Dar senovės Romoje buvo sakoma, kad „žmonėms reikia duonos ir žaidimų“. Panašu, kad valdantieji yra įsisąmoninę šią antikinę išmintį, tačiau tik antrąją jos dalį. Eikvojamas laikas, darbas ir biudžetas „žaidimams“ – investuojama ne į žmogų, o į pastatus, infrastruktūrą ir kitas sferas, kurios nei vieno nepadaro sotesnio. O kai žmoguje į kovą stoja moralė ir alkis, deja, dažniausiai laimi pastarasis. Iš čia ir kyla didžiausios Lietuvos bėdos, rezonansiniai skandalai, skaudžiausios tragedijos.
Kasdien stebiu, kaip skiriasi valdančiųjų žodžiai ir veiksmai. Regis, sprendimai, kurių reikia Lietuvai, akivaizdūs ir seniai aiškūs – tiesiog privalome didinti žmonių pajamas ir kontroliuoti bent jau būtinojo kasdienių prekių krepšelio kainas. Valdantieji žada geresnį rytojų, o lietuviai kantriai laukia. Bent jau tie, kurie dar nerado išeičių svetur.
PVM tarifas iki 21 proc. buvo padidintas dar 2009 metais, tuometinės konservatorių Vyriausybės sprendimu. Nors 2008-ųjų gruodį, Seimui sprendžiant dėl PVM didinimo, buvo sakoma, kad krizė amžinai netruks, ir jai pasibaigus bus galima grįžti prie ankstesniojo 18 proc. tarifo, Lietuvoje, panašu, nėra nieko amžinesnio nei laikina. Ypač jei tai – mokesčių didinimas.
Matant, kaip kyla maisto kainos, liūdina, kad neužtenka politinės valios pasirūpinti savo šalies žmonėmis. Premjeras yra sakęs, kad PMV grąžinti į prieškrizinį lygį būtų galima, tik jei jis būtų surenkamas, o dabar gi – ne. Nenuostabu, juk net vidutines pajamas uždirbančios šeimos maisto pirkti keliauja į kaimyninę Lenkiją, ten palikdamos Lietuvoje uždirbtus pinigus.
Tiesa, Premjeras dėl vieno dalyko yra teisus – lengvatos, greičiausiai, nusėstų prekybininkų kišenėse, o paprastas pirkėjas kažin ar pajustų skirtumą. Bet ar Ministrui Pirmininkui nekyla savaiminis klausimas, kodėl mūsų šalies turtingiausių žmonių sąrašų viršuje puikuojasi būtent prekybininkai? Kodėl ne gamybininkai? Juk būtent jie sumoka daugiausia mokesčių, kuria daugiausia darbo vietų. Jie kuria lietuvišką produkciją, kuri turėtų mums būti pigiausia. Tačiau lietuviška dešra Lenkijoje kainuoja kur kas pigiau.
Gana gyventi utopijoje, kuriant „svajonių šalį“ su didžiausiomis kainomis, iš kurios jau tuoj visi pabėgs. Gal jau laikas keistis? Išanalizuoti, kas iš tiesų kelia kainas? Ar egzistuoja karteliniai susitarimai? Gyvenam globaliame pasaulyje, galime remtis kitų šalių praktika, lyginti ir daryti išvadas.
Turime šitiek daug aukštųjų ir profesinių mokyklų, tačiau lietuviai vyksta dirbti į kitų šalių fabrikus. Ten – atlyginimas gerokai didesnis. Gal verta panagrinėti to priežastis? Lietuvoje fabrikai veržiasi diržus, yra uždarinėjami, neišgali mokėti konkurencingų atlyginimų. Nes produkcijos supirkimo kainos mūsų šalyje tiesiog apgailėtinos. Daugiau nei pusė Lietuvoje pagaminamos produkcijos keliauja eksportui. Ir ne dėl to, kad rinka „per maža“. O dėl to, kad rinka – iškreipta.
Lyg to būtų maža – paviešintame garsiajame „Plane Lietuvai“ (Vyriausybės planai iki 2020 metų) įrašyta perkelti dalį darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokų (įskaitant privalomojo sveikatos draudimo įmokas) darbuotojui. Ką tai reiškia? Kad ir vėl sąlygas gerinsime darbdaviams, o silpnesniajai darbo santykių pusei – darbuotojui – ant pečių bus užkraunama dar ir mokestinė našta. Ar galite įsivaizduoti kitokias pasekmes, nei dar mažesnis pragyvenimui liksiantis asmens ir šeimos biudžetas? Ar tikrai tokių sprendimų reikia Lietuvai?
Šiandien Lietuva vis gausiau savo lėšomis rengia darbščius profesionalus, vidaus produktą kuriančius ir ekonomiką keliančius kitose valstybėse.
Eksportuokime produkciją, bet ne žmones. Vardan Lietuvos.