Jau po universitetų tinklo optimizavimo dokumento pristatymo visuomenei darbo grupės narys dr. R. Valiokas pastebėjo, kad su tokia universitetų struktūra kaip mūsų, su akademinės bendruomenės inertiškumu, konservatyvumu ir posovietiniu izoliavimusi, toli nenueisim. Kartu ekspertas pasakė netikįs, jog universitetai nežino, ką reikią daryti. Visuomenėje plačiai svarstomi galimi aukštojo mokslo raidos scenarijai, kuriuos, ieškodamos įvairiausių veiklos kooperacijos, jungčių ir kitokių partnerystės pavidalų, privalo kurti pačios studijų institucijos.
Autonomija, kokybė, atsakomybė, atskaitomybė
Autonomija, kokybė, atsakomybė, atskaitomybė - baziniai aukštojo mokslo (AM) veiklos ir teisinio reguliavimo principai. Pastarojo laiko diskusijose išryškinamas vienas dėmuo - autonomija. Ji nėra savitikslė, nors klausantis polemikų gali susidaryti įspūdis, kad tik ji išreiškia mokslo ir studijų įstaigų socialinį turinį.
Autonomijos klausimas, deja, tapo politinių spekuliacijų objektu.
Tikrasis autonomijos turinys susaistytas kokybės, atsakomybės, atskaitomybės principų - be jų autonomija nėra veiksni ir visavertė. Antra vertus, autonomijos suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą (efektyvus- iš lot.k.- veiksmingas, kuriantis: duodantis reikiamus ar geriausius rezultatus). Todėl AM autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama. Priešingai, todėl, kad yra susijusi su konstituciniu žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima.
Dabar rengiamose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose svarstome galimybę AM sistemos priežiūros funkcijų suteikti Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) ar įgaliotai institucijai - šios funkcijos galėtų apimti prieinamumo ir kokybės stebėseną, aukštųjų mokyklų vertinimą ir akreditavimą, kokybės gerinimo skatinimo ir prevencines priemones. Kita vertus, iš autonomijos imperatyvo kyla pareiga pačioms institucijoms ieškoti veiksmingų ir patikimų formų atsakomybei ir atskaitomybei realizuoti, o ne tik aklai ginti autonomijos institutą. Apie šią pareigą linkstama kalbėti mažiausiai.
Aukštosios mokyklos pagal Konstituciją ne tik naudojasi autonomija. Ji iš esmės subordinuota svarbiai socialinei funkcijai - teikti aukštąjį išsilavinimą. Taigi AM autonomija negali būti nesiejama su misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, kurių kompetencija atitiktų visuomenės ir valstybės poreikius, raidos projekcijas. Tai suponuoja pareigą teikti kokybišką išsilavinimą. AM autonomija yra įpareigojanti ir atsakinga (KT nutarimas dėl Mokslo ir studijų įstatymo šį aspektą ypač išryškina) - akademinė laisvė yra ir priedermė parengti piliečius būti aktyvius demokratinės visuomenės kūrėjus, parengti juos tolesnei karjerai ir suteikti galimybę tobulėti, kurti pažangių žinių bazę ir skatinti mokslinius tyrimus bei inovacijas. Šitaip realizuojamas ir vienas iš svarbiausių Didžiosios universitetų chartijos principų - būti autonomine institucija, glaudžiai susijusia su visuomene.
Orientacija į žmogų ir jo kompetencijų stiprinimą
Aukštųjų mokyklų raidos perspektyvų diskusijoms daug impulsų teikia Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030” projektas. Tai konceptualiai kitoks dokumentas nei dabar galiojanti Valstybės ilgalaikės raidos strategija, sutelkianti dėmesį atskiriems valstybės sektoriams ir valdžios veiksmams. Pažangos strategija modeliuoja esminę raidos vektorių transformaciją nuo institucijų į žmogų, nuo ekonomikos prioriteto į išsilavinimo, kompetencijos akcentą. Dokumente rašoma: „Lietuvos piliečių kultūros, mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenės vertybės lems sėkmingą šalies raidą ir padės pasirengti drąsiai priimti globalios konkurencijos iššūkius.“ Taigi siekti esminių visuomenės pokyčių, sudaryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai, savo tapatumą suvokiančiai asmenybei yra pirmiausia visos švietimo sistemos paskirtis. Tik tokių asmenybių dominavimas skatins pažangos procesus ir lems teigiamus pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse.
