Šio plano tikslas – palengvinti užsienyje gyvenančių tautiečių grįžimą į Lietuvą. Šis „Sugrįžtančios Lietuvos planas“ buvo viena iš sudėtinių TS–LKD „Naujojo Plano Lietuvai“ dalių, tačiau nuo šiandien jis tapo nacionaliniu prioritetu.

Per pastaruosius ketverius metus išaugo ne tik emigracijos mąstai (2014 m. išvyko 36621, o 2015 m. – jau 44533 Lietuvos gyventojai), bet, pradėjo mažėti ir sugrįžtančių skaičius (2014 m. – 24294, o 2015 m. – jau 22130).

Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvą paliko 23000 žmonių – 6,5 proc. daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Per dieną Lietuvą palieka beveik pilnas lėktuvas žmonių. Tokiais tempais greitai neteksime milijoninio piliečio, kuris paliko Lietuvą nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Būtina šias svarstykles apversti ir maksimaliai padidinti sugrįžtančių tautiečių skaičių. Šiandieninis balsavimas Seime parodė, kad tai gali būti įmanoma, jeigu būsime vieningi.

Be abejonės, puikiai suvokiame, kad emigracija nėra atskiras fenomenas, kuriam išspręsti užtektų vieno sprendimo ar tuo labiau vienos komisijos. Emigracija – tiesioginis ekonominių ir socialinių problemų, gilėjančios socialinės atskirties rezultatas. Tačiau šiandien, pirmą kartą Seimo istorijoje, visos parlamentinės partijos vieningai pritarė, kad svetur išvykusių tautiečių susigrąžinimas taptų visos Lietuvos strateginio lygmens tikslu.

Nors grįžtantys tautiečiai praturtina Lietuvą Vakaruose įgautomis žiniomis, išsilavinimu, patirtimi ir kompetencija, tačiau praėjusios kadencijos Seimo dauguma nesiėmė jokių žingsnių tam, kad sumažintų emigracijos tempus ar bent paskatintų grįžti tuos, kurie domisi galimybėmis ir vėl įsikurti Lietuvoje. Migracijos politika buvo vykdoma chaotiškai dėl už ją atsakingų institucijų gausos.

Prieš dešimtmetį įkurtą Globalios Lietuvos politiką įgyvendino trylika Lietuvos valstybės institucijų, kurios neturėjo nei bendros biudžeto eilutės, nei vienos visas veiklas koordinuojančios institucijos. Užsienio reikalų ministerija galėjo pasigirti nebent minimaliu biudžetu, kurio tikslas – simbolinis lietuvybės palaikymas užsienyje, o ne pagalba nusprendusiems sugrįžti.

Pvz. Izraelyje tuo tarpu veikia „Imigrantų absorbcijos“ ministerija, kurioje dirba net 521 pareigūnas, o pagalba sugrįžtantiems vykdoma dešimtmečiais. Šios veiklos rezultatas – valstybė, išaugusi nuo pusės iki aštuonių milijonų, įsitvirtinusi tiek regione, tiek pasaulyje, nes sugrįžtantis pilietis – yra svarbiausia ir didžiausia reinvesticija į šalies ateitį. Airija ir kitos emigraciją patyrusios šalys turi panašias programas.

Ką galėtume nuveikti visi kartu – pozicija ir opozicija, pasaulio lietuviai, apjungę savo jėgas bendroje Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje vardan Sugrįžtančios Lietuvos? Kokie svarbiausi elementai galėtų būti aptarti ruošiant bendrą Sugrįžtančios Lietuvos planą, kurį šiandien mus įpareigojo parengti Seimas?

