Lietuvė Viktorija: gydytojo darbas Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties

 (13)
Švedijoje gyvenančios ir dirbančios Viktorijos Matulevičienės teigimu, svetimoje šalyje skubiosios pagalbos gydytojo darbo pobūdis ir atsakomybė yra visiškai kitoks negu Lietuvoje.
© Shutterstock nuotr.

Aukščiausios kokybės medicinos studijos ir visavertį gyvenimą medikams garantuojančios socialinės sąlygos kelia ne mažesnį „baltą“ pavydą gyvenančiajam mūsų šalyje.

– Kodėl išvažiavote iš Lietuvos?

– Didžiausią sprendimo dalį lėmė ekonominė situacija. Norėdama užtikrinti savo šeimai norimas gyvenimo sąlygas, dirbau trijuose darbuose, auginau du vaikus ir laiko trūko viskam.

Be to, man buvo nepriimtina tam tikra medicininė situacija. Pavyzdžiui tai, kad turi ligoniui rašyti receptą ir sakyti: „Jums šitas vaistas reikalingas, bet mes jo neturime, deja. Ar galite įsigyti pats?“.

Arba, dirbant mažesnėse ligoninėse, buvo labai ribota galimybė suteikti ligoniui tinkamą kvalifikuotą pagalbą. Po ilgų kelerių metų svarstymų išvažiavau. Pradžioje galvojau apie kitą Europos šalį, bet pasiūlymas Švedijoje pasirodė patrauklesnis.

– Kur ir kokį darbą dirbate Švedijoje?

– Gyvenu vakarų pakrantėje esančiame Trollhattan mieste. Dirbu penktoje pagal dydį Švedijos Skubios pagalbos klinikoje, esu skubios pagalbos gydytoja. Dirbu keliuose klinikos skyriuose – priėmimo, skubios medicininės pagalbos ir širdies konsultacinėje poliklinikoje. Po savaitę kiekviename. Čia gydytojas retai kada dirba visą laiką vienoje vietoje, viskas veikia rotacijos principu.

– Kaip patekote į Švediją ir kodėl būtent į šią šalį?

– Patekau per įstaigą, kuri užsiima gydytojų įdarbinimu Skandinavijos šalyse. Dėl visų sąlygų sudaroma trišalė sutartis tarp įmonės, gydytojo ir ligoninės, įmonė apmoko gydytojus kalbos. Po trijų mėnesių atvykau į ligoninę ir pradėjau dirbti.

Lietuvė Viktorija: gydytojo darbas Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kokios ten darbo sąlygos ir kuo jos skiriasi nuo buvusių Lietuvoje?

Tai tikrai intensyvus darbas. Lietuvoje yra mitas, kad dirbantieji Švedijoje per dieną gauna tris ligonius ir tai visas darbas. Švedijoje dirbama nepalyginamai didesniu krūviu nei Lietuvoje.

Kad tai žmogui būtų įmanoma, matyt, ir darbo organizavimas turi būti kitoks?

Taip, čia viskas kur kas labiau struktūrizuota – kiekvienas komandos narys tiksliai žino, už ką jis atsakingas. Medicininės pagalbos sistemos Skandinavijos šalyse ir Lietuvoje visiškai skirtingos. Kad suprasčiau, kaip tai veikia, reikėjo laiko. Darbo sąlygos yra kitokios nei Lietuvoje. Pradedame darbą 7.45 ir baigiame 16.30 val., pietų pertrauka – 45 min.

Dirbant aukščiausios kategorijos gydytoju, „overlekare“, tau padeda jaunesnieji kolegos. Šie, beje, turi labai didelę praktinio darbo patirtį, lyginant su mūsų rezidentais ir internais. Būtent jie atlieka tiesioginį darbą, o vyresnysis gydytojas tik organizuoja jį ir atsako į sudėtingus klausimus. Be jokios abejonės, jeigu į ligoninę vežamas nestabilios būklės ligonis, privalai būti vietoje ir, esant poreikiui, visus reikiamus veiksmus atlikti pats.

Jei yra naktiniai budėjimai, tai dirbama tris naktis per savaitę, kas antrą naktį. Po naktinio budėjimo gydytojas turi laisvą dieną ir dar vieną laisvą dieną prieš kitą budėjimą. Be to, skiriamas laisvų valandų skaičius, jos kaupiasi ir galima pasiimti, kada tau reikia, kaip priedą prie atostogų.

