotarpis, gal kokie šeši mėnesiai, per kurį turi adaptuotis, nes ir kalbos lygis blogesnis, ir nežinai, kaip kas funkcionuoja. Sakykim, ką daryti, kur kreiptis, jei sugedo skalbimo mašina? Tu tiesiog nežinai tokių dalykų. Tai kelia papildomos įtampos. Bet maždaug po pusmečio atsiranda draugų, kolegų, ir tie klausimai išsprendžiami nesudėtingai.

Aš gyvenu Švedijoje 2 metus ir 4 mėnesius ir per tą laiką jaučiuosi pritapusi ir savo vietoje, nekyla jokių problemų bendraujant nei su kolegomis, nei su ligoniais.

Labai įdomu, kad manęs svetima niekad niekas nelaikė, ligoniai taip pat. Jie labai kantrūs, ir jei mato, kad tu negali tobulai kalbėti jų kalba, ramiai palaukia, kol pasakysi. Jie vertina tai, kad tu kalbi jų kalba, kad jiems padedi. Aišku, gal pasiteiraus, iš kur atvykai, bet niekad nebuvau dėl to sulaukusi jokio negatyvaus požiūrio. Tai labai palengvino adaptaciją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Indijoje padirbėjusi lietuvė namo nebenori – įkūrė čia kelionių agentūrą ir mėgaujasi atradimais (13)

Magistrantūros studijos Prancūzijoje, ekologinio turizmo ir teritorijų plėtros projektai Vakarų Afrikoje, darbas logistikos įmonėje Europoje ir galiausiai - rinkodaros ir pardavimų patirtis Indijoje. Visi šie keliai, Šarūnę Baubaitę atvedę į Indiją, čia kol kas ir sustojo - moteris Naujajame Delyje įkūrė turizmo įmonę ir jaučiasi neapsakomai laiminga. Kodėl Indija? „Nes Indijos atmosfera leidžia jaustis laisvam, spalvingi žmonės supa su džiaugsmu akyse ir svarbiausia - kiekviena nauja diena yra išskirtinė“,- šypsodamasi taria jau septintus metus čia gyvenanti Šarūnė.

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!