Jaunimas bando gelbėtis ieškodamas darbo svetur arba tęsdamas studijas. O blogiausia, kai ilgalaikis nedarbas griauna gražiausias gyvenimo svajones, profesinius planus bei tikėjimą ateitimi. Šiuo metu jaunimo, kuris nei dirba, nei studijuoja ES yra net 7,5 milijono. O jų darbo rankų labai reikia senstančiai Europai, kuri siekia užtikrinti kartų solidarumu grįstą gerovę visiems.
Tad, ką reikia daryti? Rekomendacijas pateikė Europos Vadovų Taryba, Europos Komisija bei Europos Parlamentas. Akivaizdu, jog privalu geriau skatinti užimtumą bei darbo vietų kūrimą. Tai numatyta strategijoje ES-2020, užimtumo politikos gairėse, kituose ES dokumentuose. Tuo pačiu reikia įvertinti ir šalinti kliūtis jaunimo įsidarbinimui. O dažniausiai tai praktinio darbo patirties stoka bei įgytos kvalifikacijos neatitikimas darbo rinkos poreikiams. Todėl rekomenduojama diegti specialias programas, kurios remtų pirmą kartą įsidarbinančius bei įvairaus pobūdžio stažuotes. Svarbu, kad kuo daugiau moksleivių baigtų vidurines mokyklas ir rinktųsi paklausias profesijas, o profesinio mokymo ir studijų programos atitiktų darbo rinkos poreikius. Susidariusias disproporcijas turėtų padėti išlyginti lanksčios perkvalifikavimo bei kvalifikacijos ugdymo programos. Geros patirties galima pasimokyti iš šalių, kur yra aukštas jaunimo užimtumas – Nyderlandų, Vokietijos, Austrijos.
Europos Sąjunga pasirengusi ne tik patarti bet ir konkrečiai remti šalių narių pastangas mažinant jaunimo nedarbą. Šalys, kuriose yra aukštas jaunimo nedarbas, dar šį pavasarį turi pateikti Europos Komisijai veiksmų programas, kuriomis remiantis bus perskirstytos ES paramos lėšos, nukreipiant jas jaunimo įdarbinimo ir verslo, gamybinių praktikų, mokymo, socialiai atsakingų darbdavių rėmimui ir kt. priemonėms. Savo prioritetus turėtų koreguoti ir Lietuva. Reikia nepabūgti kritiškai įvertinti Europos socialinio fondo priemonių efektyvumą ir atidžiai išklausyti atvykusių Europos Komisijos ekspertų rekomendacijas. Europos Komisija taip pat numato plėtoti studentų ir darbuotojų judumo galimybes. Bus skatinamos stažuotės įmonėse pagal Leonardo da Vinci programą, tobulinamas profesinių kvalifikacijų pripažinimas, stiprinamas EURES tinklas, gerinama migruojančių darbuotojų socialinė apsauga.
Dar viena svarbi iniciatyva, kuri Europos Parlamento prašymu bus pristatyta šiais metais, Jaunimo garantijos iniciatyva, kurios tikslas - užtikrinti, kad jauni žmonės per 4 mėnesius nuo mokyklos baigimo susirastų darbą arba būtų įtraukti į tolimesnes mokymo ar perkvalifikavimo programas. Šiai iniciatyvinei programai šiuo metu yra numatyta 4 milijonai eurų, o vėliau, įvertinus šios programos efektyvumą, ji turėtų būti finansuojama iš Europos socialinio fondo.
Tačiau pagrindinė atsakomybė už jaunimo nedarbo mažinimą tenka šalims narėms. Džiugina principinga Lietuvos Respublikos Prezidentės D.Grybauskaitės pozicija, kuri pareiškė, jog iki šiol Vyriausybė šios problemos nevertino kaip rimtos ir sprendė ją fragmentiškai. Namų darbams užduota parengti nacionalinę užimtumo programą. Tikėkime, kad rengiant šią programą, bus savikritiškai įvertintos nesėkmingos darbo rinkos politikos priežastys ir žengtas bent mažas žingsnis, kad mūsų jaunimas rastų darbą Lietuvoje.