Švedijoje yra įstatymu apibrėžta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę turėti atostogas būtent vasarą. Kokios trukmės – priklauso nuo tam tikrų sąlygų, bet paprastai tai būna ne mažiau nei 4 savaitės. Aš šią vasarą turėjau 6 savaites atostogų.

Lietuvė Viktorija: gydytojo darbas Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties
© Asmeninio albumo nuotr.

Jei turi vaikų ir vaikas serga, irgi nėra jokių problemų. Paskambini ir sakai: „Mano vaikas serga ir aš šiandien neateisiu į darbą“. Per metus dėl vaiko ligos gali neateiti 60 darbo dienų. Niekas nieko nepasakys. Aišku, tuo metu dirbantieji atlieka daug didesnę darbo dalį.

Ar sunku buvo pritapti ir kaip jautiesi dabar? Ar tapai „sava“?

Pritapimas labai priklauso nuo asmens savybių. Aišku, iš pradžių yra tam tikras laikotarpis, gal kokie šeši mėnesiai, per kurį turi adaptuotis, nes ir kalbos lygis blogesnis, ir nežinai, kaip kas funkcionuoja. Sakykim, ką daryti, kur kreiptis, jei sugedo skalbimo mašina? Tu tiesiog nežinai tokių dalykų. Tai kelia papildomos įtampos. Bet maždaug po pusmečio atsiranda draugų, kolegų, ir tie klausimai išsprendžiami nesudėtingai.

Aš gyvenu Švedijoje 2 metus ir 4 mėnesius ir per tą laiką jaučiuosi pritapusi ir savo vietoje, nekyla jokių problemų bendraujant nei su kolegomis, nei su ligoniais.

Labai įdomu, kad manęs svetima niekad niekas nelaikė, ligoniai taip pat. Jie labai kantrūs, ir jei mato, kad tu negali tobulai kalbėti jų kalba, ramiai palaukia, kol pasakysi. Jie vertina tai, kad tu kalbi jų kalba, kad jiems padedi. Aišku, gal pasiteiraus, iš kur atvykai, bet niekad nebuvau dėl to sulaukusi jokio negatyvaus požiūrio. Tai labai palengvino adaptaciją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

Keliauti kaunietį įkvėpė legendinis M. Šalčius: per metus – 40 aplankytų šalių (13)

40 valstybių per 2016 metus. Tiek vienas ir su šeima pernai apkeliavo Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas Dainius Babilas. „Šį pasiekimą skiriu keliautojui Matui Šalčiui atminti. Lygiai prieš 80 metų jis išleido knygų seriją „Svečiuose pas 40 tautų“, – sakė D.Babilas, grįžęs iš naujausios kelionės.

Kelionių fotografo R. Puišio nuotraukose - pribloškiantys Vorkutos vaizdai (35)

„Tegu į Šiaurę blogi žmonės nekeliauja. Tegu ten keliauja tik geri... Blogas žmogus ten paprasčiausiai neišgyventų“, – sako keliautojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Rusijos geografijos draugijos narys Raimondas Puišys, gyvenimą už poliarinio rato atskleidęs neseniai išleistame fotoalbume „Vorkuta – 67-oji paralelė“.

Italija pavergė taip, kad važiuoju kasmet (3)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Žadą atimanti kelionė

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Konkursas „Italija, kurios nepamiršiu“

Atėjus Naujiems metams, metas prisiminti savo keliones ir pasvajoti apie naujas. Kviečiame dalyvauti konkurse „Italija, kurios nepamiršiu“ ir pasidalinti savo istorijomis bei nuotraukomis.

Azijos sužavėtas lietuvis laimę rado Pietų Korėjoje (5)

„Savos šalies bei artimo meilės, pagarbos vyresniam ir aistros“, – to palinkėtų lietuviams pasimokyti iš korėjiečių Tvirmantas Čenka (27), kuris jau treti metai dirba ir mokosi Pietų Korėjoje. Atvykęs į šią šalį su atvira širdimi ir nemažai žinių apie Azijos kultūras, jis jaučiasi čia pritapęs ir grįžti į Lietuvą kurti gerovės artimiausiu metu nežada.