Naujų dar konkretesnių idėjų svarstymams apie mokslo ir studijų vystymo galimybes pateikia šios srities vizija „Mokslioji Lietuva 2030”. Dešimt ateities scenarijų - nebūtinai tiek raidos kelių. Visi ekspertų modeliuojami atvejai turi ir kai kurių bendrumų: pirmiausia akivaizdu, kad taip, kaip yra, nebegali būti, nes tokios sistemos nėra veiksmingos ir pateisinančios savo socialinę paskirtį. Šiame kontekste visai natūralu refleksuoti ir tai, kokių pokyčių mokslo ir studijų plėtrai, jų kokybei suteikė pastarųjų metų kai kurie struktūriniai sektoriaus pertvarkymai, tarkim, dalies mokslo institutų integracija - ar tik prijungimas - į universitetus, mokslo, studijų ir verslo centrų programos įgyvendinimas, aukštųjų mokyklų restruktūrizacijos projektai ir pan.
Ar šie mėginimai bent kiek išjudino sisteminę kaitą, ar išryškėjo sektoriaus raidos prioritetai, ar vieną uždarumą pakeitė kitas, tik dar didesnis, dar įtakingesnis. Visai natūralus klausimas būtų ir toks: kodėl įgyvendinamos pertvarkos nepateisina visuomenės lūkesčių. Bendriausia prasme panašu, kad pačios sistemos, jų dalyviai pokytį matuoja vienkartiškumu, o ne nuolat vystomu ir valdomu procesu. Ateities scenarijai kaip tik ir laužo labai siaurą, saviizoliacinį požiūrį į kuriamą ateitį. Tai būtų antroji jų bendrybė. Apie trečiąją šių vizijų sąsaja yra savo darbuose mintijusi dr. M. Lukšienė, nuogąstaudama, kad sunkiai prigyja apskritai naujas, modernus požiūris į švietimą ne kaip į visuomenę aptarnaujančią, prie jos reikalavimų prisitaikančią sistemą, o kaip visuomenę esmingai keičiančią, kuriančią. Apie švietimą, lemiantį visuomenės ir valstybės gyvenimą. Tokius raidos vektorius modeliuoja mokslo ir studijų ateities vizija. Ir šis dokumentas, ir ekspertų pasiūlymai dėl universitetų tinklo optimizavimo yra konceptualus pamatas naujoms mokslo ir studijų sektoriaus projekcijoms, apsisprendimams ir veiksmams.
Kūrybingumas ir lyderystė, pasitikėjimas savimi ir tikėjimas savo valstybe, atvirumas naujovėms ir lietuvybės puoselėjimas, drąsa veikti ir socialinis jautrumas - visus telkiantys orientyrai, reikalaujantys keisti institucijų ir žmonių santykius su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Siekdami ambicingų tikslų negalime būti tokie patys, nieko nekurdami nieko ir neišsaugosime. Neabejotina, kad aukštasis mokslas yra vienas iš pagrindinių geidžiamos kaitos veiksnių.
Tenka sutikti su tais ekspertais, kurie tvirtina, kad aukštojo mokslo plėtra Lietuvoje per nepriklausomybės dvidešimtmetį vyko ekstensyviai. Per ilgą laiką valstybės institucijos, tolygiai skirstydamos biudžeto lėšas aukštosioms mokykloms, užtikrino jų saugią dabartį. Tačiau per maža dėmesio buvo skiriama veiksnių ir aplinkos, kuri skatintų ieškoti efektyvesnių veikimo būdų, kūrimui bei sektoriaus sisteminiams pokyčiams, kurie sudarytų sąlygas mūsų institucijas konkuruoti globalioje intelektualinėje rinkoje ir efektyviai verslo bei mokslo sinergijai. Todėl natūralu, kad Mokslo ir studijų įstatymui įtvirtinus šios srities reformavimosi instrumentus, akademinėms bendruomenėms kyla pareiga modeliuoti savo institucijų perspektyvą, siekiant suvaldyti galimas rizikas ir institucinės dezintegracijos grėsmes, ieškant gyvybingų ir reikalingų alternatyvų toms formoms, kurios nepateisina šiandienos lūkesčių.