„Baltoscandia 2016“: kodėl skandinavai vis dar tiki troliais

Norėčiau pratęsti trijų savaičių „Baltoscandia 2016” ekspedicijos apžvalgą. Kuomet kelionė jau praeityje ir namie į dienoraštį sugulė paskutinės mintys, prieš akis šmėsteli daug, tuo metu rodos, nesvarbių dalykų.
© M.Greičiuvienės nuotr.

Mūsų gidas Arūnas pasakojo, kad skandinavai, ypač šiauriniai, šventai tiki trolių egzistavimu, tai kaip duoklė jiems ir suvenyrų pramonė, kuri sėkmingai panaudojama turizmo versle. Pasakojo, kad troliai yra piktieji – kalnų, gerieji – miškų ir pievų ir neutralieji – vandenų troliai. Kadangi teko važiuoti „Trolių keliu“, o nakvynė buvo „Trolių slėnyje“, vakare pasiūliau kelionės draugams atlikti simbolišką apeigą – paaukoti troliams po lašelį lietuviškos trauktinės: geriesiems, neutraliesiems ir blogiukams. Kažkas paprieštaravo, o kam pikčiurnas dar paikinti? Patikslinau, kad su paskutiniais reikia būti itin nuolankiems.

Kitą dieną nusileidus nuo kalnų, mūsų automobilio padangoje ėmė trūkti oro. Servise, nuėmę ratą meistrai net išsižiojo, o vienas net lenkiškai nusikeikė, taip mane suklaidindamas, dėl tautybės tapatumo. Tuomet paklausiau ar jūs lenkas? Ne sako, bet jūsų padangai buvo likusi valanda iki sprogimo... Vidinėje rato pusėje tiesiogine prasme žiojėjo plyšiai – kaip mes su ja galėjome važiuoti? Antrasis galinis ratas buvo taip pat „sudrožtas“ ir būtų neužilgo pasekęs pirmosios pavyzdžiu. Tuomet prisiminiau vakarykštę trolių pagerbimo ceremoniją, galbūt piktasis trolis, vakar pamalonintas, mums ir neiškrėtė šunybės...

Ekspedicija yra tikslinė, o kartu ir pažintinė kelionė, turinti labai konkrečias užduotis ir tikslus, kurios metu siekiama pačiais efektyviausiais būdais juos įgyvendinti. Ekspedicija turi mokslinį, kultūrinį ar istorinį pagrindą ir visuomet būna įamžinama, todėl turi išliekamąją vertę, tuo ji skiriasi nuo kitų kelionės rūšių. Viską filmuojame, fotografuojame, o aš, visą laiką lakstau su dienoraščiu.

Einu į muziejų – užsidedu spaudą, sėdžiu konferencijoje – susikonspektuoju ir apibendrinu ją, lankant įdomų objektą, net nusipiešiu jį – tai jausmingesnis akimirkos fiksavimas negu fotografija. Visi užsienio universitetų konferencijų dalyviai, paprašyti, brūkšteli į knygelę palinkėjimus ir savo kontaktus. Dabar sėdžiu ir juos šifruoju. Vieni užrašę lietuviškai, antri savo gimtąja kalba, o treti angliškai.

„Linkiu apmąstyti aplankytas vietas, galvoti apie šią misiją ir sekti prof. K.Pakšto pėdsakais ne tik keliaujant, bet ir visuomeniniame gyvenime“; „Smagu, kad ir po daugelio metų prisimenamas Matas Šalčius ir jo kelionės, tai parodo, kad žymusis keliautojas paliko ryškius pėdsakus plačiajame pasaulyje. Dėkoju už unikalų projektą ir linkiu, kad „Misija Lietuva 100” taip pat paliktų pėdsakus keliaujant per pasaulį ateinančioms kartoms”; „Šiaurietiški linkėjimai iš Lofoteno!“; „Linkiu sutikti kuo daugiu lietuvių, išsibarsčiusių po visą pasaulį ir paskleisti apie Lietuvą žinią“; „Sėkmės, pašėlę lietuviai!“; „Linkiu Jums saugios kelionės aplink pasaulį. Tai geografo svajonė, tačiau yra beveik neįmanoma įvykdyti ją šiame intensyvios veiklos pasaulyje. Ji reikalauja drąsos ir šiek tiek beprotybės, kaip nurodyta pirmiau Nico“; „Mes nustebinti jūsų idėja ir drąsa...“; „Skleiskite Baltijos vardą visame pasaulyje tarp visų rasių ir tautų, tegul žmonės prisimena stiprią Skandinavijos ir Baltijos šalių vienybę.“

