Ž. Pavilionis. Būsima Lietuvos užsienio politika – ar galime suvienyti jėgas?

 (90)
Istorinis A.Butkevičiaus vyriausybės pasyvumas ir ketveri prarasti metai verčia susimąstyti kiek užsienio politikos liko Lietuvoje?
Ž. Pavilionis
© DELFI nuotr.

Kaip mes vyriausybės lygiu išnaudojame užsienio politiką savo strateginių, nacionalinių interesų įgyvendinimui? Niekas neabejoja, kad vienybė strateginiais užsienio ir saugumo politikos klausimais yra vertybė – būtent todėl stojimo į ES ir NATO metu sugebėjome įveikti tiek pasipriešinimą Rytuose, tiek Vakaruose, tiek patys savo sovietinę praeitį.

Tačiau A.Butkevičiaus kadencijos metu išryškėjo, kad tai, kuo paprastai didžiuodavomės – vieninga ir efektyvi šalies užsienio politika – tampa mūsų valstybės susiskaldymo ir silpnumo simboliu. Intensyvi pastarųjų metų viešoji diplomatija daugiau negali pridengti vieno paprasto fakto – karalius (šiuo atveju – Premjeras ir visa jo socialdemokratų kariauna) buvo nuogas ir nepadėjo nei Prezidentei, nei Užsienio reikalų ministrui kovoti dėl Lietuvos interesų. Didėjant tarptautinei įtampai ir konkurencijai, tai ne tik neatsakinga, bet ir pavojinga.

Istorinis Premjero silpnumas. LR Konstitucijoje numatytas bendras Prezidentės ir Vyriausybės veikimas užsienio politikos srityje. Jei per pastaruosius ketverius metus galima būtų vardinti nemažai LR Prezidentės nuopelnų bei pasiekimų, ypač stiprinant valstybės saugumo situaciją, tai, deja, nieko pozityvaus negalima pastebėti Vyriausybės veikloje. Ministras pirmininkas demonstravo beveik visišką nusišalinimą ir nekompetenciją užsienio politikoje ir, gal būt labiausiai įsimintinas buvo jo vizitas į Mongoliją, kur nuvykęs, jis teigia supratęs, kodėl iš Lietuvos emigruoja jos piliečiai. Ministras pirmininkas kaip ir dauguma jo ministrų nekalbėjo jokiomis kitomis kalbomis, išskyrus rusų, todėl asmeniškai vengdavo bet kokių svarbesnių susitikimų ES ir NATO šalyse ar Briuselyje, o jeigu juose ir dalyvaudavo, tai po tokių susitikimų užsienio partneriai dar ilgam likdavo pakeltais antakiais.

Sąveikos tarp užsienio ir vidaus politikos nėra. Dabartinė Lietuvos užsienio politika vykdoma tik Prezidentės bei Užsienio reikalų ministro lygiu. Neįtraukiant Premjero ir daugelio kitų Vyriausybės narių tiesiogiai į bendrą visos valstybės užsienio politiką panaudoti užsienio politikos instrumentus Lietuvos vidaus problemoms spręsti tampa neįmanoma. Valstybės veikimas tokiu būdu paralyžiuojamas esminėse kryptyse. Keli pavyzdžiai: beveik sužlugdyta atominė Lietuvos ateitis ir prie pat Vilniaus išryškėję Kremliaus Astravo kontūrai, kuomet Astravo problema kelia tik Prezidentė bei keli atskiri Vyriausybės pareigūnai, o ne visa valstybė koordinuotai, nuolat, kiekviename susitikime; Lietuvos geležinkeliai – garsi socdemų ir kai kurių kitų partijų lesyklėlė, valstybė valstybėje - žlugdanti ne tik Railbaltiką, bet ir kaimyninius santykius; Krašto apsaugos ministras priimantis geriausius sprendimus tik kaip paskutinę alternatyvą iš visų įmanomų, nuolat besipriešinantis Ginkluotųjų pajėgų vado, Užsienio reikalų ministro ar net sąjungininkų politikai; dėl nekoordinuojamos valstybės veiklos toliau didėjanti emigracija bei grėsmingai smunkantis eksportas, iš šalies bėgančios investicijos; iki šiol neveikianti efektyvi tarpžinybinė krizių valdymo sistema bei silpnas atitinkamų valstybės institucijų gebėjimas planuoti ateitį, atremti galimas grėsmes valstybei; nereformuotas švietimas bei nepakankamai finsuojami moksliniai tyrimai, neigiamai įtakojantys visas kitas valstybės valdymo sritis, taip pat ir užsienio ir saugumo politiką, šalies konkurencingumą.

