Z. Balčytis. Kiek Lietuvai kainuoja Prezidentės „drąsa“?

 (970)
Esu už garbingą rinkimų kovą.
Z. Balčytis. Kiek Lietuvai kainuoja Prezidentės „drąsa“?
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visu savo elgesiu ir veiksmais tai rodžiau rinkimų kampanijos metu, todėl nustebino Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmadienį pareiškusi, kad ji, kitaip nei aš, Zigmantas Balčytis, skiria daugiau dėmesio šalies nacionaliniam saugumui, valstybės gynybai: „Mano pozicija ryžtingesnė. Aš greičiau nusiteikusi nedaryti kompromisų ir nepardavinėti Lietuvos už sviestą. Ką labiau girdžiu būsimo konkurento kalbose“.

Nustebino ir tai, kaip Prezidentei, pasirodo, sunku dalyvauti rinkimuose, nes neva jai nepalankūs įstatymai ir ji neturi finansinių galimybių.

Primenu: įstatymai visiems vienodi. Juos priimant dalyvavo ir Respublikos prezidentė.

Antra, neužimu jokių pareigų valstybėje. Priešingai nei Dalia Grybauskaitė, kuriai dirbant valstybės vadove buvo smarkiai sumažintos išlaidos krašto apsaugai. Apie Lietuvos pardavinėjimą už sviestą girdžiu pirmą kartą, nieko panašaus nesu kalbėjęs.

Trečia, Prezidentė neatsisakė partijų paramos, nors pati teigė priešingai. Niekas kitas valstybėje neturi ir neturėjo tokių galimybių kaip Prezidentė rinkimų kampanijos metu reklamuotis nemokamai – tai yra išnaudoti administracinius resursus, naudoti savo padėtį būti matoma ir girdima nuolat, kasdien ir ne po vieną kartą.

Mano pozicija – protingesnė. Reikia skaičiuoti, kalbėtis, ieškoti naudingų žmonėms sprendimų, susitarimų ne tik viduje, bet ir su kaimynais.

Nacionalinio saugumo klausimas man labai svarbus. Puikiai suprantu, kad didžiausią nacionalinį saugumą užtikrina net ne raketos, tankai, o tai, kaip jaučiasi ir gyvena Lietuvos žmogus, kaip nuoširdžiai myli Tėvynę ir pasitiki valdžios priimamais sprendimais. O paprasčiau sakant – kai esame vieningi, kai žmonėms valdžia nemeluoja.

Mano pozicija naudingesnė Lietuvai ir jos žmonėms. Nesiblaškyti, nerodyti arogancijos, dirbti taip, kad kadencijos pabaigoje nereiktų žmonėms įrodinėti, koks prieinamas, paliečiamas ir savas esu. Varžovės akyse matau daug noro laimėti, bet meilės žmonėms, noro suprasti žmones ir vienyti Lietuvą – deja, nematau.

5 metai – didelis laiko tarpas, kad valstybės vadovas galėtų parodyti savo tikrą drąsą ir ryžtą. Pakankamas laiko tarpas suprasti, kad Lietuvoje net dirbantys žmonės nesuduria galo su galu. Kad negalima tyliai pritarti ir net skatinti iš krizės bristi mažiausias pajamas turinčių žmonių sąskaita.

Galima girtis savo drąsa ir ryžtu, bet nematyti Lietuvoje skurdo, neteisybės ir nelygybės – negalima.

Galima girtis savo drąsa ir kieta pozicija, bet dujų kainos turi realią galimybę sumažėti tik pradėjus kalbėtis ir derėtis su dujų tiekėju. 5 metus Lietuva mokėjo didžiausias kainas Europoje. Kiek Lietuvai ir jos žmonėms kainavo tokia „drąsa“? Milijardus litų, kuriuos galima buvo skirti krašto apsaugai, švietimui, teisėtvarkai stiprinti, kultūrai, pensijoms kompensuoti ir jas didinti.

Kiek Lietuvai per krizę kainavo „drąsa“ nesiskolinti pigiai iš Tarptautinio valiutos fondo, bet skolintis brangiai, už 8-9 procentus palūkanų, iš bankų ir kitų finansinių institucijų? Galiu atsakyti – kiekvienais metais papildomą milijardą litų. Ar ne per brangiai kainuoja asmeninės valstybės vadovo ambicijos, kurios neteisingai vadinamos drąsa ir ryžtu?

Šiandien kalbėti apie tai, kad „nepardavinėsiu Lietuvos“ (o kiti, supraskite, tai jau pardavinės) reiškia tautos, valstybės skaldymą grėsmės akivaizdoje.

Primenu, kad Lietuva yra NATO ir ES valstybė. Lietuva pasikeitė, ir žodžiai, kuriais bandoma prikelti 25 metų senumo Lietuvą, yra valstybės grąžinimas į praeitį.

Net jei Prezidentė (ar kitas politikas) sumanytų parduoti Lietuvą, ji to negalėtų padaryti – to niekada nebeleistų padaryti Lietuvos žmonės.

Ir aš tikiu Lietuvos žmonėmis.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

V. Gapšys. „Brexit“: ką sieks išsaugoti Europos vadovai? (31)

Gimusi iš Europos ekonominės integracijos, Europos Sąjunga vis giliau žengė į valstybių suverenių galių daržą siekdama tapti stipresne politine sąjunga. Galime tai teisinti tuo, kad ekonominė sąjunga negalima be politinės integracijos, tačiau tai nebūtinai įtikina piliečius bei nepaaiškina, kur yra tos politinės integracijos ribos.

V. Landsbergis. Šiandienos rytdienos pagrindinis klausimas (418)

Sala prie Europos – ar integrali, gyvybiškai svarbi sau pačiai ir visoms demokratijoms Atlanto sąjungos dalis.

D. Šakalienė. Melas, didelis melas ir PPP (40)

Šįryt sužinojome, kad Jungtinė Karalystė palieka Europos Sąjungą. O praėjus vos valandai po referendumo rezultatų paskelbimo laidoje „Labas rytas, Britanija”, Nigelas Farage'as be menkiausio sąžinės priekaišto išpila, kad vienas iš svarbiausių #Brexit kampanijos už išstojimą iš ES argumentų buvo melagingas.

Quo vadis, Europa - 2? Dieve, saugok Europą (54)

Po Nyderlandų referendumo savo straipsnyje „Quo vadis, Europa“ klausiau, ar tai nėra pabaigos pradžia. Šiandien, po Brexit pergalės, galiu tik konstatuoti, kad posūkis į blogį, kuris prasidėjo krikščioniškų šaknų, savo identiteto atsisakymu 2007 m.

G. Jakavonis. Dar kartą apie desovietizaciją (28)

Pasikartosiu. Kas juokiasi iš žmonių, augusių, dirbusių ir gyvenusių sovietiniais laikais – neturi širdies. Bet tie, kurie ragina grąžinti tuos laikus – neturi proto...