Lietuvos ir kitų neseniai okupuotų teritorijų gyventojų trėmimas turėjo ne tik garantuoti naujųjų sovietinių respublikų ištikimybę, bet ir paruošti Sovietų Sąjungos pasienio sritis tolimesniam komunizmo eksportui į visą Europą.
Ištrėmė penkerių nesulaukus
Tarp pirmųjų tremtinių pateko ir mūsų šeima. 1941 m. birželio 14 d. mus išvežė iš Alytaus miesto Aušros gatvės. Mano tėvas buvo pradinės mokyklos vedėjas, o mama – pradinių klasių mokytoja. Tėtį nuo tremties išgelbėjo sudėtinga kojos operacija, nes jis tuo metu gulėjo Kauno klinikose.
Buvau vos 4 m. 8 mėnesių vaikas, todėl prisimenu tik padrikų vaizdų: ginkluotus grubius vyrus, mamos ašaras, sumaištį ir triukšmą.
Būčiau neprisiminusi tremties vietų ir datų, jei ne mama, dar 1973 m. aprašiusi šią skaudžią patirtį knygoje „Tautų tėvo karalystėje“, bet išleistoje tik 1991 m.
Netikėti svečiai į duris pasibeldė 1941 m. birželio 14 d., 6.30 val. anksti ryte. Tarpduryje pasirodė penki ginkluoti vyrai – vietiniai, gerai pažįstami žmonės. Susiruošti liepė per 45 minutes, o maisto pasiimti - trims dienoms. Privarė prie vagonų, prie kurių stovėjo po du ginkluotus kareivius. Smulkius daiktus sumetė į vieną vagoną, o solidesnius ryšulius - į kitą. Mus suvarė į gyvulinius vagonus. Iš viso viename buvo 83 žmonės, visi susispaudę ant dviejų aukštų gultų.
Privažiavus Altajaus kalnus kareiviai mūsų nebesaugojo, nes žinojo, kad nepabėgsim. Liepos 3 d. anksti ryte traukinys sustojo. Pasakė, kad tai – Barnaulas ir kad čia mes gyvensime. Mus, 32 žmones, apgyvendino nebaigtame statyti barake su iš lentų sukaltais dviaukščiais gultais. Gavome vieną virtuvę dviem barakams. Reikėdavo užsiimti eilę, tik tuomet galėdavai virti, žinoma, jei buvo ką.
Rudenį, atšalus orui, masiškai pradėjo sirgti ir mirti vaikai. Liga neaplenkė ir manęs. Kaip tyčia, mums pranešė, kad lapkričio 8 d. išveža į miškus, į Južną. Mama mane sergančią nešė suvyniotą į antklodę, o jaunesnė sesuo ėjo šalia. Jau žinojome, kad taigoje kirsime medžius ir vešime į apdirbimo punktą. Ten iš medžių gamins geležinkelio pabėgius, kuriuos, sveriančius apie 100 kg, moterys ant savo pečių neš į vagonus.
Kartu su mumis gyveno tremtinių lenkų, vokiečių, o vėliau atvežė ir leningradiečių. Visi buvo inteligentijos atstovai, turtingesni ūkininkai be maisto, atplėšti nuo šeimų, pasiligoję.
Ten mes pragyvenome iki 1947 m. birželio 9 d., tremties pabaigos. Mamai nemalonumai tuo dar nesibaigė. Ją, atėjusią atsiimti paso, atpažino buvusi mokinė ir įskundė to meto saugumui, todėl mama kalėjime praleido dar 7 mėnesius.
Svajonės apie lietuvišką medų ir vyšnias
Južne tremtinių ir evakuotų žmonių kampelį sudarė trys dideli barakai ir daug mažų. Maždaug už 3-4 kilometrų buvo vaikų darželis, taip pat ambulatorija ir pradinė mokykla. Labai džiaugėmės, kad galėjom per savaitę po dvi pamokas mokytis lietuvių kalbos. Tokių moksleivių buvo 20, visi jie tikėjo, kad grįš į Lietuvą ir kad turim mokytis skaityti lietuviškai.