Daugelis ministrų gyvena sau, bendro vaizdo nėra. Apibendrinant, dabartinis posovietinis elitas nesugeba matyti bendro vaizdo, numatyti ateitį ir ją keisti, planuoti arba tiesiog strategiškai veikti postmoderniame pasaulyje, kuriame valstybę kol kas į priekį veda Prezidentė su keliais ministrais, kurie moka ir žino, kad norint pasiekti bet kokių rezultatų, tai galima padaryti tik išvien su Prezidente – tai jie daro ir tai pasiteisina. Tai ir yra visa valstybės kariauna. Kiti ministrai gyvena tik sau, praeityje, savo partijai, savo pačių šešėlių pasaulyje, kuris nėra adekvatus išoriniam pasauliui, atitinkamai ir jų veikla – vieni skandalai ir nesusipratimai, dėl kurių Premjerui niekada nėra ir nebus gėda, nes ir jis pats yra iš ano pasaulio. Pats vyriausybės aparatas jau seniai nesugeba matyti bendro vaizdo, valstybę vienijantys analitiniai gebėjimai, smegenys atrodo lyg sąmoningai atjungtos (dabartiniame biudžeto projekte siūlomos mažinti lėšos žvalgybai ir kontržvalgybai tai tik patvirtina), veikia tik atskiros kūno dalys ir tai dažnai skirtingomis kryptimis.

TS-LKD plano stiprybė – vienybėje. Tuo metu Tėvynės sąjungos formuojama vyriausybė - jos Premjeras, užsienio reikalų ir kiti ministrai - turi aiškius planus būti aktyvi valstybės interesų įgyvendintoja ir kartu su Prezidente stiprinti Lietuvos saugumą ir valstybės reikšmę tarptautinėje politikoje. Turime ir galime veikti kaip labai efektyvi komanda, kaip ne vieną kartą veikėme stojimo į ES ar NATO metu.

Svarbiausias būsimos Vyriausybės uždavinys - tapti aktyviai formuojančia tiek savo užsienio politiką, tiek savo saugumo situaciją, o ne reaktyviai reaguojančia kaip iki šiol. Lietuvos gynybos, NATO kontekste - nuo kariuomenės rengimo dalyvavimui tarptautinėse misijose grįžti prie tradicinės TS-LKD kolektyvinės gynybos koncepcijos (pirmumas – Lietuvos gynybai, šauktiniams, investicijoms, ir, žinoma, maksimalus skaidrumas bei lėšų valdymo depolitizavimas). Europos Sąjungos kontekste – tapti aktyvia Europos Sąjungos interesų ir politikos formuotoja per koalicijas su kitomis ES vyriausybėmis Astravo atominės, Brexit, migracijos, ES reformos, transatlantinio bendradarbiavimo srityse, galų gale santykiuose su kaimynais, kurie iki šiol negali suprasti, kodėl lietuviškos kalbos taip skiriasi ne tik nuo darbų, bet ir nuo pačių kalbų.

XXI amžiaus diplomatija. Surinkę parašus prieš nesaugią atominę elektrinę Baltarusijoje, pasauliui pademonstravome aiškią Lietuvos piliečių poziciją - dabar būtina eiti tolyn ir kartu su bendraminčiais suformuoti aktyvią visos ES politiką, siekiant stabdyti ne tik artimiausiems kaimynams pavojingos Astravo atominės tolesnes statybas. Lietuva privalo padėti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai tiek atkuriant teritorinį vientisumą, tiek įgyvendinant būtinas politines ir ekonomines reformas, tiek atveriant šioms šalims duris į ES ar NATO. Negalima atlaidžiai stebėti ir tiesiog viešai komentuoti, kad Rusija, skaldydama ES vienybę XXI amžiaus Europoje įteisintų agresijos pateisinimus, teritorijų okupacijas ir aneksijas ar net lyderiauti įtvirtinant mūsų šalies baltarusizaciją, už kurios slepiasi tas pats Kremlius.

Mūsų vyriausybė imsis radikalių permainų ir santykiuose su JAV - nepriklausomai nuo to, kas bus išrinktas JAV Prezidentu, mes privalome siekti, kad transatlantinis ryšys būtų kiek įmanoma stiprinamas, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau vakarietiškų vertybių, kuo daugiau Europos ir Amerikos.

