Z. Balčytis. Kiek Lietuvai kainuoja Prezidentės „drąsa“?

 (970)
Esu už garbingą rinkimų kovą.
Z. Balčytis. Kiek Lietuvai kainuoja Prezidentės „drąsa“?
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visu savo elgesiu ir veiksmais tai rodžiau rinkimų kampanijos metu, todėl nustebino Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmadienį pareiškusi, kad ji, kitaip nei aš, Zigmantas Balčytis, skiria daugiau dėmesio šalies nacionaliniam saugumui, valstybės gynybai: „Mano pozicija ryžtingesnė. Aš greičiau nusiteikusi nedaryti kompromisų ir nepardavinėti Lietuvos už sviestą. Ką labiau girdžiu būsimo konkurento kalbose“.

Nustebino ir tai, kaip Prezidentei, pasirodo, sunku dalyvauti rinkimuose, nes neva jai nepalankūs įstatymai ir ji neturi finansinių galimybių.

Primenu: įstatymai visiems vienodi. Juos priimant dalyvavo ir Respublikos prezidentė.

Antra, neužimu jokių pareigų valstybėje. Priešingai nei Dalia Grybauskaitė, kuriai dirbant valstybės vadove buvo smarkiai sumažintos išlaidos krašto apsaugai. Apie Lietuvos pardavinėjimą už sviestą girdžiu pirmą kartą, nieko panašaus nesu kalbėjęs.

Trečia, Prezidentė neatsisakė partijų paramos, nors pati teigė priešingai. Niekas kitas valstybėje neturi ir neturėjo tokių galimybių kaip Prezidentė rinkimų kampanijos metu reklamuotis nemokamai – tai yra išnaudoti administracinius resursus, naudoti savo padėtį būti matoma ir girdima nuolat, kasdien ir ne po vieną kartą.

Mano pozicija – protingesnė. Reikia skaičiuoti, kalbėtis, ieškoti naudingų žmonėms sprendimų, susitarimų ne tik viduje, bet ir su kaimynais.

Nacionalinio saugumo klausimas man labai svarbus. Puikiai suprantu, kad didžiausią nacionalinį saugumą užtikrina net ne raketos, tankai, o tai, kaip jaučiasi ir gyvena Lietuvos žmogus, kaip nuoširdžiai myli Tėvynę ir pasitiki valdžios priimamais sprendimais. O paprasčiau sakant – kai esame vieningi, kai žmonėms valdžia nemeluoja.

Mano pozicija naudingesnė Lietuvai ir jos žmonėms. Nesiblaškyti, nerodyti arogancijos, dirbti taip, kad kadencijos pabaigoje nereiktų žmonėms įrodinėti, koks prieinamas, paliečiamas ir savas esu. Varžovės akyse matau daug noro laimėti, bet meilės žmonėms, noro suprasti žmones ir vienyti Lietuvą – deja, nematau.

5 metai – didelis laiko tarpas, kad valstybės vadovas galėtų parodyti savo tikrą drąsą ir ryžtą. Pakankamas laiko tarpas suprasti, kad Lietuvoje net dirbantys žmonės nesuduria galo su galu. Kad negalima tyliai pritarti ir net skatinti iš krizės bristi mažiausias pajamas turinčių žmonių sąskaita.

Galima girtis savo drąsa ir ryžtu, bet nematyti Lietuvoje skurdo, neteisybės ir nelygybės – negalima.

Galima girtis savo drąsa ir kieta pozicija, bet dujų kainos turi realią galimybę sumažėti tik pradėjus kalbėtis ir derėtis su dujų tiekėju. 5 metus Lietuva mokėjo didžiausias kainas Europoje. Kiek Lietuvai ir jos žmonėms kainavo tokia „drąsa“? Milijardus litų, kuriuos galima buvo skirti krašto apsaugai, švietimui, teisėtvarkai stiprinti, kultūrai, pensijoms kompensuoti ir jas didinti.

Kiek Lietuvai per krizę kainavo „drąsa“ nesiskolinti pigiai iš Tarptautinio valiutos fondo, bet skolintis brangiai, už 8-9 procentus palūkanų, iš bankų ir kitų finansinių institucijų? Galiu atsakyti – kiekvienais metais papildomą milijardą litų. Ar ne per brangiai kainuoja asmeninės valstybės vadovo ambicijos, kurios neteisingai vadinamos drąsa ir ryžtu?

Šiandien kalbėti apie tai, kad „nepardavinėsiu Lietuvos“ (o kiti, supraskite, tai jau pardavinės) reiškia tautos, valstybės skaldymą grėsmės akivaizdoje.

Primenu, kad Lietuva yra NATO ir ES valstybė. Lietuva pasikeitė, ir žodžiai, kuriais bandoma prikelti 25 metų senumo Lietuvą, yra valstybės grąžinimas į praeitį.

Net jei Prezidentė (ar kitas politikas) sumanytų parduoti Lietuvą, ji to negalėtų padaryti – to niekada nebeleistų padaryti Lietuvos žmonės.

Ir aš tikiu Lietuvos žmonėmis.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

V. Žiemelis. Naujasis kodeksas neišgelbės (12)

Emigrantų nesužavėjo naujasis darbo kodeksas. Jų nuomone, vargu ar šio kodekso priėmimas inicijuotų tokias permainas, kad emigrantai pradėtų grįžti į tėvynę. Jie teigia, jog Lietuvai visų pirma patrauklumo suteiktų didesnis darbo užmokestis.

A. Bilotaitė. Atminties jėga ir ligos (21)

Praėjusią savaitę nuskambėjo Lietuvoje viešėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Sukorovo interviu. Pasipiktinimą sukėlė daug jo žodžių. Bet ypač – pažadai, kad Lietuva bus saugi, jei bus neutrali. Nesunku pastebėti, kad tą pačią dainelę gieda ir keli liūdnai pagarsėję Kovo 11-osios signatarai.

V. Alekna. Kur „nuplaukė” Lietuvos auksas? (37)

Rio olimpinės žaidynės baigėsi. Lietuva iškovojo keturis medalius – vienu mažiau nei Londone, Pekine ar Sidnėjuje. Šįkart mūsų sportininkai namo grįžo be aukso medalių.

A. Anušauskas. Kiek kainuoja vatinukai Rusijoje? (212)

Prieš 77 metus įvyko tai, ką dabar visi puikiai žinome iš istorijos vadovėlių: 1939 metais Stalino svajonių partneriu tapo Hitleris. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį.

Z. Balčytis. Veikti negalima delsti (26)

Politikos klasika: kur padėti kablelį? Skubinti Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES procesą ar delsti?