Z. Balčytis. Apie Nacionalinės energetikos strategiją: tarp populizmo ir konkurencingos pramonės

Energetikos ministerija pagaliau pateikė visuomenei svarstyti Nacionalinės energetikos strategijos projektą, kuriame nėra vienareikšmių atsakymų, kuria kryptimi ir kaip plėtoti šalies energetiką. Žiūrima į Seimo pusę, kuris ir turės nuspręsti šalies energetikos plėtros kryptį.

Nacionalinės energetikos strategija svarbi šalies ūkiui: energetika bus orientuota populizmo ar didesnio lankstumo, efektyvumo ir racionalumo keliu, užtikrinant šalies pramonei konkurencingas energijos kainas? Politikuosime ir mokėsime brangiai ar ieškosime racionalių sprendimų, stiprinančių šalies ekonomiką ir saugumą?

Tikiuosi, kad Nacionalinės energetikos strategijos projektas parengtas objektyviai, sąžiningai ir nėra priderintas prie valdžios ar energetikos lobistų norų.

Tyčia ar netyčia kuriama priklausomybė nuo dujų?

Šią savaitę Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete vyko diskusija dėl ES energetinio saugumo.

Prognozės, kad iki 2050-ųjų ES dujų poreikis didės dvigubai, sukėlė dujų infrastruktūros ažiotažą: statomi dujų terminalai, tiesiami dujotiekiai. Valstybės nori užsitikrinti po kelis dujų tiekimo šaltinius. Visa tai kainavo ir kainuoja milijardus eurų. Kas galėtų paneigti, kad tokios dujų vartojimo prognozės nėra dirbtinės, klaidinančios?

Yra ir kita medalio pusė. Gamtinių dujų infrastruktūros eksploatavimas trunka ne mažiau 40 metų. Visą šį laikotarpį valstybės, pramonė būna pririšama prie vieno ar kito dujų tiekėjo.

Be to, pramonė, technologijos orientuojamos į tam tikros kokybės dujas. Keičiantis tiekėjui, tenka papildomai investuoti į gamybos proceso pertvarką, sureguliavimą. Su tokia problema susiduria didžiausia mūsų šalies dujų vartotoja Jonavos „Achema“, kuri trąšoms gaminti kaip žaliavą naudoja „Statoil“ ir „Gazprom“ dujas. Šios dujos skiriasi pagal savo kaloringumą. Dėl to „Achema“ patiria problemų ir nuostolių, priversta nuolat reguliuoti technologinį procesą.

Dėl tokios tyčia ar netyčia kuriamos priklausomybės nuo dujų Europos Parlamente pradėtos diskusijos ir pasiūlytas visiškai naujas požiūris į šios problemos sprendimą: suvienyti elektros ir dujų sistemas.

Ateitis: elektros ir dujų sistemų vienybė

Kalba sukasi apie dujų ir elektros sistemų sudvejinimą. Pavyzdžiui, šildymo katilas patalpas apšildyti galėtų ir dujomis, ir elektra. Brangios dujos – jungiame elektrinį šildymą. Brangi elektra – jungiame dujas. Elektra ir dujos konkuruotų tarpusavyje.

Toks sistemų sudvejinimas leistų ateityje nustatyti konkurencingą elektros ir dujų kainą, mažintų priklausomybę nuo vieno ar kito energijos šaltinio. Skaitmeninės technologijos jau šiandien galėtų užtikrinti, kad pati sistema save reguliuotų – kada deginti dujas, o kada naudoti elektros energiją.

Tikiu, kad dujų ir elektros sistemų vienybės principas ateityje bus įgyvendintas ir Lietuvoje.

Jei Lietuva ir Europa pasirinktų dujų ir elektros sistemų vienybės principą, reiktų didinti elektros energijos gamybą arba užsitikrinti pigios elektros energijos importą. Tokia kryptis reikštų vėjo ir saulės energetikos plėtrą, tačiau yra keli „bet“: pramonei reikia pigios, konkurencingos elektros energijos ir stabilaus jos tiekimo. Vėjas ir saulė, deja, to negarantuoja.

Lietuvai, didžiąją dalį elektros energijos perkančiai iš užsienio, toks scenarijus reiškia, kad reikia aiškaus apsisprendimo dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės jėgainės: pirksime iš jos elektros energiją ar nepirksime? Patys juk atominės nebestatysim. O galėjom.

Astravo elektrai taip ar ne?

Fakto, kad Lietuva yra priklausoma nuo užsienyje gaminamos elektros energijos, nuneigti neįmanoma. Lygiai taip nereikia savęs apgaudinėti ir kurstyti niekuo nepagrįstas emocijas visuomenėje, kad Lietuvos vyriausybė gali sustabdyti (bet nenori) Astravo AE statybas.

Astravo AE bus pastatyta ir ji gamins elektros energiją. Norime to ar nenorime. O Lietuvos bei visos ES reikalas pasiekti, kad ši elektrinė būtų saugi.

Tai pirksim ar nepirksim Astravo AE gaminamą elektrą? O gal, kaip siūloma, „nukapojam kirviais kabelius į Baltarusiją“ ir baigiam diskusijas?

Remiantis tokia logika reiktų „nukapoti kabelius“ ir į Švediją bei Latviją, nes jais Lietuvą, priklausomai nuo kainos rinkoje, pasiekia rusiška elektros energija, gaminama nesaugioje Leningrado AE (tokie reaktoriai veikė Ignalinos AE).

Dėl šio fakto krokodilo ašarų niekas nelieja. Lietuvos vartotojai net nežino, kokia elektros energija pasiekia namus, įstaigas ir įmones – švediška, latviška ar rusiška. Tai nėra svarbu. Svarbiausia – elektros kaina rinkoje. Toks principas būtų taikomas ir Astravo AE gaminamai elektrai: bus pigi elektra – perkam. Ir vartojam net nežinodami, kas ją pagamino.

Energetikos ministerijos išplatintoje Nacionalinės energetikos strategijos apžvalgoje pažymima, kad didžiausias dujų poreikis Lietuvoje būtų, jei Visagino AE nebūtų statoma, o dėl nepalankių elektros importo sąlygų Lietuvoje būtų pagaminama 80 procentų reikiamos (bet brangesnės) elektros. Tai yra Energetikos ministerija pripažįsta, kad be Visagino AE ateityje bus problemų plėtojant konkurencingą šalies ūkį.

Pigi elektros energija gyvybiškai svarbi šalies pramonei. Laikas į diskusiją dėl Nacionalinės energetikos strategijos įsijungti šalies pramonininkams. Dėl vienos paprastos priežasties: populizmas kenksmingas šalies ūkiui.