Apklausose pirmaujantis „Syriza“ aljansas skelbia, kad atšauks reformas ir griežto taupymo politiką bei sieks, kad tarptautiniai skolintojai nubrauktų skolas.
Tokie pareiškimai prilyginami Graikijos norui trauktis iš euro zonos. Kieti pareiškimai – kaip graikiški riešutai.
Apie dabartinę finansinę ir ekonominę Graikijos būklę yra pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kad 2001 metais nereikėjo Graikijos priimti į euro zoną, nes ši valstybė neatitiko jos nariams keliamų aukštų reikalavimų, o artėjantys rinkimai nekelia grėsmės nei euro zonai, nei Europos Sąjungai, nes Graikija nepasitrauks iš bendros valiutos bloko.
Graikijos, kurios skolos viršija 300 milijardų eurų, pasitraukimas iš euro zonos skausmingiausias būtų pačiai Graikijai.
Taupymo politikos atsisakymas reiškia, kad reikės skolintis dar daugiau.
Pasitraukimas iš euro zonos reiškia, kad skolintis teks žymiai brangiau ir sunkiau. Galima sugrąžinti savo nacionalinę valiutą ir visu greičiu įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Visa tai reikštų piniginių santaupų nuvertėjimą, dar didesnį skurdą ir visišką suirutę.
Logikos tarp garsių politinių pareiškimų ir realybės surasti sunku, nors vien tik garsūs Graikijos politikų pareiškimai jau turi neigiamų pasekmių: Graikijai sausį sumažintas skolinimosi reitingas, skolintis bus brangiau ir brangiau.
Tarptautinis valiutos fondas taip pat paskelbė, kad sustabdo tolesnį finansinės pagalbos dalių išmokėjimą Graikijai, kol bus suformuota nauja vyriausybė. Sunku įsivaizduoti, kad Graikijai pavyktų ateityje „šokdinti“ Tarptautinį valiutos fondą pagal savo dūdelę. Greičiau bus priešingai.
Dėmesio vertas ir noras atsisakyti griežtos taupymo politikos. Pasiklausius garsių pareiškimų, galima suprasti, kad taupymo diržai taip smarkiai suveržti, kad Graikija jau nebekvėpuoja.
Verta priminti, kad 2012 metais, kai Graikiją jau slėgė milžiniškos skolos, vidutinė pensija Graikijoje siekė 5600 litų (apie 1623 eurus). Lietuvoje vidutinė pensija tuomet buvo 839 litai.
Minimalus atlyginimas Graikijoje tuomet buvo 750 eurų (2625 litai). Norint mokėti tokias pensijas ir tokius atlyginimus reikėjo skolintis, skolintis, skolintis.
2012 metų pavasarį Graikija pritarė griežto taupymo planui: minimalų atlyginimą sumažino iki 586 eurų (2051 lito), pensinį amžių prailgino nuo 50 iki 65 metų, 10-12 procentų sumažino ir pensijas, tačiau tik tas, kurios didesnės nei 1300 eurų (4450 litų).
Ar tai galime vadinti griežta bankrutavusios valstybės taupymo politika?
Graikijos situacija gali būti pavyzdžiu, kaip neatsakingi politikų veiksmai ir pareiškimai veda valstybę prie bedugnės krašto ir labai brangiai kainuoja, nesvarbu, kur tie pareiškimai skelbiami – Briuselyje, Atėnuose ar Vilniuje. Kainuoja milijardus, o pridėtinės vertės jokios nesukuria. Tik nuostolius žmonėms ir verslui.