Sakytum, socialdemokratai, trokšdami bent iš dalies sulyginti rinkimų starto galimybes ir sumažinti savo reitingų stačiai nepadorų atotrūkį (bemaž dvigubai didesni) nuo artimiausių persekiotojų, ėmė ir pasirišo rinkimų į savivaldybes išvakarėse sau po kaklu sunkų špižinį radiatorių, kuriais nuo sovietmečio šildosi Lietuvos absoliučios savivaldybių daugumos daugiabučiai.

Atšaukta centralizuota šilumos tiekimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata, vėl užmiršus socialdemokratams pasitarti su koalicijos parneriais (ir visuomene), sukėlė polemikos audrą dar iki Biudžeto įstatymo svarstybų.

Nepadėjo nė etatinių ekonomikos guru – ekonominės išminties žemiškojo įsikūnijimo - bankų parankinių sekamos pasakos apie atkurtą socialinį teisingumą (tartum daugiabučių mikrorajonuose gyventų jų darbdaviai- bankų valdytojai ir valdybos nariai) arba apie tai, jog lengvata iškraipo rinką (tartum šilumos tiekimas nebūtų monopolininkų rankose).

Po rimtų ir sąžiningų ekonomistų (Romo Lazutkos ir kitų) pirmųjų ironijos salvių bankų samdiniai nėrė į krūmus. Tačiau šių pliurpalų estafetę, nežinia, kokiais sumetimais, perėmė socialdemokratai. Tarkim, jų rinkimų į savivaldybes štabo vadovas Algirdas Sysas, bandantis įtikinti, kad PVM lengvata pasinaudoja turčiai ir kitokie nenaudėliai.

Gal tokias kalbas įkvėpė partinis lojalumas, o gal jau prasidėjo rinkimų agitacija.? Bet garbusis kolega nėra atitrūkęs nuo realybės ir savo rinkėjų, žino, jog Šeškinės, Pašilaičių ir Viršuliškių daubiabučiuose negyvena golfo žaidėjai (Vakaruose elitinio visuomenės 0 ,1 proc. sluoksnio metafora, pats nuostabus žaidimas niekuo dėtas, aš pats jį mėgstu).

Tai iš tikrųjų jokia statistika neparemti šnekalai. Lietuvos turtingiausiems dėl šios PVM lengvatos nei šilta, nei šalta. Vilniaus priemiesčių pamiškėse ir paupiuose, kitose magnatų pamėgtose atkampiose vieose iškilusiuose miniatiūriniuose Valdovų rūmuose seniai užmiršta akmens amžiaus atgyvena - centrinis šildymas, čia šeimininkaujantys milijonieriai pirmieji Lietuvoje liovėsi mokėti už oro šildymą. Todėl jie ir milijonierai.

Už oro šildymą moka kaip mokėję kultūros darbuotojai, mokytojai, gydytojai, policijos pareigūnai, prekybos centrų kasininkai, turgaus prekeiviai, pensininkai. PVM lengvata naudojosi anaiptol ne kokia privilegijuota išrinktųjų saujelė, o visa margaspalvė miestų ir miestelių daugiabučių tauta, skaičiuojanti kiekvieną centą. Šie be pasirinkimo palikti centralizuoto šilumos tiekimo baudžiauninkai ir sumokės tuos 200 mln.litų, kuriuos tikimasi surinkti į biudžetą panaikinus PVM lengvatą.

Menka paguoda – žadamos kompensacijos, kurios pasieks tik nedidelę dalį PVM už centrinį šildymą mokėtojų, nekalbant apie tas nedujofikuotas 16 Lietuvos savivaldybių, kurios degina biokurą. Jau dabar akivaizdu, kad nebuvo pasverti visi šio skuboto Vyriausybės žingsnio ekonominiai, socialiniai ir politiniai padariniai. Tai rimta politinė klaida. Kalbu toli gražu ne tik apie savivaldybių rinkimus.

Kyla grėsmė, kad politikos (ir ekonominės politikos) formuotojai išsižadės to kelio, kuriuo žengta dvejus metus ir be didesnių nuostolių ar nuotykių sėkmingai pasiekta kadencijos pusiaukelė.

Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės vizitinė kortelė - nuosaikumas ir apdairumas. Jokių naktinių reformų , jokių šoko terapijų, jokių rizikingų šuolių aukščiau bambos. Ir net – rečiausiai sutinkama Lietuvos politikų dorybė- minimumas populistinių sprendimų ir pažadų. Iš giliausios duobės ropštasi ne ateities kartų sąskaita, neauginant valstybės skolos kupros, siekiant pagal galimybes subalansuoti biudžetą, jo pajamų ir išlaidų protingo balanso.

Dvejų metų Vyriausybės veiklos rezultatas- nuraminta, saugi verslo ir investicijų aplinka, atsigaunanti ekonomika. Iš visos širdies norėtųsi, kad ūkio augimas greičiau pasiektų kiekvienus namus, gerėjantys ekomikos rodikliai pagaliau pavirstų ypač vargingiausių sluoksnių padidėjusiomis pajamomis - pagal algas ir pensijas net savo regione velkamės uodegoje, atsilikdami nuo Latvijos, Estijos ir Lenkijos, nekalbant apie visos Europos Sąjungos vidurkius.

Premjero finansinis atsargumas, nenoras didinti biudžeto deficitą ir rūpestis, iš kokių šaltinių jis bus padengtas, susidurdavo su koalicijos parnerių nekantra ir spaudimu nedelsiant kompensuoti pensijas ir grąžinti jas į ikikrizinį lygį ( “Tvarkos ir teisingumo“ programinė nuostata), didinti minimalų mėnesio atlyginimą (Darbo partijos nuolatinis reikalavimas).

Neapsieita be piktų barnių ir durų trankymo , tarsi patvirtinant Seimo nario, lietuviškos politikos veterano, buvusio užsienio reikalų ministro Povilo Gylio mėgstamą kalambūrą: politikoje yra priešai, mirtini priešai ir koalicijos partneriai.

Per vargus pasiektas pensijų ir algų padidėjimas yra kuklus, bet tos kelios dešimtys litų buvo į kišenę, o ne iš kišenės. Ir dabar tuos plėšte išplėštus liesus papildomus pinigus, už kuriuos Lietuvos žmonės galėjo nusipirkti naujų prekių ir paslaugų, Vyriausybė vienu mostu paleis per kaminą.

Paprasta aritmetika: dėl smukusios dujų kainos visoje Lietuvoje šildymas galėjo atpigti vidutiniškai 7 proc. Panaikinus PVM lengvatą, pabrangs 12 proc. Taigi, minus 5 proc. Panevėžyje ir kitur minusas bus daug riebesnis. Visi į rinkimus. Kaip galėjo nutikti tokia kvailystė? Ar kiaulystė? Ją valdžiai pakišo tikrai ne opozicija. Ir net ne rusai.


Mat Lietuvoje niekas iš principo nebegali atpigti, stačiai nepadoru, jeigu žmonės pradės mokėti mažiau. Antai Vakarų Europoje dėl rinkos pokyčių šiuo metu smarkiai nukritę maisto produktų( ne tik pieno) kainos, nors ten namų ūkių pajamos keleriopai didesnės. Lietuvoje maistas netgi pabrango- ir ne tik todėl, kad neveikia laisva rinka ir jos kontrolės institucijos, pavyzdžiui, Konkurencijos tarnyba.

Atsakymą, kodėl taip yra, rastume, peržvelgę biudžeto surenkamų pajamų struktūrą, kurioje liūto dalis - bemaž trečdalis – tenka PVM. Kuo didesnės kainos, tuo didesnis PVM. Ir tai jau ne paprastas mokestis, o Jo didenybė PVM, kuriam meldžiasi visi iki šiol buvę finansų ministrai. Šiek tiek šaržuotai tariant, Lietuvoje juo gali tapti kiekvienas, net ir toks mėgėjas, kaip šių eilučių autorius, kurio santykiai studijų metais universitete su prakilniu Ekonomikos fakultetu pasireiškė tik dailiausių panelių merginimu. Mat, Lietuvos finansų ministrui pakanka mokėti karpyti valstybės išlaidas ir didinti mokesčius. Šia taisykle ir buvo pasinaudota nugvelbiant iš Lietuvos žmonių šildymo PVM lengvatą.