Išties, Stokholme, stovint vienoje centrinėje aikštėje ir žvelgiant į paminklą trims Baltijos šalims, prisimenu, kuomet čia su pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ 1990 – aisiais čia grojau… Aikštė tuomet buvo pilna švedų su mūsų vėliavomis – jie palaikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės siekimą ir buvo kartu su mumis solidarūs. Sužinojęs tai, Stokholmo universiteto profesorius Tomas Lundenas man spaudžia ranką ir sako – ir aš čia tuomet buvau.

Estijoje, viename iš seniausių Europos – Tartu universitete, įkurtame XVII a. konferencijoje kalbama apie šio universiteto profesorių Edgarą Kantą ir jo Baltoskandijos idėją, kurią toliau išvystė prof. Kazys Pakštas. Estai taip pat turėjo savo idealistų ir keliautojų. Neseniai jie organizavo ekspediciją į Rusiją, Novosibirsko salas, kurioje perlaidojo savo garsų poliarinį tyrinėtoją Hermaną Valterį, mirusį 1901 m. Jis kartu su kitu, iš Estijos kilusiu, keliautoju Eduardu fon Toliu tyrinėjo Arktį ir ieškojo legendinės Sanikovo žemės.

Rygos universitete paskutinioji „Baltoscandia 2016”ekspedicijos konferencija. Latviai galbūt labiausiai supranta šią bendrą geopolitinės idėjos svarbą, tačiau jie atsargiai vertina šiandienos galimybes, netgi skeptiškai vertina XVII a. Kuršo turėtą koloniją Tobago Karibų jūroje ir Andrėjaus salą Afrikoje. Mes bandome jiems prieštarauti – juk tai įdomu, kodėl nenupūtus istorijos dulkių ir nenukeliavus ten paieškoti pėdsakų, juk kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė Rusiją ir Švediją.

Kviečiu estus ir latvius, taip pat netrukus švęsiančius savo nepriklausomybės šimtmetį, prisijungti prie kelionės per pasaulį. Jie teiraujasi, iš kur gauti lėšų? Kaip įveikti geopolitinę Rusijos krizę ir pravažiuoti per šią šalį? Atsakau, kad nieko neįmanomo nėra, jeigu yra didelė vidinė motyvacija. Entuziazmas ir pasitikėjimas yra didelė jėga. Visuomet laimi tas, kas veikia ir nesėdi sudėjęs rankų, juk ir Biblijoje sakoma: „Belskite ir bus atidaryta“.

Keliautojas – tai žmogus, dalyvaujantis kelionėje – judantis tam tikru maršrutu, su tam tikra tikslu, rekreaciniais, sportiniais ar pažintiniais tikslais. Tai filosofinė sąvoka, apibūdinanti tam tikrą žmonių kategoriją, kurie keliauja daugiau negu įprasta. Keliautojams dažnai kelionės tikslas – pats judėjimas, keliavimas, o ne būtinai atvykimas į galutinį tašką.

Kelionė – tai jūsų asmeninė istorija, į kurią jūs įdedate ne tik fizines, tačiau ir dvasines pastangas. Suderinti tikslinę ir pažintinę ekspedicijos dalis nėra paprasta dėl laiko stokos. Dienotvarkė visuomet įsprausta į laiko rėmus. Estijoje aplankome Paidės ir Viljandžio pilis. Tai labai įdomūs istoriniai paminklai, Livonijos pilys, kuriose daugelis lankėmės pirmą kartą. Tartu „AHHAA“ Mokslo centras – vienas iš įdomesnių objektų šioje ekspedicijoje, kur galima patirti laiko ir istorijos tėkmę.