Barake Južne gyvenome trys šeimos viename kambarėlyje. Mama pardavė auksinį laikrodį, kad gautų kibirą bulvių sėklos, todėl jau pirmą pavasarį Južne užsiauginome bulvių. Jų užteko visai žiemai, dar sušelpdavome drauges. Gerai užderėjus saulėgrąžoms mama jas pardavusi nusipirko batus, kad mirtinai nesušaltų.
Pagrindinis maistas buvo bulvės, agurkai, dilgėlės, balandos, o saulėgrąžos - vietoje saldainių. Duonos gaudavome po 200 g., mama – 400 g.
Siuntinių iš Lietuvos pradėjome gauti nuo 1945 m. 1946 m. pirmą kartą paragavome medaus. Kadangi tai buvo tik 800 g skardinė, mama leisdavo jo tik palaižyti.
Mama nuolat svajodavo apie grįžimą į Lietuvą ir pačiais gražiausiais prisiminimais apibūdindavo Tėvynę. Todėl nenuostabu, kad mudvi su seserim vis šnekėdavom, kiek kuri suvalgysime medaus, sugrįžusios į Lietuvą.
Kai gavome paragauti atsiųstų džiovintų vyšnių, buvome nustebintos jų skonio. Atsiguldavome taigoje po maumedžiu ir įsivaduodavome, kad ten aukštai – vyšnia ir laukdavome, kol ji nukris, o mes ją skaniai suvalgysime. Mūsų galvoje Lietuva siejosi su nuostabiai gražiu ir turtingu kraštu.
Tautos istorija turėtų suteikti stiprybės
Stiprybės tremtyje suteikdavo viltis, kad grįšim į Lietuvą. Branginau savo dėdės ir krikšto tėvo istoriko Adolfo Šapokos dovanotą auksinį kryželį, kaip priminimą, kokia iškili Lietuvos istorija ir taurūs jos žmonės. Gal kam atrodys ir makabriški mano šie žodžiai, bet mes nesiskundėme, nedejavome, dirbome, kabinomės į gyvenimą ir ištvėrėme, netgi jautėmės gerai ir kasdien meldėmės už Tėvynę.
Taigoje prisirinkdavome grybų, uogų ir mums buvo gerai - nes išgyvenome. Dabar vos tik baigęs mokslus jaunuolis nori gyventi prabangiame name ir važinėti nauju automobiliu. O juk karjeros reikia siekti palaipsniui.
Mano mama – prieškario pedagogė, kirto medžius, ant savo pečių nešiojo traukinių pabėgius, bet mums buvo gerai, nes gyvenome viltimi, kad grįšim į Lietuvą. Daugelis šiandieninių žmonių priešingai – dėl didesnių pinigų pasiryžę dirbti juodžiausius darbus užsienyje, atvirai niekindami savo Tėvynę.
Lietuvoje trūksta santarvės. Kodėl lietuvis jaučia neapykantą, jei kaimynas gyvena geriau? Aš sovietmečiu Maskvoje nepardavinėjau pėdkelnių, bet vargau ir krimtau mokslą, gaudama 60 rublių atlyginimo. Tada aš vargau, o „spekuliantai“ gyveno geriau, dabar gal man geriausi sekasi. Tai reliatyvu.
Kiekvienos tautos pralaimėjimo priežastis - vienybės stoka. Tai puikia žino priešai. Tuo naudojasi ir skundikai, skatinę vienus lietuvius įduoti savo kaimynus, kad šie būtų ištremti. Tremtiniai ir partizanai buvo visaip juodinami ir vadinami nusikaltėliais. Dar ir šiandien atsiranda abejojančių ir kvestionuojančių šių Lietuvos sūnų ir dukterų, pasipriešinusių okupacijai, poelgius. Taip ir vėl norima mus suskaldyti. Te niekados nebūna pamirštos 1941, 1948, 1949, 1951 m. ir kitų trėmimų, birželio 23-osios sukilimo, partizaninio pasipriešinimo sovietinės ir nacistinės okupacijų aukos.
Nepasiduokime ir būkime vieningi kaip niekada iki šiol.