Turėsime permąstyti ir naująjį Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Lenkijos vaidmenį – visi šie strateginiai pokyčiai kol kas paskęsta provincialiose buvusių valdančiųjų dulkėse ar praslysta socialdemokratų viešosios diplomatijos paviršiumi. Dabartinis Lietuvos diplomatinės tarnybos modelis atitiko XX amžiaus pabaigos iššūkius, tačiau neatitinka XXI amžiaus reikalavimų – privalėsime žengti link „išmaniosios“ (saugesnės, lankstesnės, intelektualesnės, kūrybingesnės, kryptingesnės ir žmogiškesnės - visai valstybei bei visiems jos piliečiams tarnaujančios) diplomatijos. Lietuvos diplomatijai bus iškelti labai aukšti reikalavimai. Diplomatų veikla nukreipta į efektyvų strateginių uždavinių įgyvendinimą – esminę bet kokio diplomato karjeros ar net buvimo diplomatiniame korpuse sąlygą.

Iššūkius įveiksime tik susivieniję. Pasaulis šiais metais mums pademonstravo, kad jis gali dramatiškai keistis, ir nebūtinai į gerąją pusę. Nyderlandų referendumas, Brexit, Kremliaus agresija rytuose bei gerbėjų gretų stiprėjimas vakaruose artimiausiu metu gali atnešti Lietuvai, jos piliečiams daug egzistencinių iššūkių. Ar juos sugebėsime suvaldyti – priklauso ir nuo mūsų pačių. Tempiant vežimą į visas puses A.Butkevičiaus pavyzdžiu ne tik stovėsime vietoje, bet ir palengva dardėsime žemyn. Susivieniję, sujungę savo širdis ir protus – iššūkius įveiksime, ką jau ne kartą pasauliui ir patys sau įrodėme. Galų gale be efektyvios ir darnios, visas valstybės institucijas apjungiančios užsienio politikos nebus naujų rinkų, naujų investicijų, naujų darbo vietų, naujos ekonomikos, didesnių atlyginimų ar pensijų, nebus ir naujos, sugrįžtančios, kuriančios, profesionalios - pačios geriausios Lietuvos.

Kodėl mes, nauja profesionali Lietuvos politikų karta, tuo tikime? Nes mes kitaip mąstome. Mūsų kita - europinė, transatlantinė - patirtis. Mes esame jauni, bet ir išbandyti visuose svarbiausiuose frontuose, kuriuose gerai ir seniai supratome, kad tik bendras darbas gali duoti tikrų, tvarių ir visiems naudingų rezultatų. Mes sugebame derinti skirtingas nuomones ir kartu ryžtingai siekti bendro tikslo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

A. Maldeikienė. Prieštaringa ES ateities vizija (57)

Kovo viduryje Prezidentės spaudos tarnyba išplatino trumpą pranešimą apie šalies vadovės susitikimą su jos pasirinktais Europos ir Užsienio komitetų nariais. Po susitikimo visuomenė buvo informuota, kad šalies vadovė mato, jog Europa dabar patiria daugybę iššūkių, o nusistovėjusi geopolitinė tvarka kinta, tad „esminis Lietuvos uždavinys – tinkamai pasinaudoti nauja dinamika savo valstybės ir jos žmonių interesų gynimui“.

M. Paulauskas. Socialinės problemos ir jų pasekmės – pradėkim nuo šaknų (16)

Geru ar blogu žmogumi negimstama, juo tampama. Sprendimas atlikti tam tikrą poelgį neateina per akimirką, jis pasąmonėje bręsta ilgai. Asmenybę formuoja santykiai šeimoje, švietimas, aplinka bei užimtumas.

R. Lapinskas. Miškų reforma – kieno ir kokie interesai? (60)

Ministras K. Navickas bei kiti jo šalininkai neabejoja miškų sistemos valdymo reformos reikalingumu ir pabrėžia, kad dėl reformos diskutuota jau dešimtmetį. Tačiau kyla klausimas, kodėl pristatant planuojamą reformą parlamentui prie Seimo rikiavosi 500 protestuojančių miškininkų? Jei viskas taip puikiai išdiskutuota, kodėl dėl šios reformos ėmė skilti valdančioji koalicija, ir net, panašu, byrėti valstiečių frakcija?

R. Šimašius. Sunkus šimtadienis (53)

Pirmasis įspūdis gali būti klaidingas. Taip trumpai apibūdinčiau naujosios Vyriausybės pirmųjų šimto darbo dienų rezultatus.

A. Zuokas. Kodėl G. Kėvišas turi atsistatydinti (144)

Tenka stebėti kilusias viešas diskusijas dėl Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo Gintauto Kėvišo veiklos ir galimų viešų bei privačių interesų supainiojimo.