Matas Šalčius štai kaip apibūdina keliautoją: „Keliautojais daugiau vadinami nuolatiniai klajūnai – bastuokliai, vykstą iš šalies į šalį, o turistai yra sėslieji žmonės su nuolatiniu užsiėmimu, tik kartas nuo karto atitrūkstą nuo savo darbo ir išvykstą pakeliauti po savo ar svetimą šalį. Keliautojai dažnai yra naujų vietų ir įvykių ieškotojai, ilgesni tautų ir kraštų studijuotoji – mokslininkai ar menininkai.

O turistai – sveikatos pataisymo, aplinkos pakeitimo, trumpalaikio pasimokymo ir susipažinimo su įstaigomis, žymiomis vietomis, žmonėmis, malonumo, „prasivėdinimo“ ieškotojai. Būtinas turisto pažymys yra, kad jis už visus teikiamus jam patarnavimus, patogumus ir daiktus moka, tuo tarpu kai šiaip keliautojai ieško nemokamo vaišingumo, vietos žmonių pagalbos, arba net uždarbio iš jų.

Keliautojas yra „ėmėjas“ iš krašto, dėl to dažnai nemėgstamas, o turistas yra „davėjas“ kraštui, dėl to visur mėgiamas ir pageidaujamas. „ Matas Šalčius. Ką kiekvienas privalo žinoti apie turizmą. - K.: Lietuvos Turizmo sąjungos leidinys Nr. 3., 1935. – 32 p.

Šioje kelionėje visur akcentavome mūsų tris pagrindinius tarpukario keliautojus: prof. Kazį Pakštą, dr. Antaną Pošką ir Matą Šalčių, jie buvo mūsų pasaulio pažinimo mokytojai, atvėrę lietuviams duris į pasaulį ir leidę kitaip į jį pažvelgti. Jų dėka pasaulis daugiau sužinojo apie Lietuvą ir lietuvių norą ieškoti savo kilmės šaknų. „Baltoscandia 2016“ ekspedicijos dalyviai po Rygos patraukė namo.

Vilniuje užfiksavome 9950 km nuvažiuotą atstumą aplink Baltijos jūrą, aplankėme 8 šalis, surengėme 10 konferencijų, sutikome pusšimtį lietuvių, o ekspedicijoje, atskirais etapais, dalyvavo net 56 dalyviai. Ekspediciją organizavo net keturios visuomeninės organizacijos: „Klajūnų“ klubas, Lietuvos geografų draugija, „Baltoskandijos akademija“ ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas. Dar kartą įsitikinau, kuomet sujungiamos bendros intelektinės pajėgos, o juos vienija viena idėja, pasiekiamas geras rezultatas.

Prabudęs namie naktį, nesuvokiu, kur randuosi, tik iš kabančio ant sienos paveikslo prietemoje suprantu, kad jau parvykau... Matyt, fiziškai esu grįžęs, tačiau mano siela dar keliauja pėsčiomis namo, todėl ir pasiklydau erdvėje ir laike...

Pirmasis „Misija Lietuva100” žygio per pasaulį etapas – „Baltoscandia 2016” baigtas. Lauksime kitų metų liepos 6 dienos, kuomet žygio dalyviai, vėl pasiilgę nuotykių, leisis į trijų metų kelionę aplink pasaulį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kelionių blogas

1200 km Islandijoje: kūną skrodžiantis šaltis ir kinkuojantys arkliai

Prieš gerą pusmetį lietuviškoje internetinėje erdvėje pasirodė neblogi pasiūlymai – trys pilnos savaitgalio dienos Islandijoje už 180-200 eurų, įskaitant skrydžius ir kuklius svečių namus Reikjavike.

Keliautojas papasakojo apie gražiausias Naujosios Zelandijos vietas (1)

„Naujoji Zelandija visų pirma yra tolima šalis, toliausiai esanti nuo Lietuvos valstybės. Ji turi unikalų klimatą, nes ją iš visų pusių supa vandenys. Šalį sudaro dvi salos, kurios yra dvigubai didesnės už Lietuvą. Klimato kontrastai ten labai ryškūs. Tik viskas yra atvirkščiai: iš pietų važiuojant į šiaurę šilčiau, žmonės ten saulę mato ne rytuose, o vakaruose“, – pasakoja keliautojas, geografas Rytas Šalna.