Bet yra ir aukštesnis ekonominis pilotažas, parodantis, kad didesnius mokesčius galima surinkti mažinant PVM ir didinant valstybės išlaidas įvairių verslo ir vartojimo paskatų pavidalu. Tokio pilotažo galima pasimokyti netoliese, Suvalkuose, kurie kiekvieną savaitgalį virsta, ironiška, tikra suvalkiečių sostine.

Suvalkiečiai Suvalkuose šluoja tenykštes maisto lentynas, kurdami paklausą ir Lenkijos verslo naujas darbo vietas. Mat Lenkijos vyriausybė nepabūgo nemažų išlaidų dėl PVM 5 ir 8 proc. lengvatinio tarifo maisto produktams. Užtat rinka jai atsidėkojo pirkėjų antplūdžiu, išaugusia paklausa, naujais užsakymais nacionaliniam verslui ir biudžeto įplaukomis.

Gaila, mažesnės Lenkijos kainos nepasiekiamos tiems, kuriems labiausiai jų reikia- mūsų neturtėliams- bedarbiams, pensininkams, pašalpų gavėjams. Jiems kelionė į Suvalkus per brangi.

Tokios intervencijos į rinką, išplečiančios vartojimą, visuminę paklausą, užimtumą, nesibaido ir kitos stipriausios Europos valstybės. Atvirkščiai, Europoje lengviau išvardinti valstybes, kurios atsisakiusios PVM lengvatų, nei tas, kurios aktyviai taiko PVM lengvatinį tarifą ir kitas vartojimo bei verslo skatinimo priemones. Vokietijoje galioja 7 proc. PVM lengvata, Nyderlanduose - 6 proc, Prancūzijoje- 5,5 ir 2 proc., Italijoje- 10,6 ir 4 proc. , Jungtinėje Karalystėje- 5 ir 0 proc. Ir t.t.

Šią pažangią europietišką patirtį bandė Lietuvoje pritaikyti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas, vasarą nedrąsiai pasiūlęs įvesti svarbiausiems lietuviškiems maisto produktams PVM 5 proc. tarifą. Tačiau bemat užsičiaupė, veikiausiai partijos bičiulių dėl tokio išsišokimo ne laiku ir vietoje( prieš biudžeto tvirtinimą) subartas. O gaila.

Bet iš kur Vyriausybė būtų galėjusi ištraukti tuos biudžete trūkstamus 200 mln., jeigu nebūtų atsisakiusi PVM lengvatos? Pirmų pirmiausia - iš šešėlio.

Pirmąją savo kadencijos pusę A.Butkevičiaus kabinetas sėkmingai gaivino krašto ekonomiką. Likusią antrąją kadencijos pusę galėtų skirti nūnai klestinčios šešėlinės ekonomikos marinimui. Nemanau, kad reikėtų daug pastangų Lietuvai degraduojant iš Europos šešelinės ekonomikos prizininkių ar net čempionių iki padorios vidutiniokės.

Pakaktų, kad auksaburnis finansų ministras Rimantas Šadžius bent kartą per savaitę apsilankytų Gariūnuose ir paskelbtų dieną su įjungtu kasos aparatu. Paskui gal ir antrą, ir trečią. O jeigu dar muitininkai pradėtų gaudyti akcizinių prekių( cigarečių, degalų, alkoholio) kontrabandą, Vyriausybė turėtų ne deficitinį, o perteklinį biudžetą , nebežinotų, kur dėti pinigus.

Laimė, artimiausiu metu taip nenutiks. Kaip ir nesiras kitą dieną nors per nago juodymą daugiau socialinio teisingumo Lietuvoje, panaikinus šildymo PVM lengvatą., žadant neva paimti į tą patį nagą turtinguosius.

Nors kiekviena partija socialinio teisingumo griebiasi kaip aklas lazdos, tačiau viskas įvyks atvirkščiai, nei tvirtina lengvatos panaikinimo šalininkai: socialinė atskirtis dar labiau išryškės, nes Lietuvos žmonių pajamų apmokestinimo progresyvumas tik dar susilpnės. Tačiau juk galima kovoti už socialinį teisingumą ir gyvenant geruoju su šio pasaulio galingaisiais., suteikiant privilegiją mokėti mokesčius visuomenės silpniausiems. Socialinis teisingumas virsta rafinuotu socialiniu melu, pridengiančiu godžią, be saiko lobstančią mažumą ir tylinčią , nuskurdusią, kasdien apiplėšinėjamą daugumą.