Vertėtų prisiminti sėkmingus užimtumo politikos integravimo pavyzdžius: 2001 metų valstybinę užimtumo didinimo programą ir 2007 metų ekonominės migracijos reguliavimo strategiją bei jos įgyvendinimo priemones. Šių programų realizavime dalyvavo daugelis Lietuvos institucijų, socialiniai partneriai, buvo sukurti efektyvūs monitoringo ir veiklos koordinavimo mechanizmai. Gaila, kad dabartinė valdžia šią patirtį padėjo į tolimą lentyną.
Neabejoju, kad jaunimo problemų sprendimą galėtų įtakoti ir aktyvesnės darbo rinkos politikos priemonės, kurioms Lietuva skiria du kartus mažesnę, lyginant su ES vidurkiu, BVP dalį. Sunku paaiškinti unikalų Lietuvos fenomeną, kai bedarbių skaičiui padidėjus daugiau nei tris kartus jų dalyvavimas aktyviose darbo rinkos priemonėse sumažėjo pusantro karto, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu. Kategoriškai nesutinku su vieno aukšto, už šią sritį atsakingo politiko nuomone, jog čia galima sutaupyti, kadangi bedarbiai vis vien gali išvykti ieškoti darbo į kitą šalį. Žinoma, jei ir toliau mažinsime nedarbo išmokas ir darbo biržų paslaugas, bedarbiai vyks ieškoti darbo svetur.
Ypatingą susirūpinimą kelia bedarbių mokymas, kuris irgi tapo taupymo bei reformų įkaitu. Vargu ar esant dideliam nedarbui reikia imtis darbo rinkos mokymo pertvarkos, jei negalima užtikrinti nenutrūkstamų mokymo paslaugų. Specializuoti darbo rinkos mokymo centrai, kurių modernizavimui buvo panaudota ne viena dešimtis milijonų ES lėšų, ištisus metus buvo pustuščiai, kadangi laukė naujos bedarbių mokymo tvarkos. Neaiški jų ateitis ir dabar, priėmus įstatymo pakeitimus, sudarančius sąlygas mokymo procese dalyvauti ir darbdaviams. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse darbo rinkos politika periodiškai „išskalbiama“, pašalinant neefektyvius elementus. Ar neatėjo laikas ir mums tai padaryti?
Prastai mums sekasi pritaikyti mokymo programas darbo rinkos reikmėms ir tinkamai profesiškai orientuoti jaunimą. Suprantu, jog nėra lengva tiksliai prognozuoti, koks bus darbo rinkos poreikis po 5 ar 10 metų. Ypač, jei milžiniška emigracija dažnai išbalansuoja darbo pasiūlą ir paklausą. Tačiau tokios metodikos yra ir jas reikia naudoti, o rezultatais pirmiausia turėtų būti suinteresuotos profesinio mokymo ir studijų institucijos, kurių veiklos efektyvumą reikėtų vertinti pagal absolventų įsidarbinimo Lietuvoje lygį. Gaila, kad neapgalvotomis „reformomis“ buvo stipriai apardytos kvalifikacijų valdymo ir profesnio orientavimo sistemos, į kurias buvo investuotos nemažos ES lėšos. Noriu nuoširdžiai palinkėti sėkmės talentingam prodiuseriui Laurynui Šeškui, kuris su savo LTV komanda pradėjo supažindinti Lietuvos tūkstantmečio vaikus su profesijų pasauliu. Norėtųsi, kad šiame darbe jis neliktų vienišas.
Neginčytina, kad jaunimo nedarbo įveikimas tampriai susijęs su bendro užimtumo didinimu ir naujų darbo vietų kūrimo skatinimu. Tačiau būtų didelė klaida pasikliauti tik šiomis priemonėmis. Jei nepašalinsime specifinių jaunimo nedarbo priežasčių, problemos neišspręsime. Labai nesinorėtų, kad Lietuvos jaunimo užimtumo problemą spręstų kitos šalys, didindamos savo darbo pasiūlą. Politikai pagaliau turi suprasti jog jaunimas yra ne tik mūsų ateitis bet ir dabartis ir problemas reikia spręsti dabar, nes rytoj gali būti per vėlu.