Išmokę keliauti neišlaidaujant lietuviai džiaugiasi naujais atradimais (23)

Nežinau, ar atsitiktinumas, ar likimo ženklas, bet mano stalčiuje vis dar saugiai padėtas atvirukas iš Portugalijos, kurį praėjusios vasaros pabaigoje gavau iš Jolantos ir Daliaus. Tiesa, visai atsitiktinai, laimėjus buvauten.lt „Facebook“ profilyje skelbtame konkurse.

Piligrimų keliai Ispanijoje: pėsčiomis į Santjago de Kompostelą (13)

Į kuprinę kraunu miegmaišį, megztinį, šlepetes. Laukia kelias - ilgas, nenuspėjamas. Žingsniai nuo aušros lig sutemų. Saulė, vėjas, sulytos žemės kvapas ir medžių šnabždesys. Kai lėtai artėju prie Santjago, nežinau, kuri diena, kiek valandų. Laikas lieka kitame pasaulyje.

Savaitgalis Osle – kaip sutaupyti? (2)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Jei neatvykstate iš kitų Skandinavijos šalių ar Australijos, pasiruoškite morališkai, kainos šokiruos. Todėl keletas praktiškų patarimų, padėsiančių bent šiek tiek sutaupyti apžiūrinėjant miestą, tikrai nepamaišys.

Žydrojo dangaus kraštas Bavarija - viena gražiausių planetos vietų (1)

Arūna Kaminskienė ir Dana Loher – dvi knygos „Žydrojo dangaus kraštas Bavarija: viena gražiausių planetos vietų“ autorės, kurias suvedė aistra keliauti po Bavarijos kraštą. Danutė gyvena Bavarijoje, o Arūna – Lietuvoje, tačiau jau daug metų judvi kartu su bičiuliais leidžiasi į keliones po šį stulbinantį Vokietijos regioną, garsėjantį nuostabaus grožio kraštovaizdžiu, pasakiškomis Liudwigo II pilimis, tyru Alpių kalnų oru, žmogaus veiklos nepaliesta gamta ir turtingu kultūriniu gyvenimu.

Naujųjų metų šventimo ypatumai Vietname: prietarai ir tradicijos

Paskutinę senųjų metų dieną Hojanas neatpažįstamas: senamiestis turistą pasitinka uždarytomis kavinėmis ir parduotuvėmis, visos miesto ir aplinkinių kaimelių gatvės bei kiemai blizga, blizga ir retokai čia sutinkami automobiliai bei spiečiai pralekiančių motorolerių. Gatvėse, tiesiog ant krūmų, džiovinami kilimai, po liūčių sezono plaunamos ir dažomos namų sienos bei tvoros ir moterų plaukai. Anokia čia šventė jei plaukai šviežiai nenudažyti!

V. Samarinas: kodėl aš nefotografuoju kelionėse

Nefotografuojantis keliauninkas? Gaila, bet aš tiesiog nemoku fotografuoti. Jei mokėčiau, Vietname fotografuočiau viską. Pradėčiau savo kone ceremoniška pastarųjų dienų kelione į pajūrį. Pirmajame kadre atsidurtų mano minamo svečių namų dviračio, amžinai kiek per žema europiečiams, nors ir iki maksimumo iškelta, sėdynė.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė (76)

34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.

Dvi savaitės ir stulbinantys atradimai Tailando Rojuje

Tailandas Tailandas… Šalis, apie kurią girdėjau tiek įvairiausių nuomonių ir tiek atkalbinėjimų ten nevažiuoti, nes man jau kiek metų ir ką aš ten veiksiu, kad nusprendžiau imti ir pati pamatyti, ko gi man ten neverta pamatyti.

Itališka mozaika: ko mes galime pavydėti italams (4)

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Jovitai!

Kultūrinis lietuvių šokas Panamoje: to niekaip nebuvo galima tikėtis (3)

Į saulėtąją Panamą nuvykę lietuviai Austėja ir Vytautas patyrė tikrą kultūrinį šoką - tikėdamiesi išvysti čia skurdą, jie rado didžiausią prabangą.

Pasimatymas su saulės sala

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Dėkojame Gintarei.

Atsisveikinimas su skęstančia Venecija

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Už ką aš myliu Italiją

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Italija, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!