Ponas Waldemras Tomaszewskis, Briuselyje besiskelbiąs visų Lietuvos lenkų vadu, vėl organizavo skundą europinėse organizacijose prieš savo tėvynę Lietuvą. Pagal turinį - kelios senos nesąmonės apie atimtą tėvų teisę pasirinkti jų vaikų mokymosi kalbą, neleistinas baudas už tyčinį įstatymo pažeidimą ir kitas išskirtinai baisias dalies gyventojų patiriamas skriaudas; antai kitataučių pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose problema atkakliai vadinama "draudimu", nors tai situacija, kurioje, kol įstatymas nepakeistas, jo tik laikomasi rašant kaip nustatyta. Šiaip jau tikslas atrodo politinis: iš distancijos padrumsti orą prieš svarbius valstybei renginius ir dar sykį patekti į neišrankią lietuvišką spaudą, tuo galimai suerzinti dar keletą negudrių lietuvių.
Neatpažinę gausių provokacinių impulsų šaltinio būtent Latvių gatvėje, negudrūs lietuviai žiū ir pasikabins ant priešingo kablio, ant kokios idiotiškai piktos "Diktatorių" grupės dainelės prieš lenkus, rusus, žydus (tekste profesionaliai apsimestas mažaraštiškumas) arba filmuko, kuriame propaguojami neaiškios publikos fiziniai veiksmai prieš viešus užrašus svetima kalba. Vykdytojai - būrelis vyrukų su rasinėmis "baltų" mergomis lyg pagal "Kresų" užsakymą. Lietuviams tuoj priskirs ir eilinę kagėbinę svastiką ant sinagogos, o valstybė nė nesirūpins tų samdinių bei manipuliatorių prigriebti.
Žinoma, griežtai nepriimtinas viso Lietuvos jaunimo kompromitavimas, kai būrelius telkia "Lietuvių tautinio centro" vadas, raginantis prieš mažumas naudoti napalmą ir eiti "už rasę". Blogiausia, kad tas asmuo dirba valstybinėje ir dar ideologiškai svarbioje institucijoje. Lyg tyčia pastatytas, kad Lietuvą puolantieji galėtų pirštu badyti. Tačiau mąstančio jaunimo valia bent jau netylėti, atsiriboti.
Kur buvęs, kur nebuvęs, užsienio šalies užsienio reikalų ministras vėl iš aukštybių dėsto, kokie tie lietuviai netikę, kad nė nesupranta, jog Lenkija trylika kartų didesnė. Ligi šiol reaguodavom santūriai, tad oficialiame lygmeny reiktų to ir laikytis. Tokia laikysena laimime; nors yra nuostolių bendram abiejų šalių reikalui, bet ateis ir kaimynų šalyje susipratimas, netemdomas rinkiminių aistrų. Mes juk nieko staigaus nepadarėme, tiesa, kai ką vilkinome. Griausmai iš dangaus pasigirdo, kai tas dangus įpiečiau nuo mūsų ėmė keisti žvaigždynų kursą.
Dar kurį laiką vilkinome užduotį pagerinti nelietuviškai kalbančio jaunimo galimybes įsisavinti valstybinę kalbą be diskriminacijos, tačiau ir tai padarėme. Atrasime ir eilutę pase, kur norintieji galės įsirašyti pavardę norvegiškai, latviškai ar lenkiškai. Niekas nešūkaus, kad jam draudžiama. Bus visokias gėrybas, tiktai reikia kuntrybas.
Vis dėlto paprasti lietuviai ir lenkai Lietuvoje - yra juk dauguma normalių, lojalių piliečių - turėtų laikytis atrenkančio proto. Neleiskim siundyti, daryti Bosnijos.