Solo kelionės: atrasti ne tik naujas vietas, bet ir save

Lagaminas sukrautas, skrydžio bilietai rankose, priešais nosį – išmanusis telefonas su įvairiomis programėlėmis, kurios neleis pasiklysti viešint svečioje šalyje. Drąsiai žengi į priekį: šiandien tu pasiruošusi užkariauti pasaulį. Viena.

Konkursas „Mano gražiausia Prancūzijos nuotrauka“: sveikiname nugalėtojus! (6)

Ar dar prisimenate savo atostogas, kai keliavote po Prancūziją ir gėrėjotės kvapą gniaužiančiais vaizdais? Pats metas išsitraukti albumą ir iš naujo perversti nuotraukas, nes kviečiame jus dalyvauti konkurse „Mano gražiausia Prancūzijos nuotrauka“!

Kuba, kokios greitai gali nelikti: skaniausia kava, juodoji rinka iš arti ir F. Kastro dvasia (9)

Šį rudenį Kuboje viešėjęs Nidas Kiuberis, vienas iš kavinių tinklo „Coffee Inn“ įkūrėjų, aplankė įspūdingas šalies kavos plantacijas ir savo akimis pamatė, kaip salos gyvenimą veikia valdžios kontrolė, tačiau viešnagės metu nė neįtarė, kad pusę amžiaus trukęs Fidelio Kastro valdymo etapas baigsis taip greitai.

Kelionė į aukščiausią Tailando kalną: nesėkmės, juokas ir nuostabūs vaizdai

Keliautojas ir verslininkas Jokūbas Laukaitis, jau išmaišęs pusę pasaulio, šį kartą leidosi į kelionę motociklu į aukščiausią kalną visame Tailande – Doi Inthanon.

Hojanas: kuo dabar gyvena buvusi Azijos širdis (1)

Pakilęs prieš saulėtekį, dar pusiau miegantis internetu tikrinu už poros dešimčių kilometrų esančio Danango oro uosto naktines meteorologijos stoties ataskaitas bei orų prognozes auštančiai dienai. Bevielis ryšys viešbutyje kaip ir lietūs liūčių sezono metu Vietname – stiprus ir greitas.

Miestas, kuriame draudžiama nusikalsti

Publikuojame naujausios Dalios Smagurauskaitės knygos „Saulės sala Sicilija“, kurią išleido leidykla „Aukso pieva“, ištrauką.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai (7)

„Žmogus pasensta tada, kai nustoja stebėtis“, – mano neuronų sistemoje vis sukasi ir sukasi ši kažkokio šiuolaikinio apaštalo citata. Ta proga pirmosios mano viešnagės Saigone dienomis beveik ištiko isterija. Ne ta Isterija, kuri ištinka vargšes Vietnamo moteris, dirbančias Iliuminatų mega gamyklose-miestuose, kur dešimtys tūkstančių jų, pavergtos pasaulinio kapitalizmo, pluša nuo ryto iki sutemų. Pluša, nesutikdamos nei vieno vyro ištisas savaites ar net mėnesius ir to pasekoje susiduria su rimtais psichiniais sutrikimais. Ne, ne tokia.

Rojaus salos – Galapagai (4)

Ramiojo vandenyno apsuptos Galapagų salos gerokai nutolusios nuo Lietuvos, bet tai ne kliūtis užkietėjusiems keliautojams. Galapagai – ypatinga gamtos buveinė pasaulio žemėlapyje. Salose patirti įspūdžiai sugriauna visą ankstesnį supratimą apie laukinę gyvūniją.

Važiuojam pas kaimynus: iš Kauno per Kuldygą į Ventspilį

Latvijos mieste Ventspilyje, lietuviams tapusiame mėgiamu savaitgalių maršrutu, pasitinka spalvotos karvių skulptūros ir tarp medžių geltonuojanti Livonijos Ordino pilis, vasarą linksmai nuteikia žydinčios gėlių klombos, trykštantys fontanai ir daugiau nei dešimties kilometrų ilgio paplūdimys. Romantikus ir menininkus vilioja ilgas molas, o technikos mėgėjus - vienintelis Latvijoje pakeliamasis tiltas.