Galėtume pasiūlyti naujai Lietuvos vyriausybei „Investuok Lietuvoje“ pavyzdžiu kartu su suinteresuotu grįžtančia darbo jėga Lietuvos verslu įkurti „Grįžimo agentūrą“, kuri 24/7 sistemingai rinktų informaciją apie sugrįžti ketinančius tautiečius, apklaustų išvykusius bei profesionaliai tirtų emigracijos priežastis, teiktų atitinkamus siūlymus kitoms institucijoms, analizuotų teikiamus teisės aktų projektus (kiekvienas įstatymas galėtų būti įvertintas pagal galimą poveikį tautiečių grįžimui), pasiūlytų kiekvienam grįžtančiam svarbiausią informaciją (nuo verslo sąlygų iki socialinės ir sveikatos apsaugos ar vaikų švietimo klausimų), teiktų nuolatines nemokamas konsultacijas bei padėtų visais planuojantiems grįžti tautiečiams rūpimais klausimais: būtini veiksmai prieš grįžimą, kelionės į Lietuvą praktiniai aspektai, pagrindiniai formalumai sugrįžus į Lietuvą, darbo ir būsto paieška, informacija apie verslo steigimą bei mokesčius ir t.t.

Dar kelios galimos veiklos sritys: toliau naikinti biurokratines kliūtis (pvz. supaprastinti ir pagreitinti kvalifikacijos, kitų užsienyje įgytų dokumentų pripažinimą Lietuvoje, iš karto – dar oro uoste – greitai ir paprastai susitvarkyti visus su socialiniu ir sveikatos draudimu susijusius formalumus); pasiūlyti iš emigracijos grįžtantiems ir savo verslus Lietuvoje norintiems steigti tautiečiams kreditus lengvatinėmis sąlygomis ir verslo pradžios krepšelį, o visam laikui grįžtantiems – teikti finansinę pagalbą būtinosioms persikėlimo išlaidoms, įskaitant ir lėktuvo bilietą, padengti (tokia sistema veikia Estijoje bei Izraelyje); padėti grįžtančioms jaunoms šeimoms įsitvirtinti ir įsigyti pirmą būstą; pasiūlyti į Lietuvą sugrįžusių tautiečių vaikams specialią nemokamą lietuvių kalbos mokymo programą, profesionaliai parengti pedagogus, kurie padėtų vaikams integruotis; žymiai padidinti programos „Kurk Lietuvai“ finansavimą, Airijos ConnectIreland pavyzdžiu dar labiau motyvuoti svetur gyvenančius lietuvius prisidėti prie savo Tėvynės gerovės ir kt.

Šis sąrašas, žinoma, nėra baigtinis. Esu įsitikinęs, kad kartu su pasaulio lietuviais surasime ne vieną efektyvų būdą palengvinti mūsų tautiečių grįžimą į Lietuvą.

Žinoma, įvardytos priemonės negali būti taikomos tik grįžtantiems Lietuvos piliečiams – negalime užmiršti ir ne dėl savo kaltės praradusių Lietuvos pilietybę, šiuo metu gyvenantiems ES ir NATO valstybėse, dėl kurių kuo greičiau privalome surasti geriausią teisinį sprendimą. Tarpukaryje, beje, toks atskiras sprendimas 1928 m. buvo rastas JAV gyvenantiems Lietuvos piliečiams.

Šiandien mūsų transatlantinė šeima išsiplėtė iki ES ir NATO valstybių, kurių atžvilgiu dar nuo laisvos prekybos su ES įsigaliojimo laikų taikome „transatlantinį kriterijų“ – jeigu jį taikome prekėms, kapitalui, paslaugoms (nekalbant apie bendrą mūsų visų transatlantinį saugumą), tai gal atėjo laikas jį pritaikyti ir mūsų piliečiams – nors ir pavėluotai pasimokant iš mūsų protėvių tarpukario Lietuvoje? Ypač jeigu norime tapti didesni ir susivienyti ne žodžiais, bet darbais vardan Tos, Sugrįžtančios Lietuvos.

LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Komisija buvo įkurta 2007 metais. Pagrindiniai Komisijos tikslai – skatinti Lietuvoje ir užsienio valstybėse gyvenančių lietuvių bendradarbiavimą, rūpintis abipuse pagalba ir parama, keistis mokslo, kultūros ir kita informacija, Seimui ir kitoms valstybės institucijoms teikti pasiūlymus, kurie padėtų stiprinti valstybingumą ir demokratinių tradicijų puoselėjimą. Komisiją sudaro dešimt PLB atstovų bei kiekvienos frakcijos Seime atstovai. Artimiausias Komisijos posėdis planuojamas kitų metų pradžioje.